Savo palikuonių labui
Nebūkite silpna grandimi toje nuostabioje tikėjimo grandinėje, kurią pradėjote arba kurią gavote kaip paveldą. Būkite stipri grandis.
Prieš kelerius metus, kai tarnavau Pietų Amerikos Šiaurės vakarų krašte ir gyvenau Peru, patyriau kai ką nuostabaus ir noriu jums apie tai papasakoti.
Tai nutiko man grįžtant namo po įtempto, pavedimų kupino savaitgalio. Galiausiai, oro uoste pasibaigus dokumentų kontrolės procedūrai, radau draugišką manęs laukiantį taksi vairuotoją iš taksi įmonės, kurios paslaugomis paprastai naudojomės. Jis nusivedė mane į savo automobilį, aš atsisėdau gale pasiruošęs atsipalaiduoti ir mėgautis tylia kelione namo. Pravažiavęs kelis kvartalus, vairuotojas sulaukė skambučio iš savo vadovo, kuris pasakė, jog įsėdau ne į tą taksi automobilį. Man buvo užsakytas kitas automobilis ir vadovas jo paprašė mane nuvežti atgal į oro uostą, jei norėčiau persėsti į kitą automobilį. Pasakiau jam, kad to daryti nereikia, ir mes tęsėme kelionę. Po kelių minučių tylos jis pažvelgė į mane per galinio vaizdo veidrodėlį ir paklausė: „Jūs esate mormonas, ar ne?“
Na, išgirdęs šitą atvirą klausimą, supratau, kad mano ramybės akimirkos baigėsi. Negalėjau atsispirti pagundai pažiūrėti, kur tas klausimas mus nuves.
Sužinojau, kad jo vardas buvo Omaras, o jo žmona Marija Teresė ir kad jie turėjo du vaikus: 14 metų Karoliną ir 10 metų Rodrigą. Omaras nuo pat vaikystės buvo Bažnyčios narys. Jo šeima buvo aktyvi, tačiau kažkuriuo metu jo tėvai liovėsi lankytis bažnyčioje. Omaras tapo visiškai neaktyvus, kai jam buvo 15. Kai kalbėjomės, jam buvo 40 metų.
Tada suvokiau, kad įsėdau būtent į tą taksi. Tai nebuvo sutapimas! Pasakiau jam, kas esu ir kad buvau jo automobilyje, nes Viešpats kvietė jį atgal į savo kaimenę.
Po to kalbėjomės apie laikus, kai jo šeima buvo aktyvūs Bažnyčios nariai. Jis pasidalijo šiltais prisiminimais apie šeimos namų vakarų akimirkas ir kai kurias Pradinukų organizacijos daineles. Tada jis tyliai sudainavo kelis žodžius iš „Dievo vaikas aš“1.
Gavęs iš jo adresą, telefono numerį ir sutikimą perduoti jo vyskupui, pasakiau jam, kad rasiu būdą būti maldos namuose jo pirmą grįžimo į bažnyčią dieną. Baigėme kelionę iš oro uosto į mano namus, kaip ir mūsų trumpą kelionę į jo praeitį, ir išsiskyrėme.
Po kelių savaičių man paskambino jo vyskupas ir pranešė, kad Omaras tokį ir tokį sekmadienį planuoja ateiti į bažnyčią. Pasakiau jam, kad būsiu ten. Tą sekmadienį Omaras atėjo su savo sūnumi. Jo žmona ir dukra dar nesidomėjo. Po kelių mėnesių man vėl paskambino jo vyskupas: šį kartą pranešė, kad Omaras krikštys savo žmoną ir du savo vaikus, ir pakvietė mane dalyvauti. Štai to sekmadienio, kai jie buvo patvirtinti Bažnyčios nariais, nuotrauka.
Tą patį sekmadienį pasakiau Omarui ir jo šeimai, kad, jei jie bus pasiruošę, po metų man bus garbė juos užantspauduoti Limos, Peru, šventykloje. Štai tos mums visiems įsimintinos progos nuotrauka, padaryta praėjus metams.
Kodėl jums pasakoju šį atsitikimą? Jį pasakoju dėl dviejų priežasčių.
Pirma, kad kreipčiausi į tuos geruosius narius, kurie dėl kokios nors priežasties atsimetė nuo sugrąžintosios Jėzaus Kristaus evangelijos. Antra, kad taip pat kreipčiausi į tuos šiandien bažnyčią lankančius narius, kurie galbūt nėra tokie ištikimi savo sandoroms, kokie turėtų būti. Abiem atvejais tai paveikia būsimas kartas ir yra rizikuojama tais palaiminimais bei pažadais, kurie buvo numatyti jų palikuonims.
Pradėkime nuo pirmo scenarijaus: gerųjų narių, palikusių sandoros kelią, kaip kad buvo padaręs mano perujietis draugas Omaras. Kai jo paklausiau, kodėl jis nusprendė sugrįžti, jis pasakė, jog tai padarė, nes jiedu su žmona pajuto, kad jų vaikų gyvenimas su Jėzaus Kristaus evangelija bus laimingesnis. Jis pajuto, kad atėjo laikas grįžti į bažnyčią dėl savo vaikų.
Labai liūdna, kai matome neaktyvius narius ar Bažnyčiai nepriklausančius žmones, kurie kadaise savo šeimose turėjo evangeliją ir jos neteko dėl savo tėvų ar senelių sprendimo pasitraukti iš Bažnyčios. Tas sprendimas gali turėti pasekmes visiems jų palikuonims per amžius!
Jų vaikus ir vaikaičius galėjusiai pasiekti Jėzaus Kristaus evangelijos apsaugai ir palaiminimams buvo užkirstas kelias. Tai, kad jie neteko amžinosios šeimos pažadų, kuriuos kadaise turėjo, dar skaudžiau veria širdį. Vieno asmens sprendimas paveikė visą palikuonių grandinę. Tikėjimo paveldas nebuvo perduotas.
Tačiau, kaip žinome, viską, kas nutrūko, su Jėzaus Kristaus pagalba galima sutaisyti. Todėl prašau, apsvarstykite šį prezidento Raselo M. Nelsono kvietimą: „Dabar, jei pasukote iš kelio, leiskite su vilties kupina širdimi pakviesti jus grįžti. Nesvarbu, dėl ko nerimaujate ar su kuo grumiatės, jums yra vietos šioje, Viešpaties bažnyčioje. Tiek jūs, tiek dar negimusios kartos, būsite palaiminti dėl to, kad renkatės grįžti į sandoros kelią.“2
O dabar aptarkime antrąjį scenarijų: dabar lankančius narius, kurie galbūt nėra tokie ištikimi, kokie turėtų būti. Kaip vakar dienos sprendimai veikia šiandienos realybę, taip šiandienos sprendimai veiks mūsų pačių ir mūsų šeimos narių ateitį.
Prezidentas Dalinas H. Ouksas mus mokė:
„Sugrąžintoji Jėzaus Kristaus Evangelija ragina mus galvoti apie ateitį. […] Apie ateitį ji moko didžių tiesų, kuriomis turime vadovautis veikdami šiandien.
Kita vertus, visi pažįstame žmonių, kurie rūpinasi tik šia diena: leidžia pinigus šiandien, mėgaujasi kažkuo šiandien ir nesirūpina ateitimi.
[…] Priimdami sprendimus visada turime savęs paklausti: „Kur tai nuves?“3 Ar mūsų dabartiniai sprendimai nuves mus į džiaugsmą dabar ir amžinybėje, ar jie nuves mus į liūdesį ir ašaras?
Kai kas gali pagalvoti: „Mums nereikia lankytis bažnyčioje kiekvieną sekmadienį“ arba „Mokėsime dešimtinę, kai laikai pagerės“, arba „Nepalaikysiu Bažnyčios vadovų šiuo klausimu“.
„Visgi, – sako jie, – mes žinome, kad Bažnyčia yra tikra ir niekada neapleisime Jėzaus Kristaus evangelijos.“
Taip mąstantieji nesuvokia, kokį neigiamą poveikį tokia „nei karšta, nei šalta“ narystė darys jų pačių ir jų palikuonių gyvenime. Tėvai gal ir liks aktyvūs, bet rizika prarasti savo vaikus šiame gyvenime ir amžinybėje yra didelė.
Apie tuos, kurie nepaveldės celestialinės karalystės kartu su savo šeimomis, Viešpats sako: „Tai tie, kurie nėra šaunūs Jėzaus liudytojai; todėl jie negauna mūsų Dievo karalystės karūnos.“4 Ar norime to sau ir savo vaikams? Ar neturėtume būti šaunesni ir mažiau nei karšti, nei šalti savo ir savo palikuonių labui?
Prezidentas M. Raselas Balardas taip pat kalbėjo apie panašią problemą:
„Kai kuriems Kristaus kvietimas tikėti ir pasilikti taip pat yra kietas. […] Kai kuriems mokiniams sunku suprasti konkrečią Bažnyčios taisyklę ar mokymą. Kiti ima nerimauti dėl tam tikrų mūsų istorijos aspektų ar kai kurių narių ir vadovų, tiek buvusių, tiek dabartinių, netobulumų. […]
Sprendimas „daugiau nebevaikščioti“ su Bažnyčios nariais ir Viešpaties išrinktais vadovais turės ilgalaikių pasekmių, kurių neįmanoma dabar įžvelgti.“5
Koks liūdnas paveldas perduodamas, ir kodėl? Kad ir kas tai būtų, to nepakanka, kad ignoruotume neigiamas dvasines pasekmes, kurias tai sukels ateinančioms kartoms.
Mano brangūs broliai ir seserys, jei atsidūrėte kurioje nors vienoje mano minėtoje padėtyje, prašau, persvarstykite savo kryptį. Žinote, kad Viešpats turi mums planą šiame gyvenime. Žinote, kad šeimos gali būti amžinos. Kam rizikuoti savąja? Nebūkite silpna grandimi toje nuostabioje tikėjimo grandinėje, kurią pradėjote arba kurią gavote kaip paveldą. Būkite stipri grandis. Jūsų eilė tai daryti ir Viešpats jums padės.
Iš širdies gelmių kviečiu jus pagalvoti apie tai, žiūrėti į priekį, įvertinti, „kur tai nuves“, ir, jei reikia, būti pakankamai šauniems, kad savo palikuonių labui pakeistumėte savo kelią. Jėzaus Kristaus vardu, amen.