Tapkite tokiu žmogumi, kokiu būti gimėte
Vakaras su prezidentu Raselu M. Nelsonu
Pasaulinė dvasinė valandėlė jauniems suaugusiesiems • 2016 m. sausio 10 d. • Brigamo Jango universiteto Havajų skyrius
Mano brangūs broliai ir seserys, mums labai malonu būti su jumis šią šabo dieną. Mylime jus! Ir tikime jumis! Meldžiu, kad man dalinantis keliomis mintimis, pasinaudotumėte savo valios laisve kviesti Šventąją Dvasią mokyti jus.1
Pirmiausia, laimingų Naujųjų Metų! Ką tik prasidėjo nauji metai. Ar priėmėte keletą naujametinių pasižadėjimų? Ar jau sulaužėte pusę iš jų? Ar norėtumėte, kad tai būtų patys geriausi metai jūsų gyvenime? Metai, per kuriuos įgyvendinate – geriau nei kada nors anksčiau – pačius svarbiausius savo pasižadėjimus? Norėčiau pakalbėti su jumis apie tai, kas, mano įsitikinimu, gali padėti. Pažiūrėkime, ar atspėsite, kas tai yra.
Pagalvokite apie moterį, kuri 12 metų sirgo nepagydoma liga. Ji tiesė savo ranką, kad paliestų Gelbėtojo rūbą. Tai buvo jos vienintelė galimybė pasveikti.2
Pagalvokite apie vyrą prie Betzatos tvenkinio, kuris 38 metus kentėjo nuo ligos ir niekada negalėjo pirmas įlipti į gydomąjį vandenį.3
Pagalvokite apie Gelbėtojo mokinius, kurie didžiulėms bangoms talžant jų mažą žvejybinę valtį šaukė Gelbėtojui: „Mokytojau, tau nerūpi, kad mes žūvame?“4
Ką bendro turi šie žmonės?
Jie buvo beviltiškoje padėtyje! Jiems žūtbūt reikėjo, kad Gelbėtojas padėtų, išgydytų, apvalytų, vestų, saugotų ir išgelbėtų! Jiems žūtbūt reikėjo, kad Jėzus Kristus padėtų padaryti tai, ko jie patys niekada nepadarytų. Visiems jiems žūtbūt reikėjo Gelbėtojo stiprybės ir galios jų gyvenime. Ar jums pažįstamas tas jausmas? Patikėkite, man jis pažįstamas.
Gal jums žūtbūt reikėjo užbaigti užduotį, nes greitai artėjo ar jau buvo praėjęs galutinis terminas. Gal jums žūtbūt reikėjo, kad kas nors iš tikrųjų jus suprastų, kad iš tikrųjų jus mylėtų. Gal jums žūtbūt reikia būti priimtam į universitetą, įsidarbinti ar susirasti būstą, naujų draugų ar amžinąjį bendražygį.
Ką gi, štai jums gera žinia: žūtbūtinis poreikis, tiesą sakant, gali būti puikus skatintojas.
Pranašas Džozefas Smitas beviltišką padėtį neabejotinai patyrė Liberčio kalėjime. Jis šaukėsi Viešpaties: „O Dieve, kur tu?“5 Dėl tokios dvasiškai beviltiškos padėties pranašas gavo keletą didingiausių šio Evangelijos laikotarpio apreiškimų.
Kai mums žūtbūt reikia dangaus vadovavimo, mes labiau stengiamės būti darnoje su dangumi. Kai mums žūtbūt reikia būti fiziškai sveikiems, mes atitinkamai maitinamės ir mankštinamės. Be atsikalbinėjimų! Kai mums žūtbūt reikia daugiau pinigų, mes uoliai laikomės finansinio Viešpaties įstatymo, kuris, žinoma, yra dešimtinė!
Apmąstykite prezidento Džordžo K. Kenono požiūrį į dešimtinę, kai jis buvo neturtingas jaunuolis. Kai jo vyskupas užsiminė, kad neturtingas Džordžas moka didelę dešimtinę, šis atsakė maždaug taip: „O, vyskupe, aš dešimtinę moku ne pagal tai, kiek uždirbu. Aš dešimtinę moku pagal tai, kiek noriu uždirbti.“ Ir kitais metais Džordžas uždirbo būtent tiek, už kiek praeitais metais jis sumokėjo dešimtinę!6
Kai žūtbūt turime tapti tokiais žmonėmis, kokiais būti gimėme, mūsų požiūris keičiasi. Mes pabundame iš dvasinės amnezijos, kurią priešininkas taip gudriai siūlo, ir staiga pamatome save, kitus ir savo gyvenimą taip, kaip niekada iki tol nematėme. Pasaulio linksmybės ir pramogos pradeda atrodyti absurdiškos ar net dvasiškai pavojingos. Priešininko triukus ir spąstus pradedame matyti tokius, kokie jie iš tikrųjų yra, – kaip pagundas, skatinančias mus užmiršti savo tikrąją tapatybę ir paskirtį.
Pradedame savo laiką leisti kitaip. Leisti laiką „Facebook’e“ neatrodo taip malonu, kaip leisti jį šventykloje. Patys patiriame gilią tiesą, kurios mokė išmintingas šventyklos prezidentas: „Kai įžengiame į šventyklą, mes paliekame butaforinį pasaulį“.7 Mus kur kas labiau domina amžinos tiesos, kurių Viešpats mus mokys savo šventuose namuose, nei naujausi sensacingi pranešimai socialiniuose tinkluose, kurie gali būti lėkšti ir bukinantys.
Viena gabi BJU studentė man papasakojo pastebėjusi atvirkščią priklausomybę tarp pasitikėjimo savimi bei laimės pojūčio ir socialiniuose tinkluose praleisto laiko. Ėmusi mažiau laiko praleisti „Facebook’e“ ji pasakė: „Jaučiu, kad turiu geresnę vaizduotę ir aiškesnį protą mąstyti bei kalbėtis įvairiomis sudėtingesnėmis temomis su kitais žmonėmis. Dabar galiu stipriau jausti Dvasią savo gyvenime, o tai tiesiog yra pats geriausias dalykas, kokio galėčiau prašyti.“
Kai mums žūtbūt reikia būti tuo, kas esame iš tikrųjų, mes teisingai naudojame technologines priemones. Jei nežinote, kaip tai daryti, raginu jus apsilankyti LDS.org ir sužinoti.
Kai mums žūtbūt reikia būti tikrais Jėzaus Kristaus mokiniais, kokiais būti gimėme, mes staiga atrandame savyje drąsos bei ryžto iš savo gyvenimo pašalinti bet ką ir viską, kas nešventa ir netyra! Mūsų pasiryžimas sekti savo vadovų patarimais keičiasi. Mes siekiame patarimo ir trokštame juo tiksliai vadovautis! Nuolankumas pašalina išdidumą ir aroganciją. Raštai tampa mūsų pagrindiniu šaltiniu ieškant atsakymų ir paguodos, kurių, kaip galiausiai suprantame, gana dažnai ieškodavome internete.
Ar norėtumėte atlikti 30-ies dienų eksperimentą?
Kasdien atsiklaupkite ir dėkokite savo Dangiškajam Tėvui už Raštus. Išsakykite Jam vieną klausimą, į kurį jums labiausiai reikia gauti atsakymą tądien. Prašykite, kad, jums skaitant, su jumis būtų Šventoji Dvasia. Tada atsiverskite savo Raštus – bet kur – ir skaitykite, kol rasite atsakymą.8 Bandykite tai 30 dienų ir žiūrėkite, kas atsitiks.
Kai žūtbūt norime užaugti tokiais žmonėmis, kokius Dievas nori mus užauginti, mes suvokiame, kad mus sulaiko nereikalinga našta. Ta našta gali būti dvasinis skausmas, visada lydintis blogus pasirinkimus ir nuodėmes, už kurias neatgailauta. Tiesa yra ta, kad neatgailauta nuodėmė tarsi magnetas traukia kitas nuodėmes! Taigi, jei jums reikia atgailauti, pradėkite dabar pat. Kai trokštame atgailauti, kai kaip karaliaus Lamonio tėvas esame pasiryžę palikti visas savo nuodėmes9 (net mėgstamas), tada delsimas atpuola, sumišimas pasitraukia, ir mes norime, netgi trokštame, eiti – tiksliau, bėgti – pas savo vyskupą prašyti pagalbos, kurios mums reikia tikrai atgailai.
Šiame gyvenime yra labai nedaug dalykų, dėl kurių galime būti tikri, bet štai vienas jų: galime būti 100-u procentų tikri, kad jei tikrai atgailausime, Gelbėtojas apvalys ir išgydys mus – iš tikrųjų, visiškai, tobulai.
Vyresnysis D. Todas Kristofersonas mokė: „[Gelbėtojo] Apmokėjimo galia gali ištrinti nuodėmės pasekmes mumyse. Kai atgailaujame, Jo apmokančioji malonė išteisina ir apvalo mus (žr. 3 Nefio 27:16–20) taip, tarsi nebūtume suklupę, tarsi nebūtume pasidavę pagundai.“10
Mano brangūs broliai ir seserys, užtikrinu jus, kad tai tiesa! Ir ar tai būtų rimta nuodėmė, dėl kurios neatgailauta, ar varginančios silpnybės, dėl kurių nuolat klupinėjame, visiems mums reikia Gelbėtojo pagalbos, kad taptume tokiais žmonėmis, kokiais būti gimėme. Tai tiesiog nepasiekiama be Jo stiprybės ir galios.
Laimei, Gelbėtojas apmokėjo visas dvasines dovanas, kurių kada nors prireiks, kad mums padėtų.11 Mes patys turime pamaldžiai išsiaiškinti, kurių dovanų mums reikia. Mums gali prireikti savidrausmės ar džiugesio dovanos. Galbūt mums reikia kantrybės dovanos ar dovanos išgyti, ar atleidimo dovanos. Galbūt mums reikia savo seksualinių jausmų suderinimo su amžinaisiais įstatymais dovanos. Galbūt suvokiame, kad negalime nė minutės ilgiau gyventi be nesudrebinamo tikėjimo Viešpačiu Jėzumi Kristumi dovanos. Kai mums žūtbūt reikės kurios nors dvasinės dovanos, būtent tada pagaliau melsime tos dovanos iš visų širdies jėgų.12 Gera žinia yra ta, kad kiekviena dvasinė dovana per žingsnelį mus priartina prie tikrosios mūsų tapatybės.
Mano brangūs mylimi broliai ir seserys, tiesa yra ta, kad vieną dieną jums visiems, ir man, teks asmeniškai veidas į veidą kalbėti su pačiu Gelbėtoju. Kai pagaliau ta diena ateis, mes norėsime būti padarę viską, kad būtume pasiruošę!
Dabar, prieš baigdama, pateiksiu klausimą. Ką darytumėte sužinoję, kad Gelbėtojas jau buvo sugrįžęs į šią žemę, kad Jis jau susitiko su kai kuriais tikrais savo pasekėjais nuostabiuose dideliuose susirinkimuose13, apie kuriuos pasaulis, įskaitant CNN ir blogų rašytojus, nieko nežinojo? Ką žūtbūt norėtumėte padaryti šiandien ir ką būtumėte pasiryžę padaryti rytoj, sužinoję, kad Gelbėtojas jau buvo žemėje?
Meldžiu, kad šiais metais patirtumėte širdį suspaudžiančių žūtbūtinių akimirkų, kurios paskatins jus toliau žengti keliu, ugdančiu tokius vyrus ir moteris, kokiais būti gimėte. Jūsų tikroji tapatybė yra nuostabi! Nepasitenkinkite niekuo menkesniu. Jėzaus Kristaus vardu, amen.
© 2015 Intellectual Reserve, Inc. Visos teisės saugomos. Tekstas anglų kalba patvirtintas 11/15. Vertimas patvirtintas 11/15. „Becoming the Person You Were Meant to Be“ vertimas. Lithuanian. PD60000934 156