Įveikite pasaulio rūpesčius
Vyresnysis Hansas T. Boumas
Iš Septyniasdešimties
Pasaulio rūpesčiai neturi man trukdyti paklusti Dievo žodžiui.
Visą popietę praleidau ant dviračio, važinėdamas nuo vienos įmonės prie kitos ir ieškodamas darbo.
Lajamo O’Farelio iliustracijos
Net kai mums žadami dideli palaiminimai, jei nerimausime dėl pasaulio rūpesčių, o ne dėl Viešpaties valios, mes tuos palaiminimus prarasime. Tai aiškiai parodo žmogiškoji patirtis ankstyvosiomis Sugrąžinimo dienomis.
Džeimsas Kovelas 40 metų buvo kitos bažnyčios tarnautojas, tačiau, išgirdęs sugrąžintąją Evangeliją, „sudarė sandorą su Viešpačiu, kad paklus bet kokiam įsakymui, kurį Viešpats jam duos per pranašą Džozefą Smitą“ (Doktrinos ir Sandorų 39 skyriaus įvadas). Per Džozefą Viešpats pasakė Kovelui: „paklausy[k] mano balso, kuris tau sako: Kelkis ir priimk krikštą, ir nusiplauk savo nuodėmes, šaukdamasis mano vardo, ir tu gausi mano Dvasią bei tokį didelį palaiminimą, kokio dar niekada nepatyrei“ (Doktrinos ir Sandorų 39:10).
Tačiau netrukus Kovelas „atmetė Viešpaties žodį ir sugrįžo prie savo ankstesnių principų ir žmonių“ (Doktrinos ir Sandorų 40 skyriaus įvadas). Kalbėdamas apie Kovelą Viešpats pasakė, kad „jis su džiaugsmu priėmė žodį, bet netrukus jį gundė Šėtonas; ir dėl persekiojimų baimės ir pasaulio rūpesčių jis atmetė žodį“ (Doktrinos ir Sandorų 40:2). Kadangi nerimavo dėl pasaulietinių rūpesčių, Kovelas prarado Viešpaties pažadėtą palaiminimą.
Likti ar vykti?
Savo gyvenime sužinojau, kad neturime leisti pasaulio rūpesčiams trukdyti mums paklusti Viešpačiui. Užaugau nuostabiuose ir meilės kupinuose namuose, kur tėvai mus gerai mokė Evangelijos, o jų meilė mums atspindėjo Dangiškojo Tėvo meilę Savo vaikams.
Būdamas 16 metų buvau pakviestas dirbti ūkyje JAV, man atsivėrė galimybė vieną dieną ten pasistatyti namą. Tai mane viliojo, nes mano tėvynė Nyderlandai yra maža, gyventojų perpildyta šalis.
Tiesą sakant, visi protėviai iš mano tėvo pusės jautė panašų norą gyventi kitoje vietoje. Jie persikėlė į Indoneziją, kuri anksčiau buvo olandų kolonija. Galėjau gerai suprasti kodėl. Indonezijoje malonus oras, gražūs vietovaizdžiai, gausu erdvės. Mano genuose buvo tas pats mano protėvius įkvėpęs potraukis klajoti. Ar turėčiau palikti savo gimtąjį kraštą, ieškodamas sėkmės ir nuotykių?
Tuo metu, kai turėjau priimti sprendimą, tėtis man įteikė laiško, kurį prieš daugelį metų jam ir jo seserims parašė jų misijos prezidentas Donovanas van Damas, kopiją. Prezidentas van Damas prašė jų likti Nyderlanduose ir čia statyti Bažnyčią. Tėtis man pasakė, kad nusprendė padaryti būtent tai. Ir kadangi ant laiško buvo pavardė Boumas, dabar atėjo mano eilė sužinoti, ką daryti.
Po Antrojo pasaulinio karo daugelis Bažnyčios narių emigravo į Ameriką ir Kanadą. Nepaisant Bažnyčios vadovų raginimo nariams likti savo šalyse ir stiprinti Bažnyčią ten, kur gyveno, tai vis dar tęsėsi ir aštuntajame dešimtmetyje. Pasimeldęs ir aš priėmiau sprendimą likti ir statyti Bažnyčią Nyderlanduose, iki galo nesuprasdamas, ką tai reikš ateityje.
Sprendimai, sprendimai
Kai aštuntojo dešimtmečio pabaigoje baigiau vidurinę mokyklą, Olandijos ekonomiką apėmė suirutė. Išaugo nedarbo lygis. Apskritai viskas atrodė gana niūriai. Abiturientams buvo sunku nuspręsti, ką daryti toliau.
Mano tėvas tarnavo skyriaus prezidentu. Kartais jis su manimi aptardavo galimybę tarnauti nuolatiniu misionieriumi. Žinoma, tai būtų buvęs nuostabus dalykas. Laukiau to visą gyvenimą.
Bet nesupratau, kaip tarnavimas misijoje galėtų padėti pasirūpinti mano būsima šeima. Nuo vaikystės visada labai norėjau vieną dieną susirasti gyvenimo meilę ir kartu sukurti šeimą.
Tuo metu man buvo 17 metų ir nežinodamas, ką toliau daryti, pradėjau kitą mokslų etapą. Tačiau po kelių savaičių pajutau, kad ši studijų sritis nesuteiks man laimės. Man kilo klausimų, ar tai išvis užtikrins stabilų darbą. Ketinau mesti mokslus.
Tėvams tai nepatiko. Jie man pasakė, kad mesti mokslus galiu tik turėdamas darbą. Jie tikriausiai manė, kad dėl finansinės krizės niekada jo nerasiu. Visą popietę praleidau ant dviračio, važinėdamas nuo vienos įmonės prie kitos. Galiausiai viena įmonė pasamdė mane dirbti sandėlyje.
Mano planas
Nors tai buvo tik laikinos pareigos, turėjau planą. Ruošiausi tapti policininku. Darbas valdžios įstaigoje būtų stabilus būdas aprūpinti savo būsimą šeimą ir viskas susitvarkytų.
Prisimenu tą dieną, kai nuvykau laikyti egzaminų, kad patekčiau į policijos mokyklą. Anksti ryte išvažiavau traukiniu ir visą dieną vyko įvairūs patikrinimai. Dienos pabaigoje buvau pašauktas į kabinetą. Jie man pasakė, kad išlaikiau visus egzaminus ir kad jie norėtų mane priimti, bet buvau per jaunas – man buvo 17 metų. Jie nurodė po metų bandyti dar kartą.
Mano pasaulis sugriuvo, ir eidamas namo visą kelią galvojau: „Kas toliau?“ Namuose išsakiau savo nusivylimą, o tėtis išklausė ir pasiūlė suteikti palaiminimą. Tikėjausi, jog Viešpats man pasakys, kad viskas susitvarkys ir mane stebuklingai priims į policijos akademiją. Vietoj to Viešpats man pasakė, kad jei pasiryšiu teikti Jam pirmenybę, visada turėsiu duonos ant savo stalo ir lėšų rūpintis būsima šeima.
Geresnis planas
Kaip atsakymą į savo maldas, gavau paaiškinimą, kad teikti Viešpačiui pirmenybę man reiškia tarnauti nuolatinėje misijoje. Visada ketinau tai padaryti, bet nesupratau, kaip vienas žingsnis veda prie kito. Dabar žinojau, kad ketinu tarnauti misijoje ir norėjau tai padaryti kuo greičiau.
Tada misijos kaina buvo 10 000 guldenų senąja Olandijos valiuta arba maždaug vienerių metų darbo užmokestis. Toliau dirbau sandėlyje ir 1981 m. vasarą turėjau 10 000 guldenų. Man taip pat sukako 18 metų. Mano tėvas, skyriaus prezidentas, pasakė man, kad esu per jaunas misijai, taip pasakė ir apygardos prezidentas, ir misijos prezidentas. Tuo metu reikėjo būti 19-os. Tačiau per savo 18-ąjį gimtadienį aš pats nuvykau pas gydytoją ir odontologą ir paprašiau jų užpildyti jiems skirtas misijos paraiškos dalis.
Kažkaip pavyko priversti savo vadovus pravesti su manimi pokalbius ir pateikti paraišką. Tada mes laukėme. Nežinojau, kad mano tėvas, kaip skyriaus prezidentas, gavo laišką. Paraiška jam buvo grąžinta su pranešimu, kad esu per jaunas. Bet jis dar nenorėjo man to sakyti, todėl, nepranešęs, kelias savaites nešiojosi laišką savo kostiumo kišenėje. Laimei, jis gavo dar vieną pranešimą. Jame buvo sakoma, kad kai kuriomis aplinkybėmis vadovai sutikdavo leisti jaunuoliams vykti anksčiau, jei jie buvo gerai pasirengę. Netrukus buvau pašauktas tarnauti ir paskirtas į Anglijos Londono Rytų misiją. Mano misija tapo viso gyvenimo palaiminimu.
Viešpaties palaiminimai
Praėjus trims mėnesiams po to, kai grįžau iš misijos, sutikau savo gyvenimo meilę. Po metų susituokėme ir buvome užantspauduoti Londono, Anglijos, šventykloje. Ekonominė situacija vis dar nebuvo gera, bet visada turėjau darbą ir galėjau aprūpinti savo šeimą. Visada buvo duonos ant stalo ir stogas virš galvos.
Tarnaujant misijoje ši Raštų eilutė tapo viena iš mano mėgiamiausių: „Kiek tu laikysiesi Dievo įsakymų, tiek klestėsi žemėje“ (Almos 36:1). Vadovaudamasis ja nusprendžiau padaryti tai, ką padarė mano tėvas, – likti Nyderlanduose ir statyti Bažnyčią savo gimtajame krašte.
Vyresniojo ir sesers Boum šeima 2019 m. Po to gimė dar viena anūkė.
Šiandien mažytis skyrius, kuriame užaugau, tapo nuostabia apylinke, kurioje mūsų vaikaičiai turi daug draugų, susibūrusių į gausią Pradinukų organizaciją. Mūsų sūnūs įgijo geras profesijas ir yra palaiminti duona ant stalo. Matau, kad mano sprendimai turėjo įtakos kitai kartai, kuri taip pat nori savo gyvenime pirmenybę teikti Viešpačiui.
Esu dėkingas, kad gyvenimo pradžioje sužinojau, jog įveikti pasaulio rūpesčius ir pirmenybę teikti Dangiškajam Tėvui yra teisingas sprendimas. Jis man davė palaiminimus, kurių kitaip niekada nebūčiau patyręs.