Kaip galiu jiems padėti savo apylinkėje arba kuole jaustis mylimiems, vertinamiems ir reikalingiems?

Žmonės turi jaustis reikalingi

Būdami Bažnyčios nariai, visi turime pareigą kurti palaikymo ir meilės aplinką visiems mūsų broliams ir seserims. Toks palaikymo tinklas padeda gyventi pagal Evangeliją bei siekti Dvasios sprendžiant bet kurį žemiškojo gyvenimo klausimą.

„Nemanau, kad kada esu sutikęs ką nors, kas nenorėjo dalyvauti tame, kas jiems padėtų jaustis vertiems ir jausti, kad jie turi vertę.

Kai žmonės susimąsto: „Ar yra vietos man?“, už to gali slypėti daug dalykų, o tada jie savęs klausia: „Ar aš pritampu? Ar man čia vieta? Ar jiems tikrai manęs reikia?“ Ir aiškiai noriu pasakyti: „Taip!“

Galvoju apie Pauliaus metaforą, kuri man labai patinka, [kad] Bažnyčia yra Kristaus kūnas. Jis sako, kad esame pakrikštijami į tą kūną. Jis sako, kad tai vienas kūnas. Daug narių, bet vienas kūnas.

Suprantu žmonėms kartais kylančius jausmus, kad jie galbūt nereikalingi. O kartais kiti yra kalti, sakydami, kad mums nereikia to žmogaus; mums nereikia šito žmogaus; mums gerai patiems. Nei viena, nei kita nėra tiesa. Ne toks yra krikščioniškas kelias. Ne taip Kristus mato mus. Jis visus mus mato kaip be galo vertingus. Kad ir kokia dabar būtų mūsų būsena, Kristaus kūnas turi palaikyti kiekvieną narį. Kai asmuo jaučiasi izoliuotas, – neneigiu, kad toks jausmas gali būti realus ir kodėl gali būti natūralu taip jaustis, – kiekvienas iš mūsų, kad ir kada tas jausmas mus užplūstų, turime sustoti ir pagalvoti: „Jėzus Kristus mirė dėl manęs. Jėzus Kristus manė, jog esu vertas Jo kraujo. Ir Jis mane myli. Jis viliasi manimi. Ir jis gali pakeisti mano gyvenimą. Jo malonė gali mane transformuoti. Ir galbūt asmuo, sėdintis greta, mane ignoruojantis, arba netgi norintis, kad pasitraukčiau, galbūt to nenori. Tačiau tai nekeičia realumo to, ką Kristus jaučia man, ir galimybių, kurias turiu Kristuje.“

Tai plėšo man širdį, kai kas nors ateina, būdamas labai pažeidžiamas, ir sako: „Noriu pamėginti. Noriu būti čia“, o susilaukia priešiškumo arba dėmesio stokos. O tai yra tragiška. Tai tikrai tragiška. Turime būti geresni.

Dabar Bažnyčioje egzistuojanti įvairovė gali būti tik pradžia. Atvirai kalbant, manau, kad matysime vis didesnę ir didesnę įvairovę. Senovėje Bažnyčioje buvo didžiulė įvairovė. Ir tai ne tik įvairovė įvairovės labui, bet tai, kad žmonės gali atsinešti skirtingas dovanas, įžvalgas bei plačią patirties ir kilmės įvairovę bei iššūkius, su kuriais jie susiduria, rodo mums, kas iš tikrųjų yra svarbu Kristaus Evangelijoje. O visa kita, kas galbūt susikaupė laikui bėgant ir yra daugiau susiję su kultūra, o ne doktrina, gali pasitraukti ir mes galime tikrai išmokti būti mokiniai“ (D. Todd Christofferson, “Is There a Place for Me?” ChurchofJesusChrist.org).