Nebijokite
Brangūs broliai ir seserys, šį vakarą susirinkome, nes visi mylime Kalėdas ir Kalėdų metą. Ar gali būti kas gražesnio už nuostabią Kalėdų muziką ir giesmes, kalėdinius šeimos ir draugų susibūrimus, besišypsančius veidus ir džiugų vaikų jaudulį? Kalėdos turi dievišką galią suburti mus kaip šeimas, draugus ir bendruomenes. Laukiame galimybės pasikeisti dovanėlėmis ir mėgaujamės šventiniu maistu.
Anglų rašytojo Čarlzo Dikenso parašytoje Kalėdų giesmėje Skrudžo sūnėnas deramai apibūdina šio švento meto magiją sakydamas: „Apie Kalėdų metą, kai jis ateidavo, visada galvojau, kaip apie gerą metą – maloningą, atlaidų, labdaringą, malonų metą – vienintelį man žinomą laiką ilgame metų kalendoriuje, kai vyrai ir moterys regis sutartinai atlapoja savo […] širdis ir galvoja apie kitus žmones. Todėl, […] nors jos niekada neįdėjo nė kruopelės aukso ar sidabro į mano kišenę, manau, kad jos palaimino ir laimins mane, todėl sakau: Telaimina jas Dievas!“ (A Christmas Carol [1858], 5–6).
Kaip tėvas, o dabar kaip senelis Kalėdų magiją prisiminiau stebėdamas savo vaikus, o dabar jų vaikus, švenčiančius Gelbėtojo gimimą ir besidžiaugiančius tarpusavio bendravimu susirinkus mūsų šeimai. Esu tikras, kad jūs, kaip ir aš, esate matę džiaugsmą ir nekaltumą, su kuriuo vaikai nekantriai laukia šios ypatingos šventės ir mėgaujasi ja. Matydami jų džiaugsmą ir patys prisimename laimingas ankstesnes Kalėdas. Tas pats Dikensas pastebėjo: „Kartais gera pabūti vaiku, o geriausia – per Kalėdas, kai didysis jų Įkūrėjas pats buvo vaikas“ (A Christmas Carol, 67).
Užaugau netoli Los Andželo. Aplink mūsų namus augo apelsinmedžių sodas. Vieną kiekvienų Kalėdų vakarą, mano tėvai sukviesdavo šeimą, draugus ir kaimynus į mūsų namus giedoti Kalėdinių giemių ir vaišintis. Tai buvo nuostabi tradicija mums visiems, ir giedojimas, regis, tęsdavosi valandų valandas. Mes vaikai giedodavome tol, kol jausdavome turį tai daryti, o tada išslinkdavome į apelsinų sodą žaisti.
Mudu su žmona Kete savo šeimą taip pat auginome pietinėje Kalifornijoje, palyginus arti jūros. Čia Kalėdoms būdingas vaizdas – vėjyje linguojančios palmės. Kiekvienais metais mūsų vaikai laukdavo, kada galės eiti į uostą stebėti kasmetinio kalėdinio laivų parado. Šimtai gražių jachtų, mirgančių įvairiaspalvėmis lemputėmis, užplūsdavo uostą mums aikčiojant iš nuostabos.
Dabar, kai gyvename Solt Leik Sityje, Ketė ir aš įvedėme tradiciją vesti vaikus ir anūkus į vietinį Kalėdų giesmės spektaklį. Kasmet, stebėdami kaip Ebeniezeris Skrudžas iš beširdžio atsiskyrėlio stebuklingai virsta į laimingą kaimyną, kupiną Kalėdų džiaugsmo, jaučiame skatinimą atsikratyti Skrudžo, gyvenančio mumyse. Jaučiamės skatinami šiek tiek geriau sekti Gelbėtojo visuotinos geradarystės pavyzdžiu.
Keičianti Kalėdų meto dvasia kyla iš galbėjančios Jėzaus Kristaus galios keisti mūsų gyvenimus į gera. Mėgiamas pasakojimas apie daugiau nei prieš du tūkstančius metų Betliejuje įvykusį Dievo Sūnaus gimimą aprašytas Evangelijoje pagal Luką.
„Anomis dienomis išėjo ciesoriaus Augusto įsakymas surašyti visus valstybės gyventojus. […]
Taigi visi keliavo užsirašyti, kiekvienas į savo miestą.
Taip pat ir Juozapas ėjo iš Galilėjos miesto Nazareto į Judėją, į Dovydo miestą, vadinamą Betliejumi. […]
Jis turėjo užsirašyti kartu su savo sužadėtine Marija, kuri buvo nėščia.
Jiems tenai esant, prisiartino metas gimdyti,
ir ji pagimdė savo pirmgimį sūnų, suvystė jį vystyklais ir paguldė ėdžiose, nes jiems nebuvo vietos užeigoje.
Toje apylinkėje nakvojo laukuose piemenys ir, pakaitomis budėdami, sergėjo savo kaimenę.
Jiems pasirodė Viešpaties angelas, ir juos nutvieskė Viešpaties šlovės šviesa. Jie labai išsigando,
bet angelas jiems tarė: „Nebijokite! Štai aš skelbiu jums gerąją naujieną, kuri bus visai tautai.
Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas.
Ir štai jums ženklas: rasite kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose.
Ūmai prie angelo atsirado gausi dangaus kareivija. Ji garbino Dievą, giedodama:
„Šlovė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė ir palankumas žmonėms!“ (Luko 2:1, 3–14).
Angelas suvokė, kad jam pasirodžius piemenys išsigando, todėl jis pasakė „Nebijokite“. Stulbinanti Dievo šlovė, sklidusi iš netikėto pasiuntinio, tikrai turėjo sukelti baimę jų širdyse. Bet žinios, kurią paskelbti atėjo angelas, tikrai nereikėjo bijoti. Jis atėjo pranešti apie stebuklą, paskelbti pačią geriausią žinią, – pasakyti jiems, kad žmonijos išpirkimas jau prasidėjo tiesiogine prasme. Joks kitas pasiuntinys, nei prieš tai, nei po to, neatnešė džiugesnio sveikinimo. Tėvo Viengimis buvo bepradedąs savo žemišką viešnagę: „Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas.“ Tai tikrai buvo didžiai džiaugsminga geroji naujiena.
Visų mūsų gyvenime pasitaiko akimirkų, kai angelo žadamas didis džiaugsmas atrodo nepasiekiamas ar tolimas. Visi esame pajungti savo silpnybėms ir gyvenimo sunkumams – ligoms, nesėkmėms, sunkumams, nusivylimams, o galiausiai, mirčiai. Mūsų laikais, kai vieni žmonės yra palaiminti galimybe gyventi saugiai, kiti – ne. Daugeliui labai sunku įvykdyti gyvenimo reikalavimus ir apmokėti jo atsiųstas fizines bei emocines sąskaitas.
Tačiau, nepaisant gyvenimo sunkumų, šiandien Viešpaties žinia kiekvienam iš mūsų yra tokia pati, kokia ji buvo budintiems priemenims prieš du tūkstančius metų: „Nebijokite“. Gal būt angelo nurodymas nebijoti mums dabar yra aktualesnis nei jis buvo pirmą Kalėdų naktį raminant piemenų baimę. Gal jis skirtas ir mums pasakyti, kad Gelbėtojo dėka baimė niekada netriumfuos; patvirtinti, kad kraštutinė baimė nepateisinama; priminti, kad visos žemiškos problemos yra laikinos, kad išgelbėtas gali būti kiekvienas?
Mieliausia Kalėdų dovana visada bus ta, kurią mums davė pats mūsų Gelbėtojas – Jo tobula ramybė. Jis sakė: „Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne taip aš ją duodu, kaip duoda pasaulis. Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneliūdi!“ (Jono 14:27). Netgi pasaulyje, kuriame ramybė regis sunkiai pasiekiama, Gelbėtojo ramybės dovana gali gyvuoti mūsų širdyse, nepriklausomai nuo mūsų aplinkybių. Jei priimame Gelbėtojo kvietimą sekti Juo, ilgalaikė baimė išnyksta visiems laikams. Mūsų ateitis užtikrinta. Tai ir yra didžiai džiaugsminga geroji naujiena visai tautai. Pranašas Izaijas mums priminė: „Nebijok, nes aš su tavimi, nebūgštauk, nes aš tavo Dievas! Stiprinsiu tave, padėsiu tau, remsiu tave savo teisumo dešine“ (Izaijo 41:10).
Dėl to, kad prieš du tūkstančius metų Betliejuje gimė Gelbėtojas, yra viltis ir kur kas daugiau. Yra išpirkimas, išlaisvinimas, pergalė ir triumfas. „Teisumas blogį nugalės, bus žemėje taika žmonėms“ („Kalėdų dieną vėl skambėj“ Giesmės, Nr. 119). Nenuostabu, kad ūmai, tarsi dangiškas šauktukas prie angelo žinios apie Gelbėtoją, atsirado angelų choras giedodamas: „Šlovė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė ir palankumas žmonėms!“ Negali būti labiau raminančios žinios. Jokia kita žinia nebuvo tokia kupina palankumo žmonėms.
Tegul šis metas būna ramybės ir džiaugsmo metas visiems mums, nes tą dieną „Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas.“ Jėzaus Kristaus vardu, amen