Kaip rasti savo tikslą

Nensė Dž. Meins

Vakaras su vyresniuoju Ričardu Dž. Meinsu

Pasaulinė dvasinė valandėlė jauniems suaugusiesiems • 2016 m. gegužės 1 d. • Solt Leiko Tabernakulis

Esu labai laiminga, kad šį vakarą galiu būti čia su savo vyru, ir dėkinga už galimybę kalbėti jums.

Kai mano vyras pasakė, kad pasisakys apie Evangelijos sugrąžinimą, o būtent apie Džozefo Smito pirmąjį regėjimą, mes kalbėjome apie tai, kokią įtaką ši tema turėjo mano gyvenime ir kaip mano patirtis galėtų sustiprinti jūsų tikėjimą.

Esu atsivertusioji ir norėčiau pasidalinti su jumis pačiu brangiausiu patyrimu – savo atsivertimo istorija.

Užaugau namuose, kuriuose mano nuostabūs tėvai kūrė stiprios meilės aplinką. Mes retai lankėmės bažnyčioje, tačiau kaip presbiterionų bažnyčios nariai visuomet eidavome į bažnyčią per Kalėdas bei Velykas, o mano mama kartais nuvesdavo mane į sekmadieninę mokyklą. Būtent ten pirmiausiai ir įgijau savo liudijimą apie Gelbėtoją. Man patiko klausytis pasakojimų apie Jėzų. Žinojau, kad jis yra nepaprastas.

Būdama maža mergaitė jaučiau poreikį melstis savo lovoje prieš miegą. Žinojau, kad Dangiškasis Tėvas klausėsi manęs.

Sulaukusi dvidešimties eidavau į pasimatymus ir patirdavau daug nusivylimo ir baimių, kurias kartais atneša pasimatymai. Galbūt kai kurie iš jūsų jau esate patyrę panašių jausmų, tačiau jūsų situacija kitokia. Jūs turite Jėzaus Kristaus Evangeliją savo gyvenime. Koks didis tai palaiminimas. Evangelija suteikia jums tikslą ir stiprybės. Ji suteikia jums vilties. Tuo mano gyvenimo momentu žinojau, kad kažko trūksta. Jaučiau, kad neturiu tikro gyvenimo tikslo ar krypties. Pradėjau lankytis įvairiose bažnyčiose tikėdamasi rasti atsakymų. Ieškojau ko nors, kas suteiktų mano gyvenimui prasmės, tačiau tiesiog nežinojau, kur tai rasti.

Vieną ypač sunkią dieną nusprendžiau pasimelsti. Taigi padariau šį tą, ko paprastai nedarydavau: atsiklaupiau prie lovos ir išliejau širdį Dangiškajam Tėvui prašydama Jo pagalbos ir klausdama, ar Jis galėtų suteikti mano gyvenimui kryptį. Pasijaučiau truputį geriau ir tada ėmiausi savo įprastų kasdieninių darbų.

Į mano maldą buvo atsakyta po kelių dienų. Mano gyvenime atsirado sugrįžęs misionierius. Jo vardas buvo Ričardas Džonas Meinsas. Jis pakvietė mane į pasimatymą ir padarė tai, ką turėtų daryti geras grįžęs misionierius, – jis manęs paklausė, ar žinau ką nors apie Bažnyčią ir ar esu skaičiusi Mormono Knygą.

Netrukus po to jis man davė paskaityti Mormono Knygą. Pradėjau ją skaityti, ir vienas iš dalykų, kurį iškart pastebėjau, buvo antraštinis puslapis, kuriame užrašyta „Mormono Knyga: dar vienas Jėzaus Kristaus testamentas“. Net neįsivaizdavau, kad Mormono Knygoje rašoma apie Jėzų.

Taip pat pradėjau dalyvauti misionierių pamokose, o tada mano gyvenime buvo įžiebta šviesa. Kai misionieriai mokė mane apie berniuką Džozefą, kurį aplankė Dievas Tėvas ir Jo Sūnus Jėzus Kristus – dvi atskiros esybės, man tai priminė tiesą, kurią visada jaučiau ir tikėjau, tačiau mano bažnyčioje tokių dalykų nebuvo mokoma. Pirmasis regėjimas buvo svarbi mano atsivertimo dalis. Jaučiau ryšį su Džozefu Smitu, nes jį kankino toks pat klausimas kaip ir mane: kur man rasti tiesą? Dangiškasis Tėvas atsakė į jo nuoširdžią maldą, Jis atsakė ir į manąją. Toliau dalyvavau visose pamokose ir širdyje žinojau, kad tai, ko buvau mokoma, buvo tiesa.

Grįžęs misionierius Ričardas Džonas Meinsas tą vasarą mane pakrikštijo. Mes toliau susitikinėjome ir, praėjus metams, susituokėme Jutos Mančio šventykloje.

Ir tai tik mano atsivertimo pradžia. Didžiajai daugumai iš mūsų atsivertimas – tai procesas. Mūsų liudijimai turi būti auginami ir stiprinami kasdien skaitant Raštus, meldžiantis, einant į bažnyčią, lankant šventyklą ir sekant mūsų pranašu.

Raštai turėtų būti svarbi mūsų gyvenimo dalis. Kai buvau maža mergaitė, bet dar nebuvau Bažnyčios narė, manęs paprašė pasirinkti Raštų eilutę ir išmokti ją atmintinai. Pasirinkau Patarlių 3:5–6:

„Visa širdimi pasitikėk Viešpačiu ir nesiremk vien savo įžvalga.

Pripažink Jį visur, kad ir ką darytum, ir Jis ištiesins tavo kelius.“

Negalėčiau pasakyti kiek kartų savo gyvenime prisiminiau šią eilutę, kai man reikėjo pagalbos iš aukščiau. Jei tiesiog pasitikėsime Viešpačiu, suprasdami, kad mes ne viską žinome apie tai, kas vyksta mūsų gyvenime, ir prisiminsime dėkoti Jam už daugybę gaunamų palaiminimų, Jis parodys mums kelią. Tai gali ir nenutikti pagal mūsų tvarkaraštį, tačiau žinau, kad Dangiškasis Tėvas kiekvienam iš mūsų turi planą.

Dar viena iš mano mėgstamiausių eilučių yra Doktrinos ir Sandorų 123:12: „Nes žemėje tarp visų sektų, grupių ir religinių bendruomenių dar yra daug žmonių, kurie apakinti žmonių klastingo gudravimo, kuriuo šie tykoja apgauti, ir kurie dar nepažįsta tiesos tik todėl, kad nežino, kur ją rasti.“

Mums, kaip Bažnyčios nariams, labai svarbu dalintis Evangelija su aplinkiniais. Yra tiek daug žmonių tokių kaip aš, kurie ieško tiesos, tačiau nežino, kur ją rasti.

Svarbiausi mano gyvenime priimti sprendimai buvo pasikrikštyti ir susituokti su savo vyru šventykloje. Esu labai dėkinga už Evangeliją savo gyvenime. Visi žinome, kad gyvenimas kartais būna nelengvas. Turėtume prisiminti vyresniojo Džefrio R. Holando žodžius. Jis sakė:

„Dangaus ir Žemės Viešpats yra pasiruošęs palaiminti jus.[…]

Pasikliaukite Juo. Labai labai Juo pasikliaukite. Pasikliaukite Juo per amžius.“¹

Žinau, kad Dangiškasis Tėvas yra realus. Jis myli mus. Jis girdi mūsų maldas. Žinau, kad Jėzus Kristus yra mūsų Gelbėtojas. Jis mirė už kiekvieną iš mūsų ir suteikė mums didžią atgailos dovaną, kuri duoda mums galimybę keisti savo gyvenimą į gera kasdien. Žinau, kad su mumis yra gyvasis pranašas – Prezidentas Tomas S. Monsonas, ir aš žinau, kad pranašas Džozefas Smitas matė Tėvą ir Sūnų ir perdavė mums Mormono Knygą: dar vieną Jėzaus Kristaus testamentą.

Meldžiu, kad stiprintumėte ir augintumėte savo liudijimus kasdien darydami tuos dalykus, kurių mus mokė Gelbėtojas ir mūsų pranašai. Meldžiu, kad ir toliau pasikliautumėte Viešpačiu ir atmintumėte, kad Jis pažįsta jus ir kad Jis ištiesins jūsų kelius.

Visa tai sakau Jėzaus Kristaus vardu, amen.