Žvilgsnis į Dievo šeimą pro bendro vaizdo objektyvą
Tikiu, kad tikėjimo akimi galime atitolinti vaizdą ir pažvelgti į save ir savo šeimą su viltimi ir džiaugsmu.
Kai mūsų jauniausia dukra Berklė buvo maža, pradėjau nešioti skaitymo akinius – tokius, kurie viską priartina ir padidina. Vieną dieną, mums drauge sėdint ir skaitant knygą, pažvelgiau į ją su meile ir kartu su liūdesiu, nes staiga pasirodė, kad ji smarkiai išaugo. Pagalvojau: „Kur dingo laikas? Ji tokia didelė!“
Kai pakėliau skaitymo akinius, kad nusišluostyčiau ašaras, supratau: „Oi, palaukite, ji nėra didesnė, tai tik šie akiniai! Tiek to!“
Kartais viskas, ką matome, yra tas priartintas ir padidintas artimųjų vaizdas. Šį vakarą kviečiu jus atitolinti vaizdą ir pažvelgti pro kitokį objektyvą – amžinąjį objektyvą, kuris sutelkia dėmesį į bendrą vaizdą, į jūsų platesnę istoriją.
Per pirmuosius žmonijos bandymus skristi į kosmosą bepilotės raketos neturėjo langų. Tačiau erdvėlaivis, kuriuo per Apollo 8 misiją į Mėnulį skrido astronautai, juos turėjo. Skrisdami kosmose, jie buvo pakerėti mūsų Žemės vaizdo ir padarė šią įspūdingą nuotrauką, prikausčiusią viso pasaulio dėmesį! Tie astronautai patyrė tokį stiprų įspūdį, kad jam buvo suteiktas pavadinimas – „bendro vaizdo efektas“.
NASA
Žvilgsnis iš naujos perspektyvos viską keičia. Vienas kosmoso keliautojas sakė, kad „viskas sumažėja iki tokio dydžio […], jog ima atrodyti, kad viskas yra suvaldoma. […] Mes tai galime. Taika žemėje – be problemų. Tai suteikia žmonėms tokios energijos […], tokios galios.“1
Mūsų, žmonių, turima perspektyva yra tik iš žemės taško, tačiau Dievas į visatą žvelgia iš didžiosios bendro vaizdo perspektyvos. Jis mato visą kūriniją, visus mus ir yra kupinas vilties.
Ar įmanoma, net ir gyvenant šios planetos paviršiuje, pradėti matyti taip, kaip mato Dievas, ir pajusti šį bendro vaizdo jausmą? Tikiu, kad tikėjimo akimi galime atitolinti vaizdą ir pažvelgti į save ir savo šeimą su viltimi ir džiaugsmu.
Raštai su tuo sutinka. Moronis mini tuos, kurių tikėjimas buvo toks „nepaprastai stiprus“, kad jie „tikrai [matė] savo […] tikėjimo akimi, ir jie buvo laimingi“.2
Žvelgdami į Gelbėtoją, jie jautė džiaugsmą ir žinojo šią tiesą: su Kristumi viskas pavyksta. Viskas, dėl ko nerimaujate jūs, jūs ir jūs, – viskas bus gerai! O tie, kurie žvelgia tikėjimo akimi, gali pajusti, kad viskas bus gerai, dabar.
Vidurinėje mokykloje paskutiniais metais išgyvenau sunkų laikotarpį, nes sunkiai sekėsi priimti teisingus sprendimus. Prisimenu, kad mačiau verkiančią mamą ir galvojau, ar ją nuvyliau. Tuo metu nerimavau, kad jos ašaros reiškė, jog ji prarado viltį dėl manęs, o jei ji nejaučia vilties dėl manęs, galbūt nebėra kelio atgal.
Tačiau mano tėtis buvo labiau įgudęs viską atitolinti ir žvelgti iš toli. Jis iš patirties žinojo, kad nerimas labai panašus į meilę, bet tai ne tas pats.3 Žvelgdamas tikėjimo akimi jis matė, kad viskas išsispręs, ir toks viltingas jo požiūris mane pakeitė.
Kai baigiau vidurinę mokyklą ir lankiau BJU, tėvas man siųsdavo laiškus, kuriuose primindavo, kas esu. Jis tapo mano sirgaliumi, nes kiekvienam reikia sirgaliaus: to, kas nesakytų: „Tu bėgi nepakankamai greitai“, bet su meile primintų, kad jūs galite.
Tėtis buvo Lehio regėjimo pavyzdys. Kaip ir Lehis, jis žinojo, kad negalima persekioti savo artimųjų, kurie jaučiasi pasimetę. „Pasiliekate ten, kur esate, ir kviečiate juos. Einate prie to medžio, pasiliekate prie jo, toliau valgote vaisių ir su šypsena veide toliau kviečiate artimuosius ir savo pavyzdžiu rodote, kad valgyti vaisių yra laimė!“4
Šis vaizdinys man padėdavo sunkiomis akimirkomis, kai būdama prie to medžio valgydavau vaisių ir verkdavau dėl ko nors nerimaudama. Bet iš tiesų, ar tai naudinga? Verčiau rinkimės viltį – viltį savo Kūrėju ir vienas kitu, sustiprinančią mūsų gebėjimą būti geresniems, nei esame dabar.
Netrukus po vyresniojo Nylo A. Maksvelo mirties vienas žurnalistas paklausė jo sūnaus, ko jis labiausiai pasiilgs. Jis atsakė, kad pasiilgs vakarienių tėvų namuose, nes visada iš jų išeidavo jausdamas, kad tėtis juo pasitiki.
Tai buvo maždaug tuo metu, kai mūsų suaugę vaikai su savo sutuoktiniais ėmė lankytis mūsų namuose per sekmadienio vakarienes. Visą savaitę mintyse sudarinėdavau sąrašus dalykų, kuriuos galėčiau jiems priminti sekmadienį, pvz.: „Galbūt pabandykite daugiau padėti vaikams, kai būsite namie“ arba „Nepamirškite būti gerais klausytojais“.
Perskaičiusi brolio Maksvelo komentarą, mečiau tuos sąrašus ir užčiaupiau savo kritišką balsą, kad kiekvieną savaitę, kai tik trumpai matydavausi su savo suaugusiais vaikais, dėmesį sutelkčiau į daugybę teigiamų dalykų, kuriuos jie jau darė. Kai po kelerių metų mirė mūsų vyriausias sūnus Rajenas, prisimenu, kad buvau dėkinga, jog mūsų laikas kartu buvo laimingesnis ir pozityvesnis.
Prieš pradėdami bendrauti su artimaisiais, užduokime sau klausimą: „Ar tai, ką ketinu padaryti ar pasakyti, padės ar įskaudins?“ Mūsų žodžiai yra viena iš mūsų išskirtinių galių, o šeimos nariai yra tarsi žmogiškos lentos, stovinčios priešais mus ir sakančios: „Parašykite, ką apie mane manote!“ Šios žinutės, sąmoningos ar nesąmoningos, turėtų teikti viltį ir padrąsinti.5
Mūsų darbas nėra mokyti sunkų laikotarpį išgyvenantį žmogų, kad jis yra blogas ar nuvilia. Retais atvejais galime jausti poreikį pataisyti, bet dažniau savo artimiesiems išsakytais ir neišsakytais žodžiais sakykime tai, ką jie trokšta girdėti: „Mūsų šeima yra visavertė, nes joje esi tu.“ „Mylėsime tave visą tavo likusį gyvenimą – kad ir kas benutiktų.“
Kartais mums labiau reikia empatijos nei patarimo, išklausymo nei paskaitos; to, kas klausytųsi ir klaustų savęs: „Kaip turėčiau jaustis, kad pasakyčiau tai, ką jie ką tik pasakė?“
Atminkite, kad šeima – tai Dievo sukurta laboratorija, kurioje mes vis ką nors aiškinamės, todėl klaidingi žingsniai ir apskaičiavimai ne tik galimi, bet ir tikėtini. Argi nebūtų įdomu, jei gyvenimo pabaigoje pamatytume, kad tie santykiai, net tos sunkios akimirkos padėjo mums tapti panašesniems į Gelbėtoją? Kiekvienas sudėtingas bendravimas – tai galimybė išmokti mylėti gilesniu lygmeniu – dievišku lygmeniu.6
Praplėskime regėjimo lauką ir į šeimos santykius pažvelkime kaip į galingą priemonę, padedančią mums mokytis pamokų, kurių atėjome čia išmokti per atsigręžimą į Gelbėtoją.
Pripažinkime, kad puolusiame pasaulyje neįmanoma būti tobulu sutuoktiniu, tėvu ar motina, sūnumi ar dukra, anūku, globėju ar draugu, tačiau yra milijonas būdų būti geram.7 Tad likime prie medžio, ragaukime Dievo meilės ir dalykimės ja. Pakylėdami aplinkinius mes kylame drauge.
Deja, neužtenka tik prisiminti, kaip valgėmė vaisių; turime jį vis valgyti taip, kad pakeistume savąjį objektyvą į dangiškąjį bendro vaizdo objektyvą, ir tai daryti atsiverčiant Raštus, kurie yra pripildyti šviesos, kad išvytų tamsą; liekant ant kelių tol, kol mūsų įprastinė malda tampa galinga. Tuomet širdys suminkštėja ir pradedame matyti taip, kaip mato Dievas.
Šiomis paskutinėmis dienomis galbūt didžiausias mūsų darbas bus susijęs su mūsų artimaisiais – gerais žmonėmis, gyvenančiais nelabame pasaulyje. Mūsų viltis keičia jų požiūrį į save ir į tai, kas jie iš tikrųjų yra. O pro tokį meilės objektyvą jie pamatys, kuo galės tapti.
Tačiau priešininkas nenori, kad mes ar mūsų artimieji namo grįžtume drauge. Kadangi gyvename planetoje, kurioje esame varžomi laiko ir metų, kurie išseks,8 jis stengiasi nuolat mums kelti labai realų panikos jausmą. Kai mūsų vaizdas priartintas, sunku pastebėti, kad mūsų kryptis yra svarbesnė už greitį.
Atminkite: „Jei nori eiti greičiau, eik vienas. Jeigu nori eiti toli, eik su kuo nors drauge.“9 Laimei, mūsų garbinamas Dievas nėra varžomas laiko. Jis mato, kokie iš tikrųjų yra mūsų artimieji, kokie iš tikrųjų esame mes patys.10 Todėl Jis kantrus mums ir tikisi, kad būsime kantrūs vieni kitiems.
Prisipažinsiu, kad būna akimirkų, kai žemė, mūsų laikinieji namai, atrodo tarsi liūdesio sala, – akimirkų, kai viena akimi tikiu, o kita verkiu.11 Ar jums pažįstamas toks jausmas?
Taip jaučiausi praeitą antradienį.
Gal galėtume rinktis patikimą mūsų pranašo poziciją, kai jis pažadėjo stebuklus mūsų šeimose? Jei taip elgsimės, tai didės mūsų džiaugsmas, net didėjant neramumams. Jis pažada, kad bendro vaizdo efektą galime pajausti jau dabar, nepriklausomai nuo mūsų aplinkybių.12
Žvelgimas tikėjimo akimi dabar yra tikėjimo, kurį turėjome prieš atvykdami į šią planetą, atgaivinimas, arba atgarsis. Tai leidžia matyti toliau neužtikrintumo akimirkų ir „džiugiai dary[ti] visa, kas mūsų galioje; ir tada […] stovėti ram[iem]s“13.
Ar šiuo metu jūsų gyvenime yra kokių nors sunkumų ir nerimaujate, kad jų nepavyks išspręsti? Be žvilgsnio tikėjimo akimi, gali atrodyti, kad Dievas nustojo viskam vadovauti, bet ar tai tiesa?
O gal labiau baiminatės, kad šį sunkų laikotarpį turėsite išgyventi vieni? Bet tai reikštų, kad Dievas jus apleido, o ar tai tiesa?
Aš liudiju, kad per savo Apmokėjimą Gelbėtojas gali bet kokį jūsų išgyvenamą košmarą paversti palaiminimu. Jis yra mums pažadėjęs „su neatšaukiama sandora“, kad, jei stengsimės Jį mylėti ir Juo sekti, „viskas, kuo [mes] buvo[m]e spaudžiami, galiausiai išeis [mums] į gera“.14 Viskas.
O kadangi esame sandoros vaikai, galime prašyti šio viltingo jausmo jau dabar!
Nors mūsų šeimos ir nėra tobulos, tačiau galime tobulinti savo meilę kitiems tol, kol ji taps pastovia, nekintančia, nepriklausoma nuo aplinkybių – tokia meile, kuri skatina keistis ir leidžia augti ir sugrįžti.
Tai Gelbėtojo darbas susigrąžinti mūsų artimuosius. Tai Jo darbas ir Jo laikas. Mūsų darbas – suteikti jiems viltį ir širdį, kad jie galėtų grįžti namo. „Mes neturime nei [Dievo] įgaliojimo pasmerkti, nei Jo galios išpirkti, tačiau esame įgalioti mokytis mylėti Jo meile.“15 Prezidentas Nelsonas taip pat mokė, kad žmonėms labiau reikia mūsų meilės, o ne teismo. „Jiems reikia patirti tyrą Jėzaus Kristaus meilę, atsispindinčią [mūsų] žodžiuose ir poelgiuose.“16
Būtent meilė pakeičia širdis. Tai pats tyriausias motyvas, ir kiti gali tai pajusti. Tvirtai laikykimės šių pranašiškų žodžių, pasakytų prieš 50 metų: „Jokie namai nėra nesėkmingi, jei nesiliaujama mėginti iš naujo.“17 Tikrai laimi tie, kurie myli labiausiai ir ilgiausiai!
Žemiškose šeimose tiesiog darykime tai, ką Dievas darė su mumis, rodydami kelią ir vildamiesi, kad mūsų artimieji eis ta kryptimi, žinodami, kad kelią, kuriuo jie eis, gali rinktis patys.
Ir kai jie pereis į kitą uždangos pusę ir juos ims traukti jų dangiškųjų namų „gravitacinė trauka“18, tikiu, kad jiems tai bus pažįstama, nes jie buvo mylimi ir čia.
Tad į žmones, kuriuos mylime ir su kuriais gyvename, pro tą bendro vaizdo objektyvą žvelkime kaip į bendražygius šioje nuostabioje planetoje.
Jūs ir aš? Mes tai galime! Mes galime nepalūžti ir neprarasti vilties! Mes galime likti prie medžio ir su šypsena veide ragauti vaisių, leisdami, kad Kristaus šviesa mūsų akyse taptų tuo, kuo kas nors galėtų pasikliauti tamsiausiomis valandomis. Juos ims traukti mūsų veiduose matoma šviesa. Tada galėsime padėti jiems dėmesį nukreipti į pirminį meilės ir šviesos šaltinį – žėrinčią aušrinę žvaigždę – Jėzų Kristų.19
Liudiju, kad visa tai išsirutulios daug geriau, nei mes kada nors galėjome įsivaizduoti! Su tikėjimo į Jėzų Kristų akimi galime matyti, kad galiausiai viskas bus gerai, ir jausti, kad viskas bus gerai, jau dabar. Jėzaus Kristaus vardu, amen.