Laikykimės laimės kelio
Vyresnysis Kventinas L. Kukas
Iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo
Galime užauginti teisius, vilties kupinus vaikus bet kurioje pasaulio vietoje, jei tik jie turės tvirtą tikėjimo Gelbėtoju pagrindą.
Džimo Lilivaito nuotrauka
Prieš daugelį metų keliems mano jaunesniems pusbroliams ir pusseserėms buvo paskirta atlikti tarnavimo projektą mūsų senelio Krozjė Kimbolo ūkyje. Kaip atlygis jiems buvo pažadėtas nuostabus močiutės Klaros1 iškeptas pyragas.
Atlikę užduotis, jie nuėjo į virtuvę atsiimti atlygio. Tačiau senelis staiga pastojo kelią virtuvėn. Mano pusseserė Ketė Gelovėj, kuriai tuo metu buvo apie 14 metų, prisimena, kad jis atsisėdo ant pianino suolelio ir pakvietė pusbrolius ir pusseseres susėsti ant grindų. Jis padėkojo jiems už sunkų darbą ir pasakė, kad prieš valgant pyragą nori pasidalyti svarbiomis mintimis.
Jis tarė: „Jūsų gyvenime ateis laikas, kai jums reikės žinoti tai, kuo ketinu su jumis pasidalyti, ir pagal tai elgtis.“
Jis paaiškino, kad jo senelis Heberis Č. Kimbolas (1801–1868) ir kiti protėviai pionieriai susidūrė su sunkiais fiziniais išbandymais. Senelis sakė, kad pionieriai greitai suprato, jog norėdami išgyventi turi dirbti kartu, mylėti vieni kitus ir tarnauti vieni kitiems.
„Tai vienas iš didžiųjų palikimų, kuriuos jie jums paliko!“ – tarė jis, kai jo skruostais ėmė riedėti ašaros.
„Kai turėdamas patriarcho pašaukimą ir būdamas jūsų senelis žvelgiu į laiko koridorius, … man dėl jūsų susopa širdis, – kalbėjo jis. – Susidursite su tokiais emociniais ir dvasiniais iššūkiais, kokių dauguma jūsų protėvių pionierių net negalėjo įsivaizduoti.“
Jis pridūrė, kad, jei jaunoji karta negerbs didžiojo pionierių meilės ir tarnystės palikimo, „daugelis iš jūsų žlugsite, nes nesugebėsite patys išgyventi“.
Tada senelis Kimbolas, pajutęs dvasios raginimą, užbaigė: „Mums reikia vieniems kitų. Be dalijimosi Evangelijos liudijimais su kitais, mūsų pareiga taip pat yra mylėti, tarnauti, stiprinti, puoselėti, remti ir palaikyti vieniems kitus, … ypač savo šeimoje. Atminkite, kad paskutinėmis dienomis jūsų išlikimas gali priklausyti nuo jūsų noro darbuotis kartu, mylėti ir tarnauti vieni kitiems. Na, o dabar eikime valgyti pyrago!“
Mums reikia vieniems kitų
Vendės Gibs Kyler nuotrauka
Kaip rodo mus supanti pasaulinė sumaištis ir kaip numatė senelis Krozjė Kimbolas, mums reikia vieniems kitų. Mums reikia mylinčių šeimų, tarnystės kupinų kvorumų ir Paramos bendrijų, palaikančių skyrių, apylinkių ir kuolų.
„Dievas nori, kad dirbtume drauge ir padėtume vieni kitiems“, – yra pasakęs prezidentas Nelsonas. – Būtent todėl Jis siunčia mus į žemę šeimomis ir organizuoja apylinkes bei kuolus. Būtent todėl Jis prašo mus tarnauti vienus kitiems. Būtent todėl Jis prašo mus gyventi pasaulyje, bet nebūti iš pasaulio. Drauge galime pasiekti nepalyginamai daugiau, nei galime po vieną.“2
Gyvenimas mūsų antrojoje būsenoje yra sunkus. Dėl Adomo ir Ievos nuopuolio susiduriame su erškėčiais ir usnimis, išbandymais ir pagundomis. Tokie išgyvenimai yra laimės plano dalis, tačiau mes padedame vieni kitiems atremti gyvenimo audras.
Kaip Adomas ir Ieva, kurie buvo „išvar[yti] […] iš Edeno sodo“ (Pradžios 3:23), taip ir mes buvome išsiųsti iš savo paruošiamųjų ikižemiškųjų namų į šią puolusią žemę. Mes, kaip Adomas ir Ieva, taip pat džiaugiamės pažinę Dievo planą Jo vaikams:
„Ir tą dieną Adomas palaimino Dievą ir buvo pripildytas, ir pradėjo pranašauti apie visas žemės šeimas, sakydamas: Tebūna palaimintas Dievo vardas, nes dėl mano prasižengimo mano akys atvertos, ir šiame gyvenime aš džiaugsiuos, ir vėl kūne aš matysiu Dievą.
Ir Ieva, jo žmona, girdėjo visa tai ir džiūgavo, sakydama: Jei ne mūsų prasižengimas, mes niekada nebūtume turėję sėklos, ir niekada nebūtume pažinę gera ir pikta, ir mūsų išpirkimo džiaugsmo, ir amžinojo gyvenimo, kurį Dievas duoda visiems paklusniesiems“ (Mozės 5:10–11; taip pat žr. 2 Nefio 2:25).
„Jo dieviškojo tikslo dalis“
Mūsų Tėvo „darbas ir […] šlovė“ yra įgyvendinti mūsų „nemirtingumą ir amžinąjį gyvenimą“ (Mozės 1:39). Kaip yra mokęs prezidentas Nelsonas, „esame Jo dieviškojo tikslo dalis“3.
Pirmoji Prezidentūra ir Dvylikos Apaštalų Kvorumas pareiškė, kad dvasiniai sūnūs ir dukterys ikižemiškoje karalystėje „pažinojo ir garbino Dievą kaip savo Amžinąjį Tėvą ir priėmė Jo planą, kurio dėka Jo vaikai gali gauti fizinį kūną ir įgyti žemiškos patirties, kad galėtų tobulėti ir galų gale realizuoti savo, kaip amžinojo gyvenimo paveldėtojų, dieviškąją paskirtį“4. O prezidentas Dalinas H. Ouksas, pirmasis patarėjas Pirmojoje Prezidentūroje, neseniai mokė: „Pagal mūsų Dangiškojo Tėvo planą [Jėzus Kristus] „sukūr[ė] dangus ir žemę“ (Doktrinos ir Sandorų 14:9), kad kiekvienas iš mūsų galėtų įgyti mirtingojo gyvenimo patirtį, kurios mums reikia siekiant dieviškojo likimo.“5
Raštai ir pastarųjų dienų pranašai aiškiai parodo, koks svarbus vaidmuo Dievo plane tenka mūsų kūnams. Mūsų likimas – sugrįžti pas Jį su prikeltais, išaukštintais kūnais ir amžinai gyventi kaip šeima.
„Mūsų santykiai su kitais žmonėmis, mūsų gebėjimas pažinti ir veikti vadovaujantis tiesa ir mūsų gebėjimas paklusti Jėzaus Kristaus Evangelijos principams ir apeigoms yra stiprinami per mūsų fizinius kūnus, – kalbėjo Deividas A. Bednaris iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo. – Žemiškojo gyvenimo mokykloje švelnumą, meilę, gerumą, laimę, liūdesį, nusivylimą, skausmą ir net fizinio ribotumo iššūkius patiriame tokiu būdu, kad galėtume ruoštis amžinybei.“6
Mokykite apie Kristų
Šiomis abejonių ir netikrumo dienomis laimės plano pažinimas yra gyvybiškai svarbus mūsų dvasiniam išlikimui. Tačiau negalime tikėtis, kad pasaulis mūsų vaikus išauklės pagal amžinosios laimės principus. Būdami tėvai savo vaikus turime mokyti apie jų dieviškąją kilmę ir dieviškąjį likimą.
Pirmiausia padedame jiems ugdyti liudijimą apie Jėzų Kristų ir Jo Apmokėjimą – pagrindinius išgelbėjimo plano elementus. Tikiu, kad galime užauginti teisius, vilties kupinus vaikus bet kurioje pasaulio vietoje, jei tik jie turės tvirtą tikėjimo Gelbėtoju pagrindą.
Šeimos vakare, per šeimos maldą ir Raštų studijavimą, per šeimos veiklas ir tradicijas, ir net taisydami „mes kalbame apie Kristų, mes džiūgaujame Kristumi, mes pamokslaujame apie Kristų, mes pranašaujame apie Kristų, […] kad mūsų vaikai žinotų, į kokį šaltinį jie gali žvelgti savo nuodėmių atleidimo“ (2 Nefio 25:26).
Savo vaikams padedame suprasti, kad, pagal išgelbėjimo planą, atgaila yra „viso gyvenimo mokymo kursas“7, kuris teikia viltį ir išgijimą, nes išlaisvina sielą ir praskaidrina ateitį.
Ugdydamiesi tikėjimą Kristaus Apmokėjimu mūsų vaikai supras, kad viskas niekada nėra prarasta ir kad Viešpats jų laukia išskėstomis rankomis. Mes turime jiems padėti suprasti, „jog bet kas, ką turėjo[m]e palikti, kad eitumė[m]e link [mūsų] dangiškųjų namų, nebuvo jokia auka“8.
Rinkime Dievo vaikus
Savo dieviškojo likimo nepasieksime vieni. Kaip pastarųjų dienų šventieji turime ypatingą pareigą kviesti kitus jungtis prie kelionės į dangiškuosius namus. Pasauliui reikia pastarųjų dienų šventųjų, kurie savo liudijimais, pavyzdžiais ir noru dalytis Evangelija norėtų skleisti Sugrąžinimo šviesą. Mes renkame skleisdami šviesą.
Prezidentas Nelsonas sakė: „Kalbėdami apie surinkimą, mes tiesiog pasakome tokią pagrindinę tiesą: kiekvienas mūsų Dangiškojo Tėvo vaikas abiejose uždangos pusėse turi išgirsti sugrąžintosios Jėzaus Kristaus Evangelijos žinią. Jie patys nuspręs, ar nori sužinoti daugiau.“9
Taigi, kaip patarė senelis Krozjė, mes dalijamės savo liudijimais apie Jėzaus Kristaus Evangeliją. Mes mylime ir tarnaujame, stipriname ir puoselėjame, palaikome ir remiame savo artimuosius ir kaimynus.
Padėdami kitiems eiti jų dieviškojo likimo keliu, mes padedame ir sau eiti tuo pačiu keliu ir būti priimtiems „į Tėvo karalystę, kad daugiau nebeišeit[ume] lauk, bet amžinai gyvent[ume] su Dievu danguose“ (3 Nefio 28:40).