Pirmoji sesuo misionierė iš Lietuvos

Ilona Jakovlevna Machinič pastarųjų dienų šventųjų misionierius pirmą kartą sutiko 1993 m. rugsėjį, o pasikrikštijo 1994 m. vasarį. Netrukus po to skyriaus prezidentas paprašė jos melstis dėl tarnavimo nuolatinėje misijoje. Galimybė tarnauti misijoje tuo metu jos nesužavėjo. Nors ji mylėjo misionierius, nemanė, kad gali būti viena jų. „Nesu to verta, – manė ji. – Neturiu tokio tikėjimo, kad ryžčiausi taip gyventi.“ Visgi ji jautė, kad turi tai apsvarstyti. „Stipriai jaučiau Dievo Dvasią, taigi vieną dieną [dėl to] pasimeldžiau. Nenorėjau to daryti. Nežinau, kaip meldžiausi. Bet gavau atsakymą vykti į misiją“, – vėliau prisiminė ji. Tačiau vis dar dvejojo. „Tikrai nesidžiaugiau tokiu atsakymu, – sakė ji. – Nežinojau, kaip tai padaryti. […] Buvo sunku.“

Jos tikėjimas Evangelija nugalėjo visas dvejones. Ilona ėmė džiaugtis galimybe tarnauti ir pateikė reikiamus dokumentus. Ji buvo pašaukta tarnauti Jutos Solt Leik Sičio Šventyklos aikštės misijoje ir paprašyta mokytis amerikiečių gestų kalbos. Šventyklos aikštėje tarnaujančios seserys misionierės lankytojams iš viso pasaulio veda ekskursijas istorinėje šventyklos teritorijoje. Kadangi ji nieko apie tai nežinojo, susirūpinusi paskambino savo skyriaus prezidentui. Jis patvirtino, kad Šventyklos aikštės misija tikrai egzistuoja. Ji buvo pirmoji nuolatinėje misijoje tarnavusi mergina iš Lietuvos.

Atvykusi į Solt Leik Sitį, ji gavo naują paskyrimą kalbėti rusų kalba. Machinič Šventyklos aikštėje susitiko su daugybe turistų, vėliau savo šalyse į namus pasikvietusių misionierius. Kai kurie iš jų galiausiai prisijungė prie Bažnyčios. Kadangi Machinič vėlesniuose susirinkimuose nedalyvavo, savo darbo rezultatų nematė. Visgi jos misija atvedė prie vieno krikšto, apie kurį ji žinojo, – kol Machinič tarnavo misijoje, prie Bažnyčios Lietuvoje prisijungė jos mama.