1 Ir buvo taip, kad tais pačiais metais, štai, Nefis užleido teismo krasę žmogui, vardu Cezoramas.

2 Nes kadangi jų įstatymai ir jų valdžios buvo patvirtinami liaudies balsu, ir tie, kas pasirinko pikta, buvo gausesni už tuos, kurie pasirinko gera, todėl jie brendo sunaikinimui, nes įstatymai buvo sugadinti.

3 Taip, ir tai dar ne viskas; jie buvo kietasprandžiai žmonės, tad buvo neįmanoma jų valdyti nei įstatymu, nei teisingumu, nebent jų sunaikinimui.

4 Ir buvo taip, kad Nefis nuvargo nuo jų nedorybės; ir jis užleido teismo krasę, ir apsiėmė skelbti Dievo žodį visas likusias savo dienas, ir jo brolis Lehis – taip pat visas likusias savo dienas.

5 Nes jie prisiminė žodžius, kuriuos jų tėvas Helamanas kalbėjo jiems. Ir štai tie žodžiai, kuriuos jis kalbėjo:

6 Štai, mano sūnūs, aš noriu, kad atmintumėt vykdyti Dievo įsakymus; ir norėčiau, kad skelbtumėt žmonėms šituos žodžius. Štai, aš daviau jums mūsų pirmųjų gimdytojų, kurie atėjo iš Jeruzalės žemės, vardus; ir tai padariau, kad prisimindami savo vardus, jūs prisimintumėt juos; o prisimindami juos, jūs prisimintumėt jų darbus; o prisimindami jų darbus, žinotumėt, kaip tai pasakyta bei užrašyta, kad jie buvo geri.

7 Todėl, mano sūnūs, aš norėčiau, kad darytumėte tai, kas gera, kad apie jus būtų sakoma bei rašoma, kaip tai buvo sakoma ir rašoma apie juos.

8 Ir dabar, mano sūnūs, štai dar kai ko aš noriu iš jūsų, būtent, kad jūs darytumėt tai ne tam, kad galėtumėt girtis, bet kad krautumėtės lobį danguje, taip, lobį, kuris yra amžinas ir nesunyksta; taip, idant turėtumėte tą brangią amžinojo gyvenimo dovaną, kuri, kaip mes turime pagrindo manyti, buvo suteikta mūsų tėvams.

9 O atsiminkite, atsiminkite, mano sūnūs, žodžius, kuriuos karalius Benjaminas kalbėjo savo žmonėms; taip, prisiminkite, kad nėra jokio kito kelio nei būdo, kuriuo žmogus galėtų išsigelbėti – tik per ateisiančio Jėzaus Kristaus apmokantįjį kraują; taip, atminkite, kad jis ateina išpirkti pasaulio.

10 Ir taip pat atsiminkite žodžius, kuriuos Amulekas kalbėjo Ziezromui Amoniho mieste; nes jis pasakė jam, kad Viešpats tikrai ateis išpirkti savo žmonių, bet kad jis ateis ne jų išpirkti jų nuodėmėse, bet jų išpirkti iš jų nuodėmių.

11 Ir jis turi galią, duotą jam Tėvo, išpirkti juos iš jų nuodėmių dėl atgailos; todėl jis pasiuntė savo angelus skelbti atgailos sąlygų žinią, atgailos, kuri atveda žmones prie Išpirkėjo galios, jų sielų išgelbėjimui.

12 Ir dabar, mano sūnūs, atminkite, atminkite, kad būtent ant mūsų Išpirkėjo, kuris yra Kristus, Dievo Sūnus, uolos jūs turite statyti savo pamatą; idant kada velnias pasiųs savo galingus vėjus, taip, savo strėles viesule, taip, kada visa jo kruša ir jo galinga audra daužysis į jus, tai neturėtų galios jums nutraukti į nelaimės ir begalinio vargo prarają, dėl uolos, ant kurios esate pastatyti, kuri yra patikimas pamatas; ir jeigu žmonės stato ant šito pamato, jie negali griūti.

13 Ir buvo taip, kad tai buvo žodžiai, kurių Helamanas mokė savo sūnus; taip, jis mokė juos daugelio dalykų, kurie nėra užrašyti, ir taip pat daugelio dalykų, kurie užrašyti.

14 Ir jie įsiminė jo žodžius; ir todėl jie išėjo, laikydamiesi Dievo įsakymų, mokyti Dievo žodžio tarp visų Nefio žmonių, pradėdami nuo Dosniojo miesto.

15 O iš ten – į Gido miestą; ir iš Gido miesto į Muleko miestą.

16 Ir taip iš vieno miesto į kitą, kol pabuvojo tarp visų Nefio žmonių, kurie buvo pietinėje žemėje; ir iš ten jie nuėjo į Zarahemlos žemę tarp lamanitų.

17 Ir buvo taip, jog jie pamokslavo su tokia didele galia, kad įtikino daugelį tų atskalūnų, kurie buvo perbėgę iš nefitų, tad šie išėjo į priekį, išpažino savo nuodėmes ir pasikrikštijo atgailai, ir tuoj pat sugrįžo pas nefitus stengtis atitaisyti jiems padarytas skriaudas.

18 Ir buvo taip, kad Nefis ir Lehis pamokslavo lamanitams su tokia didele galia ir valdžia – nes jiems buvo duota galia ir valdžia, idant galėtų kalbėti, ir jiems taip pat buvo duota, ką kalbėti.

19 Todėl, jie kalbėjo taip, jog didžiai nustebino lamanitus ir įtikino juos, ir taip aštuoni tūkstančiai lamanitų, buvusių Zarahemlos žemėje ir apylinkėse, buvo pakrikštyti atgailai ir įtikinti savo tėvų tradicijų nelabumu.

20 Ir buvo taip, kad iš ten Nefis ir Lehis ėjo į Nefio žemę.

21 Ir buvo taip, kad lamanitų armija juos suėmė ir įmetė į kalėjimą; taip, būtent į tą patį kalėjimą, į kurį Limhio tarnai buvo įmetę Amoną ir jo brolius.

22 Ir po to, kai šie išbuvo įmesti kalėjime daugelį dienų be maisto, štai, jie nuėjo į kalėjimą paimti jų, kad nužudytų.

23 Ir buvo taip, kad Nefis ir Lehis buvo apgaubti tarsi ugnies, netgi taip, kad jie nedrįso jų paliesti iš baimės, kad sudegs. Tačiau Nefis ir Lehis nedegė; ir jie stovėjo tarsi ugnies viduryje ir nedegė.

24 Ir kada jie pamatė, jog yra apgaubti ugnies stulpo ir kad jis jų nedegina, jų širdys įgavo drąsos.

25 Nes jie matė, kad lamanitai nedrįsta jų paliesti; ir nedrįsta prisiartinti prie jų, bet stovi, lyg iš nuostabos būtų netekę žado.

26 Ir buvo taip, kad Nefis ir Lehis žengė į priekį ir pradėjo kalbėti jiems, sakydami: Nebijokite, nes tai Dievas parodė jums šį nuostabų dalyką, kuriuo jums parodyta, jog negalite sučiupti mūsų, kad nužudytumėte.

27 Ir štai, kada jie ištarė šituos žodžius, žemė nepaprastai sudrebėjo ir kalėjimo sienos sudrebėjo taip, lyg ketintų griūti; bet štai, jos nesugriuvo. Ir štai tie, kurie buvo kalėjime, buvo lamanitai ir nefitai atskalūnai.

28 Ir buvo taip, kad juos uždengė tamsos debesis ir apėmė baisi iškilminga baimė.

29 Ir buvo taip, kad atsklido balsas lyg nuo tamsos debesies viršaus, sakantis: Atgailaukite, atgailaukite ir daugiau nesikėsinkite sunaikinti mano tarnų, kuriuos aš pasiunčiau pas jus skelbti gerosios naujienos.

30 Ir buvo taip, kad, išgirdę šitą balsą ir pamatę, jog tai nebuvo griaustinio balsas, ir tai nebuvo smarkaus audringo triukšmo balsas, bet štai, tai buvo ramus tobulo švelnumo balsas, lyg tai būtų šnibždesys, ir jis persmelkė juos iki pat sielos.

31 Ir nepaisant balso švelnumo, štai žemė nepaprastai sudrebėjo ir kalėjimo sienos vėl sudrebėjo, lyg ketintų griūti; ir štai tamsos debesis, uždengęs juos, nesisklaidė.

32 Ir štai vėl atsklido balsas, sakantis: Atgailaukite, atgailaukite, nes dangaus karalystė priartėjo; ir daugiau nesikėsinkite sunaikinti mano tarnų. Ir buvo taip, kad žemė vėl sudrebėjo ir sienos suvirpėjo.

33 Ir taip pat vėl, trečią kartą, atsklido balsas ir kalbėjo jiems nuostabius žodžius, kurių žmogus negali ištarti; ir sienos vėl virpėjo ir žemė drebėjo, lyg skirtųsi į dalis.

34 Ir buvo taip, kad lamanitai negalėjo pabėgti dėl tamsos debesies, kuris uždengė juos; taip, ir iš baimės, kuri apėmė juos, jie negalėjo pajudėti.

35 Dabar, tarp jų buvo vienas, pagal kilmę nefitas, kuris kažkada priklausė Dievo bažnyčiai, bet atskilo nuo jų.

36 Ir buvo taip, kad jis atsigręžė ir štai, pro tamsos debesį pamatė Nefio ir Lehio veidus; ir štai, jie nepaprastai spindėjo, lyg angelų veidai. Ir jis pamatė, kad jie pakėlė savo akis į dangų; ir jie stovėjo taip, lyg kalbėtų, arba keltų balsus į kažkokią esybę, kurią jie matė.

37 Ir buvo taip, kad šitas vyras sušuko miniai, kad jie atsigręžtų ir pažiūrėtų. Ir štai, jiems buvo duota galia atsigręžti ir pažiūrėti; ir jie pamatė Nefio ir Lehio veidus.

38 Ir jie tarė tam vyrui: Štai, ką visa tai reiškia, ir su kuo šitie vyrai kalbasi?

39 Dabar, to vyro vardas buvo Aminadabas. Ir Aminadabas tarė jiems: Jie kalbasi su Dievo angelais.

40 Ir buvo taip, kad lamanitai sakė jam: Ką mums daryti, kad būtų pašalintas šitas mus dengiantis tamsos debesis?

41 Ir Aminadabas tarė jiems: Jūs turite atgailauti ir šauktis to balso, netgi kol įtikėsite Kristų, apie kurį jus mokė Alma, Amulekas ir Ziezromas; ir kada jūs tai padarysite, jus dengiantis tamsos debesis bus pašalintas.

42 Ir buvo taip, kad visi jie pradėjo šauktis balso to, kuris drebino žemę; taip, jie šaukėsi netgi kol tamsos debesis buvo išsklaidytas.

43 Ir buvo taip, jog apsižvalgę ir pamatę, kad juos dengiantis tamsos debesis buvo išsklaidytas, štai jie pamatė esą apgaubti, taip, kiekviena siela, ugnies stulpo.

44 O Nefis ir Lehis buvo jų viduryje; taip, jie buvo apgaubti; taip, jie buvo tarsi liepsnojančios ugnies viduryje, tačiau ji nežeidė jų ir nepersimetė ant kalėjimo sienų; ir jie buvo pripildyti to džiaugsmo, kuris neapsakomas ir pilnas šlovės.

45 Ir štai, Dievo Šventoji Dvasia nusileido iš dangaus ir įėjo į jų širdis, ir jie buvo pripildyti tarsi ugnies ir galėjo kalbėti nuostabius žodžius.

46 Ir buvo taip, kad jiems atsklido balsas, taip, malonus balsas, tarsi šnabždesys, sakantis:

47 Ramybė, ramybė jums, dėl jūsų tikėjimo mano Mylimuoju, kuris buvo nuo pasaulio sukūrimo.

48 Ir dabar, tai išgirdę, jie pažvelgė aukštyn, tarsi žiūrėdami, iš kur sklido šitas balsas; ir štai, jie išvydo prasivėrusius dangus; ir angelai nusileido iš dangaus ir tarnavo jiems.

49 Ir tų, kurie tai matė ir girdėjo, ten buvo apie trys šimtai sielų; ir jiems buvo pasakyta eiti ir nesistebėti, ir neabejoti.

50 Ir buvo taip, kad jie išėjo ir tarnavo žmonėms, skelbdami po visas aplinkines sritis viską, ką išgirdo ir pamatė, ir taip didesnioji lamanitų dalis buvo jų įtikinta dėl įrodymų, kuriuos jie gavo, svarumo.

51 Ir visi, kurie buvo įtikinti, paliko savo karo ginklus, taip pat ir savo neapykantą bei tėvų tradicijas.

52 Ir buvo taip, kad jie atidavė nefitams jų nuosavybės žemes.