Jauni suaugusieji
Tapkime geresniais žemės, kurią mums sukūrė Dievas, prievaizdais
Vyresnysis Markas B. Nešas
Iš Septyniasdešimties
Iš kalbos, pasakytos 2013 m. balandžio 12 d., 18-ame kasmetiniame „Stegner Center“ simpoziume Jutos universitete, Solt Leik Sityje.
Kuo geriau rūpinamės šiuo pasauliu ir viskuo, kas yra jame, tuo geriau jis palaikys, įkvėps, stiprins, gaivins ir džiugins mūsų širdį ir dvasią.
Mėgstu būti gamtoje: leistis į žygį, slidinėti, plaukioti baidarėmis jūroje, važinėti dviračiu ar net vykti į safarį. Vaikystėje mėgdavau būti miške ir jausti tylų, iškalbingą aukštų nuolat žaliuojančių medžių liudijimą apie Kūrėją. Užaugęs per mokslą ir tikėjimą sužinojau, kad jei suprasime, kas esame, savo gyvenimo tikslą ir žemės sukūrimo priežastį, – ir nepamiršime šių dalykų – su šia žeme ir viskuo, kas joje, elgsimės geriau ir kilniau.
Kokiu tikslu Dievas sukūrė žemę
Per senovės ir šiuolaikinius pranašus Viešpats stengėsi padėti mums suprasti ir branginti gyvenimo šioje gražioje žemėje dovaną. Senajame Testamente Dovydas apžvelgė didingus Dievo kūrinius ir garsiai stebėjosi, kodėl Dievas – tarp tokių stebuklų – nepamiršta žmogaus (žr. Psalmių 8:4). Dovydas padarė išvadą, kad žmonija yra ypatinga, „ne ką menkesn[ė] už angelus“ (Psalmių 8:5).
Mozė regėjime matė begalę pasaulių1 ir pareiškė: „Dabar, dėl to aš žinau, kad žmogus yra niekas, ko aš niekada nemaniau“ (Mozės 1:10).
Nusižeminęs prieš Dievo kūrinių didybę, jis nesuprato vienos svarbios tiesos. Taigi Viešpats vėl parodė jam savo beribę kūriniją ir aiškiai pareiškė, kad Jis – Dievas – visa tai sukūrė siekdamas „įgyvendinti žmogaus nemirtingumą ir amžinąjį gyvenimą“ (Mozės 1:39). Ši žemė – ir visa kūrinija – sukurta tam, kad padėtų mums įgyti nemirtingumą ir amžinąjį gyvenimą.
Dar kartą kalbėdamas apie žemės tikslą, Viešpats tarė: „Padarysime žemę, ant kurios šie [t. y. mes] gyvens; ir tuo išmėginsime juos, kad pamatytume, ar jie darys viską, ką Viešpats, jų Dievas, jiems įsakys“ (Abraomo 3:24–25; taip pat žr. 26 eil.). Gyvenimas šioje žemėje kartu su moralinės laisvės dovana suteikia mums galimybę ieškoti ir kada nors gauti viską, ką siūlo Dievas.2
Baigęs kurti žemę, Dievas liko patenkintas, nes matė, kad tai tarnaus jo tikslui, mums, Jo vaikams.3 Dievo sūnūs ir dukterys bei jų sukurtos šeimos nėra pašaliečiai šioje žemėje; veikiau, siekiant to tikslo, jie yra svarbiausi.4
Mes turime būti geri prievaizdai
Gyvenimas šioje žemėje yra ir palaima, ir atsakomybė. Viešpats pareiškė: „Štai, lauko gyvuliai ir padangių paukščiai, ir tai, kas išauga iš žemės, yra paskirta žmogui vartoti maistui ir drabužiams, ir kad jis turėtų apsčiai“ (Doktrinos ir Sandorų 49:19). Tačiau, kadangi žemė ir visa, kas joje, yra „[Jo] rankų dirbinys“ (Doktrinos ir Sandorų 29:25), visa tai priklauso Jam.5 Kaip laikini šios žemės gyventojai, esame ne savininkai, o prievaizdai. Mes esame atskaitingi Dievui – savininkui – už tai, ką darome su Jo kūrinija: „Nes reikalinga, kad aš, Viešpats, kiekvieną žmogų padaryčiau atsakingą kaip žemiškų palaimų, kurias aš sutvėriau ir paruošiau savo kūriniams, prievaizdą“ (Doktrinos ir Sandorų 104:13).
Tai, kaip mes rūpinamės žeme, kaip naudojame jos turtus ir jais dalijamės, kaip elgiamės su viskuo, kas mums buvo duota, yra mūsų žemiškojo gyvenimo išbandymo dalis. Turime su dėkingumu naudotis tuo, ką davė Viešpats, vengti švaistyti gyvenimą ir išteklius, o žemės gėrybes naudoti rūpinantis vargšais.6 Viešpats labai rūpinasi viskuo, kas gyva, o ypač savo vaikais, ir laikys mus atsakingus už tai, ką nusprendėme daryti (ar nedaryti) su Jo kūrinijos turtais.
Viešpats mums žada, kad jei seksime Juo ir protingai, su padėka ir pagarba naudosime žemės išteklius, „žemės pilnatvė yra [mūsų], lauko gyvuliai ir padangių paukščiai. […] Ir Dievui patinka, kad jis visa tai atidavęs žmogui; nes visa tai tam ir sutverta, kad būtų vartojama protingai, neprarandant saiko ir be prievartos“ (Doktrinos ir Sandorų 59:16, 20).
Šiuos išteklius turime naudoti sumaniai ir su dėkingumu, siekdami padėti kitiems – dabartinėms, buvusioms ir būsimoms kartoms – gauti palaiminimus, kuriuos mūsų Dangiškasis Tėvas trokšta duoti savo vaikams.
Matyti daugiau nei vien save
Deja, šiandien gyvename pasaulyje, kuriame žmonės kartais paniekindami atmeta Dievą ir Jo kūriniją. Taip jie sukelia skausmą Dievui ir Jo kūriniams.
Henochas rašė, kad Dievas verkė dėl netikusių Jo vaikų pasirinkimų ir žlugdančio jų savanaudiškumo.7 Moronis pranašavo, kad paskutinėmis dienomis bus „gaisr[ai] ir audr[os], ir dūmų ūk[ai] […], dideli užterštumai ant žemės veido,“ ir kad tokiomis sąlygomis vyks „visokie bjaurumai; tada bus daug tokių, kurie sakys: Daryk tą ar daryk aną – tai neturi reikšmės“ (Mormono 8:29, 31). Kai žmogus dvasiškai ar fiziškai teršia šį pasaulį, kenčia ne tik Dievas, bet ir gamta!8
Svarbu tai, kad palaiminimai ir jėga, kuriuos teikia atkurtoji Viešpaties Bažnyčia ir Evangelija, gali praplėsti ir pakeisti žmogaus sielą, kad ji viršytų savo ribas, gali įkvėpti meilę Dievui ir Jo kūriniams ir padėti mums rūpintis kitų gerove ir atsižvelgti į ateities kartų poreikius.
Gamta mus priartina prie Dievo
Žemė ir visa, kas gyva, tai daugiau nei produktai, kuriuos reikia vartoti ir (arba) konservuoti. Kai ką turime ir išsaugoti! Neužteršta gamta ir „visa, kas ateina iš žemės, […] yra sutverta žmogaus labui […], kad ir džiugintų akį, ir linksmintų širdį; […] ir sielai pagyvinti“ (Doktrinos ir Sandorų 59:18–19).
Gamta, būdama nesugadinta, priartina mus prie Dievo, išvalo protą ir širdį nuo materializmo triukšmo ir trukdžių, pakelia į aukštesnį, kilnesnį lygmenį ir padeda geriau pažinti mūsų Dievą: „Žemė sukasi ant savo sparnų, ir saulė teikia savo šviesą dieną, ir mėnuo teikia savo šviesą naktį, ir žvaigždės taip pat teikia savo šviesą. […] Bet kuris žmogus, kuris matė bet kurią ar mažiausią iš jų, matė Dievą, judantį savo didybėje ir galybėje“ (Doktrinos ir Sandorų 88:45, 47).
Aš vis dar mėgstu leistis į žygį aukštai kalnuose tarp nuostabių granito uolų ir viršukalnių. Nors ir tyliai, jie byloja apie Dievo galią ir didybę – ir apie neprilygstamą genialų grožį. Kaip liudijo Alma, „viskas rodo, jog yra Dievas; taip, būtent žemė ir viskas, kas yra ant jos veido, […] liudija, jog yra aukščiausiasis Kūrėjas“ (Almos 30:44).
Man patinka naktį stebėti žvaigždes ir bandyti protu aprėpti laiko ir erdvės, į kurią žiūriu, amžinybę. Visada stebiuosi mintimi, kylančia tomis tyliomis akimirkomis, kad, nepaisant kosmoso platybės, visatos Viešpats pažįsta tokį menką mane. Ir Jis pažįsta kiekvieną iš mūsų. Kūrinija liudija apie Kūrėją, ir jei išsaugosime tas ypatingas nesuterštas vietas, jos iškalbingai ir tvirtai liudys apie mūsų Dievą ir įkvėps mus judėti pirmyn.
Kuo geriau rūpinamės šiuo pasauliu ir viskuo, kas yra jame, tuo geriau jis palaikys, įkvėps, stiprins, gaivins ir džiugins mūsų širdį ir dvasią – ir paruoš mus su šeimomis gyventi su Dangiškuoju Tėvu dangiškajame celestialiniame pasaulyje, kuris bus ta pati žemė, ant kurios šiandien stovime, tik pašlovintos būsenos.9
Su padėka rūpinkimės šia žeme – mūsų dabartiniais ir potencialiai būsimais namais.