Jėzaus Kristaus galia mūsų gyvenime kiekvieną dieną
Mūsų stiprybės šaltinis yra tikėjimas į Jėzų Kristų, kai kiekvieną dieną sąmoningai stengiamės eiti pas Jį.
Brangūs broliai ir seserys, tai – Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia. Koks džiaugsmas susirinkti draugėn kaip Jo Bažnyčiai! Esu dėkingas, kad prezidentas Raselas M. Nelsonas priminė mums dažnai vartoti teisingą Viešpaties Bažnyčios pavadinimą, kad atmintume, kieno ši Bažnyčia yra ir kieno mokymais vadovaujamės.
Prezidentas Nelsonas teigė: „Ateinančiomis dienomis išvysime didžiausius Gelbėtojo galios pasireiškimus, kokius pasaulis kada nors matė. […] Jis suteiks ištikimiesiems nesuskaičiuojamą daugybę privilegijų, palaimų ir stebuklų.“1
Viena didžiausių man ir mano žmonai Reni tekusių privilegijų yra susitikti su šventaisiais vietovėse, kur tarnaujame. Girdime jų pasakojimus, matome jų praradimus, dalijamės jų sielvartu ir džiūgaujame jų sėkmėmis. Matėme daugybę palaimų ir stebuklų, kuriuos Gelbėtojas suteikė ištikimiesiems. Sutikome žmonių, kurie išgyveno, rodos, neįmanomus dalykus, iškentė tai, ką sunku net įsivaizduoti.
Matėme Gelbėtojo galios pasireiškimą našlei, kuri prarado vyrą, su juo tarnaudama Viešpačiui Bolivijoje.2 Matėme tokį pasireiškimą merginai Argentinoje, kuri papuolė po traukiniu ir prarado koją vien dėl to, kad kažkas norėjo pavogti jos mobilųjį telefoną.3 Ir jos vienišam tėvui, kuris dabar turi guosti ir stiprinti dukterį po tokio nepaaiškinamai žiauraus poelgio. Matėme tai šeimose, praradusiose savo namus ir visą turtą per gaisrus Čilėje, likus vos kelioms dienoms iki 2022-ųjų Kalėdų.4 Matėme tokį pasireiškimą kenčiantiems po traumuojančių skyrybų ir nekaltoms smurto aukoms.
Kas suteikia jiems galios ištverti tokius sunkumus? Kas duoda nepaprastos stiprybės eiti toliau, kai viskas atrodo prarasta?
Supratau, kad tokios stiprybės šaltinis yra tikėjimas į Jėzų Kristų, kai kiekvieną dieną sąmoningai stengiamės eiti pas Jį.
Pranašas Jokūbas mokė: „Ir jis ateina į pasaulį, kad išgelbėtų visus žmones, jeigu jie klausys jo balso; nes štai, jis iškenčia visų žmonių skausmus, taip, skausmus kiekvieno gyvo kūrinio – tiek vyrų, tiek moterų, tiek ir vaikų, kurie priklauso Adomo šeimai.“5
Kartais tikėjimas į Jėzų Kristų gali atrodyti kaip kai kas neįmanomo, beveik nepasiekiamo. Galime galvoti, kad atėjimas pas Kristų reikalauja stiprybės, galios ir tobulumo, kurių neturime, ir tiesiog negalime rasti energijos visa tai daryti. Bet iš visų tų žmonių išmokau, kad būtent tikėjimas į Jėzų Kristų ir suteikia mums energijos pradėti šią kelionę. Kartais galbūt galvojame: „Prieš ateidamas pas Jėzų, turiu sutvarkyti savo gyvenimą“, tačiau tiesa yra ta, jog pas Jėzų ateiname savo gyvenimo sutvarkyti per Jį.
Pas Jėzų einame ne todėl, kad esame tobuli. Pas Jį einame todėl, kad turime ydų ir galime „tobulė[ti] jame“6.
Kaip kiekvieną dieną pradedame naudoti truputėlį tikėjimo? Man tai prasideda ryte: pabudęs, užuot pažvelgęs į savo telefoną, aš pasimeldžiu. Pasakau bent paprasčiausią maldą. Tada skaitau Raštus. Tai padeda man laikytis kassavaitinės sandoros „visuomet jį atminti“, kurią sudarau priimdamas sakramentą7. Dieną pradėjęs malda ir Raštais, galiu „Jį atminti“, kai visgi pažvelgiu į telefoną. Galiu „Jį atminti“, kai susiduriu su problemomis ir konfliktais ir mėginu su jais susitvarkyti taip, kaip tai darytų Jėzus.
Kai „Jį atmenu“, jaučiu troškimą keistis, atgailauti. Randu šaltinį, teikiantį energijos laikytis sandorų, jaučiu Šventosios Dvasios įtaką gyvenime ir noriu „laikytis jo įsakymų, kuriuos jis davė [man], kad jo Dvasia visuomet būtų su [manimi]“8. Tai padeda man ištverti iki galo.9 Arba bent iki dienos pabaigos! O tomis dienomis, kai nepajėgiu Jo atminti visą dieną, Jis vis dar būna šalia, myli mane ir sako: „Viskas gerai, rytoj galėsi pamėginti dar kartą.“
Nors Jį atmename netobulai, mūsų mylintis Dangiškasis Tėvas visada puikiai atsimena mus.
Viena iš dažnai mūsų daromų klaidų yra manymas, jog sandorų, arba Dievui duotų pažadų, laikymasis yra tarsi su Juo sudarytas sandoris: aš paklūstu, o Jis apsaugo mane, kad man nenutiktų nieko blogo. Moku dešimtinę, todėl niekada neprarasiu darbo arba gaisras nesunaikins mano namų. O kai viskas nesiklosto, kaip tikėjomės, šaukiame Viešpačiui: „Tau nerūpi, kad mes žūvame?!“10
Mūsų sandoros nėra tiesiog apsikeitimas; jos yra pasikeitimas.11 Per sandoras įgaunu šventinančios, stiprinančios Jėzaus Kristaus galios, kuri leidžia man tapti nauju žmogumi, atleisti tai, kas, regis, neatleistina, įveikti tai, kas neįmanoma. Sąmoningas Jėzaus Kristaus atminimas visada yra veiksmingas; jis suteikia man papildomos stiprybės „laikytis jo įsakymų, kuriuos jis davė [man]“12. Atmindamas Jį galiu būti malonesnis, šypsotis be priežasties, galiu būti taikdarys13, kad išvengčiau konflikto, kad leisčiau savo gyvenime nugalėti Dievui.14
Kai mūsų skausmas ar kurio nors iš artimųjų kančia tokia didelė, kad negalime ištverti, atmindami Jėzų Kristų ir ateidami pas Jį galime pajusti, kaip mūsų našta lengvėja, širdis minkštėja, o skausmas rimsta. Tai galia, kuri suteikė tėvui daugiau jėgų, nei jis pats turėjo, palaikyti dukterį, patiriančią fizinį ir emocinį skausmą dėl prarastos kojos.
Kai praeitą birželį lankydamasis Argentinoje vyresnysis Soaresas užklausė Flavijos apie tą tragišką įvykį, ji su tikėjimu atsakė: „Kai [tai įvyko], jutau sumaištį, kartėlį, pyktį ir neapykantą. Man padėjo klausimas ne „kodėl aš?“, bet „kokiam tikslui?“ […] Būtent tai priartino mane prie kitų ir prie Viešpaties. […] Užuot nuo Jo tolusi, aš turėjau laikytis Jo.“15
Prezidentas Nelsonas mokė: „Atlygis už sandorų su Dievu laikymąsi yra dangaus galia – galia, kuri stiprina mus, kad galėtume geriau atlaikyti išbandymus, pagundas ir sielvartus. […] Taigi sandorų vykdytojai […] turi teisę į ypatingą atilsį.“16 Būtent tokį atilsį ir ramybę, nepaisant kasdienės širdgėlos dėl vyro netekties, mačiau ir našlės akyse.
Naujajame Testamente pasakojama, jog kartą Jėzus su mokiniais buvo valtyje.
„Pakilo didžiulė vėtra ir bangos daužėsi į valtį taip, kad ją jau sėmė. […]
Jėzus […] miegojo ant pagalvės. Mokiniai pažadino jį, šaukdami: „Mokytojau, tau nerūpi, kad mes žūvame!?“
Pabudęs jis sudraudė vėją ir įsakė ežerui: „Nutilk, nusiramink!“ […]
Jis tarė jiems: „Kodėl jūs tokie bailūs? Ar vis dar neturite tikėjimo?“17
Mane visada jaudino šis pasakojimas. Ar Viešpats tikėjosi, jog jie panaudos savo tikėjimą, kad nuramintų audrą? kad sudraustų vėjus? Tikėjimas į Jėzų Kristų yra ramybės pojūtis, padedantis atlaikyti audrą, žinant, kad nepražūsime, nes Jis yra valtyje su mumis.
Būtent tokį tikėjimą matėme, kai lankėme šeimas po gaisrų Čilėje. Jų namai sudegė iki pamatų, jie viską prarado. Visgi, kai vaikščiojome po tai, kas kadaise buvo jų namai, ir jie pasakojo apie tuos įvykius, jautėmės stovintys ant šventos žemės. Viena sesuo pasakė mano žmonai: „Kai pamačiau, kad dega šalia esantys namai, kilo mintis, kad ir mūsų namas sudegs, kad viską prarasime. Užuot pajutusi neviltį, patyriau nenusakomos ramybės jausmą. Jaučiau, kad kažkokiu būdu viskas bus gerai.“ Pasitikėjimas Dievu ir sandorų su Juo laikymasis suteikia galios, kai jaučiamės silpni, ir paguodos sielvarte.
Esu dėkingas už galimybę man ir Reni susitikti su tais nepaprastais šventaisiais, už daugybę jų parodytų tikėjimo, stiprybės ir ištvermės pavyzdžių. Už pasakojimus apie širdgėlą ir nusivylimus, kurie niekados nepateks į pagrindinį laikraščio puslapį ir niekada nebus aprašyti internete. Už nepadarytas pralietų ašarų nuotraukas ir išsakytas maldas, praradus artimąjį ar po traumuojančių skyrybų, už nepaskelbtas žinutes apie baimę, sielvartą ir skausmą, kurie tampa pakenčiami dėl tikėjimo Jėzumi Kristumi ir Jo Apmokėjimu. Šie žmonės stiprina mano tikėjimą – už tai esu be galo dėkingas.
Žinau, kad tai Jėzaus Kristaus Bažnyčia. Žinau, kad Jis stovi pasiruošęs apdovanoti mus savo galia, jei kasdien eisime pas Jį. Jėzaus Kristaus vardu, amen.