Jauni suaugusieji
Kaip tapti emociškai atspariems
Autorė gyvena Sevilijoje, Ispanijoje.
Iki tol, kol grįžau iš misijos, niekada nebuvau patyrusi nerimo, todėl dabar nežinojau, kaip judėti pirmyn.
Nuotraukai pozavo modelis
Gyvenimas klostėsi pagal planą.
Artėjo misijos pabaiga. Per pastaruosius 18 mėnesių sustiprėjo mano liudijimas ir ėmiau plačiau suprasti išgelbėjimo planą. Niekada nesijaučiau taip arti Gelbėtojo ir Dangiškojo Tėvo. Gyvenimas tiesiog atrodė palaimingas.
Be abejo, aš su savo šeima patyriau nemažai išbandymų, bet apskritai buvau pakilios nuotaikos ir turėjau daug planų ateičiai. Bet tada sugrįžau namo. Šokas buvo gana stiprus. Man buvo sudėtinga vėl prisitaikyti prie kasdienio gyvenimo. Nuolat jaudinausi dėl to, kad turiu priimti gerus sprendimus ir būti tobulai paklusni. Verčiau save išlaikyti aukštą dvasinį lygį, turėtą per visą savo misiją, nes bijojau, kad dvasiškai nusirisiu žemyn, jei to nedarysiu.
Taip vis labiau save versdama pradėjau jausti nerimą ir panikos priepuolius. Jie darėsi vis dažnesni, ir galiausiai pasijutau tarsi skęsčiau.
Deja, šiuos savo jausmus slėpiau nuo šeimos ir draugų. Žinojau, kad nerimo ir depresijos nereikia gėdytis, bet jaučiau, jog nebevaldau situacijos ir esu tokia sutrikusi, kad net nežinojau, kaip išreikšti savo išgyvenimus, kad galėčiau kreiptis pagalbos.
Laimei, Viešpats mus visada nukreipia, jei tik kreipiamės į Jį. Šiek tiek pamąsčiusi ir pasimeldusi pajutau skatinimą atsiverti savo broliui ir jo žmonai. Jie padėjo man suvokti, kad nesu tokia „beprotė“, kaip maniau, ir kad emocinių sunkumų gali patirti kiekvienas.
Sesuo Reina I. Aburto, antroji patarėja visuotinėje Paramos bendrijos prezidentūroje, paliudijo apie šią tiesą: „Mano brangios draugės, taip gali nutikti bet kuriai iš mūsų, ypač, kai tikėdamos laimės planu mes apsikrauname nebūtinomis naštomis ir manome, kad turime būti tobulos jau dabar. Tokios mintys gali gniuždyti. Tobulumo siekimas tai procesas, trunkantis mūsų mirtingąjį ir būsimąjį gyvenimą, o tobulumas pasiekiamas tik per Jėzaus Kristaus malonę.“1
Įkvėptas kursas
Besimelsdama Dangiškajam Tėvui ir prašydama patarimo, supratau, kad turiu suteikti progą Jo mums parūpintiems ištekliams, nes turėjau mokytis ir keistis į gerąją pusę. Laimei, tuo metu turėjau galimybę dalyvauti Bažnyčios emocinio atsparumo kursuose. Atrodo, kad ši galimybė pasitaikė pačiu laiku, ir nemanau, kad tai buvo atsitiktinumas.
Kurso vadovėlyje emocinis atsparumas apibrėžiamas taip:
-
„Gebėjimas drąsiai ir su į Jėzų Kristų nukreiptu tikėjimu prisitaikyti prie emocinių iššūkių.
-
Padėti sau ir kitiems, kaip tik galite.
-
Prireikus kreiptis papildomos pagalbos.“2
Kitaip tariant, emocinis atsparumas yra tai, ko mums visiems reikia.
Man šis įkvėptas kursas yra aiškus ženklas, kad Dangiškasis Tėvas žino, su kokiais išbandymais šiandien susiduriame būdami Jėzaus Kristaus Bažnyčios nariai. Jis nori mums padėti judėti pirmyn keliu atgal pas Jį. Matydama daugybę gražių šio kurso privalumų supratau, kaip gerai Dangiškasis Tėvas pažįsta kiekvieną iš mūsų ir mūsų individualius poreikius, tad pradėjusi mokytis iškart pajutau ramybę. Kurse mokoma aiškių ir galingų amžinųjų tiesų, kurias galima taikyti gyvenime, susidūrus su psichikos sveikatos problemomis, nesvarbu, ar tai būtume mes patys, ar kas nors iš mūsų artimųjų.
Vienas iš mane pribloškusių mokymų yra 9 skyriuje „Kitų stiprinimas“. Būtent šis skyrius man padėjo pagaliau kreiptis tolimesnės pagalbos. Jame mokoma tarnavimo kitiems principo. Sužinojau, kaip svarbu tarnauti kitiems pripažįstant jų jausmus, emocijas ir nuomones, taip pat išreiškiant empatiją ir supratimą. Taip pat supratau, kad turiu pasitikėti kitais, kad jie padėtų man įveikti sunkumus.
Kai man pavyko įgyvendinti šias idėjas ir atvirai papasakoti šeimai ir draugams apie savo psichikos sveikatos problemas, nustebau, kad jie taip užjautė ir nesmerkė. Iš jų sulaukiau daug paramos.
Jaučiu, kad mano nerimas būtų tapęs dar gilesnis ir tamsesnis, jei nebūčiau apie savo sunkumus papasakojusi savo artimiesiems. Ši patirtis taip pat padėjo man užmegzti ryšį su kitais ir užjausti juos dėl jų rūpesčių ir problemų.
Ateitį galime pasitikti su viltimi
Juokingai atrodo, kad grįžusi iš misijos labai nerimavau, jog prarasiu misijos metu įgytą „dvasinį pagrindą“, nes dabar suprantu, kad grįžimas namo tebuvo pradžia naujo gyvenimo etapo, kai galėjau ieškoti naujų būdų savo tikėjimui gilinti.
Nuo to laiko, kai grįžau namo, mano asmeniniai ryšiai su Dangiškuoju Tėvu ir Jėzumi Kristumi labai sutvirtėjo ir pagilėjo, ypač dėl principų, apie kuriuos sužinojau šiame emocinio atsparumo kurse, ir dėl to, kad pasikliauju Dangiškojo Tėvo ir Gelbėtojo pagalba. Jie atrodo daug tikresni ir labiau įsitraukę į mano kasdienį gyvenimą.
Sužinojau ir pripažinau, kad būdami Dievo vaikai nuolat keičiamės, mokomės ir tobulėjame. Tačiau Dangiškasis Tėvas nesikeičia, nors keičiasi mūsų gyvenimas. Jis nesitikėjo, kad būsiu tobula tarnaudama misijoje, ir dabar to nesitiki. Jis paprasčiausiai myli mane ir nori, kad ir toliau stengčiausi artėti link Jo ir daryčiau viską, ką galiu, kad parkeliaučiau atgal pas Jį.
Tačiau tai, kad išklausiau šį emocinio atsparumo kursą, nereiškia, kad nebejaučiu nerimo, panikos priepuolių ar akimirkų, kai mane apima baimė dėl ateities. Kartais vis dar tai jaučiu. Tačiau dabar atpažįstu, kaip tai ima reikštis, ir išmokau panaudoti priemones, padedančias tai įveikti, taip pagerindama savo kasdienio gyvenimo kokybę.
Galiausiai šis kursas mane išmokė nerimo ir iššūkių suvaldymo mechanizmų. Jame išmokau kantrybės ir užuojautos sau bei savo trūkumams. Išmokau suprasti, kaip Dievas mane mato, ir neleisti, kad mane baugintų ateities nežinomybė.
Tiek dėl profesionalios, tiek dėl dangiškos pagalbos supratau, kad turime reikiamus įrankius, kurių padedami galime žinoti, kaip judant link Kristaus mums reiktų veikti ir nebūti veikiamiems savo emocijų ir jausmų (žr. 2 Nefio 2:26).