Šlovės karalystės
Mes turime mylintį Dangiškąjį Tėvą, kuris pasirūpins, kad gautume visus palaiminimus ir visus pranašumus, kuriuos sau leisime savo norais ir pasirinkimais.
Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios narių dažnai klausia: „Kuo jūsų bažnyčia skiriasi nuo kitų krikščioniškų bažnyčių?“ Tarp mūsų pateikiamų atsakymų yra Jėzaus Kristaus doktrinos pilnatvė. Svarbiausias šios doktrinos elementas yra tai, kad mūsų Dangiškasis Tėvas taip myli visus savo vaikus, jog nori, kad mes visi amžinai gyventume šlovės karalystėje. Maža to, Jis nori, kad gyventume su Juo ir Jo Sūnumi Jėzumi Kristumi – amžinai. Jo planas duoda mums mokymus ir galimybę priimti sprendimus, kurie užtikrins mums tokį likimą ir tokį gyvenimą, kokį pasirinksime.
I.
Iš šių laikų apreiškimo žinome, kad galutinis visų žemėje gyvenančių žmonių likimas nėra neadekvati idėja apie dangų teisiesiems ir amžinas pragaro kančias likusiems. Dievo meilės planas savo vaikams apima šią mūsų Gelbėtojo Jėzaus Kristaus mokytą realybę: „Mano Tėvo namuose daug buveinių.“1
Atkurtosios Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios apreikštoji doktrina moko, kad visi Dievo vaikai – su pernelyg retomis išimtimis, kad jas čia nagrinėtume, – galiausiai paveldės vieną iš trijų šlovės karalysčių, iš kurių net mažiausia „pranokst[a] visokį supratimą“2. Po laikotarpio, per kurį nepaklusnieji kentės už padarytas nuodėmes ir kuris paruoš juos tam, kas bus vėliau, visi bus prikelti ir ateis į Paskutinį Viešpaties Jėzaus Kristaus teismą. Ten mūsų mylintis Gelbėtojas, kuris, kaip esame mokomi, „šlovina Tėvą ir išgelbėja visus savo rankų darbus“3, visus Dievo vaikus pasiųs į vieną iš šių šlovės karalysčių pagal jų troškimus, kuriuos jie išreiškė per savo pasirinkimus.
Kita unikali atkurtosios Bažnyčios doktrina ir praktika yra apreikštieji įsakymai ir sandoros, kurios visiems Dievo vaikams suteikia šventą privilegiją pretenduoti į aukščiausią šlovės laipsnį celestialinėje karalystėje. Tas aukščiausias tikslas – išaukštinimas celestialinėje karalystėje – yra Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios dėmesio centre.
Iš šių laikų apreiškimo pastarųjų dienų šventieji turi unikalų supratimą apie Dievo laimės planą savo vaikams. Šis planas prasideda nuo gyvenimo kaip dvasios prieš mums gimstant ir atskleidžia mūsų pasirinktos kelionės mirtingajame gyvenime paskirtį bei sąlygas ir mūsų trokštamą galutinį tašką po jos.
II.
Iš šių laikų apreiškimo žinome, kad „visos karalystės turi nustatytą įstatymą“4 ir kad tai, kokią šlovės karalystę gausime Paskutiniame teisme, priklausys nuo to, kokiais įstatymais pasirinksime sekti savo mirtingojo gyvenimo kelionėje. Pagal šį meilės planą daug karalysčių – daug buveinių – yra tam, kad visi Dievo vaikai paveldėtų tą šlovės karalystę, kurios įstatymų jie galės patogiai „laikytis“.
Nagrinėdami kiekvienos iš trijų Tėvo plane esančių karalysčių pobūdį ir reikalavimus, pradėkime nuo aukščiausiosios, kuriai yra skirti dieviškieji įsakymai ir apeigos, Dievo apreikšti per Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčią. „Celestialinėje“ šlovėje5 yra trys lygiai,6 iš kurių aukščiausias yra išaukštinimas celestialinėje karalystėje. Tai buveinė tų, „kurie gavo jo pilnatvės ir jo šlovės“, todėl „jie yra dievai, būtent Dievo sūnūs [ir dukterys]“7 ir „gyven[a] Dievo ir jo Kristaus akivaizdoje per amžius“8. Per apreiškimą Dievas yra apreiškęs amžinuosius įstatymus, apeigas ir sandoras, kurių reikia laikytis, kad išsiugdytume tas dieviškąsias savybes, kurios būtinos norint pasiekti šį dieviškąjį potencialą. Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia dėmesį tam skiria todėl, kad šios atkurtosios Bažnyčios tikslas – paruošti Dievo vaikus išgelbėjimui celestialinėje šlovėje, o tiksliau – išaukštinimui jos aukščiausiame laipsnyje.
Dievo planas, paremtas amžinąja tiesa, reikalauja, kad išaukštinimas būtų pasiekiamas tik per ištikimybę amžinosios santuokos tarp vyro ir moters sandoroms šventojoje šventykloje,9 santuokos, kuri galiausiai bus prieinama visiems ištikimiesiems. Štai kodėl mokome, kad „lytis yra esminė asmens ikimirtingojo, mirtingojo ir būsimo amžino savitumo bei paskirties charakteristika“10.
Išskirtinai vertingas mokymas, padedantis mums pasiruošti išaukštinimui, yra 1995 m. paskelbtas pareiškimas apie šeimą.11 Jo teiginiuose paaiškinami reikalavimai, kurie mus parengia gyventi su Dievu Tėvu ir Jo Sūnumi Jėzumi Kristumi. Tie, kurie iki galo nesupranta Tėvo meilės plano Jo vaikams, gali laikyti šį pareiškimą apie šeimą vien tik taisyklių nuostata, kurią galima pakeisti. Priešingai, mes tvirtiname, kad pareiškimas apie šeimą, paremtas neatšaukiama doktrina, apibrėžia tokį šeiminį ryšį mirtingajame gyvenime, per kurį gali vykti svarbiausia mūsų amžinojo vystymosi dalis.
Apaštalas Paulius užsimena apie tris šlovės laipsnius, palygindamas juos su saulės, mėnulio ir žvaigždžių šlove.12 Aukščiausiąją jis vadina „celestialine“, o antrąją – „terestrialine“13. Jis neįvardija žemiausios, tačiau apreiškime Džozefui Smitui buvo pridėtas jos pavadinimas – „telestialinė“14. Dar viename apreiškime taip pat minima, kokie asmenys bus paskirti į kiekvieną iš šių šlovės karalysčių. Tie, kurie nepasirinks „laikytis celestialinės karalystės įstatymo“15, paveldės kitą šlovės karalystę, žemesnę už celestialinę, bet pritaikytą tiems įstatymams, kuriuos jie pasirinks ir kurių galės patogiai „laikytis“. Tas Raštuose dažnai vartojamas žodis laikytis siejasi su saugia vieta.16 Pavyzdžiui, paskirtieji į terestrialinę karalystę – lygintiną su populiariąja dangaus samprata – tai „tie, kurie gauna Sūnaus akivaizdos, bet ne Tėvo pilnatvės“17. Jie buvo „garbingi žemės žmonės, kurie buvo apakinti žmonių gudrumo“18, bet nebuvo „šaunūs Jėzaus liudytojai“19.
Į žemiausią, telestialinę, šlovės karalystę paskirti žmonės yra apibūdinami kaip tie, kurie „negali išlaikyti terestrialinės šlovės“20. Tai apibūdina tuos, kurie atmetė Gelbėtoją ir savo elgesiu nepaisė jokių dieviškų normų. Tai karalystė, kurioje gyvena nedorėliai, po to, kai jie kentėjo už savo nuodėmes. Šių laikų apreiškime jie apibūdinami kaip „tie, kurie nepriėmė nei Kristaus evangelijos, nei Jėzaus liudijimo. […]
Tai tie, kurie yra melagiai ir burtininkai, ir svetimautojai, ir paleistuviai, ir visi, kurie myli ir daro melą.“21
Su pranašiška vizija kalbėdamas apie šias tris šlovės karalystes, prezidentas Raselas M. Nelsonas neseniai rašė: „Mirtingasis gyvenimas trunka vos nanosekundę, palyginus su amžinybe. Bet kokia lemtinga toji nanosekundė! Atidžiai pamąstykite, kaip tai veikia: per šį mirtingąjį gyvenimą galite pasirinkti, kurių įstatymų norite laikytis – celestialinės, terestrialinės ar telestialinės karalystės, – ir per tai – kurioje šlovės karalystėje gyvensite per amžius. Koks planas! Tai planas, kuris visiškai paiso jūsų valios laisvės.“22
III.
Apaštalas Paulius mokė, kad Viešpaties mokymai ir įsakymai buvo duoti tam, kad mes visi „subręs[tume] iki Kristaus amžiaus pilnatvės saiko“23. Tam procesui reikia kur kas daugiau, nei tik įgyti žinių. Neužtenka net būti įtikintiems Evangelijos; turime elgtis taip, kad Evangelija mus atverstų. Priešingai nei kiti pamokslavimai, mokantys mus kažką pažinti, Jėzaus Kristaus Evangelija ragina mus kažkuo tapti.
Remdamiesi tokiais mokymais darome išvadą, kad Paskutinis teismas nėra vien tik gerų ir blogų darbų, kuriuos būsime padarę, sumos įvertinimas. Tai priklausys nuo galutinio mūsų veiksmų ir minčių rezultato – kuo mes tapome. Teisę į amžinąjį gyvenimą įgyjame per atsivertimo procesą. Čia pavartotas šis daugiareikšmis žodis reiškia gilų prigimties pasikeitimą. Nepakanka vien veikti apie tai net nemąstant. Įsakymai, apeigos ir Evangelijos sandoros nėra reikalingų įnašų į kažkokią dangišką sąskaitą sąrašas. Jėzaus Kristaus Evangelija – tai planas, rodantis mums, kaip tapti tuo, kuo Dangiškasis Tėvas nori, kad taptume.24
IV.
Kai šiame gyvenime nusidedame, dėl Jėzaus Kristaus ir Jo Apmokėjimo galime atgailauti ir sugrįžti į sandoros kelią, vedantį ten, kur trokšta mūsų Dangiškasis Tėvas.
Mormono Knyga moko, kad „šitas gyvenimas yra laikas [mums] pasiruošti susitikti su Dievu“25. Tačiau šiam problemiškam apribojimui „šiuo gyvenimu“ vilties suteikė (bent jau kai kuriems žmonėms) tai, ką Viešpats apreiškė prezidentui Džozefui F. Smitui, ir kas dabar užrašyta Doktrinos ir Sandorų 138 skyriuje. Pranašas rašė: „Aš pastebėjau, kad šio evangelijos laikotarpio ištikimi vyresnieji, išėję iš mirtingojo gyvenimo, tęsia savo darbus, skelbdami atgailos ir išpirkimo per Viengimio Dievo Sūnaus auką evangeliją tarp tų, kurie yra tamsoje ir nuodėmės vergijoje atšiauriame mirusiųjų dvasių pasaulyje.
Mirusieji, kurie atgailaus, bus išpirkti per paklusnumą Dievo namų nuostatams,
ir po to, kai jie sumokės bausmę už savo prasižengimus ir bus švariai nuplauti, gaus atlygį pagal savo darbus, nes jie yra išgelbėjimo paveldėtojai.“26
Be to, žinome, kad tūkstantmetis – tūkstantis metų po Gelbėtojo antrojo atėjimo – bus laikas atlikti reikalingas apeigas tiems, kurie jų negavo per savo mirtingąjį gyvenimą.27
Daug ko nežinome apie tris pagrindinius išgelbėjimo plano laikotarpius ir jų tarpusavio ryšį: 1) ikimirtingąjį dvasinį pasaulį, 2) mirtingąjį gyvenimą ir 3) būsimąjį gyvenimą. Tačiau žinome šias amžinąsias tiesas: „Išgelbėjimas yra individualus reikalas; išaukštinimas yra šeimos reikalas.“28 Mes turime mylintį Dangiškąjį Tėvą, kuris pasirūpins, kad gautume visus palaiminimus ir visus pranašumus, kuriuos sau leisime savo norais ir pasirinkimais. Taip pat žinome, kad Jis nevers nė vieno žmogaus užmegzti užantspauduojantį ryšį prieš jo ar jos valią. Užantspauduojančio ryšio palaiminimai garantuojami visiems, kurie laikosi sudarytų sandorų, bet niekuomet kitas asmuo neverčiamas užmegzti užantspauduojantį ryšį, jei jis to nevertas ar nenori.
Mano brangūs broliai ir seserys, liudiju apie šių dalykų tiesą. Liudiju apie mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, mūsų tikėjimo kūrėją ir išbaigėją29, kurio Apmokėjimas pagal mūsų Tėvo Danguje planą visa tai leidžia. Jėzaus Kristaus vardu, amen.