Mano atvertos širdies patirtis

Karteris Tomasas

Adamo Niklo iliustracijos

Labai mėgstu sportuoti, ypač žaisti krepšinį. Man tiesiog patinka varžytis. Iš dalies būtent dėl to turėjau patirti atvirą širdies operaciją, kai man buvo keturiolika.

Gimiau su vieno iš širdies vožtuvų yda. Iš pradžių gydytojai sakė, kad man gali reikėti operacijos, kai pasensiu, galbūt kai išeisiu į pensiją. Bet laikui bėgant problema pasunkėjo, daugiausia dėl to, kad intensyviai sportavau.

Rudenį, per vieną apsilankymą gydytojas pasakė, kad man galbūt reikės operacijos per artimiausius vienus ar dvejus metus. Tuo metu mokykloje aš bėgiodavau krosą. Tačiau, užuot gerėję, mano bėgimo rezultatai blogėjo. Taip supratau, kad kažkas su manimi tikrai yra negerai.

Vėl apsilankėme pas gydytoją kovo mėnesį. Vizito metu pajutau, kad man turėtų būti atlikta operacija net anksčiau, nei planavome. Pajutau šiltą dvasinį jausmą. Tas asmeninis apreiškimas suteikė man šiek tiek paguodos. Staiga išgirdau, kaip pats ištariau, jog norėčiau, kad operacija man būtų padaryta kiek įmanoma greičiau. Tėvai iš pradžių kiek išsigando, bet jiems pasakiau: „Jaučiuosi ramus. Kaip greitai galime tai padaryti?“ Suplanavome operaciją balandį.

Žinau, kad sunkiu metu Jėzus Kristus visada yra šalia manęs. Visada galiu melstis Dangiškajam Tėvui ir tai labai padeda.

Tikėjau, kad viskas bus gerai, bet operacijos dieną vis tiek buvo baisu. Baimė mane užgriuvo staiga, kai įėjau į operacinę. Atsimenu, kad drebėjau. Mano anesteziologas tą akimirką tikrai man padėjo. Esu dėkingas visiems žmonėms, padėjusiems man visa tai ištverti. Taip pat jutau dangišką pagalbą. Pavyzdžiui, visa mano apylinkė pasninkavo dėl manęs, ir aš tikrai jutau tą pasninko ir maldos galią.

Nuotrauka spausdinama Tomasų šeimai leidus

Šiuo metu mano širdis veikia puikiai. Jei operacija nebūtų padaryta, aš per artimiausius dvejus metus galėjau numirti. Dabar yra tikimybė, kad nugyvensiu visą gyvenimą.

Visa ši patirtis pakeitė mano požiūrį. Į kitus žmones, kurie patiria išmėginimus, dabar žiūriu kitaip. Jaučiu didesnę empatiją. Kai retkarčiais pamatau žmogų ir pajuntu, kad jis kovoja su kokiu nors sunkumu, prieinu prie jo ir stengiuosi padėti.

Man būti Jėzaus Kristaus mokiniu iš tiesų reiškia būti pavyzdžiu kitiems ir su visais elgtis taip, kaip Jis tai darytų. Visi patiriame sunkumų. Dievas yra mūsų Tėvas, o mes – Jo sūnūs ir dukterys. Kiekvienas žmogus turi paskirtį ir vertę. Pasaulyje yra daug negatyvumo, todėl mėginu padėti žmonėms šypsotis ir būti pozityviems.

Liudiju, kad galiu kasdien gauti asmeninį vadovavimą iš Viešpaties. Jis gali mane sustiprinti kaip žmogų ir padaryti mane atsparesnį. Aš visa galiu Kristuje (žr. Filipiečiams 4:13).