„Spalio 18–24. Doktrinos ir Sandorų 121–123. „O Dieve, kur tu?“,“ „Ateik ir sek paskui mane“ – pavieniams asmenims ir šeimoms. Doktrina ir Sandoros 2021 (2020)
„Spalio 18–24. Doktrinos ir Sandorų 121–123“, „Ateik ir sek paskui mane“ – pavieniams asmenims ir šeimoms. 2021
Pavasaris Liberčio kalėjime, aut. Elas Roundsas
Spalio 18–24
Doktrinos ir Sandorų 121–123
„O Dieve, kur tu?“
Raštų studijavimas bus naudingesnis, jei tai darysite su tikslu atskleisti tiesą. Pradėkite su malda, įsiklausykite į Dvasią ir užsirašykite įkvėptas mintis.
Užsirašykite įkvėptas mintis
Apatinė apygardos kalėjimo Libertyje, Misūrio valst., dalis buvo vadinama požemiu. Sienos buvo storos, akmeninės grindys šaltos ir purvinos, o maistas – tiksliau, kas iš jo likę, – supuvęs. Šviesa ten galėjo prasiskverbti tik pro du siaurus prie pat lubų esančius langelius su geležies grotomis. Šiame požemyje Džozefas Smitas ir keletas jo brolių, laukdami teismo dėl kaltinimų Misūrio valstijos išdavimu, išbuvo didžiąją savo įkalinimo dalį, keturis šaltus 1838–1839 m. žiemos mėnesius. Šiuo laikotarpiu Džozefas nuolat gaudavo žinių apie kenčiančius šventuosius. Ramybė ir optimizmas dėl Far Vesto tetruko vos kelis mėnesius, ir štai šventieji vėl liko be namų, išvaryti į tyrus ieškoti sau kitos vietos naujai pradžiai, tik šį kartą su kalėjime įkalintu pranašu priešaky.
Todėl nenuostabu, kad Džozefas Smitas sušuko: „O Dieve, kur tu?“ Gauti atsakymai, „dangaus žinojimas“, kuris „išsiliejo“ tame apgailėtiname kalėjime, tik parodo, kad Dievas niekada nėra toli, nors ne visada galime tai pajausti. Pranašas suprato, kad jokia galia „nesustabdys dangų“. „Dievas bus su [Savo ištikimais šventaisiais] per amžių amžius“ (Doktrinos ir Sandorų 121:1, 33; 122:9).
Pasiūlymai, kaip studijuoti Raštus asmeniškai
Doktrinos ir Sandorų 121:1–10, 23–33; 122
Negandos gali „išei[ti] tau į gera“.
Kai mes ar mūsų artimieji atsiduriame gilioje vargo duobėje, įprasta klausti savęs, ar Dievas mūsų nepamiršo. Skaitydami Doktrinos ir Sandorų 121:1–6, prisiminkite, kuomet nuogąstavote dėl tų pačių dalykų, kaip ir Džozefas Smitas. Kaip Viešpaties atsakymai galėtų jums padėti, kai turite tokių klausimų ar jausmų? Pavyzdžiui, 7–10, 26–33 eilutėse atkreipkite dėmesį į palaiminimus, kuriuos Jis pažada tiems, kurie gerai ištvers vargus. Skaitydami 122 skyrių, pagalvokite apie tai, kaip Viešpats nori, kad žvelgtumėte į patiriamas negandas.
Taip pat žr. Henris B. Airingas, Kurgi ta priedanga, 2012 m. spalio visuotinės konferencijos medžiaga.
Doktrinos ir Sandorų 121:34–46
Galime pasinaudoti „dangaus galiomis“.
Iš pažiūros beviltiškomis Liberčio kalėjimo sąlygomis Džozefui Smitui buvo duotas apreiškimas apie galią – ne apie politinę ar karinę galią, kokia buvo panaudota prieš šventuosius, o apie „dangaus galias“. Ką, skaitydami Doktrinos ir Sandorų 121:34–46, sužinote apie Dievo galią? Kuo ji skiriasi nuo pasaulietinės galios? Pvz., 41–43 eilutėse paieškokite, kokiais žodžiais Viešpats apibūdina „gali[ą] ar įtak[ą]“. Ko jie moko apie tai, kaip Dievas išlaiko Savo „gali[ą] ar įtak[ą]“? Galbūt šios eilutės gali jus įkvėpti apmąstyti savo gyvenimą ir tai, ką galite padaryti, kad jūsų santykiai su kitais būtų geri.
Jėzus Kristus nusileido žemiau visko.
Džozefas Smitas buvo neteisingai įkalintas daugiau nei keturis mėnesius, o tuo metu jo draugai ir šeima buvo išvaryti iš savo namų. Darbas, kuriam jis buvo pašventęs visą savo gyvenimą, rodėsi, tuoj žlugs. Ką apie Jėzų Kristų sužinote iš Jo žodžių Džozefui 122 skyriuje? Ką sužinote apie Džozefą? Ką sužinote apie save?
Taip pat žr. Almos 7:11–13; 36:3; Doktrinos ir Sandorų 88:6.
Tebūna ne mano, bet Tavo valia, aut. Valteris Reinas.
„Džiugiai darykime visa, kas mūsų galioje“
Neatrodė, kad 1839 m. kovą šventieji galėjo kaip nors pakeisti savo šiurpią padėtį. Tačiau savo laiškuose iš Liberčio kalėjimo Džozefas rašė, ką jie galėtų padaryti: „surink[ite] žinias apie visus faktus“ ir „stovė[kite] ramūs, visiškai tikri, kad pamatysi[te] Dievo išgelbėjimą“ (Doktrinos ir Sandorų 123:1, 17). Kai pagalvosite apie žmonių apgaules ir gudravimą šių dienų pasaulyje, nepamirškite, kad visa tai pakeisti yra „[jūsų] galioje“ (12, 17 eil.). Kodėl svarbu visa tai daryti „džiugiai“ (17 eilutė)? Ar žinote kokį žmogų, kuris „dar nepažįsta tiesos“ (12 eil.) ir kaip galėtumėte jam padėti ją surasti?
Dauguma atvejų, dėl kurių Džozefas kreipėsi šiame laiške, buvo surašyti ir pateikti valdžiai bei išspausdinti kaip 11-os straipsnių serija Novu laikraštyje Times and Seasons.
Pasiūlymai, kaip studijuoti Raštus su šeima ir rengti namų vakarą
-
Doktrinos ir Sandorų 121:1–10.Liberčio kalėjimo „požemio“ plotas tebuvo 18,5 m2. Kaip savo šeimai galėtumėte padėti įsivaizduoti, ką reiškia keturis šaltus mėnesius būti įkalintam tokio dydžio erdvėje? Be to, galėtumėte perskaityti šios pamokos plano pabaigoje esantį skirsnį „Sugrąžinimo balsai. Liberčio kalėjimas“. Kaip ši informacija keičia jūsų požiūrį į Doktrinos ir Sandorų 121:1–10 minimus principus?
-
Doktrinos ir Sandorų 121:34–36, 41–45.Galbūt suprasti „dangaus galias“ jūsų šeimai galėtų padėti koks nors palyginimas. Pavyzdžiui, Dievo galią galėtumėte palyginti su elektros galia; kas elektros prietaisui galėtų trukdyti gauti galią? Ko šis palyginimas ir 34–36, 41–45 eilutės mus moko apie tai, kaip galėtume didinti savo dvasinę galią? Šeimos nariai galbūt galėtų pasidalyti šias savybes iliustruojančiais pasakojimais iš Gelbėtojo gyvenimo.
-
Doktrinos ir Sandorų 122:7–9.Šeimos nariams galbūt patiktų pasidaryti plakatėlius su juos šiose eilutėse įkvėpusiomis frazėmis. Plakatėlius galėtumėte pasikabinti kur nors namuose. Kodėl svarbu žinoti, kad „Žmogaus Sūnus nusileido žemiau“ visko?
-
Doktrinos ir Sandorų 123:12.Kaip žmonėms galėtume padėti sužinoti, kur rasti tiesą?
Daugiau pasiūlymų, kaip mokyti vaikus, rasite šios savaitės planelyje, esančiame vadovėlyje „Ateik ir sek paskui mane“ – Pradinukų organizacijai.
Siūloma giesmė: „Kur man taikos ieškot?“ Giesmės, 63.
Sugrąžinimo balsai
Liberčio kalėjimas
Kalėdamas Libertyje, Misūrio valst., Džozefas Smitas gaudavo laiškų, kuriuose būdavo informuojamas apie sunkią pastarųjų dienų šventųjų situaciją, nes gubernatoriaus įsakymu jie buvo išvaryti iš valstijos. Vieną tokį gailų laišką parašė jo žmona Ema. Jos žodžiuose ir Džozefo atsakymuose galime matyti ir jų kančias, ir jų tikėjimą šiuo sunkiu Bažnyčios istorijos laikotarpiu.
1839 m. kovo 7 d. Emos Smit laiškas Džozefui Smitui
„Brangus vyre,
bandau tau rašyti, nes turiu galimybę šį laišką išsiųsti per vieną draugą, tačiau nebandysiu aprašyti visų savo jausmų, nes jų net neįmanoma pilnai apibūdinti. Taip yra dėl mus skiriančių dalykų: sienų (kalėjimo), grotų (languose), spynų (kalėjimo duryse), o taip pat upių, kalvų, slėnių ir prerijų (esančių tarp manęs ir tavęs). Savo jausmų negaliu apsakyti ir dėl žiaurios neteisybės, dėl kurios esi įmestas į kalėjimą ir vis dar ten kali.
Jei nežinočiau, kad esame nekalti, ir jei nebūtų įsiterpęs dieviškasis gailestingumas, esu visiškai tikra, kad nebūčiau pakėlusi visų tų kančių, kurias man teko patirti. Tačiau vis dar esu gyva ir pasiryžusi ištverti dar daugiau, jei tokia bus maloningojo Dangaus valia tavo labui.
Šiuo metu visi laikomės gerai, išskyrus Frederiką, kuris labai serga.
Mažasis Aleksandras, kurį dabar laikau ant rankų, yra vienas mieliausių tavo gyvenime matytų vaikelių. Jis toks stiprus, kad remdamasis į kėdę gali lakstyti po visą kambarį. […]
Vienas Dievas težino, ką galvojau ir kas dėjosi mano širdyje, kai palikau savo namus ir beveik visą turtą, išskyrus mažuosius vaikučius, ir leidausi kelionėn iš Misūrio valstijos, palikdama tave įkalintą tame vienišame kalėjime. Tačiau tokius prisiminimus žmogiškai prigimčiai nelengva pakelti. […]
[…] Viliuosi, kad mūsų dar laukia geresni laikai. […] Visuomet tave labai mylinti,
Ema Smit.“1
1839 m. balandžio 4 d. Džozefo Smito laiškas Emai Smit
„Brangi ir mieliausioji žmona,
ketvirtadienio vakarą, leidžiantis saulei, prisėdau ir, žvelgdamas pro šio vienišo kalėjimo grotas, nutariau parašyti tau apie savo situaciją. Kiek suprantu, jau penkis mėnesius ir šešias dienas2 mane kasdien ir kasnakt tarp šio vienišo, tamsaus ir purvino kalėjimo sienų, grotų ir girgždančių geležinių durų sergi pikčiurna prižiūrėtojas. Vienas Dievas težino, ką jaučiu rašydamas šį laišką. Minčių apie savo situaciją neįmanoma net užrašyti ar žodžiais išsakyti, nei angelai tai gali apibūdinti tiems, kurie nėra patyrę to, ką patiriame mes. […] Savo išlaisvinimą patikime tik Jehovai ir niekam kitam, ir jeigu jis to nepadarys, tai būk tikra, kad niekas kitas to ir nebepadarys, nes šioje valstijoje daug kas labai trokšta mūsų kraujo; ir ne todėl, kad kažkuo nusikaltome. […] Mano brangioji Ema, nuolat galvoju apie tave ir vaikučius. […] Noriu pamatyti mažąjį Frederiką, Džozefą, Džiuliją, Aleksandrą, Joaną ir senąjį majorą [šeimos šunį]. […] Mielai iš čia keliaučiau pas tave, kad ir basas, plika galva ir pusiau nuogas – kad tik tave pamatyčiau ir tai nebūtų sunku padaryti, o būtų vienas džiaugsmas. […] Visą priespaudą tvirtai atlaikysiu, kaip ir tie, kurie yra su manimi, – nė vienas dar nepalūžome. Pasirūpink, kad mūsų vaikučiai manęs nepamirštų. Sakyk jiems, kad Tėvas juos myli tobula meile ir kad jis daro viską, ką tik gali, kad ištrūktų iš piktos gaujos ir sugrįžtų pas juos. […] Sakyk jiems, kad Tėvas liepia jiems būti gerais vaikais ir klausyti mamos. […]
Tavasis
Džozefas Smitas Jaunesnysis.“3
Kol Džozefas Smitas kentėjo Liberčio kalėjime, Viešpats jį guodė ir apreiškė didžių tiesų.