„Džiaugsmingai eikim garbint“ ir Tėvo planas
Kaip ir daugelis jūsų, mano mielas vyras Kreigas ir aš tiesiog mylime šventą Kalėdų muziką. Jei turėtume išvardinti mūsų mėgstamiausias giesmes, viena iš pirmųjų būtų „Ateikite žmonės“. Jos „džiugūs, iškilmingi“ žodžiai kviečia mus „džiaugsmingai eiti garbint“ „angelų karalių“ – mūsų Gelbėtoją Jėzų Kristų.“1 Esu tikra, kad kai ikimirtingajame dvasių pasaulyje mes ne tik džiaugsmingai ėjome garbinti, bet šaukėme iš džiaugsmo, kai Jis savanoriškai ir nuolankiai pasisiūlė būti pasaulio Gelbėtoju.2 Keliais didžiai prasmingais žodžiais Jis nuolankiai pasakė: „Štai aš, siųsk mane“.3
Kaip apaštalas Petras, taip ir Prezidentas Monsonas ne kartą yra sakęs, jog turime būti „visuomet pasirengę įtikinamai atsakyti […] apie mumyse gyvenančią viltį“.4 Papasakosiu porą kalėdinių prisiminimų. Tikiuosi, kad suprasite, kodėl esu sudėjusi viltis į Gelbėtoją, į Dievą, mūsų Amžinąjį Tėvą, „kuris taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų“5 ir į Tėvo tobulą bei šlovingą išgelbėjimo planą.
Pirmas kalėdinis prisiminimas
Kai buvau keturiolikos, mano šeima gyveno Naujojoje Zelandijoje. Mano tėvas buvo ketvirtą dešimtį einantis vyras, kai buvo pašauktas tarnauti ten misijos prezidentu.
Atėjo Kalėdos, o aš su savo broliais ir seserimis vis dar pratinomės prie savo toli nuo gimtinės esančių naujųjų namų. Man – nesubrendusiai paauglei – sunkiai sekėsi būti toli nuo namų, draugų ir šeimos. Slankiojau surūgusi, ilgėdamasi pažįstamų Kalėdų šventimo vaizdų, garsų ir– muzikos, lempučių, kalėdinės eglutės, sniego, o ypač šeimos. Ilgėjausi mylimų pusseserių, tetų ir dėdžių, žinodama, kad jie visi netrukus susirinks senelio Kėro namuose Solt Leik Sityje į kasmetinį Kėrų šeimos Kalėdų vakarą.
Tai buvo 1966 m. kūčių vakaras. Aš nenoriai prisijungiau prie savo šeimos ir misionierių surengto šeimos namų vakaro misijos namuose, būdama tikra, kad šis susibūrimas geriausiu atveju bus labai prastas Kėrų šeimos šventimo, kurio taip ilgėjausi, pakaitalas. Tiksliai neprisimenu, kurią akimirką suskambo telefonas, bet tas telefono skambutis staiga pakeitė mano paauglišką širdį, pripildydamas mane užuojautos mano brangiam tėčiui ir liūdesio, kad iki tol buvau tokia egocentriška.
Skambino dėdė Džojus. Jis pranešė, kad mūsų mylimą nesavanaudišką, darbštų, sandorų besilaikantį senelį Kėrą ką tik ištiko sunkus insultas ir kad jis guli ligoninėje be sąmonės. Mane užliejo prisiminimai apie šį nuolat fotoaparatą besinešiojantį, muzikalų, linksmą patriarchą, kurį visi taip mylėjome! Tėtis buvo akivaizdžiai sukrėstas, kai sugrįžo po šio telefono skambučio, bet jis susitelkė, atsitiesė ir karštai paliudijo apie Tėvo planą ir savo tikėjimą, kad svarbiausias tame plane yra Gelbėtojas. Jo liudijimas sujaudino mano sopančią širdį.
Deja, senelis nepasveiko. Kitą dieną jis numirė. Naujojoje Zelandijoje tai buvo Kalėdų diena, bet Solt Leik Sityje buvo Kūčios – Senelio mėgstamiausia metų diena. Jam mirus pirmą kartą patyriau labai artimo ir brangaus žmogaus netektį. Nors gedėjau dėl jo netekties, mane laimino ir guodė pažinimas apie šlovingą laimės planą. Jaučiau patikinimą, kad vėl pamatysiu senelį, jei gyvensiu taip, kaip jis gyveno. Nemanau, jog tuo savo gyvenimo laikotarpiu gerai supratau, koks svarbus buvo Gelbėtojas ir Jo apmokančioji auka parūpinant man galimybę vėl susitikti su savo mylimais žmonėmis. Bet pakankamai žinojau, kad galėčiau džiaugtis planu. Pakankamai žinojau, kad garbinčiau Tą, kurio gimimą šventėme.
Nuo tų taip seniai praėjusių Kalėdų, daugiau supratau apie savo Gelbėtoją Jėzų Kristų. Prezidentas Haroldas B. Ly mokė: „Dievo Sūnus […] atėjo čia, kaip Viengimis Sūnus, įvykdyti misiją, būti Avinėliu, paskerstu prieš pasaulio sutvėrimą, kad atneštų išgelbėjimą visai žmonijai. Atiduodamas Savo gyvybę, Jis atvėrė duris […] į prisikėlimą ir mokė kelio, kuriuo eidami galime pasiekti amžinąjį gyvenimą. […] Būtent toks buvo Jėzus visoje savo didybėje.“6
Antras kalėdinis prisiminimas
Kitas aitrus kalėdinis prisiminimas atsirado 1984 metais. Dėl jo smarkiai išaugo mano dėkingumas už Gelbėtoją ir šlovingą išgelbėjimo planą. Man buvo 32 metai, buvau mylimo ištikimo vyro žmona ir keturių brangių vaikučių nuo trijų iki dešimties metų mama. Likus šešioms savaitėms iki Kalėdų iš gydytojo gavome žinią apie vėžio diagnozę, kuri sudrebino mūsų pasaulį. Kreigas ir aš pažvelgėme vienas į kitą netikėdami, tvardydami ašaras ir galvodami, kas mūsų laukia. Tačiau dėl mūsų tikėjimo Jėzumi Kristumi ir Tėvo planu, netrukus mus užliejo kitas jausmas – ta nuostabi „Dievo ramybė, pranokstanti bet kokį supratimą“7.
Nors tada Kreigas tarnavo mūsų apylinkės vyskupu, mes nusprendėme pasidalinti ta žinia tik su savo šeima, kad mūsų vaikams viskas atrodytų kiek įmanoma normaliau. Per tas šešias savaites iki Kalėdų, beveik kasdien per sniegą ir ledą važinėjau į ambulatorinio gydymo procedūras ligoninėje. Tuo tarpu mūsų nesavanaudiškos motinos ir seserys paeiliui padėjo tvarkytis namuose. Tai buvo išmėginimo metas, bet galvodama apie tas Kalėdas, žodžiais negaliu išreikšti savo giliausio dėkingumo už mūsų Gelbėtojo Jėzaus Kristaus apmokančią auką ir „Didžiojo Kūrėjo gailestingąjį planą“.8
Gal dėl to, kad geriau nei bet kada anksčiau suvokiau gyvenimo trapumą, Dangiškojo Tėvo laimės planas tapo man kaip niekada asmeniškas. Tais metais Kalėdos buvo kitokios. Nors man patinka viskas, kas susiję su Kadėdomis, svarbūs man atrodo tik tokie dalykai, kaip amžinoji santuoka, šeima, tikėjimas ir liudijimas apie Dangiškąjį Tėvą, Jėzų Kristų ir planą.
Vieną dieną, kai ilsėjausi namuose, svarstydama apie mūsų keturių mažų vaikų ateitį, aš varčiau žurnalą Friend. Mano dėmesį patraukė giesmė. Atsisėdau prie pianino ir verkiau dainuodama ir jausdama, kaip giesmės žinia persmelkia mano sopančią širdį. Žinojau, jog turiu tos dainelės mokyti ne tik šimtą mūsų apylinkės Pradinukų, kur tarnavau kaip Pradinukų muzikos vadovė, bet svarbiausia mokyti jos keturis brangius vaikus, gyvenančius mūsų namuose.
Kaip gi galėjo Tėvas mūs apreikšti savo meilę?
Jis siuntė savo Sūnų, kad užgimtų šiam pasauly.
Kaip gi galėjo Tėvas mums parodyt tikrą kelią?
Jis siuntė savo Sūnų čia, tarp mūsų Jis gyvena.
Kaip gi galėjo gelbėt mus iš pančių mūs mirties?
Jis siuntė Sūnų mirt už mus ir mirtį nugalėt.
Ko Tėvas prašo mus visus per savo Šventą Raštą?
Tikėt, mylėt kaip Jo Sūnus, padėt kitiems tai rasti.
Ko prašo Jis? Būt kaip Sūnus. 9
Ši įkvėpta giesmė leido man pamatyti kaip aš galiu parodyti savo Dangiškajam Tėvui savo dėkingumą už Jo Sūnų ir Jo planą. Jaučiau, kad net jei man nebūtų suteikta privilegija matyti kaip mūsų vaikai auga iki brandos, jei jie galėtų suprasti, žinoti ir gyventi pagal tą paprastą bet gilią doktriną, išreikštą šioje šventoje giesmėje, jie galėtų tapti tikrais Jėzaus Kristaus mokiniais.
Tais metais virš mūsų namų tvyrojo tokia ypatinga dvasia ir tarpusavio meile mus laiminanti ramybe, kurios niekada nepamiršiu. Jaučiau, kad mūsų vaikams buvo suteiktas ypatingas tų Kalėdų šventumo suvokimas. Niekada iki tol ir niekada po to jie nevaidino Jėzaus gimimo istorijos su tokia pagarbia nuostaba ir meile, kuri pranoko jų amžiaus vaikų sugebėjimus. Kai taip buvome ugdomi savo aplinkybėse, kai apmąstėme ir dėkojome už mūsų Gelbėtojo Jėzaus Kristaus dovaną ir šlovingą mūsų Dangiškojo Tėvo planą, regis galėjome aštriau jausti Dvasios raginimus.
Dažnai galvodavau, kaip žmonės gali gyventi be vilties, kylančios iš išgelbėjimo plano ir esminio Gelbėtojo vaidmens tame plane supratimo. Su dėkingumu pridedu savo liudijimą prie galingo mūsų mylimo pranašo Prezidento Tomo S. Monsono liudijimo: „Apie Tą, kuris išgelbėjo visus mus iš nesibaigiančios mirties, būtent Jėzų Kristų, liudiju, kad Jis yra tiesos mokytojas, – bet daugiau nei mokytojas. Jis yra tobulo gyvenimo pavyzdys, – bet daugiau nei pavyzdys. Jis yra didis gydytojas, – bet daugiau nei gydytojas. Jis, kuris išgelbėjo pražuvusią žmoniją, yra pasaulio Gelbėtojas tikrąja prasme, Dievo Sūnus, Ramybės Kunigaikštis, Izraelio Šventasis – iš mirusiųjų prisikėlęs Viešpats – kuris pareiškė „Aš esu pirmas ir paskutinis, aš esu tas, kuris gyvena, aš esu tas, kuris buvo nužudytas; aš esu jūsų užtarėjas pas Tėvą (DS 110:4)“10.
Mums apmąstant Jo nesuvokiamą kančią dėl mūsų, atmintyje iškyla šie penki bene liūdniausi Gelbėtojo ištarti žodžiai: „Gal ir jūs norite pasitraukti?“11 Sunkiais laikais galime pasirinkti nusigręžti nuo Jo ir kovoti su savo sunkumais vieni; arba galime pasirinkti atsigręžti į Jį bei Tėvo planą ir nekentėti „jokių kitokių suspaudimų, išskyrus prarytus Kristaus džiaugsmo“.12 Meldžiuosi, kad visi priimtume šventos Kalėdų giesmės kvietimą „džiaugsmingai eiti garbint“ Jį ir mūsų Dangiškąjį Tėvą už Jo šlovingą ir tobulą planą! Jėzaus Kristaus vardu, amen.