1 Ir buvo taip, kad Almai ir Amulekui buvo įsakyta išvykti iš to miesto; ir jie išvyko ir nuėjo net į Sidomo žemę; ir štai, čia jie rado visus žmones, išvykusius iš Amoniho žemės, kurie buvo išmesti ir apmėtyti akmenimis dėl to, kad patikėjo Almos žodžiais.

2 Ir jie papasakojo jiems viską, kas atsitiko jų žmonoms ir vaikams, ir taip pat apie save ir apie savo išsivadavimo galią.

3 Ir taip pat Sidome gulėjo sergantis Ziezromas, kamuojamas deginančios karštinės, kurią sukėlė sunkios jo proto kančios dėl jo nelabumo, nes jis manė, kad Almos ir Amuleko jau nebėra; ir jis manė, kad jie nužudyti dėl jo nedorumo. Ir ši didi nuodėmė ir daugybė kitų jo nuodėmių akėjo jo protą, kol šis nepaprastai įsiskaudėjo, nerasdamas jokio išsivadavimo; todėl jį pradėjo svilinti deginantis karštis.

4 Dabar, kada jis išgirdo, kad Alma ir Amulekas yra Sidomo žemėje, jo širdis įsidrąsino, ir jis nedelsdamas pasiuntė žinią jiems, trokšdamas, kad jie ateitų pas jį.

5 Ir buvo taip, kad jie nedelsdami nuėjo, paklusdami žiniai, kurią jis pasiuntė jiems; ir jie atėjo ir užėjo pas Ziezromą; ir rado jį lovoje sergantį, labai silpną, kamuojamą deginančios karštinės; ir jo protas taip pat buvo nepaprastai kamuojamas dėl jo nedorybių; ir pamatęs juos, jis ištiesė savo ranką ir maldavo, kad jį išgydytų.

6 Ir buvo taip, kad Alma tarė jam, imdamas jį už rankos: Ar tiki Kristaus galia išgelbėti?

7 Ir jis atsakė ir tarė: Taip, aš tikiu visais žodžiais, kurių tu mokei.

8 Ir Alma tarė: Jei tiki Kristaus išpirkimu, tu gali būti išgydytas.

9 Ir jis tarė: Taip, aš tikiu pagal tavo žodžius.

10 Ir tada Alma šaukėsi Viešpaties, sakydamas: O Viešpatie, mūsų Dieve, pasigailėk šito vyro ir išgydyk jį pagal jo tikėjimą, kuris yra tikėjimas Kristumi.

11 Ir kada Alma pasakė šiuos žodžius, Ziezromas pašoko ant kojų ir pradėjo vaikščioti; ir tai buvo padaryta didelei visų žmonių nuostabai; ir žinia apie tai pasklido po visą Sidomo žemę.

12 Ir Alma pakrikštijo Ziezromą Viešpačiui; ir nuo to laiko jis pradėjo pamokslauti žmonėms.

13 Ir Alma įsteigė bažnyčią Sidomo žemėje ir pašventė kunigus bei mokytojus toje žemėje, kad krikštytų Viešpačiui kiekvieną, kuris tik norės būti pakrikštytas.

14 Ir buvo taip, kad jų buvo daug; nes jie plūdo iš visos Sidomo apylinkės ir buvo krikštijami.

15 Bet kas dėl žmonių, kurie buvo Amoniho žemėje, tai jie vis dar pasiliko kietaširdžiai ir kietasprandžiai žmonės; ir neatgailavo dėl savo nuodėmių, visą Almos ir Amuleko galią priskirdami velniui; nes jie buvo Nehoro išpažinimo ir netikėjo atgaila dėl savo nuodėmių.

16 Ir buvo taip, kad Alma ir Amulekas, – nes vardan Dievo žodžio Amulekas paliko visą savo auksą ir sidabrą, ir savo brangius daiktus, kurie buvo Amoniho žemėje, ir buvo atmestas tų, kurie kažkada buvo jo draugai, bei savo tėvo ir giminaičių;

17 todėl, įsteigęs bažnyčią Sidome, Alma, pamatęs didelį susilaikymą, taip, pamatęs, kad žmonės susilaikė nuo savo širdžių išdidumo ir pradėjo nusižeminti prieš Dievą, ir pradėjo rinktis drauge savo šventovėse garbinti Dievą priešais aukurą, nuolat budėdami ir melsdamiesi, kad galėtų būti išvaduoti nuo Šėtono ir nuo mirties, ir nuo sunaikinimo;

18 dabar, kaip sakiau, Alma, pamatęs visa tai, paėmė Amuleką ir perėjo į Zarahemlos žemę ir atsivedė jį į savo paties namus, ir tarnavo jam jo suspaudimuose, ir stiprino jį Viešpatyje.

19 Ir taip pasibaigė dešimtieji teisėjų valdžios Nefio žmonėms metai.