„Visa pakelti“, Jaunimo stiprybės vardan, 2024 m. liepa.
Visa pakelti
Negandos yra Dangiškojo Tėvo plano dalis. Bet ką darote, kai jos prisėlina ir užpuola jus netikėtai?
Paulinos Virt iliustracijos
Tą nelemtą rytą kelis kartus galvojau, kad tikrai mirsiu. Tai, kad mačiau kraują – savo kraują, – besisunkiantį į žemę, ir jaučiau į mane nukreiptą iš visų pusių nagais ir dantimis draskančio grizlio įniršį, privertė mane pasijusti bejėgį ir prarasti viltį.
Tobulas rytas
Koks dramatiškas kontrastas palyginti su tuo, kas buvo vos prieš dvi valandas. Aš puikiai pradėjau savo bėgimo treniruotę užmiestyje vieną nuostabiausių dienų, kokią tik mačiau tą vasarą kalvotoje vakarų Vajomingo, JAV, dalyje. Dangus buvo žydras, kalvų pašlaitėse žydėjo pievų gėlės, o ryto oras buvo vėsus, tačiau labai gaivus. Tai buvo tobula diena 24 kilometrų bėgimo treniruotei kalnuose.
Buvo įprasta treniruotė. Stengiausi ugdyti stiprybę ir ištvermę ruošdamasis maratonui, kuris turėjo vykti vos po dviejų mėnesių. Bėgikai stiprybę ugdo daug kartų bėgdami trumpas distancijas. Tai ugdo ištvermę, kuri savo ruožtu vysto atsparumą.
Tuo metu nežinojau, kad netrukus man prireiks visos mano galios ir atsparumo, nes dalyvausiu bėgime dėl savo gyvybės.
Netikėtas užpuolimas
Žvelgdamas atgal galiu pasakyti, kad turėjau pastebėti ženklus. Galų gale Viešpats sako, kad „praneš [mums], kas dar turi įvykti“ Šventosios Dvasios galia (Jono 16:13). Kaip mokė vyresnysis Garis E. Styvensonas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo: „Šventoji Dvasia gali jums padėti įspėdama apie tykančius fizinius ir dvasinius pavojus.“ Ji taip ir darė.
Pradėjęs bėgti, po kelių minučių žvilgtelėjau žemyn ir kai ką pastebėjau. Širdis šoktelėjo, kai žemėje priešais save pamačiau su niekuo nesupainiojamus lokio pėdsakus. Tai buvo aiškus perspėjimas. Kvailai raminau save, kad lokys kažkada tikrai čia praėjo, bet dabar esu saugus. Nėra priežasčių nerimauti, ar ne? Ir aš bėgau toliau.
Mažiau nei po valandos pakilau į nedidelę kalvelę ir nusileidau į tankaus miško proskyną. Bėgdamas kalvos apačioje išgirdau tokį garsų, tokį baisų traškesį, kad man nugaros plaukai pasišiaušė. Iš karto sustojau ir lėtai žvilgtelėjau į kairę. Tada iš siaubo sustingau. Garsas, kurį, kaip greitai supratau, kėlė lūžtančios šakos, dideliu greičiu artėjo. Paskui pamačiau vaizdą, kurio niekada nepamiršiu: suaugęs didžiulis lokys grizlis bėgo tiesiai į mane!
Dėl vėliau įvykusio siaubingo užpuolimo turėjau žūti. Akivaizdžiai tai buvo labai įsiaudrinęs lokys, kurį, greitai įbėgdamas į tą miško proskyną, užklupau netikėtai. Vis dėlto tą akimirką, kai maniau, kad mirtis neišvengiama, pasakiau nuoširdžiausią gyvenime maldą. Tada sulaukiau dangaus malonių.
Neaišku kodėl, bet lokys nustojo negailestingai mane draskyti ir nubėgo į mišką. Tai buvo geroji naujiena! Blogoji naujiena buvo ta, kad lokys nagais ir iltimis padarė 16 baisių žaizdų, miške buvau vienas, visas kraujuotas, o iki artimiausio parko keliuko buvo 18 kilometrų ir aplinkui nebuvo jokios pagalbos.
Apsisprendimo akimirka
Staiga atsidūriau svarbioje gyvenimo sprendimų kryžkelėje. Jei nesate patyrę tokios akimirkos, būkite tikri, kad dar patirsite. Negandos yra Dangiškojo Tėvo plano dalis. Laimei, to plano dalis, bent daugumai iš mūsų, nėra būti užpultam lokio! Tačiau tam tikru metu galite pajusti, kad neturite jėgų priešintis toms negandoms, su kuriomis susidūrėte. Tą beviltiškumo jausmą kadaise Viešpats vaizdingai apibūdino kaip „pačius pragaro nasrus“, kurie „plačiai išsižios tavęs praryti“ (žr. Doktrinos ir Sandorų 122:7).
Tokiose gyvenimo krizių kryžkelėse turite apsispręsti. Galite pasiduoti, gultis ir mirti arba galite kaip nors sukaupti visą savo drąsą bei stiprybę ir narsiai kovoti toliau pasikliaudami, kad, jei atliksite savo dalį, Viešpats atliks savąją. Viešpats Džozefui Smitui gyvenimo kančių paskirtį paaiškino, kai šis buvo įkalintas Liberčio kalėjime: „Visa tai suteiks tau patirties ir išeis tau į gera“ (Doktrinos ir Sandorų 122:7).
Ir tos kančios tikrai bus jums naudingos. Jos gludina ir taurina jus jums stiprėjant ir tampant atsparesniems. Būtent todėl Viešpats liepė Džozefui – ir liepia mums – „laiky[tis] savo kelio“ susidūrus su išmėginimais ir negandomis (Doktrinos ir Sandorų 122:9). Kai laikysitės gyvenime – net jei tai darysite įsikibę nagais, – pamatysite, kad net jūsų menkų jėgų daugiau nei pakanka Viešpaties stiprybei. Kaip žadėjo, Jis yra „galingas išgelbėti“ (2 Nefio 31:19).
Laikykitės
Būtent taip nutiko ir man. Užuot pasidavęs, nusprendžiau keltis nuo žemės. Pasiryžau gyventi, o tai reiškė, kad man reikia rasti pagalbą. Klupinėdamas ėjau takeliu daugiau nei pusantro kilometro, kol galiausiai sutikau vienintelius tą dieną daugelio kilometrų spinduliu miške buvusius žmones. Dėl to stebuklingo susitikimo galiausiai buvau išskraidintas sraigtasparniu, patyriau tris gyvybę gelbstinčias operacijas ir įgijau aiškesnį supratimą apie pasiryžimo „laikytis savo kelio“ palaimą.
Vyresnysis Danas rado pagalbą, buvo išgelbėtas ir patyrė tris gyvybę gelbstinčias operacijas.
Ši patirtis sustiprino mano galią, ryžtą ir tikėjimą. Taip pat tai sustiprino ir paruošė mane įveikti kitus gyvenimo sunkumus. Esu tikras, kad, jei „visa pak[ęsite], visa tik[ėsite], viskuo vil[sitės] ir visa ištver[site]“ (žr. 1 Korintiečiams 13:7), išsiugdysite atsparumą ir stiprybę, kurių prireiks susidūrus su sunkumais. Matysite Viešpaties ranką, darančią jus pajėgius atlaikyti bet ką, kas jus ištinka – net jei tai būtų patys „pragaro nasrai“.