Moterys ir sandoros galia
Prezidentė Džina B. Bingam
Paramos bendrijos visuotinė prezidentė
Galime džiaugtis privilegijomis ir galia, kurias turime dėl kunigystės.
Amberės Eldridž iliustracijos
Prezidentas Raselas M. Nelsonas mokė, kad iš sudarytų kunigystės sandorų išplaukiančia Dievo galia apdovanotoms moterims dangūs yra tokie pat atviri, kaip ir kunigystę turintiems vyrams.
„Meldžiu, kad ši tiesa įsismelktų į kiekvienos iš jūsų širdį, nes tikiu, kad ji pakeis jūsų gyvenimą, – sakė jis. – Norėčiau jus palaiminti gebėjimu suprasti kunigystės galią, kuria esate apdovanotos, ir tą galią išplėsti per tikėjimą Viešpačiu ir Jo galia.“
Prezidentas Nelsonas pakvietė Bažnyčios moteris „pamaldžiai išstudijuoti“ kunigystės galią ir „pažiūrėti, ko [mus] pamokys Šventoji Dvasia“. Man labai patinka, kad mūsų dabartinis pranašas visas mus pakvietė mokytis, gauti apreiškimą ir labiau stengtis „įgyti, supras[ti] ir naudo[ti] galią, kuria esa[me] apdovanotos“.1
Daugelį kartų gyvenime esu patyrusi pažadėtas palaimas, kurios ateina, kai laikomės pranašų patarimų. Šis kvietimas šiuo atžvilgiu taip pat nebuvo kitoks. Kai galvojau apie šį prezidento Nelsono kvietimą, mano mintys tuoj pat nukrypo link šventyklos – vietos, kurioje buvau apdovanota kunigystės galia, – ir link dovanos, kuria ta galia ir buvo visą mano gyvenimą. Prireikė ilgų metų, kad suvokčiau, kaip ta galia pasireiškia mano gyvenime.
Kunigystės galia, labai panašiai kaip Šventosios Dvasios dovana, kyla iš mūsų mylinčio Tėvo danguje ir iš mūsų asmeninio teisumo. Kai laikomės savo sandorų su Viešpačiu, turime galimybę gauti apreiškimą dėl savo gyvenimo, šeimos, darbo ar mokyklos – dėl viso to, dėl ko ieškome dieviškos pagalbos. Nėra nieko, kas būtų svarbu mums, bet nesvarbu Viešpačiui. O kai sudarome sąlygas Šventajai Dvasiai būti su mumis, Jos vedami galime geriau suprasti kunigystės galią.
Kuo daugiau sužinau apie kunigystės galią per asmenines studijas ir patirtį, tuo daugiau suprantu, kokia ji svarbi visais mūsų gyvenimo atžvilgiais. Kunigystės galia padeda mums gauti apreiškimus mūsų kasdieniams sunkumams įveikti.
Kadangi tarnauju su turinčiojo raktus man suteiktu kunigystės įgaliojimu, man vykdant savo pašaukimą, daugybę kartų ateidavo būtent tos mintys ar žodžiai, kuriuos ir reikėdavo išgirsti kokiai nors merginai, Paramos bendrijos seseriai ar pradinukų organizacijos vaikui. Žinau, kad tie žodžiai man ateidavo dėl kunigystės įgaliojimo, kurį gavau, kai buvau paskirta vykdyti tą pašaukimą.
Santuokoje, kaip ir kituose santykiuose, žmonės eina per mokymosi ir augimo etapus ir tarpsnius. Supratau, jog, kai atsimenu, kas yra mano vyras, kas esu aš ir ką, kaip Dievo vaikai, turėtume drauge daryti, mano širdis keičiasi. Tai, kad esame užantspauduoti drauge kunigystės įgaliojimu, mums abiem suteikia galią ir mus abu skatina tapti dar vieningesnius. Žodžius „jei nesate viena, jūs – ne mano“ (Doktrinos ir Sandorų 38:27) Gelbėtojas skyrė ne tik Bažnyčiai. Jis juos skyrė ir mūsų santykiams šeimoje.
Atsimenu, kaip jaudinausi dėl to, kad mano užaugęs, bet dar jaunas vaikas daro tai, kas, kaip žinojau, nepadarys jo laimingo. Sutarėme aptarti tą problemą ir paskyrėme pokalbio laiką. Prieš ateinant tam telefono pokalbiui skirtam laikui, buvau paruošusi savo pamokslą; tiksliai žinojau, ką sakysiu. Meldžiausi, kad su manimi būtų Dvasia. Tai, ką nuo mūsų pokalbio telefonu pradžios iki pat pabaigos pasakiau, buvo visiškai ne tai, ką planavau pasakyti. Bet tai buvo būtent tai, ko reikėjo mano vaikui. Dėl Šventosios Dvasios dovanos tapo įmanoma, kad širdys suminkštėtų ir būtų rastas geresnis sprendimas. Tai įrodymas, kaip kunigystės galia veikia mūsų gyvenime.
Per dažnai moterys lygina save su kitomis. Lygindamos save su kitomis nė viena nesijaučiame gerai. Kiekviena moteris turi unikalų gabumų ir talentų derinį, ir visi jie yra Dievo dovanos. Vien tai, kad jūs ir aš esame nepanašios, – ir kiek moterų bebūtų, visos jos nepanašios – nepadaro mūsų blogesnėmis ar geresnėmis. Turime rasti savo dovanas ir jas ugdyti atmindamos, kas jas mums suteikė, o tada naudoti jas siekdamos Jo tikslų. Kai dalijamės savo dovanomis, kad palaimintume kitus, savo gyvenime patiriame kunigystės galią.
Turėjau privilegiją sutikti labai daug išskirtinių moterų, kurios tikėjimą ir galią rodo per savo veiksmus. Savo talentus ir gebėjimus moterys naudoja neįtikėtinais ir skirtingais būdais. Jos stipriai keičia aplinkinių gyvenimą – savo šeimoje, darbo vietoje, bažnyčioje, mokykloje ar visur kitur, kur būna.
Vienas iš dalykų, kuriuos supratau apie kunigystę, yra tai, kad geriausiai mums sekasi, kai darbuojamės būdami abipusiškai priklausomi vieni nuo kitų. Būtent taip viską Viešpats ir suplanavo; toks yra dieviškas pavyzdys. Mums nebūtina varžytis, nes reikalingos visos tos skirtingos dovanos, talentai ir gebėjimai – tiek vyrų, tiek ir moterų. Viešpats mus švelniai veda tuo keliu, kad visi galėtume geriau suprasti, kaip darbuotis drauge ir kaip vertinti vienam kito įnašą. Tai iš tiesų geriausias būdas atlikti Jo darbą.
Moterims nereikia laukti, kol kas nors pasakys joms, ką daryti su jų dovanomis, talentais ir galia. Pačios galime gauti apreiškimą. Neturėtume laukti, kol būsime paveiktos aplinkybių; turime turėti drąsos veikti pagal gautą apreiškimą. Įkvėpimo ieškojimas ir reagavimas į dvasinį vadovavimą įrodo, kad mes remiamės kunigystės galia, kuri mums buvo pažadėta, jeigu laikomės sandorų su Dievu.
Kaip prezidentas Nelsonas mokė: „Kas galėtų būti įdomiau, nei darbuojantis su Dvasia suprasti Dievo galią – kunigystės galią?“ Jis pažadėjo: „Kai jūsų supratimas išaugs ir kai panaudosite tikėjimą Viešpačiu ir Jo kunigystės galia, tai išaugs ir jūsų gebėjimas semtis iš šio dvasinio Viešpaties jums paruošto lobio.“2 Žinau, kad šie mūsų dabartinio pranašo pažadai yra tikri.