2. Išgelbėjimo planas

2.1. Ikimirtingajame gyvenime Dangiškasis Tėvas pristatė planą, kaip mums tapti tokiems kaip Jis ir įgyti nemirtingumą ir amžinąjį gyvenimą (žr. Mozės 1:39). Kad įvykdytume šį planą ir taptume panašesni į mūsų Tėvą danguje, turime pažinti Jį ir Jo Sūnų Jėzų Kristų ir teisingai suprasti Jų būdą ir savybes (žr. Jono 17:3).

2.2. Raštuose Dangiškojo Tėvo planas vadinamas išgelbėjimo planu, didžiu laimės planu, išpirkimo planu ir gailestingumo planu. Šis planas apima sukūrimą, nuopuolį, Jėzaus Kristaus Apmokėjimą ir visus Evangelijos įstatymus, apeigas ir doktriną. Moralinė laisvė – gebėjimas savarankiškai rinktis ir veikti – taip pat labai svarbi Dangiškojo Tėvo plane. Mūsų amžinas tobulėjimas priklauso nuo to, kaip naudojamės šia dovana (žr. Jozuės 24:15; 2 Nefio 2:27).

2.3. Jėzus Kristus yra pagrindinis veikėjas Dangiškojo Tėvo plane. Išgelbėjimo planas sudaro sąlygas mums tapti tobuliems, gauti džiaugsmo pilnatvę, amžinybėje džiaugtis savo šeimos ryšiais ir amžinai gyventi Dievo akivaizdoje.

Susijusios nuorodos: Malachijo 4:5–6; 3 Nefio 12:48; DS 131:1–4

Ikimirtingasis gyvenimas

2.4. Prieš gimdami žemėje mes gyvenome mūsų Dangiškojo Tėvo akivaizdoje kaip Jo dvasiniai vaikai (žr. Abraomo 3:22–23). Šiame ikimirtingajame gyvenime dalyvavome taryboje su kitais dvasiniais Dangiškojo Tėvo vaikais. Toje taryboje Dangiškasis Tėvas pristatė Savo planą ir ikimirtingasis Jėzus Kristus pasižadėjo būti Gelbėtojas.

2.5. Mes pasinaudojame savo valios laisve, kad sektume Dangiškojo Tėvo planu. Tiems, kurie sekė Dangiškuoju Tėvu ir Jėzumi Kristumi, buvo leista ateiti į žemę, patirti mirtingumą ir tobulėti siekiant amžinojo gyvenimo. Liuciferis, kitas dvasinis Dievo sūnus, pasipriešino šiam planui. Jis tapo Šėtonu, buvo išmestas iš dangaus drauge su savo pasekėjais ir prarado privilegiją gauti fizinį kūną bei patirti mirtingumą.

Susijusios nuorodos: Jeremijo 1:4–5; Hebrajams 12:9; 2 Nefio 2:27; 3 Nefio 11:10–11

Sukūrimas

2.6. Vadovaujamas Dangiškojo Tėvo Jėzus Kristus sukūrė žemę ir dangų (žr. DS 76:22–24). Žemės sukūrimas buvo Dievo plano šerdis. Tai mums suteikė vietą, kurioje galime gauti fizinį kūną, būti išbandomi ir išsiugdyti dieviškąsias savybes.

2.7. Adomas buvo pirmasis žmogus, sukurtas žemėje. Dievas sukūrė Adomą ir Ievą pagal savo atvaizdą. Visi žmonės – vyrai ir moterys – sukurti pagal Dievo atvaizdą (žr. Pradžios 1:26–27). Lytis yra esminė kiekvieno asmens ikimirtingojo, mirtingojo ir būsimo amžinojo savitumo bei paskirties charakteristika.

Nuopuolis

2.8. Edeno sode Dievas santuoka sujungė Adomą ir Ievą. Būdami tame sode Adomas ir Ieva tebebuvo Dievo akivaizdoje ir būtų galėję gyventi amžinai. Jie buvo nekalti, o Dievas rūpinosi jų reikmėmis.

2.9. Dievas davė Adomui ir Ievai valios laisvę, kai jie dar buvo Edeno sode. Jis įsakė jiems nevalgyti uždrausto vaisiaus – vaisiaus nuo gėrio ir blogio pažinimo medžio. Paklusimas tam įsakymui reiškė, kad jie gali likti sode. Tačiau Adomas ir Ieva dar nesuprato, kad, jei liktų sode, tai negalėtų tobulėti patirdami priešingybę mirtingajame gyvenime. Jie negalėtų pažinti džiaugsmo, kadangi negalėtų patirti sielvarto ir skausmo. Be to, jie negalėtų turėti vaikų.

2.10. Šėtonas gundė Adomą ir Ievą valgyti uždraustojo vaisiaus, ir jie pasirinko tai padaryti. Dėl to pasirinkimo jie buvo išvaryti iš Dievo akivaizdos ir tapo puolę ir mirtingi. Adomo ir Ievos prasižengimas ir iš to kilę pasikeitimai, kuriuos jie patyrė, įskaitant dvasinę ir fizinę mirtį, vadinami nuopuoliu. Dvasinė mirtis yra atskyrimas nuo Dievo. Fizinė mirtis yra dvasios atsiskyrimas nuo mirtingo kūno.

2.11. Nuopuolis yra esminė Dangiškojo Tėvo išgelbėjimo plano dalis. Dėl nuopuolio Adomas ir Ieva galėjo turėti vaikų. Jie ir jų ainija galėjo patirti džiaugsmą ir sielvartą, pažinti, kas gera ir kas pikta, ir tobulėti (žr. 2 Nefio 2:22–25).

2.12. Ateidami į mirtingąjį gyvenimą mes, kaip Adomo ir Ievos palikuonys, paveldime nuopuolio būseną. Esame atskirti nuo Dievo akivaizdos ir patirsime fizinę mirtį. Taip pat esame išbandomi mirtingojo gyvenimo sunkumais ir priešo gundymais. Nors ir nesame atsakingi už Adomo ir Ievos nusižengimą, esame atsakingi už savo pačių nuodėmes. Per Jėzaus Kristaus Apmokėjimą galime nugalėti neigiamas nuopuolio pasekmes, gauti savo nuodėmių atleidimą ir galiausiai patirti džiaugsmo pilnatvę.

Susijusios nuorodos: Pradžios 1:28; Mozijo 3:19; Almos 34:9–10

Susijusi tema: Jėzaus Kristaus Apmokėjimas

Mirtingasis gyvenimas

2.13. Mirtingasis gyvenimas – laikas mokytis, per kurį įrodome, kad panaudosime laisvą valią darydami viską, ką Viešpats įsakė, ir pasiruošime amžinajam gyvenimui ugdydami dieviškąsias savybes. Tai darome panaudodami tikėjimą Jėzumi Kristumi ir Jo Apmokėjimu, atgailaudami, gaudami gelbėjančias apeigas ir sandoras, tokias kaip krikštas ir patvirtinimas, ir ištikimai ištverdami iki savo mirtingojo gyvenimo galo, sekdami Jėzaus Kristaus pavyzdžiu.

2.14. Mirtingajame gyvenime mūsų dvasios sujungiamos su fiziniais kūnais, tokiu būdu suteikiant mums galimybę augti ir vystytis taip, kaip to neįmanoma padaryti ikimirtingajame gyvenime. Kadangi mūsų Dangiškasis Tėvas turi apčiuopiamą kūną iš mėsos ir kaulų, mūsų kūnai yra būtini, kad galėtume tobulėti ir tapti panašesni į Jį. Mūsų kūnai yra šventi ir juos reikia gerbti kaip Dangiškojo Tėvo dovaną (žr. 1 Korintiečiams 6:19–20).

Susijusios nuorodos: Jozuės 24:15; Mato 22:36–39; Jono 14:15; 2 Nefio 2:27; 3 Nefio 12:48; Moronio 7:45, 47–48; DS 130:22–23

Susijusios temos: Dievybė; Jėzaus Kristaus Apmokėjimas; Apeigos ir sandoros; Įsakymai

Gyvenimas po mirties

2.15. Po mirties mūsų dvasios žengia į dvasių pasaulį ir laukia prikėlimo. Teisios dvasios patenka į laimės būseną, kuri vadinama rojumi. Tie, kurie miršta nežinodami tiesos, ir tie, kurie nepakluso mirtingajame gyvenime, patenka į laikiną pomirtinio pasaulio vietą, vadinamą dvasių kalėjimu.

2.16. Kiekvienas asmuo galiausiai turės galimybę mokytis Evangelijos principų ir priimti jos apeigas ir sandoras. Daug teisiųjų skelbs Evangeliją esantiems dvasių kalėjime. Pasirenkantys priimti Evangeliją, atgailauti ir priimti išgelbėjimo apeigas, kurios atliekamos už juos šventyklose, gyvens rojuje iki prikėlimo (žr. 1 Petro 4:6).

2.17. Prikėlimas – tai mūsų dvasinių kūnų sujungimas su mūsų tobulais fiziniais kūnais iš mėsos ir kaulų. Po prikėlimo būsime nemirtingi – mūsų dvasia ir kūnas niekada daugiau nebus atskirti. Kiekvienas žemėje gimęs asmuo bus prikeltas, nes Jėzus Kristus nugalėjo fizinę mirtį (žr. 1 Korintiečiams 15:20–22). Teisieji bus prikelti pirmiau už nelabuosius ir kelsis per pirmąjį prikėlimą.

2.18. Paskutinis teismas įvyks po prikėlimo. Jėzus Kristus teis kiekvieną asmenį, kad nuspręstų, kurią amžiną šlovę jis gaus. Teisiama bus pagal kiekvieno asmens troškimus ir paklusnumą Dievo įsakymams (žr. Apreiškimo 20:12).

2.19. Yra trys šlovės karalystės: celestialinė karalystė, terestrialinė karalystė ir telestialinė karalystė (žr. 1 Korintiečiams 15:40–42). Tie, kurie yra šaunūs Jėzaus liudytojai ir paklūsta Evangelijos principams, gyvens celestialinėje karalystėje Dievo Tėvo ir Jo Sūnaus Jėzaus Kristaus akivaizdoje su teisiais savo šeimos nariais.

Susijusios nuorodos: Luko 24:36–39; Jono 17:3; DS 131:1–4

Susijusios temos: Jėzaus Kristaus Apmokėjimas; Apeigos ir sandoros