„Apsireiškiantys Dievo darbai“, Liahona, 2025 m. sausis.
Tikėjimo portretai
Apsireiškiantys Dievo darbai
Nežinojau, ar pasveiksiu, ar liksiu akla. Tik žinojau, kad įvyks Dievo valia ir kad Jis padės man ištverti išbandymą.
Kristinos Smit nuotraukos
2023 m. sausio 7 d. pabudau visiškai apakusi dešine akimi, o kaire akimi matydama tik apie 10 procentų. Pasaulis staiga tapo pilkas – tiesiogine prasme. Spalvų ir šviesos nebeliko. Atsidūriau tamsoje, baimėje ir abejonėse.
Būdama dailininkė, visada norėjau tik prisidėti prie pasaulio grožio per meną – šią aistrą jaučiau beveik visą gyvenimą. Ką daryčiau, jei nebegalėčiau pasaulyje matyti grožio, juo dalytis ar džiaugtis?
Prieš kelias dienas mano akys tapo jautrios šviesai ir jose ėmė blykčioti. Susirūpinusi kreipiausi į akių gydytoją. Ištyręs mane, jis pasakė, kad dėl susikaupusio smegenų skysčio padidėjo slėgis kaukolės ertmėje ir atsirado smegenų naviką primenantys simptomai, įskaitant regėjimo praradimą.
Jis man pasakė, kad negydant mano regėjimas per ateinančius kelis mėnesius palaipsniui silpnės. Tačiau jis patikino, kad turiu pakankamai laiko kreiptis į neuropatologą, kuris galėtų išgydyti skysčio kaupimąsi.
Sunerimusi paprašiau tėvo, kuris tarnauja vyskupu, kad jis suteiktų išgydymo ir paguodos palaiminimą. Kai jis kartu su vienu iš patarėjų palaimino mane, prisiminiau savo mėgstamiausią Biblijos istoriją:
„Jo mokiniai paklausė: „Rabi, kas nusidėjo, – jis pats ar jo tėvai, – kad gimė aklas?“
Jėzus atsakė: „Nei jis nusidėjo, nei jo tėvai, bet dėl to, kad jame apsireikštų Dievo darbai.“ (Jono 9:2–3).
Nepaliaujamai galvojau apie tai: „Per tai ketina apsireikšti Dievo galia.“ Nežinojau, ar tai reiškia, kad pasveiksiu, ar liksiu akla. Tik žinojau, kad įvyks Jo valia ir kad Jis padės man ištverti išbandymą.
„Kiek pirštų matote?“
Vizitas pas neuropatologą buvo paskirtas po kelių dienų, tačiau tą sausio rytą mano vyresnioji sesuo Kaili pajuto raginimą, kad šeimos nariai turėtų mane nuvežti į skubios pagalbos skyrių netoliese esančioje ligoninėje. Gydytojai greitai paskyrė kompiuterinės tomografijos (KT) tyrimą ir pirmąją iš kelių stuburo punkcijų, kad sumažintų smegenų skysčio slėgį. Kitą dieną man buvo atlikti du magnetinio rezonanso tomografijos (MRT) tyrimai. Tada mane ištyrė oftalmologas.
„Kiek pirštų matote?“ – paklausė jis, laikydamas kelis pirštus tiesiai man prieš veidą. Nieko nemačiau.
Po tyrimo jis padarė išvadą, kad turiu ir smegenų pseudonaviko, ir optinio neurito simptomų. Nė viena iš šių ligų pati savaime neturėjo to sukelti. Jis paaiškino, kad, atsižvelgiant į tai, jog regėjimas sutriko labai stipriai, sveikimas gali užtrukti ilgiau nei metus ir kad regėjimas gali nevisiškai atsistatyti. Jis rekomendavo dideles intraveninių steroidų ir kitų vaistų dozes.
Jam išėjus pradėjau verkti. Mama mane patikino: „Jei šiuo metu negali išlaikyti savo tikėjimo, gali pasikliauti mūsiškiu.“
„Prašau, paguosk mane“
Man trečią dieną gulint ligoninėje, neuropatologas paprašė atlikti stuburo ir smegenų MRV (magnetinio rezonanso venografiją), ieškodamas naviko ar kraujagyslių užsikimšimo. Praėjus dviem dienoms po to, kai pabudau akla, 4 val. ryto man pradėjo penkių valandų trukmės MRV. Ruošdamasi tam, mano šeima planavo tą rytą melstis ir pasninkauti už mane. Mano tėvas, kuris kiekvieną naktį miegodavo šalia manęs ant kušetės ligoninės palatoje, suteikė man dar vieną palaiminimą – antrąjį iš kelių gautų palaiminimų.
Kai ligoninės technikas paklausė, ar noriu klausytis muzikos tyrimo metu, paprašiau savo mėgstamo dainininko dainų. Technikas į ausis man įkišo gumines ausines, o galvą prispaudė veido tinkleliu, kad nejudėtų. Tai darydamas jis beveik ištraukė ausines man iš ausų. Prasidėjus MRV vos girdėjau muziką.
Kuo ilgiau truko procedūra, tuo man darėsi karščiau vamzdžio formos tyrimo aparato viduje. Praėjus, rodos, visai amžinybei, man buvo pasakyta, kad viskas puikiai sekasi ir kad dar truputį palaukčiau. Tačiau jutau baimę ir sumišimą dėl karščio, stiprių garsų ir judesių suvaržymo.
Tyliai melsdamasi šaukiausi: „Dangiškasis Tėve, prašau, paguosk mane. Aš tokia vieniša. Man reikia Tavo pagalbos. Man reikia mano šeimos.“
Tuoj pat ausyse suskambo švelnus fortepijono akordas. Tai buvo viena iš mano mėgstamiausių dainų, kurią pianinu grojo jaunesnioji sesuo Morgan. Nesitikėjau, kad dėl aparato keliamo triukšmo ją išgirsiu per ištrauktas ausines. Atrodė, kad Morgan su manimi, ir aš nebuvau viena. Triukšmas aprimo. Karštis išsisklaidė. Klaustrofobija praėjo.
Pasijutau, tarsi išėjusi iš kūno plūduriuočiau kosmoso jūroje. Jaučiausi apsupta Dievo meilės ir šeimos narių meilės. Tiesiog nusiraminau. Buvo 7:30 val. ryto; tuo metu mano šeima pradėjo už mane pasninkauti. Likęs MRV laikas praėjo akimirksniu, ir tada išgirdau: „Baigta.“
Dėl meilės, kurią pajutau per šią patirtį, apsiašarojau ir lengviau pakėliau nuovargį, kurį jaučiau likusį buvimo ligoninėje laiką. Nežinojau, ar regėjimas atsistatys, bet žinojau, kad Dievas buvo šalia ir išgirdo mano maldą. Praleidusi ligoninėje keturias dienas buvau išrašyta.
„Tai stebuklas!“
Kitas dvi savaites kasdien grįždavau į ligoninę vaistų ir kiekvieną dieną stebėjau, kaip keičiasi mano regėjimas, kaip tamsiai pilka spalva virsta šviesiai pilka, kaip pasirodo priešais veidą laikomų pirštų kontūrai ir oranžinė dėmė televizoriaus ekrane virsta gėle. Kiekvienas nedidelis pagerėjimas buvo pergalė.
Praėjus dviem savaitėms po išrašymo, atlikus testą paaiškėjo, kad abiejų akių regėjimas pasikeitė nuo nulinio iki beveik tobulo.
„Bronvin, kas nutiko?“ – paklausė oftalmologas.
„Na, mes meldėmės, ir aš gavau palaiminimus“, – atsakiau.
„Tai stebuklas! – pasakė jis. – Niekada nebuvau matęs, kad taip nutiktų. Net po šešių mėnesių negalėjome tikėtis panašių rezultatų.“
Vėliau jis man pasakė, kad pacientai, kurių regėjimas yra nulinis, retai kada atgauna normalų regėjimą. Per kelias savaites mano atvejis iš vieno blogiausių jo praktikoje virto geriausiu.
„Sekite Kristaus šviesa“
2022 m. pabaigoje mano tėvo apylinkės vadovai pasirinko 2023 m. apylinkės temą. Ją įkvėpė mokymai prezidento Raselo M. Nelsono, kuris anksčiau tais metais buvo sakęs: „Siekite ir tikėkitės stebuklų.“
Tuo metu mano tėvas manė, kad ši tema padės sunkius laikus išgyvenantiems apylinkės nariams. Jis net nenumanė, kad ji taip tiks mūsų šeimai.
Tema tokia: „Sekite Kristaus šviesa. Tikėkitės stebuklų! Tikėkitės džiaugsmo!“
Praėjus dvejiems metams, mano regėjimas dabar yra geresnis nei prieš jį prarandant. Kiekvieną dieną dėkoju Dangiškajam Tėvui už stebuklą ir tvirtą mano šeimos tikėjimą. Šio išbandymo metu apsireiškė Dievo darbas. Įgijau stipresnį liudijimą, ėmiau labiau vertinti gyvenimą ir labiau mylėti Dievą bei šeimos narius ir draugus.
Šiandien darau viską, ką galiu, įskaitant kūrybą, kad kuo geriau panaudočiau palaiminimus, dovanas ir džiaugsmą, kuriuos Dievas man suteikė, – kad šlovinčiau Jį ir laiminčiau kitus.
Šiandien Bronvin naudoja savo meną, pavyzdžiui, šį Gelbėtojo piešinį, kad šlovintų Dievą ir laimintų kitus.