„5 pamoka. Pasiruošimo pamokai medžiaga. Mormono Knygos išėjimas“, Sugrąžinimo pagrindai. asiruošimo pamokai medžiaga (2019)
„5 pamoka. Pasiruošimo pamokai medžiaga“, Sugrąžinimo pagrindai. asiruošimo pamokai medžiaga
5 pamoka. Pasiruošimo pamokai medžiaga
Mormono Knygos išėjimas
Prieš paslėpdamas nefitų metraštį Moronis pranašavo apie jo išėjimą paskutinėmis dienomis: „Niekas negali turėti galios atnešti jį į šviesą, jeigu tai jam neduota Dievo“ (Mormono 8:15). Pasvarstykite, kodėl Dangiškasis Tėvas vienos iš įtakingiausių mūsų laikų knygos vertimui ir išleidimui pasirinko jauną, neišsilavinusį ūkininko sūnų.
1 dalis
Kaip Džozefas Smitas išnešė Mormono Knygą į šviesą Dievo galios dėka?
Ruošiant Mormono Knygą leidimui įvyko keletas stebuklų, įrodančių, kad ji buvo verčiama Dievo galia (Žr. Šventieji. Pasakojimas apie Jėzaus Kristaus Bažnyčią pastarosiomis dienomis, 1 tomas, Tiesos vėliava, 1815–1846 (2018), p. 21–30, 39–64).
Angelas tarnavo Džozefui Smitui ir jam papasakojo apie senovės metraštį
1823 m. rugsėjo 21 d. vakarą angelas Moronis apsireiškė Džozefui Smitui ir pasakė, kad Dievas yra paskyręs jam darbą (žr. Džozefo Smito – Istorijos 1:33).
Studijuokite ruošdamiesi pamokai
Perskaitykite Džozefo Smito – Istorijos 1:34–35.
Džozefas Smitas išvertė knygą, nors buvo jaunas ir neišsilavinęs
Džozefui buvo tik 17 metų, kai jį pirmą kartą aplankė ir aukso plokšteles parodė angelas Moronis. Tarp 18 ir 21 metų Moronis jį aplankydavo kartą metuose ir duodavo jam „nurodymų bei žinių“ (Džozefo Smito – Istorijos 1:54). Kai Džozefui buvo 21 metai, jam buvo leista paimti plokšteles ir jas išversti. Kai jam buvo 22-eji, jis, raštininkaujant Martinui Harisui, išvertė dalį plokštelių. (Šis 116 lapų rankraštis vėliau buvo prarastas ir neišverstas dar kartą.) Kai jam buvo 23-eji, raštininkaujant Oliveriui Kauderiui ir kitiems, Džozefas užbaigė likusį vertimą.
Ema Smit, pranašo Džozefo Smito žmona, paaiškino: „[Tuo metu] Džozefas […] negalėjo nei sklandžiai ir taisyklingai rašyti, nei diktuoti; juo labiau padiktuoti tokią knygą kaip Mormono Knyga. Ir nors gyvenau toje vietoje, kur viskas vyko, ir dalyvaudavau, kai buvo verčiamos plokštelės, tai man nuostabu ir įspūdinga, kaip ir visiems kitiems. […] Mormono Knyga yra dieviška ir autentiška – tuo nė trupučio neabejoju. (“Last Testimony of Sister Emma,” The Saints’ Herald, Oct. 1, 1879, 290)
Džozefas Smitas vertimą baigė per nepaprastai trumpą laiką
Paskaičiuota, kad Džozefas Smitas versdamas knygą, „kurios dabartinį leidimą sudaro 531 puslapis“, vertimą baigė per „šešiasdešimt penkias, ar mažiau, darbo dienas“. Galima paskaičiuoti, kad tai vidutiniškai aštuoni puslapiai per dieną. Susimąstykite apie tai versdami knygą arba sudarydami savo Mormono Knygos skaitymo grafiką“ (Russell M. Nelson, “A Treasured Testament,” Ensign, July 1993, 61–62).
Džozefas Smitas vertė be užrašų ir neperžvelgdamas rankraščio
1879 m., netrukus prieš savo mirtį, Ema savo sūnui papasakojo apie vertimo procesą:
Tikiu, kad Bažnyčia buvo įkurta pagal Dievo nurodymą. Visiškai tuo tikiu. […]
[Džozefas] neturėjo nei rankraščio, nei knygos, iš kurios galėtų skaityti [versdamas]. […]
Jeigu jis būtų turėjęs kažką panašaus, nebūtų to nuo manęs nuslėpęs. […]
Plokštelės dažnai gulėdavo ant stalo, net nebandyta jų slėpti. Jos būdavo suvyniotos į nedidelę lininę staltiesę, kurią jam parūpinau toms plokštelėms suvynioti. Kartą, taip joms gulint ant stalo, aš paliečiau tas plokšteles, pirštais bandydama apčiuopti jų kontūrus ir formą. Atrodė, kad jos lanksčios lyg storas popierius, o nykščiu perbraukusi kraštus išgirdau metalo šlamesį. […]
Esu tikra, kad niekas nebūtų galėjęs padiktuoti tų rankraščių nebūdamas įkvėptas; nes, kai buvau jo raštininkė, tavo tėvas diktuodavo man valandų valandas; o kai sugrįždavo pavalgęs ar po pertraukos, iš karto pradėdavo ten, kur buvo sustojęs, nepasižiūrėjęs į rankraštį ir nepaprašęs manęs paskaityti iš jo. Jam tai būdavo įprasta. Net mokytas žmogus nebūtų sugebėjęs to padaryti; o ką jau kalbėti apie šį beraštį ir nemokytą žmogų – tai tiesiog neįmanoma. (Emma Smith, iš “Last Testimony of Sister Emma,” The Saints’ Herald, Oct. 1, 1879, 289–90)
Džozefui Smitui buvo duotos versti padėsiančios priemonės
Džozefas Mormono Knygos nevertė kaip kiti. Jis nežinojo kalbos, kuria buvo išraižytos plokštelės, nežinojo, kaip jas išversti į anglų kalbą. Užuot tai daręs, jis per apreiškimą – „Dievo dovana ir galia“ (Doktrinos ir Sandorų 135:3) perteikė jų tekstą iš vienos kalbos į kitą.
Džozefas ir jo raštininkai paminėjo dvi priemones, naudotas verčiant Mormono Knygą. Viena priemonė, Mormono Knygoje vadinama „vertikliai[s]“ (Mozijo 8:13), pastarųjų dienų šventiesiems žinoma kaip „Urim[ai] ir Tumim[ai]“ (Džozefo Smito – Istorijos 1:35). Oliveris Kauderis sakė, kad per Urimus ir Tumimus Džozefas „galėjo plokštelėse išraižytus pakeistus egiptietiškus rašmenis perskaityti anglų kalba“ (“Book of Mormon Translation,” Gospel Topics, topics.ChurchofJesusChrist.org).
Vėlesniuose pasakojimuose nurodoma, kad Džozefas versdamas Mormono Knygą kartais naudojo dar vieną vertimo priemonę. Ši priemonė buvo mažas ovalus akmuo, vadinamas regėtojo akmeniu, kurį Džozefas rado keleri metai prieš tai, kai gavo aukso plokšteles. Šiuose pasakojimuose nurodoma, kad Džozefas vertiklius arba regėtojo akmenį įdėdavo į kepurę, kad neprasiskverbtų šviesa, ir taip galėdavo geriau matyti žodžius, pasirodžiusius toje priemonėje. (Žr. “Book of Mormon Translation,” topics.ChurchofJesusChrist.org; taip pat žr. Richard E. Turley Jr., Robin S. Jensen ir Mark Ashurst-McGee, “Joseph the Seer,” Ensign, Oct. 2015, 51.)
Praėjus šiek tiek daugiau nei metams po to, kai Mormono Knyga buvo išleista, Džozefas buvo pakviestas į susitikimą, kuriame pasakojo apie Mormono Knygos išėjimo detales. Pasak to susitikimo protokolo, jis „sakė, jog nebūtina pasauliui pasakoti visų Mormono Knygos išėjimo detalių“ ir „kad jis pats nematė reikalo apie tai kalbėti“ (“Minutes, Oct. 25–26, 1831,” in Minute Book 2, 13, josephsmithpapers.org).
Vyresnysis Nylas A. Maksvelas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo paaiškino:
Suprantama, kad daugelis Mormono Knygą skaitančiųjų trokšta daugiau žinoti apie jos išėjimą, taip pat apie patį jos vertimo procesą. […] Ką žinome apie patį Mormono Knygos išėjimą, yra pakankama, bet ne išsamu. […]
Ko gero, smulkmenos apie vertimą […] neskelbiamos, nes turime pasinerti į knygos turinį, o ne perdėtai sukti galvą dėl proceso, per kurį ją gavome. (Neal A. Maxwell, “By the Gift and Power of God,” Ensign, Jan. 1997, 39, 41)
Ruošdamiesi pamokai apmąstykite
Kodėl, jūsų manymu, mums labiau turėtų rūpėti „knygos turin[ys]“, o ne „proces[as], per kurį ją gavome“?
2 dalis
Kodėl Mormono Knygos liudytojų liudijimai yra papildomas jos tikrumo įrodymas?
Versdamas Mormono Knygą Džozefas Smitas drauge su Oliveriu Kauderiu sužinojo, kad Viešpats plokšteles parodys ypatingiems trims liudytojams (žr. Etero 5:2–4). Oliveris Kauderis, Deividas Vitmeris ir Martinas Harisas „pajuto įkvėptą troškimą būti trimis ypatingais liudytojais“ (Doktrinos ir Sandorų 17 skyriaus įvadas).
1829 m. birželį Oliveriui, Deividui ir Martinui buvo stebuklingai parodytos plokštelės. Jie paliudijo, kad „Dievo angelas nužengė iš dangaus ir atnešė bei padėjo priešais mūsų akis, taigi mes stebėjome ir matėme plokšteles ir raižinius ant jų“ („Trijų liudytojų liudijimas“, Mormono Knyga).
Netrukus po to, kai trys liudytojai matė angelą, Džozefas Smitas sugrįžo į Vitmerių namus ir savo tėvams pareiškė: „Tėve, mama, jūs neįsivaizduojate, [koks] esu laimingas; dabar Viešpats leido plokšteles parodyti be manęs dar trims žmonėms. Jie matė angelą, kuris paliudijo jiems, ir jie turės liudyti, kad tai, ką sakiau, yra tiesa, nes dabar patys žino, kad aš neapgaudinėju žmonių. Ir aš jaučiuosi taip, tarsi nuo manęs buvo nuimta man beveik nepakeliama našta, ir tai džiugina mano sielą, kad jau nesu visiškai vienas pasaulyje.“ (“Lucy Mack Smith, History, 1845,” 153–54, josephsmithpapers.org)
Vėliau Džozefas parodė plokšteles dar aštuoniems liudytojams. Jie pareiškė: „Mes laikėme [plokšteles] savo rankose; ir taip pat matėme raižinius ant jų; […] ir tikrai žinome, kad minėtasis [Džozefas] Smitas yra gavęs šias plokšteles, apie kurias kalbėjome“ („Aštuonių liudytojų liudijimas“, Mormono Knyga).
Nepaisant nesutarimų su Džozefu Smitu, dėl kurių visų trijų liudytojų, kiekvieno asmeniškai, keliai išsiskyrė su Bažnyčia ([Oliveris] Kauderis ir [Martinas] Harisas vėliau sugrįžo), jie niekada savo gyvenime neišsižadėjo savo, kaip liudytojų, liudijimo. Taip pat savo liudijimą apie tai, kad apžiūrėjo plokšteles, patvirtino kiekvienas iš aštuonių liudytojų, nors kai kurie iš jų galiausiai atitolo nuo Bažnyčios. Galybė tvirtinimų per visus šiuos metus, nors santykiai su Džozefu Smitu ir Bažnyčia pasikeitė, yra galingas liudijimas apie jų tvirtinimų, išspausdintų Mormono Knygoje, tikrumą. (“Witnesses of the Book of Mormon,” Church History Topics, ChurchofJesusChrist.org)
Užsirašykite kilusias mintis
Aprašykite savo išgyvenimus, padėjusius sužinoti, kad Mormono Knyga yra tiesa. Pamokoje jums bus suteikta galimybė, jeigu to norėsite, pasidalyti savo liudijimu.