Sugrąžinta tiesa

Vyresnysis Ričardas Dž. Meinsas

Septyniasdešimčių prezidentūros narys

Vakaras su Vyresniuoju Ričardu Dž. Meinsu

Pasaulinė dvasinė valandėlė jauniems suaugusiesiems • 2016 m. gegužės 1 d. • Solt Leiko Tabernakulis

Broliai ir seserys, man patinka klausytis mano žmonos Nensės atsivertimo istorijos ir kaip stipriai Džozefo Smito Pirmasis regėjimas ir Mormono knyga paveikė jos liudijimo atsiradimą ir atsivertimą. Grįžęs iš savo nuolatinės misijos visada buvau dėkingas už galimybę ir toliau keletą metų vykdyti misionieriaus vaidmenį supažindinant ją su Jėzaus Kristaus Evangelija. Galite įsivaizduoti, kaip aš džiaugiuosi, kad mums abiems viskas susiklostė būtent taip. Mūsų bažnytinis ir šeimyninis gyvenimas reiškia mums viską.

Aš nuoširdžiai džiaugiuosi šiuo Pirmosios Prezidentūros pavedimu kreiptis į jus šį vakarą. Manau, yra svarbu, kad jūs žinotumėte, jog aš, ruošdamas šią žinią, jaučiau Šventosios Dvasios įtaką bei kuždesius ir tikiuosi, kad tai, kuo pasidalinsiu, turės jums dvasinės naudos.

Jėzaus Kristaus Evangelijos pilnatvės Sugrąžinimas pastarosiomis dienomis buvo pranašų per visą istoriją numatytas ir išpranašautas. Štai kodėl studijuojantiems Raštus Jėzaus Kristaus Evangelijos sugrąžinimas neturėtų būti nuostabą keliantis dalykas. Egzistuoja daugybė pranašiškų pareiškimų Senajame ir Naujajame Testamente bei Mormono knygoje, kurie akivaizdžiai nuspėja ir nurodo į Evangelijos Sugrąžinimą. Senajame Testamente pavyzdžių galima rasti Pakartoto įstatymo,¹ Izaijo,² Jeremijo,³ Ezechielio,⁴ Danieliaus,⁵ Amoso⁶ ir Malachijo⁷ knygose. Naujajame Testamente - Mato,⁸ Morkaus,⁹ Apaštalų darbų,¹⁰ Romiečiams,¹¹ Efeziečiams,¹² 2 Tesalonikiečiams,¹³ ir Apreiškimų¹⁴ knygose. Daugelį kitų pranašysčių, nurodančių į Jėzaus Kristaus Evangelijos Sugrąžinimą, randame visoje Mormono knygoje. Pavyzdžių randame 1 Nefio,¹⁵ 2 Nefio,¹⁶ Jokūbo¹⁷ bei 3 Nefio¹⁸ knygose.

Vienas iš mano mėgstamiausių šių pranašysčių pavyzdžių apie Sugrąžinimą yra iš Danieliaus knygos Senajame Testamente. Maždaug 586 metais prieš Kristų Babilono karalius Nebukadnecaras apsupo ir nukariavo Jeruzalę. Užkariavęs Judą, karalius Nebukadnecaras nurodė vienam iš savo pareigūnų atvesti keletą Izraelio vaikų tarnauti patarėjais jo rūmuose. Karalius paminėjo, jog ši rinktinė grupė turėtų būti „suman[i] visose išminties srityse, apdovanot[a] pažinimu bei supratimu ir tinkam[a] tarnauti karaliaus rūmuose“.¹⁹

Šioje rinktinėje grupėje buvo Danielius, Hananija, Mišaelis ir Azarija. Galbūt jūs prisimenate, kad nelaisvėje šiems vaikinams buvo suteikti nauji babiloniečių vardai: Beltšacaras, Šadrachas, Mešachas ir Abed Negas. Tai buvo intensyvios babiloniečių kultūros skiepijimo dalis.

Karalius Nebukadnecaras turėjo progą pabendrauti su šiais keturiais Judėjos jaunuoliais. Raštai mums sako, kad „kada tik karalius kreipdavosi į juos su klausimu, reikalaujančiu išminties ir žinojimo, jis rasdavo juos dešimt kartų pranašesnius už visus karalystės magus ir kerėtojus“.²⁰

Vieną naktį, karaliui miegant, jis susapnavo sapną. Sapnas jį sukrėtė, todėl norėjo sužinoti to sapno išaiškinimą. Karalius nusprendė išbandyti savo patarėjus paprašydamas jų labai neįprasto dalyko. Jis sušaukė savo magus, kerėtojus ir raganius ir liepė jiems pirma papasakoti jo sapną, o po to paaiškinti jį. Jis gana rimtai žiūrėjo į savo prašymą. Karalius Nebukadnecaras jiems pasakė: „Jei neatskleisite man šio sapno ir nepaaiškinsite, tai būsite sudraskyti į kąsnelius, o jūsų namai išgriauti“.²¹

Kai karaliaus išminčiai nesugebėjo papasakoti jo sapno ir taipogi akivaizdu, kad negalėjo jo paaiškinti, karalius taip įtūžo, kad įsakė išžudyti visus Babilono išminčius, įskaitant Danielių bei jo draugus. Tačiau Danielius sugebėjo susitikti su karaliumi ir įtikino jį, kad šis duotų jam šiek tiek laiko, ir jis paaiškinsiąs karaliui jo sapną.

Danielius grįžo namo ir papasakojo savo draugams, kas nutiko. Jie maldavo Viešpaties atskleisti slaptą karaliaus regėjimą, kad jie ir likusieji Babilono išminčiai nežūtų. Štai ką sako Raštai apie šio maldavimo rezultatą: „Paslaptis buvo apreikšta Danieliui nakties regėjime, ir Danielius šlovino dangaus Dievą.“²²

Pašlovinęs Dievą ir padėkojęs Jam, Danielius nuėjo pas Arjochą, karaliaus sargybos vadą, ir tarė jam: „Nežudyk Babilono išminčių. Nuvesk mane pas karalių, ir aš karaliui paaiškinsiu sapną.“²³

Arjochas skubiai nuvedė Danielių pas karalių ir tarė: „Tarp tremtinių iš Judo užtikau žmogų, kuris gali karaliui sapną paaiškinti“.²⁴

Kai Danielius buvo nuvestas pas karalių, karalius Danieliui uždavė šį klausimą: „Ar tu iš tikro gali papasakoti sapną, kurį aš mačiau, ir jį paaiškinti?“²⁵

Danielius atsakė, sakydamas:

„Paslapties, apie kurią karalius klausia, neatskleis nei išminčiai, nei kerėtojai, nei magai, nei spėliotojai.

Bet yra danguje Dievas, kuris apreiškia paslaptis, ir jis atskleidė karaliui Nebukadnecarui, kas įvyks dienų pabaigoje. Štai koks buvo tavo sapnas ir kokie regėjimai atėjo tau į galvą, kai gulėjai lovoje.“²⁶

Danielius tada atskleidė karaliui Nebukadnecarui sapną. Ir patvirtino:

„Tu, karaliau, matei regėjimą. Štai didžiulė statula. Ši statula milžiniška, nepaprasto spindesio. Ji stovėjo priešais tave, ir jos išvaizda kėlė baimę.

Tos statulos galva buvo gryno aukso, krūtinė ir rankos - sidabro, pilvas ir šlaunys - žalvario,

kojos - geležies, o pėdos - iš dalies geležies ir iš dalies molio.

Tau beregint, buvo atkirstas nuo kalno akmuo, bet ne žmogaus rankomis, ir jis trenkėsi į statulos geležies ir molio pėdas ir sutrupino jas į šipulius.

Tuomet geležis, molis, žalvaris, sidabras ir auksas, viskas iš karto subyrėjo į šipulius ir tapo tarsi pelai vasarą klojimuose. Vėjas juos nupūtė, nepalikdamas nė pėdsakų. Bet akmuo, trenkęs į statulą, virto dideliu kalnu ir pripildė visą žemę.“²⁷

Papasakojęs sapno turinį karaliui Nebukadnecarui, Danielius toliau tęsė paaiškindamas sapną. Danielius sakė:

„Tu, o karaliau, karalių karaliau, kuriam dangaus Dievas davė karalystę, galybę, jėgą, garbę,

į kurio rankas jis atidavė žmones, kad ir kur jie gyventų, laukų žvėris ir padangių paukščius ir kurį jis padarė visų jų valdovu, tu esi ta aukso galva.“²⁸

Danielius toliau aiškino karaliui apie įvairias karalystes, kurios iškils po jo karalystės, kurias simbolizuoja sidabro krūtinė ir rankos, žalvario pilvas ir šlaunys, geležies kojos bei pėdos - iš dalies geležies ir iš dalies molio.

Toliau yra pranašystė apie Jėzaus Kristaus Evangelijos Sugrąžinimą ir Dievo karalystės įkūrimą paskutinėmis dienomis. Danielius sakė:

„O anų karalių dienomis [t.y. šiomis paskutiniosiomis dienomis] dangaus Dievas įkurs karalystę, kuri niekada nebus sunaikinta; ši karalystė nebus perduota kitai tautai. Ji sutrupins į šipulius visas anas karalystes ir padarys joms galą, o pati tvers amžinai,

kaip tavo regėtasis akmuo, atkirstas nuo kalno ne žmogaus rankomis, sutrupino į šipulius geležį, žalvarį, molį, sidabrą ir auksą. Didysis Dievas parodė karaliui, kas įvyks ateityje. Sapnas yra tikras, ir jo aiškinimas tikras.“²⁹

Broliai ir seserys, Sugrąžinimas ir po to einantis Bažnyčios ir Jėzaus Kristaus Evangelijos augimas pastarosiomis dienomis yra šios išsamios, senovės pranašo Danieliaus paskelbtos, pranašystės išsipildymo pradžia.

Dabar peršokime 2400 metų po karaliaus Nebukadnecaro valdymo, į laikmetį prieš pat Jėzaus Kristaus Evangelijos Sugrąžinimą. Leiskite man nupasakoti jums istorinę situaciją prieš Džozefo Smito Pirmąjį regėjimą.

Džozefo Smito senelis Azaelis Smitas buvo Amerikos kariuomenės kareivis Amerikos nepriklausomybės kare ir savo akimis matė naujos valstybės gimimą.

Džozefo Smito tėvai, Džozefas Vyresnysis ir Liusė Mak, dar buvo vaikai, kai 1788 metais Jungtinių Amerikos Valstijų Konstitucija buvo ratifikuota, kartu su 1791 metų Pirmąja Konstitucijos pataisa, kuri garantavo, kad vyriausybė nekontroliuos bažnyčios veiklos, o bažnyčia vyriausybės.

Tokiu būdu religija Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo demonopolizuota, ir nesant valstybės remiamos bažnyčios amerikiečiai ir amerikietės galėjo laisvai pasirinkti bet kurią bažnyčią arba išvis nesirinkti jokios.

Po šio įvykio Azaelis Smitas džiaugėsi naujos valstybės religijos išpažinimo laisve. Jis teigė: „[Dievas] vadovavo mums per šlovingą revoliuciją ir atvedė mus į pažadėtąją taikos ir laisvės žemę“.³⁰

Po Amerikos nepriklausomybės karo, pokyčiai transporte, susisiekime ir pramonėje naujoje tautoje padėjo sukurti respublikos kultūrą. Buvo įsteigti bankai finansuoti naujų verslų įkūrimą laisvoje, atviros rinkos ekonomikoje.

Kartu su pokyčiais Amerikos visuomenėje ir kultūroje, vėlyvaisiais 1790 metais prasidėjo dešimtmečius trukę religiniai atgimimai, periodas, istorikų vadinamas Antruoju didžiuoju prabudimu. Tiems atgimimams buvo būdingi susirinkimai po atviru dangumi, entuziastingi bei emocingi pamokslai ir didelio skaičiaus žmonių atsivertimai. Didžiausią naudą iš Antrojo didžiojo prabudimo turėjo baptistai ir metodistai, kurie atmetė populiarią kalvinistų lemties doktriną, kurios tuo metu buvo mokoma savivaldą turinčiose protestantiškose bažnyčiose. Kalvinistai įsivaizdavo Dievą kaip suverenų aukščiausiąjį valdovą, kuris paslaptingai nulėmė kai kurių vyrų ir moterų išgelbėjimą. Dėl nuopuolio vyrai ir moterys kalvinistams buvo visiškai sugedę nusidėjėliai ir bejėgiai pasirinkti išgelbėjimą per Kristų.

Tačiau per Antrąjį didįjį prabudimą baptistai ir metodistai pamokslavo apie maloningesnį Dievą ir akcentavo išsigelbėjimą kaip asmeninį pasirinkimą. Šis asmeninio išsigelbėjimo požiūris didžiąja dalimi kilo iš Arminianizmo teologijos, t.y. iš olandų teologo Jokūbo Arminijaus doktrinų. Arminijus ir vėlesni religiniai vadovai Amerikoje tikėjo, kad Dievo malonė suteikia asmenims galimybę pasirinkti Kristų ir kad Jis yra pajėgus išgelbėti visus, kurie pasirenka būti išgelbėti.³¹

Su šiomis prieštaraujančiomis išgelbėjimo idėjomis susidūrė Džozefo Smito šeimos nariai bandydami suprasti, kokią religiją pasirinkti. Džozefo Smito senelis Azaelis ir tėvas Džozefas Vyresnysis pritarė Arminijaus požiūriui į geranorišką ir mylintį Dievą. Vėliau Azaelis Smitas rašė: „Jėzus Kristus gali išgelbėti visus, kaip ir kiekvieną“.³² Azaelis ir Džozefas Vyresnysis priskyrė save universalistams ir tikėjo, kad Dievas be jokių išimčių išpirks visą žmoniją, - iš esmės priešingai kalvinistų nuomonei, kad išgelbėjimas buvo tik Dievo išrinktiesiems.

Liusi Mak religinė patirtis yra neaiški iki 1802 metų, kai ją užpuolė sunki liga ir ji pažadėjo Dievui, kad padarys viską, ką tik gali, kad tarnautų Jam, jei tik išgyvens. Vėliau, atsigavusi po ligos, Liusi Mak rašė: „Nors apie religiją nesu daug kalbėjusi, bet aš buvau visiškai pasinėrusi į ją“.³³ Galiausiai Liusi Mak ir Džozefas Vyresnysis kėlėsi iš vieno miesto į kitą ieškodami tiek žemiško, tiek ir dvasinio išgelbėjimo.

Šiuo nepastoviu kėlimosi iš miesto į miestą metu, 1805 metų gruodžio 23 dieną, Šerone, Vermonto valstijoje, gimė Džozefas Smitas Jaunesnysis. Galiausiai Smitų šeima apsigyveno Palmyroje, Niujorko valstijoje, o po to savo namus įkūrė netoli Mančesterio. Netoli savo naujųjų namų Smitų šeima rado verdantį religinį gyvenimą. Baptistai, presbiterionai ir metodistai - visi patyrė didelį augimą šioje vietovėje tarp 1816 ir 1821 metų, todėl susiformavo nauja presbiterionų bendruomenė, buvo pastatyti nauji metodistų susirinkimų namai, ir šimtai vyrų bei moterų atsivertė.

Liusi Mak išbandė presbiterionizmą, tačiau, jos žodžiais tariant, „ten tebuvo tuštuma“. Po to ji išbandė metodizmą, tačiau Džozefas Vyresnysis atkalbėjo ją nuo tolesnio gilinimosi, nes jis, kaip ir jo tėvas Azaelis, mažai tikėjo jų mokytomis doktrinomis. Nors Smitai nepriklausė jokiai bažnyčiai, jie stengėsi mokyti savo vaikus krikščioniškų principų namuose, per Biblijos skaitymą ir asmeninę maldą.³⁴

Džozefas Smitas Jaunesnysis būdamas vaikas lankėsi keliuose atgimimo susirinkimuose su savo šeima. Jį labai paveikė mokymai ir diskusijos tėvo, kuris ieškojo ir negalėjo rasti tarp atgimimo bažnyčių tokios, kuri būtų suorganizuota taip kaip Jėzaus Kristaus ir Jo apaštalų senovės organizacija. Džozefas klausydavosi ir mąstydavo šeimos Biblijos studijų metu. Būdamas dvylikos metų, jis pradėjo jaudintis dėl savo nuodėmių ir rūpintis savo nemirtingos sielos gerove, kas paskatino jį pačiam tyrinėti Raštus.

Būdamas keturiolikos metų Džozefas Jaunesnysis rašė:

„Vieną dieną skaičiau Jokūbo laiško pirmojo skyriaus penktąją eilutę, kuri skamba taip: Jei kuriam iš jūsų trūksta išminties, teprašo Dievą, kuris visiems dosniai duoda ir nepriekaištauja; ir jam bus suteikta.

Dar niekada jokia Raštų ištrauka su tokia galia neatėjo į žmogaus širdį, kaip ši tuomet atėjo į manąją. Atrodė, kad ji su didele jėga užvaldė visus mano širdies jausmus. Aš mąsčiau apie ją vėl ir vėl, suvokdamas, kad jei kuriam reikia išminties iš Dievo, tai man.“³⁵

Galiausiai Džozefas nusprendė paklausti Dievo.

Džozefas parašė arba padiktavo keturis žinomus pasakojimus apie savo Pirmąjį regėjimą. Be to, jo amžininkai užrašė savo atsiminimus apie tai, ką jie girdėjo Džozefą kalbant apie regėjimą; yra žinomi penki tokie pasakojimai. Tikra palaima, kad turime šiuos užrašus. Jų dėka Džozefo Pirmasis regėjimas yra geriausiai istorijoje aprašytas regėjimas. Raginu jus apsilankyti internete adresu history.lds.org, kad sužinotumėte daugiau apie šiuos pasakojimus ir pamatytumėte, kaip jie derėdami tarpusavyje nupiešia išsamesnį vaizdą.

Raštų rodyklės skiltyje „Pirmojo regėjimo pasakojimai“ rašoma: „Skirtingi Pirmojo regėjimo pasakojimai perpinti nesikeičiančia gija, nors, savaime suprantama, juose akcentuojamos skirtingos tų įvykių detalės. Istorikai tikisi, kad žmogus skirtingose aplinkybėse ir skirtingoms auditorijoms atpasakojantis nutikimus, bėgant laikui, pasakojimuose akcentuos skirtingus įvykio aspektus ir iškels skirtingas detales. Tikrai skirtumai, panašūs į tuos, esančius Pirmojo regėjimo pasakojimuose, randami ir skirtinguose Raštų pasakojimuose apie Pauliaus regėjimą kelyje į Damaską ir Apaštalų patyrimą ant Atsimainymo kalno. Tačiau nepaisant skirtumų, visus Pirmojo regėjimo pasakojimus sieja ta pati esminė gija. Kai kurie klaidingai teigia, kad bet koks atpasakotoje istorijoje esantis nesutapimas įrodo, kad jis yra išgalvotas. Tačiau priešingai, gausūs istoriniai metraščiai mums leidžia įsigilinti į šį nepakartojamą nutikimą labiau nei būtų įmanoma, jeigu apie jį būtų mažiau aprašyta“.³⁶

Norėčiau trumpai su jumis peržiūrėti keturis pasakojimus, kuriuos užrašė arba padiktavo Džozefas Smitas.

Pirmas, 1832-ųjų metų, pasakojimas yra seniausias Pirmojo regėjimo aprašymas. Jis yra dalis šešių puslapių autobiografijos, kuri daugiausia yra užrašyta Džozefo ranka. Šis dokumentas yra Bažnyčios nuosavybė nuo jo parašymo dienos. Po ilgosios kelionės į vakarus jis keletą metų išgulėjo kelioninėje dėžėje, o po to apskritai buvo nežinomas, kol 1965 metais buvo publikuotas magistro darbe. Nuo to laiko jis buvo pakartotinai publikuojamas, o taip pat ir LDS.org tinklalapyje bei Džozefo Smito dokumentų projekte. Šiame dokumente Džozefas Smitas išreiškia rūpestį dėl nežinojimo, kur rasti Gelbėtojo atleidimą. Jis liudija: „Viešpats atvėrė man dangus, ir aš mačiau Viešpatį“.³⁷ Kai kurie interpretavo, kad čia kalbama tiktai apie vienos dieviškos esybės pasirodymą, nors skaitant kitus dokumentus, galima suprasti, jog ši frazė reiškia tai, kad Dievas Tėvas atvėrė dangus Džozefui ir apreiškė Savo Sūnų, Jėzų Kristų.

Šis pasakojimas nuostabiai pabrėžia Gelbėtojo Apmokėjimą ir asmeninį išpirkimą, kurį Jis pasiūlė Džozefui. Jo vienoje dalyje rašoma: „Viešpats atvėrė man dangus, ir aš mačiau Viešpatį, ir Jis kreipėsi į mane sakydamas: „Džozefai, mano sūnau, tavo nuodėmės tau atleistos. […] Aš buvau nukryžiuotas už pasaulį, kad visi, kurie tiki mano vardą, galėtų turėti amžinąjį gyvenimą“.“ Džozefas paliudijo, kad jis patyrė džiaugsmą ir meilę, bet negalėjo surasti nei vieno, kuris patikėtų. „Mano siela buvo pripildyta meilės, ir daug dienų aš buvau pakylėtas dėl didelio džiaugsmo, ir Viešpats buvo su manimi, bet negalėjau rasti nei vieno, kuris patikėtų mano dangišku regėjimu. Nepaisant to, mąsčiau apie šiuos dalykus savo širdyje.“³⁸

Kitas - 1835 metų - Džozefo regėjimo aprašymas Robertui Metjusui, 1835 metais apsilankiusiam Kirtlande. Jį Džozefo dienoraštyje užrašė jo raštininkas. Jis nebuvo įtrauktas į pirmuosius Džozefo istorijos leidimus, o pirmą kartą buvo išleistas 1960-aisiais leidinyje BYU Studies. Šiame pasakojime Džozefas liudija, kad pirma jam apsireiškė Dievas, o po to jis taip pat regėjo Gelbėtoją: „Galingoje maldoje šaukiausi Viešpaties. Ugnies stulpas pasirodė virš mano galvos; jis tolygiai leidosi ant manęs ir pripildė mane nenusakomo džiaugsmo. Asmenybė pasirodė šiame ugnies stulpe, kuris buvo išplitęs visur aplinkui, tačiau liepsnos nieko nesiglemžė. Greitai pasirodė kita asmenybė, tokia, kaip ir pirmoji. Ji tarė man: „Tavo nuodėmės yra tau atleistos“.“ Šitame pasakojime Džozefas taip pat pažymėjo: „Šiame regėjime mačiau daug angelų“.³⁹

Kitas, 1838-ųjų metų, pasakojimas yra žinomiausias pasakojimas ir yra iš Džozefo rankraščių istorijos. Pirmasis juodraštis buvo parašytas 1838-ųjų pradžioje, Džozefui pabėgus iš Kirtlando, o antrasis juodraštis - 1839 metais, netrukus po jo pabėgimo iš Misūrio. Taigi jis buvo parašytas didžiulio pasipriešinimo aplinkybėmis. Jis buvo pirmą kartą išspausdintas 1842 metais laikraštyje „Times and Seasons“. 1851 metais jis taip pat buvo įtrauktas į Brangųjį Perlą, kuris iš pradžių buvo lankstinukas britų šventiesiems, o vėliau 1880 metais buvo kanonizuotas kaip Raštai visiems šventiesiems.

Keletas šio pasakojimo juodraščių buvo išleista Džozefo Smito dokumentų projekte. Kaip ir 1835 metų pasakojime, pagrindinis šiame pasakojime užduodamas klausimas - kuri bažnyčia yra teisinga. Atkreipdamas dėmesį į Bažnyčios istoriją, o ne tik į Džozefo istoriją, šis pasakojimas sutelktas į regėjimą, kaip į „Bažnyčios pakilimo ir didėjimo“ pradžią.⁴⁰ Todėl jame nekalbama apie asmeninį atleidimą, minimą ankstesniuose dviejuose pasakojimuose.

Ir galiausiai 1842 metų pasakojimas yra atsakymas į Chicago Democrat redaktoriaus Džono Ventvorto prašymą pateikti informaciją. Džozefas parašė jam laišką, į kurį įtraukė ne tik Tikėjimo Teiginius, bet taip pat aprašė savo Pirmąjį regėjimą. Laiškas buvo išspausdintas 1842 metais laikraštyje Times and Seasons. Džozefui leidus, jis 1843 metais buvo dar kartą išspausdintas Izraelio istoriko Danieliaus Rupo knygoje apie krikščionių bažnyčias Jungtinėse Valstijose. Šis pasakojimas buvo skirtas skaitytojams, nesusipažinusiems su mormonų įsitikinimais. Jis buvo parašytas nurimus pasipriešinimui, su kuriuo susidūrė Pranašas.

Kaip ir kituose aprašymuose Džozefas atkreipė dėmesį į patirtą sumaištį ir dviejų Asmenybių pasirodymą atsakant į jo maldą: „Kai buvau apimtas dangiškojo regėjimo, aš mačiau dvi šlovingas Asmenybes, kurios tiksliai priminė viena kitos bruožus bei panašumą ir buvo apsuptos spindinčios šviesos, kuri nustelbė saulės spindesį vidurdienį. Jos pasakė man, kad visos religinės denominacijos tikėjo neteisingomis doktrinomis ir kad nei viena iš jų Dievo nebuvo pripažinta kaip Jo bažnyčia ir karalystė. Ir man buvo aiškiai nurodyta „neiti paskui jas“, tuo pačiu man buvo pažadėta, kad kada nors ateityje man bus atskleista Evangelijos pilnatvė.“⁴¹

Palaima yra turėti šiuos Džozefo Pirmojo regėjimo pasakojimus. Panašiai kaip atskiros Naujojo Testamento Evangelijos kartu visapusiškiau apibūdina Kristaus gyvenimą ir tarnavimą, taip ir kiekvienas iš šių Džozefo Pirmojo regėjimo pasakojimų unikaliomis detalėmis ir perspektyva papildo bendrą patyrimą. Kartu jie pasakoja nuoseklią, harmoningą Džozefo istoriją. Jie visi pabrėžia, kad buvo sumaištis ir nesantaika tarp krikščionių bažnyčių, kad Džozefas troško žinoti, kuri (jei išvis tokia yra) buvo teisi, kad jis tyrinėjo Raštus ir meldėsi, kad šviesa nusileido iš dangaus ir kad dieviškos esybės pasirodė ir atsakė į jo maldą.

Dabar norėčiau grįžti atgal ir išsamiai apžvelgti kanonizuotą 1838 metais aprašytą Džozefo Smito Pirmąjį regėjimą. Tai pats galingiausias mokymosi patyrimas, kokį šioje žemėje galima turėti. Šis patyrimas pakeitė Džozefo gyvenimą, jis pakeitė mano gyvenimą, ir žinau, kad tai pakeitė ar pakeis jūsų gyvenimą, jei jūs eisite pas Viešpatį prašydami jo realumo patvirtinimo.

„Po kurio laiko aš priėjau išvadą, kad arba turiu pasilikti tamsoje ir sumaištyje, arba turiu padaryti, kaip nurodo Jokūbas, tai yra prašyti Dievą. Po kurio laiko nusprendžiau „prašyti Dievą“, priėjęs išvadą, kad, jeigu jis suteikia išminties tiems, kuriems trūksta išminties, ir suteikia jos dosniai ir nepriekaištauja, galėčiau pabandyti ir aš.

Taigi nusprendęs prašyti Dievą, išėjau į mišką pabandyti. Tai buvo tūkstantis aštuoni šimtai dvidešimtųjų metų ankstyvo pavasario gražios giedros dienos rytą. Tai buvo pirmas toks bandymas mano gyvenime, nes būdamas apsuptas visų savo nerimų, kol kas dar niekada nebandžiau melstis balsu.

Nuėjęs į iš anksto numatytą vietą, apsidairęs ir įsitikinęs, kad esu vienas, atsiklaupiau ir ėmiau atnašauti savo širdies troškimus Dievui. Vos pradėjus tai daryti, mane sugriebė kažkokia jėga, kuri visiškai pergalėjo mane, ir taip stulbinančiai mane paveikė, kad sukaustė mano liežuvį taip, jog negalėjau kalbėti. Mane apgaubė tiršta tamsa, ir kurį laiką man atrodė, kad aš pasmerktas staigiam sunaikinimui.

Bet, kai įtempiau visas savo galias šauktis Dievo, kad išvaduotų mane iš šito mane sugriebusio priešo galios, ir būtent tuo momentu, kai buvau pasiruošęs nugrimzti į neviltį ir pasiduoti sunaikinimui - ne įsivaizduojamam sunaikinimui, bet galiai kažkokios realios būtybės iš neregimo pasaulio, turinčios tokią stebėtiną galią, kokios dar niekada nebuvau patyręs iš jokios būtybės - kaip tik šią didžiulės baimės akimirką tiesiai virš savo galvos išvydau šviesos stulpą, skaistesnį už saulę, kuris tolygiai leidosi, kol nusileido ant manęs.

Vos tik jis pasirodė, susivokiau esąs išvaduotas iš to priešo, kuris buvo mane sukaustęs. Kai šviesa buvo ant manęs, pamačiau dvi Asmenybes, kurių skaistumo ir šlovingumo neįmanoma apsakyti, stovinčias ore virš manęs. Viena iš jų kreipėsi į mane vardu ir tarė, rodydama į kitą: „Tai mano Mylimasis Sūnus. Jo klausyk.

Mano tikslas, dėl kurio ketinau teirautis Viešpaties, buvo sužinoti, kuri iš visų bažnyčių teisinga, idant žinočiau prie kurios jungtis. Todėl vos tik atsitokėjau tiek, kad pajėgiau kalbėti, aš paklausiau Asmenybių, stovinčių virš manęs šviesoje, kuri iš visų bažnyčių teisinga (nes iki tol man dar niekada į širdį neatėjo, kad visos jos neteisingos) ir prie kurios turėčiau jungtis.

Man buvo atsakyta, kad privalau nesijungti nė prie vienos iš jų, nes jos visos neteisingos.“⁴²

Kaip teigiama dokumente „First Vision Accounts“ (liet. „Pirmojo regėjimo pasakojimai“), kurį galima rasti internete adresu LDS.org, „Džozefas Smitas pakartotinai paliudijo, kad patyrė nepaprastą Dievo Tėvo ir Jo Sūnaus, Jėzaus Kristaus, regėjimą. Nei Pirmojo regėjimo tiesos nei argumentų prieš jį negalima patvirtinti tik istorijos tyrinėjimu. Džozefo Smito liudijimo tiesos žinojimas reikalauja kiekvieno nuoširdaus tiesos ieškotojo studijuoti aprašą, ir po to, parodant pakankamą tikėjimą Kristumi, nuoširdžioje ir nuolankioje maldoje klausti Dievo, ar aprašas yra tikras. Jei ieškotojas klaus su tikru ketinimu veikti pagal Šventosios Dvasios apreikštą atsakymą, Džozefo Smito regėjimo tiesa bus apreikšta. Tokiu būdu kiekvienas žmogus gali žinoti, kad Džozefas Smitas kalbėjo sąžiningai teigdamas: „Aš mačiau regėjimą; aš žinojau tai, ir aš žinojau, kad tai žino Dievas, ir aš negalėčiau to paneigti, nė nedrįsčiau“[Joseph Smith—History 1:25].“⁴³

Pasak Prezidento Džozefo F. Smito, „Svarbiausias pasaulio įvykis nuo Dievo Sūnaus prisikėlimo iš kapo ir Jo įžengimo į dangų yra Tėvo ir Sūnaus pasirodymas berniukui Džozefui Smitui“.⁴⁴

Broliai ir seserys, tai yra nuostabi ir kartu aiškumo suteikianti patirtis - analizuoti tai, ką mes iš tiesų išmokstame iš šio švento ir įspūdingo Džozefo Smito patyrimo. Norėčiau su jumis pasidalinti keliais tiesų pavyzdžiais, kuriuos mes išmokstame iš Džozefo Smito Pirmojo regėjimo apie amžinąją mūsų Dangiškojo Tėvo ir Jo Sūnaus, Jėzaus Kristaus, prigimtį; apie Šėtono realumą; apie kovą tarp gėrio ir blogio, taip pat apie kitus svarbius didžiojo išgelbėjimo plano aspektus.

Sužinome, kad Raštai yra tikri, kad jie gali būti suprantami pažodžiui ir pritaikomi mūsų gyvenime.

Sužinome, kad Raštų apmąstymas suteikia galios ir įžvalgos.

Sužinome, kad vien žinojimo nepakanka; veikimas pagal tai, ką mes žinome atneša Dievo palaiminimus.

Išmokstame pasitikėti Dievu ir žvelgti į Jį, ieškodami atsakymų į svarbiausius gyvenimo klausimus, ir nesikliauti žmogumi.

Sužinome, kad į maldas yra atsakoma pagal mūsų nepajudinamą tikėjimą ir pagal Dangiškojo Tėvo valią.

Sužinome apie Šėtono egzistavimo realumą ir kad jis turi tikrą galią veikti fizinį pasaulį, įskaitant mus.

Sužinome, kad Šėtono galia yra ribota ir kad Dievo galia ją pranoksta.

Sužinome, kad Šėtonas niekada nesiliaus stengtis sunaikinti Dievo darbo ir kad Šėtonas žinojo apie Džozefo Smito, kaip Sugrąžinimo pranašo, vaidmens svarbą.

Sužinome, kad galime įveikti Šėtoną šaukdamiesi Dievo ir visiškai tikėdami bei pasitikėdami Viešpačiu.

Sužinome, kad kur yra šviesa, tamsa turi pasitraukti.

Sužinome, kad Dievas Tėvas ir Jo Sūnus, Jėzus Kristus, yra dvi atskiros, individualios esybės, primenančios vieną kitą savybėmis ir panašumu.

Sužinome, kad esame sukurti pagal Dievo atvaizdą.

Sužinome, kad Kristus prisikėlė.

Sužinome, kad Dievas pažįsta mus asmeniškai ir žino mūsų reikmes bei rūpesčius. Jis pašaukė Džozefą vardu.

Sužinome apie ryšį tarp Dievo Tėvo ir Jo Sūnaus, Jėzaus Kristaus. Jėzus paklūsta Savo Tėvui, ir Tėvas su mirtingaisiais čia žemėje bendrauja per Savo Sūnų, Jėzų Kristų.

Sužinome, kad Jėzus Kristus yra mylimas Jo Tėvo, kai Jis kreipiasi į Jėzų kaip į Jo Mylimąjį Sūnų.

Sužinome, jog tikrosios Jėzaus Kristaus Bažnyčios, kurią Jis buvo iš pradžių įsteigęs, Džozefo Smito laikais žemėje jau nebebuvo, kas patvirtina didžiojo atsimetimo realumą, kurį išpranašavo apaštalas Paulius.

Sužinome, kad kai stipriai trokštame Dievo vadovavimo savo gyvenime, Jis parodo tobulą kelią mums. Džozefo laiku visos bažnyčios ir religinės organizacijos buvo neteisingos.

Sužinome, kad kiekviename Evangelijos laikotarpyje būna regėjimų, palaiminimų ir Dievo pašlovinimų.

Gauname įžvalgų, kaip Dievas pasirenka Savo pranašus.

Sužinome, kad Dievas pasirenka tyraširdžius, kurie yra teisūs ir turi teisių troškimų atlikti Jo darbą. Tai patvirtina Biblijos mokymą, kad Dievas žiūri į širdį, o ne į išvaizdą, socialinį statusą ar padėtį.

Broliai ir seserys, Pirmasis regėjimas yra raktas, atrakinantis daugelį tiesų, kurios buvo paslėptos šimtmečius. Neužmirškime ar būkime dėkingi už daugelį brangių tiesų, kurias sužinojome iš Džozefo Smito Pirmojo regėjimo.

Dievo Tėvo ir Jo Sūnaus, Viešpaties Jėzaus Kristaus, pasirodymas Džozefui Smitui pradėjo laikų pilnatvės Evangelijos laikotarpį. Su visais tais, kuriuos mylime ir kuriais rūpinamės, turėtume dalintis šiuo šventu įvykiu ir tuo, ko iš jo išmokome.

Yra du klausimai, kuriuos galite apsvarstyti, atsakyti ar pasidalinti socialiniuose tinkluose naudodami #LDSdevo groteles.

Kokių tiesų išmokote iš Džozefo Smito Pirmojo regėjimo?
Kaip Viešpats atsakė jums, kai jūs ieškojote tiesos ir atsakymų į turimus klausimus?

Nekantrauju perskaityti tai, kuo jūs pasidalinsite ryšium su šia reikšminga tema ir šiais svarbiais klausimais.

Baigdamas norėčiau pasidalinti su jumis dar viena tiesa, kurią išmokau mokydamas nuolatinius misionierius ir dėmesį sutelkęs į Džozefo Smito Pirmąjį regėjimą.

Prieš keletą metų man teko privilegija tarnauti Filipinų krašto prezidentūroje. Krašto prezidentūros nariai paeiliui pasisakydavo dvasinėse valandėlėse Misionierių ruošimo centre Maniloje. Naujai pašaukti nuolatiniai misionieriai atvykdavo į Manilą iš maždaug 14 įvairių visos Azijos ir Ramiojo vandenyno pakrantės šalių.

Mūsų paskyrimui Filipinuose artėjant prie pabaigos, mes džiaugėmės paskutine tekusia galimybe kalbėti misionieriams Misionierių ruošimo centro dvasinėje valandėlėje. Niekada nepamiršiu, kaip sėdėdamas ant pakylos žvelgiau į tuos nuostabius susirinkusius nuolatinius misionierius. Meldžiau įkvėpimo, kad galėčiau su jais pasidalinti kažkuo, kas padėtų jiems suprasti didelę svarbą darbo, kurį jie netrukus pradės daryti. Apmąstant, ką kalbėsiu, mano akį patraukė paveikslas ant auditorijos sienos. Šį paveikslą tikriausiai esate matę kabantį ant sienos jūsų susirinkimų namuose. Tai yra labai gerai žinomas Delo Parsono Džozefo Smito Pirmojo regėjimo paveikslas. Jame pavaizduotas Šventoje giraitėje klūpantis 14-etis Džozefas Smitas, gaunantis nurodymus iš mūsų Dangiškojo Tėvo ir Jėzaus Kristaus.

Savo žinią misionieriams pradėjau nurodydamas į Delo Parsono nupieštą Pirmojo regėjimo paveikslą ir paaiškindamas, kad Džozefas Smitas tuo konkrečiu momentu, klūpėdamas Šventoje giraitėje, melsdamas vadovavimo savo gyvenime, simbolizuoja visus tiesos ieškančius besidominčiuosius praeityje, dabartyje ir ateityje. Kodėl? Kadangi jis turėjo tą patį klausimą, kaip visi sąžiningi ir nuoširdūs besidomintieji. Klausdamas Viešpaties, kuri iš visų bažnyčių teisinga, jis iš tiesų ieškojo tiesos. Jis ieškojo savo gyvenimo tikslo. Jis ieško Dangiškojo Tėvo didžiojo išgelbėjimo plano.

Ar tuomet, kai Džozefas nuoširdžiai meldė atsakymo į savo klausimą, buvo žemėje kokie nors įgalioti misionieriai? Ne, nebuvo. Taigi, šiuo šventu momentu apsireiškė Dangiškasis Tėvas ir Jo Mylimas Sūnus, Jėzus Kristus, ir atsakė į berniuko Džozefo prašymą. Taip prasidėjo Jėzaus Kristaus Evangelijos pilnatvės sugrąžinimas.

Kaip Džozefas Smitas, taip ir tie besidomintieji, kurie veikiausiai sudarys sandoras, laikysis jų ir galiausiai eis pirmyn krikšto link, yra tie, kurie aktyviai ieško tiesos ir savo paskirties žemėje. Tai yra svarbi pamoka ne tik nuolatiniams misionieriams, bet taip pat ir mums, dalinantis Evangelija. Taip pat svarbu neužmiršti, kad daugelis ieškančių kryptingumo ir gyvenimo prasmės priklauso šioje dvasinėje valandėlėje dalyvaujančiųjų amžiaus grupei. Jie yra jūsų draugai ir kolegos. Mano žmona Nensė buvo viena iš tų, priklausiusių jūsų amžiaus grupei, kuri ieškojo tiesos ir gyvenimo tikslo.

Mano jaunieji draugai, kokį neįtikėtiną palaiminimą mes visi turime, kad gimėme tada, kai Jėzaus Kristaus Evangelijos pilnatvė yra atkurta žemėje. Liudiju jums, kad 1820 metų nuostabią pavasario dieną Džozefą Smitą aplankė Dievas Tėvas ir Jo Sūnus, Viešpats Jėzus Kristus. Liudiju, kad šventos žinios, kuriomis Jie pasidalino ir kurias Džozefas nuolankiai priėmė, buvo visų pranašysčių, šventųjų pranašų ištartų per visą žemės istoriją, išsipildymas. Taip pat liudiju, kad religijos laisvė, suteikta sukuriant ir įkuriant Jungtines Amerikos Valstijas, padėjo parengti kelią Sugrąžinimui. Taip pat liudiju apie prezidento Gordono B. Hinklio žodžių apie Pirmąjį regėjimą teisumą, kai jis teigė, kad „Džozefas Smitas per tas minutes, nesvarbu, kiek ilgai ar trumpai jos užtruko, sužinojo daugiau apie Dievo prigimtį, nei visi Raštų tyrinėtojai išmoko per visą istoriją.“⁴⁵ Kokia nuostabi galimybė yra mums visiems dalintis savo liudijimais apie Jėzaus Kristaus Evangelijos pilnatvės sugrąžinimą šiomis pastarosiomis dienomis.

Broliai ir seserys, tiesa buvo sugrąžinta, Jėzaus Kristaus vardu, amen.