Šventieji. Pasakojimas apie Jėzaus Kristaus Bažnyčią pastarosiomis dienomis, 1 tomas, Tiesos vėliava, 1815–1846 (2018), 7 skyrius, „Tarnystės draugai“

7 skyrius. „Tarnystės draugai“

7 skyrius

Tarnystės draugai

1829 metų pavasaris iki pat gegužės vidurio buvo šaltas ir drėgnas. Kadangi ūkininkai aplink Harmonį lauke nedirbo, nes buvo atidėję pavasario sodinimą, kol pagerės oras, Džozefas ir Oliveris stengėsi išversti kiek įmanoma daugiau metraščio.¹

Jie pradėjo versti istoriją apie tai, kas nutiko nefitams ir lamanitams Jėzui mirus Jeruzalėje. Ji pasakojo apie didžiulius žemės drebėjimus ir audras, kurie sukrėtė žmones ir pakeitė jų gyvenamų žemių formą. Vieni miestai prasmego žemėje, kitus pasiglemžė ugnis. Žaibai valandų valandas raižė dangų, o saulė dingo, išgyvenusius palikdama tamsoje. Tris dienas žmonės raudojo, gedėdami savo žuvusiųjų.²

Galiausiai Jėzaus Kristaus balsas nutraukė liūdesį. „Ar dabar nesugrįšite pas mane, – paklausė Jis, – ir neatgailausite dėl savo nuodėmių, ir neatsiversite, kad galėčiau jus išgydyti?“³ Jis pašalino tamsą, ir žmonės atgailavo. Netrukus daugelis jų susirinko šventykloje, vietovėje, vadinamoje Dosniąja, kur kalbėjo apie neįtikėtinus žemės pokyčius.⁴

Taip tarpusavyje kalbėdamiesi jie pamatė iš dangaus nusileidžiantį Dievo Sūnų. „Aš – Jėzus Kristus, – tarė Jis, – apie kurio atėjimą į pasaulį liudijo pranašai.“⁵ Jis kurį laiką pasiliko tarp jų, mokė Savo Evangelijos ir įsakė krikštyti panardinant nuodėmėms atleisti.

„Kiekvienas, kuris tiki mane ir krikštijasi, bus išgelbėtas, – pareiškė Jis. – Tai yra tie, kurie paveldės Dievo karalystę.“⁶ Prieš pakildamas į dangų Jis davė teisiems vyrams galią krikštyti įtikėjusius Jį.⁷

Kai vertė šiuos mokymus, Džozefas ir Oliveris buvo smarkiai jų paveikti. Džozefas, kaip ir jo brolis Alvinas, niekada nebuvo pakrikštytas, todėl norėjo daugiau sužinoti apie šias apeigas ir joms atlikti reikalingus įgaliojimus.⁸

1829 metų gegužės 15 d. liovėsi lyti ir Džozefas su Oliveriu nuėjo į mišką prie Saskuehenos upės. Klūpėdami jie paklausė Dievą apie krikštą ir nuodėmių atleidimą. Melsdamiesi išgirdo ramybę skleidžiantį Gelbėtojo balsą, ir šviesos debesyje apsireiškė angelas. Jis prisistatė kaip Jonas Krikštytojas ir uždėjo savo rankas ant jų galvų. Juos apgaubė Dievo meilė ir širdys prisipildė džiaugsmo.

„Jums, mano bendratarniai, – pareiškė Jonas, – Mesijo vardu aš suteikiu Aarono kunigystę, turinčią angelų tarnavimo ir atgailos evangelijos, ir krikšto panardinant nuodėmėms atleisti raktus.“⁹

Nors angelo balsas buvo švelnus, jis, rodės, persmelkė Džozefą ir Oliverį iki širdies gelmių.¹⁰ Angelas paaiškino, kad Aarono kunigystė suteikė jiems įgaliojimą krikštyti, ir įsakė jiems pakrikštyti vienam kitą jam iškeliavus. Jis taip pat pasakė, kad jie vėliau gaus papildomą kunigystės galią, duosiančią jiems įgaliojimą suteikti Šventosios Dvasios dovaną vienas kitam ir visiems, kuriuos jie pakrikštys.

Jonui Krikštytojui pasitraukus, Džozefas su Oliveriu nuėjo prie upės ir įbrido į vandenį. Džozefas pirmiausia pakrikštijo Oliverį, kuris tuojau pat išlipęs iš vandens pradėjo pranašauti apie tai, kas netrukus įvyks. Oliveris tada pakrikštijo Džozefą, kuris brido iš upės, pranašaudamas apie Kristaus bažnyčios, kurią Viešpats buvo pažadėjęs įsteigti tarp jų, iškilimą.¹¹

Sekdami Jono Krikštytojo nurodymais, jie sugrįžo į mišką ir įšventino vienas kitą į Aarono kunigystę. Studijuodami Bibliją ir versdami senovinį metraštį Džozefas su Oliveriu dažnai skaitydavo apie įgaliojimą veikti Dievo vardu. Dabar jie patys turėjo šį įgaliojimą.

Raštai, kurie kadaise Džozefui ir Oliveriui atrodė sudėtingi ir paslaptingi, po krikšto staiga tapo aiškesni. Tiesa ir supratimas užliejo jų protus.¹²

Niujorke gyvenantis Oliverio draugas Deividas Vitmeris norėjo daugiau sužinoti apie Džozefo darbą. Nors Deividas gyveno Fajete, apie penkiasdešimt kilometrų nuo Mančesterio, jis susidraugavo su Oliveriu tada, kai Oliveris mokė mokykloje ir gyveno pas Smitus. Jie dažnai kalbėdavosi apie aukso plokšteles ir, prieš išvykdamas į Harmonį, Oliveris pažadėjo parašyti Deividui apie vertimą.

Netrukus pradėjo plaukti laiškai. Oliveris rašė, kad Džozefas žinojo jo gyvenimo detales, apie kurias niekas negalėjo žinoti, nebent tai būtų apreiškęs Dievas. Jis aprašė Džozefui skirtus Viešpaties žodžius ir metraščio vertimą. Viename laiške Oliveris pasidalijo keliomis vertimo eilutėmis, paliudydamas apie metraščio teisingumą.

Kitame laiške Deividui buvo rašoma, kad pagal Dievo valią jis atvyktų su kinkiniu į Harmonį ir padėtų Džozefui, Emai ir Oliveriui persikelti į Vitmerių namus Fajete, kur jie turėjo baigti vertimą.¹³ Žmonės Harmonyje tapo ne tokie draugiški Smitams. Kai kurie vyrai netgi grasino juos užpulti, ir jei ne Emos šeimos įtaka, jie galėjo būti rimtai sužaloti.¹⁴

Deividas pasidalijo Oliverio laiškais su savo tėvais, broliais ir seserimis, kurie sutiko priimti Džozefą, Emą ir Oliverį į savo namus. Vitmeriai buvo vokiškai kalbančių to krašto naujakurių palikuonys, žinomi kaip darbštūs ir pamaldūs žmonės. Jų ūkis buvo pakankamai arti, kad galėtų apsilankyti pas Smitus, bet per toli, kad išvykę apsaugotų jį nuo vagių.¹⁵

Deividas norėjo nedelsdamas vykti į Harmonį, bet tėvas jam priminė, kad iki išvykimo jo laukė dar dvi dienos sunkaus darbo. Buvo sėjos metas ir Deividui reikėjo suarti aštuonis hektarus žemės ir patręšti dirvą gipso milteliais, kad jų kviečiai geriau augtų. Tėvas jam pasakė, kad pirmiausia turėtų pasimelsti, ar išties būtina vykti dabar.

Deividas paklausė tėvo patarimo ir pasimeldė. Jis pajuto, kaip Dvasia nurodė jam baigti darbus namuose prieš išvykstant į Harmonį.

Kitą rytą Deividas išėjo arti piktžolėmis apaugusių laukų ir pamatė suartą ražieną, kuri praėjusį vakarą nebuvo suarta. Apžiūrėdamas laukus, jis pamatė, kad per naktį buvo suarti daugiau nei du hektarai, o plūgas laukė jo paskutinėje vagoje, paruoštas užbaigti darbą.

Deivido tėvas buvo priblokštas sužinojęs, kas nutiko. „Tikrai susilaukei pagalbos iš aukštybių, – tarė jis, – manau, kad tau reikia paskubėti vykti į Pensilvaniją tuoj pat, kai gipsu patręši visą lauką.“

Deividas labai stengėsi, norėdamas suarti likusius laukus ir parengti dirvą sėkmingai sėjai. Baigęs jis pakinkė į vežimą stiprius žirgus ir pasiekė Harmonį anksčiau nei tikėjosi.¹⁶

Kai Džozefas, Ema ir Oliveris persikraustė į Fajetą, Deivido mamai nestigo darbo. Merė Vitmer ir jos vyras Piteris turėjo aštuonis vaikus nuo 15 iki 30 metų, keli jau gyveno savarankiškai netoliese. Kad patenkintų jų poreikius, Merei teko per dienas dirbti, o trys svečiai namuose reiškė dar daugiau darbo. Merė tikėjo Džozefo pašaukimu ir nesiskundė, bet buvo išvargusi.¹⁷

Tą vasarą karštis Fajete svilinte svilino. Kai Merė skalbė drabužius ir ruošė maistą, Džozefas diktavo vertimą kambaryje antrame aukšte. Įprastai jo raštininkas buvo Oliveris, bet kartais plunksnos griebdavosi Ema arba kas nors iš Vitmerių.¹⁸ Kartais, kai Džozefas ir Oliveris pavargdavo nuo įtampos verčiant, jie nueidavo prie netoliese buvusio tvenkinio ir mėtydavo akmenukus vandens paviršiumi.

Merė turėjo mažai laiko pailsėti, o papildomas darbas ir ant jos pečių užgriuvusi našta buvo sunkiai pakeliami.

Vieną dieną, išėjusi iš tvarto, kuriame buvo melžiamos karvės, ji pamatė stovintį žilaplaukį vyriškį, persimetusį per petį ryšulį. Netikėtas jo pasirodymas ją išgąsdino, bet jis kreipėsi švelniu balsu, kuris ją nuramino.

„Mano vardas Moronis, – tarė jis. – Tu labai pavargai nuo visų tų papildomų darbų, kuriuos turi padaryti.“ Jis nusiėmė ryšulį nuo peties, o Merė žiūrėjo, kaip jis pradėjo jį atrišinėti.¹⁹

„Tu labai nuoširdžiai ir uoliai dirbai, – tęsė jis. – Todėl tau reikėtų gauti liudijimą, kad tavo tikėjimas būtų sustiprintas.“²⁰

Moronis atrišo savo ryšulį ir ištraukė aukso plokšteles. Laikydamas plokšteles priešais ją jis vertė lapus, kad Merė galėtų pamatyti juose išraižytus rašmenis. Atvertęs paskutinį puslapį, jis paragino ją būti kantrią ir ištikimai šiek tiek ilgiau nešti papildomą naštą. Jis pažadėjo, kad už tai ji bus palaiminta.²¹

Netrukus jis išnyko, palikdamas Merę vieną. Ji vis dar turėjo dirbti, bet darbas jos nebevargino.²²

Gyvendamas Vitmerių ūkyje Džozefas greitai vertė, bet buvo ir sunkių dienų. Jo mintys nuklysdavo kitur, ir jis negalėdavo susitelkti į dvasinius dalykus.²³ Vitmerių namelyje visada kas nors bruzdėjo ir blaškė dėmesį. Persikėlę pas juos, Džozefas su Ema turėjo atsisakyti sąlyginio privatumo, kurį turėjo Harmonyje.

Vieną rytą, ruošdamasis eiti versti, Džozefas supyko ant Emos. Vėliau, antrojo aukšto kambaryje prisijungęs prie ten jau dirbusių Oliverio ir Deivido, jis negalėjo išversti nė skiemens.

Džozefas išėjo iš kambario laukan į sodą. Lauke melsdamasis išbuvo apie valandą. Grįžęs atsiprašė Emos ir paprašė atleidimo. Tada vėl kaip įprastai ėmėsi versti.²⁴

Dabar jis vertė paskutinę metraščio dalį, vadinamą mažosiomis Nefio plokštelėmis, kuri vėliau bus išspausdinta knygos pradžioje. Joje buvo aprašoma istorija, panaši į tą, kurią jis ir Martinas išvertė ir prarado. Mažosios plokštelės pasakojo apie jaunuolį, vardu Nefis, kurio šeimą Dievas išvedė iš Jeruzalės į naują pažadėtąją žemę. Jos paaiškino metraščio kilmę ir ankstyvas kovas tarp nefitų ir lamanitų. Dar svarbiau buvo tai, kad jos galingai liudijo apie Jėzų Kristų ir Jo Apmokėjimą.

Išvertęs įrašą paskutinėje plokštelėje Džozefas sužinojo, kad joje buvo išaiškinta metraščio paskirtis, ir pavadino metraštį „Mormono Knyga“, senovės pranašo-istoriko, sudariusio šią knygą, vardu.²⁵

Pradėjęs versti Mormono Knygą, Džozefas daug sužinojo apie savo būsimą vaidmenį atliekant Dievo darbą. Jos puslapiuose jis atpažino pagrindinius mokymus, kuriuos žinojo iš Biblijos, taip pat naujas tiesas ir įžvalgas apie Jėzų Kristų ir Jo Evangeliją. Jis taip pat išvertė skyrius apie pastarąsias dienas, pranašavusius apie išrinktą regėtoją, vardu Džozefas, kuris atskleis Viešpaties žodį ir atkurs prarastas žinias ir sandoras.²⁶

Iš metraščio jis sužinojo, kad Nefis paaiškino Izaijo pranašystę apie užantspauduotą knygą, kurios mokyti vyrai negalėjo perskaityti. Skaitydamas pranašystę Džozefas galvojo apie Martino Hariso pokalbį su profesoriumi Antonu. Ji patvirtino, kad tik Dievas galėtų iškelti knygą iš žemės ir įkurti Kristaus bažnyčią pastarosiomis dienomis.²⁷

Džozefui ir jo draugams baigus versti, jų mintys nukrypo į Mormono Knygoje ir apreiškimuose Viešpaties duotą pažadą – parodyti plokšteles trims liudytojams. Džozefo tėvai ir Martinas Harisas tuo metu lankėsi Vitmerio ūkyje, ir vieną rytą Martinas, Oliveris ir Deividas paprašė Džozefo leisti jiems būti liudytojais. Džozefas meldėsi ir Viešpats atsakė, kad jei jie nuoširdžiai pasikliaus Juo ir įsipareigos liudyti tiesą, galės pamatyti plokšteles.²⁸

„Šiandien turi nusižeminti priešais Dievą, – pasakė Džozefas Martinui, – ir, jei įmanoma, gauti savo nuodėmių atleidimą.“²⁹

Vėliau tą pačią dieną Džozefas nusivedė tris vyrus į mišką netoli Vitmerio namų. Jie atsiklaupė ir kiekvienas iš eilės meldėsi, kad būtų parodytos plokštelės, bet nieko neįvyko. Jie bandė antrą kartą, tačiau vis vien nieko neįvyko. Galiausiai Martinas atsistojo ir nuėjo, sakydamas, kad dėl jo dangūs liko užrakinti.

Džozefas, Oliveris ir Deividas toliau meldėsi ir netrukus virš jų nuostabioje šviesoje pasirodė angelas.³⁰ Rankose jis laikė plokšteles ir vertė jas vieną po kitos, rodydamas kiekviename puslapyje išraižytus simbolius. Šalia angelo atsirado stalas, ant kurio buvo senoviniai daiktai, aprašyti Mormono Knygoje: vertikliai, antkrūtinis, kardas ir stebuklingas kompasas, nuvedęs Nefio šeimą iš Jeruzalės į pažadėtąją žemę.

Vyrai išgirdo Dievo balsą, kuris pareiškė: „Šios plokštelės buvo apreikštos Dievo galia ir jos yra išverstos Dievo galia. Jų vertimas, kurį jūs matėte, yra teisingas, tad įsakau jums liudyti apie tai, ką dabar matote ir girdite.“³¹

Angelui pasitraukus, Džozefas nuėjo gilyn į mišką ir ten rado ant kelių klūpantį Martiną. Martinas jam pasakė, kad dar negavo liudijimo iš Viešpaties, bet vis tiek nori pamatyti plokšteles. Jis paprašė Džozefo kartu su juo pasimelsti. Džozefas atsiklaupė šalia ir, nespėję ištarti maldos žodžių, jie pamatė tą patį angelą, rodantį jiems plokšteles ir kitus senovinius daiktus.

„Užtenka, užtenka! – sušuko Martinas. – Mano akys išvydo! Mano akys išvydo!“³²

Vėliau tos dienos popietę Džozefas ir trys liudytojai sugrįžo į Vitmerių namus. Merė Vitmer kalbėjosi su Džozefo tėvais, kai Džozefas įlėkė į kambarį. „Tėve! Mama! – sušuko jis. – Jūs nežinote, koks laimingas esu!“

Jis įsitaisė šalia motinos. „Viešpats padarė taip, kad plokštelės būtų parodytos, be manęs, dar trims žmonėms, – sakė jis. – Jie patys sužinojo, kad aš neapgaudinėju žmonių.“

Jis jautėsi taip, lyg didelė našta būtų nukelta nuo jo pečių. „Dabar jie taip pat neš jos dalį, – pasakė jis. – Aš nebesu visiškai vienas pasaulyje.“

Po to netverdamas džiaugsmu į kambarį įėjo Martinas. „Aš mačiau angelą iš dangaus! – sušuko jis. – Visa savo siela nuoširdžiai šlovinu Dievą, kad Jis malonėjo padaryti mane – būtent mane – Savo darbų didybės liudytoju!“³³

Po kelių dienų Vitmeriai prisijungė prie Smitų šeimos jų ūkyje Mančesteryje. Žinodamas, kad Viešpats pažadėjo Savo žodžius įtvirtinti „[burna] tiekos liudytojų, kiek jam atrodys tinkama“, Džozefas nuėjo į mišką su savo tėvu, Hairumu ir Samueliu bei keturiais Deivido Vitmerio broliais – Kristianu, Džeikobu, Piteriu Jaunesniuoju ir Džonu, taip pat jų svainiu Hairamu Peidžu.³⁴

Vyrai susirinko toje vietoje, kur Smitų šeima dažnai ateidavo privačiai melstis. Viešpačiui leidus Džozefas atidengė plokšteles ir parodė jas visai grupei. Jie nematė angelo, kaip tie trys liudytojai, bet Džozefas leido jiems rankose palaikyti metraštį, versti puslapius ir apžiūrėti senovinius rašmenis. Laikydami rankose plokšteles jie įsitikino, kad Džozefo liudijimas apie angelą ir senovinius metraščius yra tikras.³⁵

Dabar, kai vertimas buvo baigtas ir Džozefas įgijo liudytojų, galinčių patvirtinti jo stebuklingą liudijimą, jam nereikėjo plokštelių. Po to, kai vyrai išėjo iš miško ir sugrįžo namo, pasirodė angelas, ir Džozefas jam sugrąžino šventą metraštį.³⁶