„Meilės ir džiaugsmo geroji naujiena“, Liahona, 2025 m. sausis.
Meilės ir džiaugsmo geroji naujiena
Sugrąžinimo palaiminimai turėtų padrąsinti mūsų širdis ir pripildyti jas dėkingumo už didžią Dievo meilę.
Visiems skelbiame vilties ir ramybės žinią apie tai, kad Jėzus Kristus gyvas ir šiomis pastarosiomis dienomis sugrąžino savo evangeliją ir Bažnyčią.
Pranašas Džozefas Smitas pareiškė: „Kokie neapsakomai šlovingi yra šie dalykai žmonijai! Iš tiesų jie gali būti laikomi didžiai džiaugsminga naujiena visiems žmonėms; ir taip pat naujiena, kuri turi pripildyti žemę ir pradžiuginti kiekvieno ją išgirdusio žmogaus širdį.“
Šimtmečius po žemiškosios Gelbėtojo tarnystės Dievo vaikai ieškojo Jo ir troško daugiau šviesos ir tiesos. Dabar džiugi Jėzaus Kristaus evangelijos ir besitęsiančio Sugrąžinimo žinia plinta, kad laimintų visus žmones, bei ruošia pasaulį tai dienai, kai Jėzus Kristus sugrįš ir „valdys kaip karalių Karalius ir viešpačių Viešpats“. Tai ryški nesibaigiančios mūsų Dangiškojo Tėvo ir mūsų Gelbėtojo meilės apraiška. Džiaugiuosi, kad visą savo gyvenimą galiu skelbti šias tiesas visam pasauliui.
Neįtikėtina ir nuostabu
Žmonijai išaušo nauja diena giraitėje, kurioje, atsakydami į Džozefo maldą dėl to, prie kurios bažnyčios jis turėtų prisijungti, jam pasirodė Dievas Tėvas ir Jo Sūnus Jėzus Kristus ir kalbėjo jam (žr. Džozefo Smito – Istorijos 1:14–20). Jėzus Kristus pasakė Džozefui nesijungti prie jokios bažnyčios. Jis pažadėjo, kad ateityje Džozefui bus apreikšta Jo evangelijos pilnatvė.
Daugeliui atrodė neįtikėtina, kad Džozefas buvo pašauktas tokiam svarbiam darbui, ir jie buvo teisūs. Jis buvo neišsilavinęs ir nereikšmingas berniukas iš nedidelio ūkio nežymiame miestelyje. Kaip apie Gelbėtoją Jo laikais kai kurie klausė: „Ar iš Nazareto gali būti kas gero?“ (Jono 1:46), taip daugelis stebėjosi, kas gero Palmairoje, Niujorko valst., gali išaugti iš neišsilavinusio 14-mečio. Tačiau, kad ir kaip tai atrodė neįtikėtina, per Džozefą Dangiškasis Tėvas ir Viešpats Jėzus Kristus įgyvendino tai, kas tikrai nepaprasta. Tai turėtų suteikti mums vilties, kad mes savo nežymiais ir nuolankiais darbais taip pat galime prasmingai prisidėti prie Viešpaties darbo.
Atėjus laikui Viešpats pašaukė Džozefą „ir kalbėj[o] jam iš dangaus, ir dav[ė] jam įsakymus“ (Doktrinos ir Sandorų 1:17). Džozefas Smitas gavo brangius apreiškimus ir gyvybiškai svarbią doktriną, nušvietusią mūsų supratimą apie Dangiškojo Tėvo meilės planą, išperkančiąją Jėzaus Kristaus meilę ir Jo apmokančios aukos galią. Nuostabu, kad ši džiugi žinia gauta būtent tuo metu, kai didelė pažanga transporto, ryšių ir kitose srityse leido Dievo šviesai sklisti ir laiminti vis daugiau ir daugiau Jo vaikų.
Angelas Moronis perduoda plokšteles Džozefui Smitui, aut. K. K. A. Kristensenas
Galingas Dievo meilės liudytojas
Angelo Moronio pasirodymas Džozefui Smitui buvo būtinas Sugrąžinime ir buvo galingas Dievo meilės įrodymas. Moronis papasakojo Džozefui apie netoliese užkastą metraštį, užrašytą ant aukso plokštelių (žr. Džozefo Smito – Istorijos 1:33–34). Galiausiai Džozefui buvo suteikta „gali[a] iš aukštybių“ (Doktrinos ir Sandorų 20:8) išversti tą metraštį ir išleisti kaip Mormono Knygą, kuri šalia Biblijos yra dar vienas Jėzaus Kristaus testamentas.
Mormono Knygoje rašoma apie žmones, kurie gyveno šimtus metų iki Kristaus, žinojo apie Jo atėjimą, jį pranašavo ir jo laukė. Taip pat randame nepaprastą pasakojimą apie paties prisikėlusio Gelbėtojo pasirodymą ir tarnystę tarp nefitų, kurios metu Jis kvietė visus prieiti prie Jo ir paliesti randus Jo šone bei vinių žymes Jo rankose ir kojose (žr. 3 Nefio 11:14–15). Jis gydė ligonius, luošus, aklus, – visus, „kurie buvo kaip nors varginami“, o tada palaimino mažus vaikus ir meldėsi už juos (žr. 3 Nefio 17:7–9, 21). Iš šio švento pasakojimo labai daug sužinome apie Gelbėtojo meilę ir užuojautą.
Mormono Knyga liudija, kad Jėzus yra Kristus. Mormono Knygoje esantys patikinimai kelis kartus mums primena, kad Dangiškasis Tėvas ir Gelbėtojas myli mus labiau, nei galime įsivaizduoti.
Kunigystės ir Bažnyčios palaiminimai
Sugrąžinimui tęsiantis, Džozefui Smitui pasirodė kiti dangiški pasiuntiniai. Prisikėlęs Jonas Krikštytojas sugrąžino įgaliojimą krikštyti panardinant, kad būtų atleistos nuodėmės. Trys iš pirmųjų dvylikos apaštalų – Petras, Jokūbas ir Jonas – sugrąžino apaštalystę ir kunigystės įgaliojimo raktus. Taip pat pasirodė kiti, tarp jų Elija, kuris sugrąžino įgaliojimą sujungti šeimas amžiniems santykiams, kurie tęsis po mirties.
1830 m. balandžio 6 d. per pranašą Džozefą Jėzus Kristus įsteigė bažnyčią, kokią Jis buvo suorganizavęs Naujojo Testamento laikais (žr. Tikėjimo Teiginių 1:6), pastatytą „ant apaštalų ir pranašų pamato, turin[čią] kertiniu akmeniu patį Jėzų Kristų“ (Efeziečiams 2:20). Sugrąžintos kunigystės galios palaiminimus Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia padaro prieinamus visiems Dievo vaikams, kurie ruošiasi ją priimti.
Kaip mokė prezidentas Raselas M. Nelsonas, džiaugsmą galime atrasti per kasdienę atgailą, kai atsigręžiame į Dangiškąjį Tėvą ir mūsų Gelbėtoją. Visi, kurie jaučiasi prislėgti, neatitinkantys standartų ar nepritampantys, kviečiami ateiti pas Kristų ir į Jo Bažnyčią. Bažnyčia yra ne tobulųjų vienuolynas, o ligoninė turintiems negalių. Vyresnysis Dyteris F. Uchtdorfas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo mums primena, kad „į Bažnyčią ateiname ne slėpti savo problemų, bet išsigydyti jas“.
Bažnyčioje džiaugiamės progomis atsigręžti į kitus, su meile jiems tarnauti ir dalytis asmenine patirtimi su Kristaus gerumo gausa. Galime būti „priskaičiuojami prie Kristaus bažnyčios žmonių“ ir „maitin[ami] geruoju Dievo žodžiu“ (Moronio 6:4). Koks nuostabus palaiminimas!
Didelio džiaugsmo priežastis
Kartą pranašas Džozefas Smitas pareiškė: „Dabar, ką gi mes girdime evangelijoje, kurią gavome? Džiugesio balsą! Gailestingumo iš dangaus balsą; ir tiesos iš žemės balsą; gerąją naujieną mirusiesiems; džiugesio balsą gyviesiems ir mirusiesiems; didžiai džiaugsmingą gerąją naujieną“ (Doktrinos ir Sandorų 128:19).
Ši džiugi žinia gauta todėl, kad Dangiškasis Tėvas ir Jo mylimasis Sūnus Jėzus Kristus myli mus ir labiau už viską trokšta mus pasitikti sugrįžusius Jų akivaizdon, kad galėtume amžinai gyventi tokį gyvenimą, kokį gyvena Jie. Sugrąžinimas atskleidžia, jog Jie padarė viską, kas būtina, kad visiems mums suteiktų šią šlovingą galimybę. Savo amžinojoje kelionėje patirsime išbandymų ir sunkumų, tačiau esame tam, kad galėtume džiaugtis (žr. 2 Nefio 2:25) šiame ir kitame gyvenime. Pranašas Džozefas tai suprato geriau nei dauguma kitų.
Džozefas dažnai susidurdavo su pasipriešinimu ir persekiojimais, tačiau išlaikė „įgimtą linksmą būdą“ (Džozefo Smito – Istorijos 1:28). Jis išliko džiugus, stiprus ir tvirtas, ir atliko jam pavestą nepaprastą darbą. Reiškiu padėką visiems pirmiesiems šventiesiems, kurie tikėjo, sekė pranašu Džozefu Smitu, jį rėmė ir pasišventė Bažnyčios statymui. Esame jiems skolingi daug dėkingumo ir pagarbos.
Ankstyvosiomis Bažnyčios dienomis buvo nelengva ir šiandien taip pat gali būti nelengva. Tačiau Sugrąžinimas tęsiasi. Šiai Bažnyčiai vadovauja Jėzus Kristus, ir Jis toliau ves mus per dabartinius pranašus. Viešpaties namai bus statomi ir toliau, kad amžinųjų sandorų su Dievu palaimos galėtų susieti mus su Juo ir mūsų artimaisiais abiejose uždangos pusėse (žr. Mato 16:19). Kai seksime Gelbėtojo įsakymu maitinti Jo avis ir dalytis Jo Evangelija, Dievo ir Jėzaus Kristaus meilė pasieks visą pasaulį. Matysime, kaip Sugrąžinimo tiesos sklis tokiais būdais ir tokiose vietovėse, kokius Džozefo laikais buvo sunku įsivaizduoti.
Galime rasti stiprybės ir didelio džiaugsmo – kaip tai padarė pranašas Džozefas – priimdami šias brangias tiesas ir pagal jas gyvendami. Džozefo kvietimas jo dienų šventiesiems skirtas ir mums šiandien: „Argi mes neisime pirmyn tokiame svarbiame reikale? Eikime pirmyn, o ne atgal. Drąsos, […] ir pirmyn, pirmyn į pergalę!“ Tedžiūgauja jūsų širdys ir būna nepaprastai džiugios“ (Doktrinos ir Sandorų 128:22).
Tegul ši meilės ir džiaugsmo geroji naujiena, kurią atneša Sugrąžinimas, laimina ir veda mus gyvenime – dabar ir visada.