Dosnusis
Argi tai nenuostabi privilegija mėgautis šiuo gražiu vakaru drauge su brangiu mūsų pranašu Tomu S. Monsonu?
Kalėdos yra tas nuostabus metas, kada kitus matome naujomis akimis, kai šiek tiek plačiau atveriame savo širdis mus supančiam grožiui ir kitiems esame šiek tiek geresni ir gailestingesni.
Jei pasiseka, tai ir mes, suaugusieji, galime vėl trumpam prisiminti, ką reiškia būti vaiku.
Mintis, kad kažkas, ką mylime, daro kažką ypatinga dėl mūsų, ir mūsų džiugus noras padaryti kažką ypatinga dėl jų, šildo mūsų širdis ir pripildo mus meilės ir laukimo. Dar pridėkime blykčiojančias lemputes, gražius papuošimus, dieviškas Kristaus gimimo scenas ir suprasime, kodėl Kalėdos yra toks numylėtas metų laikas.
Ir dar, žinoma, muzika. Niekas taip nepabrėžia šio meto gilios prasmės ir švelnios dvasios kaip kalėdinė giesmė. Kalėdose yra kažkas tokio, kas įkvepia šlovingą muziką, – džiugią, mąslią ar nostalgišką. Šios nuostabios Kalėdų harmonijos pakylėja mūsų dvasią ir primena mums mūsų džiūgavimo priežastį.
Šiandien mums labiausiai pasisekė – turime galimybę girdėti muziką, kurią atlieka Šventyklos aikštės orkestras ir Mormonų Tabernakulio choras.
Šio kolektyvo atliekama muzika yra tokia dieviška, kad man patinka įsivaizduoti, jog kartais jos klauso ar net jai pritaria dangaus angelai.
Varpelių giesmė (Carol of the Bells)
Choras, ką tik sugedojo vieną nuostabiausių kada nors sukurtų Kalėdinių melodijų – kerinčią „Varpelių giesmę“ (Carol of the Bells), kuri Jungtinėse Valstijose pirmą kartą buvo atlikta 1921 metais.
Iš pradžių ji buvo visai ne kalėdinė giesmė. Jos pagrindą sudaro šimtmečių senumo Ukrainiečių liaudies giesmė „Ščedrych“, dažnai verčiama kaip „Dosnusis“.
Ukrainiečių šeimos šią giesmę dainuodavo prasidedant naujiems metams. Originalo žodžiai pasakoja apie kregždutę, kuri įskrenda į šeimos namus ir pranašauja nuostabius palaiminimus, kurie jų laukia naujaisiais metais.1
Man patinka tos istorijos dvasia.
Man patinka jos vilties ir optimizmo žinia.
Argi tai ne Kalėdų žinia? Net kai pasaulis gali atrodyti gana niūrus – kai reikalai nesiklosto, kai mūsų širdis užplūsta nusivylimas ir rūpesčiai, net liūdesio ir sielvarto apimti mes giedame „džiaukis, pasauli“ ir „ramybė žemėje tebus Jo mylimiems žmonėms“2 dėl Kristaus, kuris atėjo „kad apšviestų tūnančius tamsoje ir mirties ūksmėje“.3
Dosnumo metas
Tad labai prasminga, kad miela ką tik girdėta Kalėdų giemė pradžioje vadinosi „Dosnusis“. Galiausiai, juk Kalėdos yra dosnumo metas.
Įkvėpti šios dvasios kartais valandų valandas praleidžiame ieškodami tobulos dovanos savo draugams ir šeimai. Ieškome būdų būti paslaugesni ir džiugesni. Esame įkvėpti praleisti šiek tiek daugiau laiko su tais, kuriuos mylime. Tampame supratingesni stokojantiems ir dažnai dosniau padedame jiems. Visa tai yra mūsų netobulas bet nuoširdus noras būti tokiems dosniems, kaip Gelbėtojas, kurio gimimą stengiamės pagerbti.
Bet visi žinome, kad Kalėdų dvasią dažnai gali užtemdyti ar net užgožti pašėlęs pirkimo, sąskaitų ir prigrūstų dienotvarkių tempas ir įtampa.
Neskatinu atsisakyti įprastos kalėdinės elgsenos, bet leiskite man pasakyti, kad mano mieliausi Kalėdų prisiminimai yra susiję su apsikeitimu dovanėlėmis, pasimetimu žmonių miniose, ir dalyvavimu mažuose ar dideliuose džiaugsminguose renginiuose, kurie suburia žmones šiuo metų laiku.
Taip, yra daug priežasčių tuo džiaugtis. Bet, žinoma, yra tiek daug kitų dalykų.
Todėl visus mus kviečiu per šį Kalėdų laikotarpį surasti minutėlę savo sielos tyloje pripažinti Dosnųjį ir nuoširdžiai Jam padėkoti.
Prisiminkime gailestingą, meilingą ir beribę mūsų Dangiškojo Tėvo malonę.
Ieškodami pirkti dovanų, jas dovanodami ir gaudami, taip pat skirkime laiko tyliai apmąstyti dosnias Dievo dovanas, kuriomis Jis apipylė mus, savo vaikus.
Dėkingumo dovana
Manau, kad žmonėms būdinga daugelį dalykų – net labai vertingų – laikyti savaime suprantamais. Štai, ko mus moko Jėzaus laikų istorija apie dešimt raupsuotųjų. Ištikti baisios ligos, kuri atskyrė juos nuo draugų, šeimos ir paties gyvenimo, šie kenčiantys raupsuotieji prašė, kad Dievo Sūnus juos išgydytų, ir jie buvo išgydyti.
Kaip žinote, po šio šlovingo stebuklo devyni raupsuotieji nuėjo savo keliais, džiūgaudami, kad jiems taip pasisekė.
Tik vienas sugrįžo.
Tik vienas iš tų dešimties skyrė laiko, kad išreikštų dėkingumą. Tik vienas iš dešimties „pamatęs, kad išgijo, sugrįžo atgal, balsu šlovindamas Dievą. Jis dėkodamas parpuolė Jėzui po kojų“4.
Tokie įvykiai, kai kas nors taip nuolankiai išreiškia nuoširdų dėkingumą, mūsų laikais, regis, pasitaiko taip pat retai, kaip ir šioje istorijoje. Bet kai įvyksta, jie sujaudina mūsų širdis ir įkvepia mus suskaičiuoti savo palaiminimus.
Vienas pavyzdys, apie kurį sužinojau, yra susijęs su žmogumi, gyvenančiu Afrikoje. Dėl negalios šis žmogus niekada negalėjo vaikščioti. Jis buvo priverstas daugumą laiko leisti savo tėvų namuose. Jis negalėjo dirbti; jis negalėjo išeiti su draugais; jis negalėjo daryti net paprastų dalykų, kuriuos mes priimame kaip savaime suprantamus.
Tada jis išgirdo kai ką nuostabaus! Į netoli jo namų vyksiantį renginį Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia siuntė vežimėlius neįgaliesiems!
Jis papašė draugą nugabenti jį į tą renginį ir ten jis matė, kaip dešimtys neįgalių vyrų, moterų ir vaikų buvo įkeliami į naujus blizgančius vežimėlius.
O kaip jis norėjo sėdėti viename iš tų vežimėlių! Kaip tai pakeistų jo gyvenimą, jei jis galėtų judėti savarankiškai!
Jis laukė, kol pagaliau atėjo jo eilė.
Du vyrai įkėlė jį į vežimėlį, ir pirmą kartą gyvenime jis galėjo laisvai judėti!
Iš pradžių jis judėjo nedrąsiai. Bet apsipratęs su vežimėliu, jis judėjo drąsiau.
Jis suko ratus, sukosi vietoje, šaudavo iš vietos. Jis entuziastingai mojavo abiem rankomis, kai aplenkdavo savo draugą.
Jis tarsi skrido!
Jo veido išraiška buvo grynas džiaugsmas.
Tačiau po kurio laiko jis lėtai privažiavo vežimėliu prie kitų ir su ramaus susitaikymo išraiška buvo pasiruošęs būti iškeltas.
„Ką ketini daryti?“ – paklausė jo draugas.
Vyras nusišypsojo ir gūžtelėjo pečiais. „Dabar kažkieno kito eilė“, – tarė jis.
Bažnyčios humanitarinės pagalbos misionierius priklaupė prie jo ir tarė: „Šis vežimėlis – tavo.“
Vyras negalėjo tuo patikėti. Jis manė, kad šis renginys buvo skirtas tik parodyti, ką reiškia važiuoti vežimėliu.
„Jis tikrai mano?“ – paklausė jis.
„Taip.“
„Bet aš neturiu pinigų.“
„Jis tavo. Tai tave mylinčių žmonių dovana.“
Kai šis nuolankus vyras pagaliau ėmė suvokti, kas vyksta, jis pažvelgė į savo draugą.
Jis pažvelgė į misionierių.
Jis bandė sulaikyti ašaras, bet bergždžiai. Verkdamas jis juokėsi nuoširdžiai džiūgaudamas tuo, ką jautė.
Jo draugas ir misionierius verkė kartu su juo.
„Ačiū“, – pašnibždomis pasakė jis.
Jis apkabino juos abu, įsitaisė savo vežimėlyje ir su šūksniu „opa!“ vėl šovė pirmyn plačiai šypsodamasis.
„Aš galiu skraidyti!“ – šaukė jis lakstydamas šaligatviu pirmyn atgal.
Šis vyras buvo dėkingas.
Dievo malonė
Ar kada jautėme tokį tyrą, nevaržomą dėkingumą? Meldžiu, kad per šį Kalėdų laikotarpį ir visus metus mes atmintume Dosnųjį – mūsų Dievą, mūsų Tėvą, mūsų mylimą Ganytoją ir Patarėją.
Nes Jis yra tikrasis dovanų davėjas!
Jis yra Dosnusis!
Kai mes, Jo vaikai, prašome duonos, Jis nepakiša mums akmens.5 Atvirkščiai, Jis apdovanoja mus tokiomis dieviškomis dovanomis, kurių vertės negalime iki galo suvokti. Jis dovanoja mums:
-
ramybę,
-
džiaugsmą,
-
perteklių,
-
apsaugą,
-
aprūpinimą,
-
palankumą,
-
viltį,
-
pasitikėjimą,
-
meilę,
-
išgelbėjimą,
-
amžinąjį gyvenimą.
Šiuo Kalėdų metu mes minime visų didžiausią dovaną, – dėl kurios galime gauti visas kitas dovanas, – dieviško kūdikėlio gimimą Betliejuje. Jo dėka „kapas neturi pergalės, ir mirties geluonis prarytas Kristuje. Jis yra pasaulio šviesa ir gyvybė; taip, šviesa, kuri yra begalinė, kuri niekada negali būti užtemdyta.“6
Džiugiai dėkoju Dievui už Jo dosnumą.
Jis gelbsti mus iš vienatvės, tuštybės ir nevertumo.
Jis atveria mūsų akis ir ausis. Jis tamsą pakeičia šviesa, vienatvę – meile, o liūdesį – viltimi.
Jis išlaisvina mus iš praeities nelaisvės ir savanaudiškumo, atveria kelią į prasmingą dabartį ir vaisingą ateitį.
Štai, ką mes garbiname.
Štai mūsų Dievas.
Jis yra tas Dosnusis.
Tai Jis mus taip myli, kad paaukojo savo Viengimį Sūnų, kad visi, kurie Juo seka, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.7
Dėl Jėzaus Kristaus mums nebereikia jaustis svetimiems. Kai Jis sugrįš, mes prisikelsime su teisiaisiais! Dėl Jo tobulo gyvenimo ir amžinos aukos vieną dieną mes stovėsime su dangaus angelais ir su jais gausime amžinąją dovaną.8
Tad per šį Kalėdų laikotarpį atminkime mūsų Dosnųjį Tėvą ir tikrai nuoširdžiai padėkokime mūsų Visagaliui Dievui, kuris visiems savo vaikams suteikė sparnus skristi. To nuolankiai ir nuoširdžiai meldžiu ir laiminu jus visus šiuo Kalėdų laikotarpiu ir visada, mūsų mylimo Gelbėtojo, Jėzaus Kristaus vardu, amen.