Šventieji. Pasakojimas apie Jėzaus Kristaus Bažnyčią pastarosiomis dienomis, 1 tomas, Tiesos vėliava, 1815–1846 (2018), 6 skyrius, „Dievo dovana ir galia“

6 skyrius. Dievo dovana ir galia

6 SKYRIUS

Dievo dovana ir galia

Kai 1828 metų vasarą Džozefas grįžo į Harmonį, jam vėl pasirodė Moronis ir paėmė plokšteles. „Jei būsi pakankamai nuolankus ir kantrus, – pasakė angelas, – tu vėl jas gausi rugsėjo dvidešimt antrą dieną.“¹

Džozefas buvo prislėgtas.² Jis žinojo, kad buvo neteisinga ignoruoti Dievo valią ir patikėti rankraštį Martinui. Dabar Dievas nebepatikėjo jam nei plokštelių, nei vertiklių. Džozefas jautėsi nusipelnęs bet kokios dangaus siunčiamos bausmės.³

Kaltės ir apgailestavimo slegiamas jis atsiklaupė, išpažino savo nuodėmes ir maldavo atleidimo. Apmąstė, kur suklydęs ir ką galėtų padaryti geriau, jei Viešpats vėl jam leistų versti.⁴

Vieną liepos dieną, kai Džozefas paėjėjo atokiau nuo savo namo, jam pasirodė Moronis. Angelas įteikė Džozefui vertiklius ir šis pamatė dangišką žinutę juose: „Dievo darbai, planai ir tikslai negali būti sužlugdyti, nė pavirsti nieku.“⁵

Žodžiai buvo padrąsinantys, bet kartu ir peikiantys. „Kokie griežti buvo tau duoti įsakymai, – pasakė Viešpats. – Neturėjai bijoti žmogaus labiau nei Dievo.“ Jis įsakė Džozefui būti atsargesniam su šventais dalykais. Metraštis aukso plokštelėse buvo svarbesnis nei Martino reputacija ar Džozefo noras įtikti žmonėms. Dievas paruošė jį, kad atnaujintų Savo senovės sandoras ir mokytų visus žmones pasikliauti Jėzumi Kristumi dėl išgelbėjimo.

Viešpats paragino Džozefą atminti Jo gailestingumą. „Atgailauk dėl to, ką padarei, – įsakė Jis, – ir tu vis dar esi išrinktas.“ Dar kartą Jis pašaukė Džozefą būti Jo pranašu ir regėtoju. Tačiau įspėjo, kad Džozefas turi paklusti Jo žodžiams.

„Jei šito nepadarysi, – pareiškė Jis, – būsi paliktas ir tapsi kaip kiti žmonės, ir daugiau nebeturėsi dovanos.“⁶

Tą rudenį Džozefo tėvai keliavo pietų link į Harmonį. Praėjo beveik du mėnesiai, kai Džozefas paliko jų namus Mančesteryje, ir nuo tada jie nieko negirdėjo iš jo. Jie nerimavo, kad vasarą užklupusios nelaimės pergalėjo jį. Per kelias savaites jis neteko pirmo vaiko, jo žmona vos nemirė ir jis prarado rankraščio lapus. Jie norėjo įsitikinti, kad jam ir Emai viskas gerai.

Likus mažiau nei dviems kilometrams iki kelionės tikslo, Džozefas Vyresnysis ir Liusi apsidžiaugė pamatę ramų ir laimingą Džozefą, stovintį ant kelio prieš juos. Jis papasakojo jiems, kad prarado Dievo pasitikėjimą, atgailavo už savo nuodėmes ir gavo apreiškimą. Viešpaties papeikimas degino jį, tačiau kaip ir senovės pranašai jis užrašė apreiškimą, kad kiti galėtų perskaityti. Tai buvo pirmas kartas, kai jis užrašė Viešpaties jam skirtus žodžius.

Džozefas taip pat papasakojo tėvams, kad Moronis grąžino plokšteles ir vertiklius. Pasak Džozefo, angelas atrodė patenkintas. „Jis pasakė man, kad Viešpats myli mane dėl mano ištikimybės ir nuolankumo.“

Metraštis dabar buvo saugiai padėtas namuose ir paslėptas lagamine. „Ema dabar raštininkauja man, – pasakojo jiems Džozefas, – tačiau angelas pasakė, kad Viešpats atsiųs kitą raštininką, tikiu, kad taip ir bus.“⁷

Kitą pavasarį Martinas Harisas atvyko į Harmonį su blogomis naujienomis. Jo žmona pateikė skundą teismui, teigdama, kad Džozefas yra apgavikas, apsimetantis, jog verčia aukso plokšteles. Martinas dabar laukė kvietimo liudyti teisme. Jis turėtų pareikšti, kad Džozefas apkvailino jį, kitaip Liusi ir jį apkaltintų apgaule.⁸

Martinas spaudė Džozefą, kad šis duotų jam daugiau įrodymų, jog plokštelės yra tikros. Jis norėjo papasakoti teismui viską apie vertimą, bet baiminosi, kad žmonės nepatikės juo. Be to, Liusi buvo apieškojusi Smitų namus, tačiau taip ir nerado metraščio. Ir nors Martinas du mėnesius tarnavo kaip Džozefo raštininkas, jis taip pat niekada nematė plokštelių ir negalėtų to paliudyti.⁹

Kilus šiai problemai Džozefas kreipėsi į Viešpatį ir gavo atsakymą savo draugui. Viešpats nenurodė, ką Martinas turėtų sakyti teisme, taip pat Jis daugiau neduos jokių įrodymų, kol Martinas neapsispręs būti nuolankus ir nepasitelks tikėjimo. „Jeigu jie netikės mano žodžiais, jie netikės ir tavimi, mano tarne Džozefai, – sakė Jis, – net jei ir galėtum parodyti jiems visa tai, ką aš tau įteikiau.“

Viešpats pažadėjo, kad elgsis su Martinu gailestingai, tačiau tik jei jis padarys tą patį, ką Džozefas padarė tą vasarą, ir pasitikėdamas Dievu nusižemins bei pasimokys iš savo klaidų. Trys ištikimi liudytojai pamatys plokšteles paskirtu laiku, sakė Viešpats, ir Martinas galėtų būti vienas jų, jei liausis siekti kitų žmonių pritarimo.¹⁰

Prieš baigdamas kalbėti Viešpats pareiškė: „Jei šios kartos žmonės neužkietins savo širdžių, – sakė Jis, – Aš įkursiu savo bažnyčią.“¹¹

Džozefas mąstė apie šiuos žodžius, kai Martinas kopijavo apreiškimą. Tada Martinui skaitant, jis ir Ema klausėsi, kad patikrintų tikslumą. Jiems skaitant, Emos tėvas įėjo į kambarį ir ėmė klausytis. Kai jie baigė, jis paklausė, kieno tai žodžiai.

„Tai Jėzaus Kristaus žodžiai“, – paaiškino Džozefas ir Ema.

„Manau, kad visa tai iliuzija, – pasakė Aizekas. – Meskite tai.“¹²

Nepaisydamas Emos tėvo, Martinas pasiėmė savo apreiškimo kopiją ir įlipo į pašto vežimą, kad grįžtų namo. Jis atvyko į Harmonį, ieškodamas įrodymo apie plokšteles, o išvyko su apreiškimu, liudijančiu apie jų realumą. Jis negalėjo pasinaudoti apreiškimu teisme, tačiau į Palmyrą grįžo užtikrintas, kad Viešpats žino apie jį.

Vėliau, stovėdamas prieš teisėją, Martinas pateikė paprastą ir galingą liudijimą. Iškėlęs ranką į dangų, jis liudijo apie aukso plokštelių tikrumą ir pareiškė, kad jis laisva valia davė Džozefui penkiasdešimt dolerių Viešpaties darbui atlikti. Kadangi nebuvo pateikta jokių įrodymų, galinčių patvirtinti Liusi kaltinimus, teismas atmetė bylą.¹³

Tuo metu melsdamas Viešpatį greit atsiųsti kitą raštininką Džozefas tęsė vertimą.¹⁴

O Mančesteryje pas Džozefo tėvus apsistojo jaunuolis vardu Oliveris Kauderis. Oliveris buvo metais jaunesnis už Džozefą ir 1828-ųjų rudenį pradėjo mokytojauti mokykloje maždaug už dviejų kilometrų nuo Smitų ūkio.

Mokytojai dažnai apsistodavo savo mokinių šeimose, o kai Oliveris išgirdo gandus apie Džozefą ir aukso plokšteles, pasiteiravo, ar negalėtų apsistoti pas Smitus. Pirma jis nugirdo keletą detalių iš šeimos. Pavogtas metraštis ir vietinės apkalbos privertė juos būti labai atsargius.¹⁵

Tačiau per 1828–1829-ųjų žiemą mokydamas Smitų vaikus jis užsitarnavo šeimininkų pasitikėjimą. Maždaug tuo metu po viešnagės Harmonyje grįžo Džozefas Vyresnysis su apreiškimu, skelbiančiu, kad Viešpats netrukus pradės nuostabų darbą.¹⁶ Tada Oliveris įrodė esąs nuoširdus tiesos ieškotojas ir Džozefo tėvai atvirai papasakojo jam apie jų sūnaus dangišką pašaukimą.¹⁷

Tai, ką jie pasakė, sužavėjo Oliverį ir jis troško padėti versti. Oliveris, kaip ir Džozefas, buvo nepatenkintas moderniomis bažnyčiomis ir tikėjo stebuklų Dievą, kuris vis dar apreiškia savo valią žmonėms.¹⁸ Tačiau Džozefas ir aukso plokštelės buvo toli, o Oliveris nežinojo, kaip galėtų padėti tame darbe, jei liktų Mančesteryje.

Vieną pavasario dieną, lietui smarkiai beldžiant į Smitų namų stogą, Oliveris pasakė šeimai, kad kai pasibaigs mokslo metai, nori vykti į Harmonį ir padėti Džozefui. Liusi ir Džozefas Vyresnysis paragino jį paklausti Viešpatį, ar jo troškimas teisingas.¹⁹

Prieš atsiguldamas į lovą Oliveris niekam nematant pasimeldė, kad sužinotų, ar tai, ką išgirdo apie aukso plokšteles, buvo tiesa. Viešpats regėjime jam parodė aukso plokšteles ir jas išversti besistengiantį Džozefą. Jį apgaubė ramybė ir tada jis suprato turįs pasisiūlyti būti Džozefo raštininku.²⁰

Oliveris niekam nepasakojo apie savo maldą. Tačiau vos pasibaigus mokslo metams jis su Džozefo broliu Samueliu išvyko pėsčiomis į Harmonį, kuris buvo daugiau nei už šimto šešiasdešimties kilometrų. Kelias buvo šaltas ir purvinas nuo pavasarinio lietaus ir Oliveris nušalo kojos pirštą, kol kartu su Samueliu atvyko prie Džozefo ir Emos durų. Nepaisant to jis nekantravo sutikti šią porą ir pats pamatyti, kaip Viešpats darbuojasi per jaunąjį pranašą.²¹

Atvykus į Harmonį Oliveriui atrodė, kad jis visuomet ten buvo. Džozefas kalbėdavosi su juo iki pat išnaktų, klausydavosi jo pasakojimų ir atsakinėdavo į jo klausimus. Buvo akivaizdu, kad Oliveris turėjo gerą išsilavinimą ir Džozefas mielai priėmė jo pasisiūlymą būti raštininku.

Atvykus Oliveriui, Džozefas pirmiausia turėjo užtikrinti vietą darbui. Jis paprašė Oliverio parašyti juodraštį sutarties, kurioje Džozefas pažadėjo mokėti savo uošviui už karkasinį namelį, kuriame jis ir Ema gyveno, o taip pat už kluoną, ūkio žemę ir netoliese esantį šaltinį.²² Linkėdami savo dukrai paties geriausio, Emos tėvai sutiko su sąlygomis ir pažadėjo nuramdyti kaimynų nuogąstavimus dėl Džozefo.²³

Tuo metu Džozefas ir Oliveris pradėjo versti. Jie gerai darbavosi drauge, dažnai tame pačiame kambaryje Ema atlikdavo kasdienius savo darbus.²⁴ Kartais Džozefas versdavo žiūrėdamas per vertiklius ir plokštelių rašmenis skaitydamas angliškai.

Dažnai jam pakakdavo vien regėtojo akmens. Jis įsidėdavo regėtojo akmenį į kepurę, įsikniaubdavo į ją veidu, kad neprasiskverbtų šviesa, ir įbesdavo žvilgsnį į akmenį. Tamsoje nuo akmens sklido šviesa, apreikšdama žodžius, kuriuos Džozefas diktuodavo, o Oliveris skubiai juos užrašinėjo.²⁵

Laikydamasis Viešpaties nurodymo, Džozefas nebandė dar kartą versti to, ką prarado. Juodu su Oliveriu toliau tęsė metraščio vertimą. Viešpats apreiškė, kad Šėtonas suviliojo nelabus žmones paimti lapus, pakeisti jų žodžius ir panaudoti juos, kad vertimu būtų galima suabejoti. Tačiau Viešpats patikino Džozefą, jog Jis įkvėpė senovės pranašus, kad jie paruoštų plokšteles ir įtrauktų kitą išsamesnį pasakojimą iš prarasto rankraščio.²⁶

„Aš sužlugdysiu tuos, kurie pakeitė mano žodžius, – pasakė Viešpats Džozefui, – taip aš jiems parodysiu, kad mano išmintis yra didesnė už velnio gudrybę.“²⁷

Oliveris buvo sužavėtas dirbdamas Džozefo raštininku. Diena iš dienos jis klausėsi draugo, diktuojančio sudėtingą dviejų didelių civilizacijų – nefitų ir lamanitų – istoriją. Jis sužinojo apie teisius ir nelabus karalius, apie žmones, kurie buvo pavergti ir išlaisvinti, apie senovės pranašą, kuris naudojosi regėtojo akmenimis, kad išverstų metraščius, rastus kaulais padengtame lauke. Kaip ir Džozefas, tas pranašas buvo Dievo dovana ir galia palaimintas apreiškėjas ir regėtojas.²⁸

Metraštis vėl ir vėl liudijo apie Jėzų Kristų, ir Oliveris pamatė, kaip senovės pranašai vadovavo tų laikų bažnyčiai ir kaip paprasti vyrai bei moterys darė Dievo darbą.

Tačiau Oliveriui vis dar kildavo daug klausimų apie Viešpaties darbą ir jis alko atsakymų. Per Urimus ir Tumimus Džozefas siekė gauti jam apreiškimą ir Viešpats atsakė. „Jei manęs prašysi, tu gausi, – teigė Jis, – ir jei teirausies, tu sužinosi didžius ir nuostabius slėpinius.“

Viešpats taip pat ragino Oliverį prisiminti liudijimą, kurį gavo prieš atvykdamas į Harmonį ir apie kurį niekam nesakė. „Argi aš nekalbėjau ramybės tavo protui tuo klausimu? Kokį didesnį liudijimą tu gali gauti, nei liudijimą iš Dievo? – klausė Viešpats. – Nes jei aš tau pasakiau tai, ko nežino nė vienas žmogus, argi tu negavai liudijimo?“²⁹

Oliveris buvo apstulbintas. Jis nedelsdamas papasakojo Džozefui apie savo slaptą maldą ir gautą dangišką liudijimą. Niekas negalėjo žinoti apie tai, tik Dievas, anot jo, tad dabar jis žinojo, kad darbas buvo tikras.

Jie grįžo prie darbo ir Oliveris ėmė svarstyti, ar ir jis taip pat galėtų versti.³⁰ Jis tikėjo, kad Dievas gali veikti per tokius įrankius, kaip regėtojo akmenys, nes pats kartais naudojo virgulę, kad rastų vandens ar mineralų. Tačiau jis abejojo, ar jo virgulė veikė Dievo galia. Apreiškimo procesas jam vis dar buvo mįslė.³¹

Džozefas ir vėl kreipėsi į Viešpatį su Oliverio klausimais, ir Viešpats atsakė Oliveriui, kad jis turi galios įgyti išminties, jei prašys tikėjimu. Viešpats patvirtino, kad Oliverio virgulė veikė Dievo galia, kaip Aarono lazda Senajame Testamente. Tada Jis mokė Oliverį daugiau apie apreiškimą. „Aš tau pasakysiu tavo prote ir tavo širdyje, Šventąja Dvasia, – pareiškė Jis. – Dabar, tai yra apreiškimo dvasia.“

Jis taip pat pasakė Oliveriui, kad šis gali versti metraštį taip, kaip Džozefas, tol, kol pasikliaus tikėjimu. „Atmink, – sakė Viešpats, – kad be tikėjimo tu nieko negali padaryti.“³²

Po apreiškimo Oliveris nekantravo pradėti versti. Jis sekė Džozefo pavyzdžiu, tačiau, kai žodžiai neatėjo taip lengvai, jis nusivylė ir sumišo.

Džozefas matė, kaip vargsta jo draugas, ir užjautė jį. Jis skyrė laiko, kad paruoštų savo širdį ir protą vertimo darbui, tačiau atrodė, kad Oliveris manė, jog galės įvaldyti tai greitai. Vien dvasinės dovanos nepakako. Jis turėjo skirti laiko jos ugdymui ir plėtojimui, kad galėtų naudoti Dievo darbe.

Oliveris greit liovėsi bandęs versti ir paklausė Džozefo, kodėl jam nepasisekė.

Džozefas kreipėsi į Viešpatį. „Tu galvojai, kad aš ją tau duosiu, tau nesirūpinant niekuo kitu, kaip tik manęs prašyti, – atsakė Viešpats. – Tu turi ištirti tai savo protu; tada turi manęs paklausti, ar tai teisinga.“

Viešpats nurodė Oliveriui būti kantriam. „Dabar nereikalinga, kad verstum, – sakė Jis. – Darbas, kurį tu pašauktas daryti, yra raštininkauti mano tarnui Džozefui.“ Jis pažadėjo Oliveriui, kad jam dar teks versti vėliau, tačiau kol kas jis bus raštininku, o Džozefas – regėtoju.³³