4. Sugrąžinimas

4.1. Dievas sugrąžino Savo Evangeliją šiomis pastarosiomis dienomis, žemėje dar kartą įtvirtindamas Savo tiesas, kunigystės įgaliojimą ir Bažnyčią. Senovės pranašai išpranašavo Evangelijos sugrąžinimą pastarosiomis dienomis (žr. Izaijo 29:13–14; ApD 3:19–21).

4.2. Sugrąžinimas prasidėjo 1820 m. Dievas Tėvas ir Jo Sūnus Jėzus Kristus pasirodė Džozefui Smitui, atsakydami į jo maldą, ir pašaukė jį būti Sugrąžinimo pranašu (žr. Džozefas Smitas – Istorija 1:15–20).

4.3. Dievas pašaukė Džozefą Smitą būti gyvojo Kristaus pastarųjų dienų liudytoju. Būdamas Sugrąžinimo pranašas Džozefas Smitas išvertė Mormono Knygą Dievo dovana ir galia (žr. DS 135:3). Kartu su Biblija Mormono Knyga liudija apie Jėzų Kristų ir jose yra Evangelijos pilnatvė (žr. Ezechielio 37:15–17). Mormono Knyga taip pat yra Džozefo Smito pašaukimo pranašu ir Sugrąžinimo tikrumo patvirtinimas.

4.4. Sugrąžinimo metu Dievas atsiuntė angeliškus pasiuntinius, kad sugrąžintų Aarono ir Melchizedeko kunigystes. Po to Jis nurodė, kad 1830 m. balandžio 6 d. žemėje vėl būtų įkurta Jo Bažnyčia. Kadangi ją įkūrė pats Dievas, Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia yra „vienintelė tikra ir gyva Bažnyčia ant visos žemės veido“ (žr. DS 1:30).

Susijusios nuorodos: Amoso 3:7; Efeziečiams 2:19–20; Efeziečiams 4:11–14; DS 13:1; DS 76:22–24; DS 107:8

Susijusios temos: Dievybė; Pranašai ir apreiškimas

Atsimetimas

4.5. Dievo tiesos, kunigystės įgaliojimas ir Bažnyčia turėjo būti sugrąžinti dėl atsimetimo. Atsimetimas įvyksta tada, kai vienas ar daugiau asmenų nusigręžia nuo Evangelijos tiesų.

4.6. Po Gelbėtojo nukryžiavimo ir Jo apaštalų mirties daugelis žmonių nusigręžė nuo Gelbėtojo įtvirtintų tiesų (žr. 2 Tesalonikiečiams 2:1–3). Šventraščių dalys ir Evangelijos principai buvo iškreipti arba prarasti. Į Bažnyčios organizaciją ir kunigystės apeigas buvo įvesti neleistini pakeitimai. Dėl šio plačiai paplitusio nelabumo Viešpats paėmė nuo žemės kunigystės įgaliojimą ir raktus. Nors buvo daug gerų ir sąžiningų žmonių, kurie garbino Dievą pagal turimą šviesą ir gavo atsakymus į savo maldas, pasaulis liko be dieviško apreiškimo, gaunamo per gyvuosius pranašus. Tas laikotarpis žinomas kaip Didysis atsimetimas.

4.7. Kiti visuotiniai atsimetimai vyko per visą pasaulio istoriją.

Susijusios temos: Pranašai ir apreiškimas; Kunigystė ir kunigystės raktai; Apeigos ir sandoros

Evangelijos laikotarpiai

4.8. Kai Dievo vaikai nupuolė į atsimetimo būseną, Jis meiliai ištiesė jiems pagalbos ranką, pašaukdamas pranašus ir iš naujo per Savo pranašus žmonėms dalindamas Evangelijos palaimas. Laikotarpis, kada Viešpats apreiškia Savo tiesas, kunigystės įgaliojimą ir apeigas, yra vadinamas Evangelijos laikotarpiu. Tai laikotarpis, per kurį Viešpats žemėje turi bent vieną įgaliotą tarną, turintį šventą kunigystę ir dievišką pareigą skelbti Evangeliją ir atlikti jos apeigas.

4.9. Evangelijos laikotarpiai siejami su Adomu, Henochu, Nojumi, Abraomu, Moze, Jėzumi Kristumi ir kitais. Pastarųjų dienų Evangelijos sugrąžinimas, kurį Viešpats pradėjo per pranašą Džozefą Smitą, yra Evangelijos laikotarpių modelio dalis.

4.10. Kiekviename Evangelijos laikotarpyje Viešpats ir Jo pranašai stengėsi įkurti Sionę. Sionė reiškia Viešpaties sandoros žmones, kurie yra vienos širdies, vieningi teisumu ir rūpinasi vieni kitais (žr. Mozės 7:18). Sionė taip pat reiškia vietą, kur gyvens tyraširdžiai.

4.11. Dabar mes gyvename paskutiniame Evangelijos laikotarpyje – laikų pilnatvės Evangelijos laikotarpyje. Tai vienintelis Evangelijos laikotarpis, kuris nesibaigs atsimetimu. Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia galiausiai pripildys visą žemę ir išliks per amžius (žr. Danieliaus 2:44).

Susijusios temos: Pranašai ir apreiškimas; Kunigystė ir kunigystės raktai; Apeigos ir sandoros