Klausyti Jo balso neramiais laikais
2020 m. metinė Seminarijos ir instituto mokymų transliacija
2020 m. birželio 9 d.
Man privilegija šiandien būti su jumis. Labai myliu visus jus, uoliai besidarbuojančius seminarijose ir religijos institutuose (SI). Šiais metais bus 42 metai nuo to laiko, kai pradėjau dirbti nuolatiniu seminarijos mokytoju, ir stebiuosi, kaip tas laikas prabėgo. Branginu prisiminimus apie mokinius, mokytojus ir kitus kolegas, su kuriais, bėgant metams, kartu tarnavau skirtinguose paskyrimuose. Žaviuosi dešimtimis tūkstančių pašauktų mokytojų, kurie tiek daug laiko ir energijos skiria tam, kad laimintų jaunų žmonių gyvenimus. Man teko dalyvauti keliose klasėse įvairiose pasaulio šalyse ir mane sujaudino tai, kas tose pamokose vyksta. Mudu su Džile pasiekėme tokią gyvenimo stadiją, kai mūsų vaikaičiai yra pakankamo amžiaus, kad dalyvautų seminarijoje ar institute, ir esame dėkingi visiems, kurie darote jiems gerą įtaką. Dėkojame visiems jums, kurie esate užsiėmę šiuo didžiu darbu.
Anksčiau šiais metais prezidentas Raselas M. Nelsonas išleido vaizdo įrašą, pavadintą „How Do You #HearHim?“ (liet. „Kaip jūs Jo klausote?“)1. Tame vaizdo įraše jis pasakė: „Šiais ypatingais metais, kai minime 200-ąsias Pirmojo regėjimo metines, kviečiu jus giliai ir dažnai apmąstyti tą esminį klausimą: Kaip jūs Jo klausote? Taip pat kviečiu jus imtis žingsnių, kad galėtumėte Jo klausyti geriau ir dažniau.“ Galvojau apie tą kvietimą, ypač COVID–19 pandemijos, kuri pradėjo sklisti visame pasaulyje maždaug tuo laiku, kai buvo išleistas tas vaizdo įrašas, fone.
Netgi galvojau, kad pastarieji keli mėnesiai buvo ypatinga proga išgryninti tai, kaip aš Jo klausau. Daugybė žmonių neteko artimųjų dėl šitos baisios infekcijos. Pandemija pakeitė mūsų gyvenimą ir grafikus, atėmė daug kasdieninių įprastų dalykų. Ji pakeitė mūsų mokymui, garbinimui ir poilsiui skirtas susirinkimo vietas. Buvome priversti viską daryti kitaip. Seminarijos ir instituto darbe ji suteikia mums progą iš naujo įvertinti tai, ką darome ir kaip darome, ir pažiūrėti, ar Viešpats norėtų, kad kai ką pakeistume. Jis nukreips mus, jeigu Jo klausysime.
Atrodo, kad iššūkių ir streso laikai dažnai yra ypatingas metas gauti dievišką vadovavimą tiems, kas jam yra atviri. Pagalvokite apie tai, kas privedė prie Pirmojo regėjimo. Tai buvo „nemaž[o] sąmyš[io] ir susiskaldym[o] tarp žmonių“2 ir „didelio sąmyšio ir blogų jausmų“ metas.3 Pranašas Džozefas Smitas sakė, kad jo „protas buvo žadinamas giliai mąstyti ir didžiai nerimauti“.4 Jis „jaut[ė] nerimą dėl savo ir pasaulio nuodėmių“.5 Susidūręs su tokiu iššūkiu jis nuėjo į giraitę ir dangūs atsivėrė.
O kaip dėl laiko Liberčio kalėjime? Sąlygos, kurias jis ten asmeniškai patyrė, buvo baisios, ir tai, ką jis jautė dėl šventųjų, vejamų iš Misūrio tuo metu, kai jis buvo kalėjime, turėjo labai slėgti. Vis dėlto tuo sunkiu metu Viešpats atvėrė Džozefo supratimą.
Kai Alma vyresnysis susidūrė su iššūkiu, spręsdamas problemas Bažnyčioje, kur daug narių darė nuodėmes, jis „sunerimo savo dvasioje“6 ir mąstė, kaip pasielgti su tais nariais, kurie nusižengė Dievo įstatymams. Jis „bijojo pasielgti neteisingai Dievo akyse“7, todėl „išliejo visą savo sielą Dievui“8 ir Viešpats mokė jį, kaip elgtis su prasižengusiais.
Pagalvokite apie baisias aplinkybes vakarų pusrutulyje, kai Gelbėtojo nukryžiavimą lydėjo daugybė mirčių ir visa apimantis sunaikinimas. Toje nepersmelkiamoje tamsoje jie visi girdėjo ir suprato Gelbėtojo balsą.9 Vėliau, kai žmonės buvo susirinkę aplink šventyklą, jie girdėjo Tėvo balsą, bet nesuprato jo, kol trečią kartą jam skambant jie „atvėrė savo ausis, kad jį girdėtų; ir jų akys buvo nukreiptos jo garso link“.10 Tada jie girdėjo, kaip Tėvas pristato Sūnų, ir išgirdo žodžius: „Jo klausykite.“11 Tuo prasidėjo nuostabūs Gelbėtojo tarnystės žmonėms, kuriems teko privilegija Jo klausyti, įvykiai.
Visuose šiuose pavyzdžiuose buvo išliejamas apreiškimas, palaiminęs Bažnyčią ir pasaulį – tiek tada gyvenusius žmones, tiek gyvensiančius ateityje. Ten dalyvavę asmenys taip pat gavo labai asmenišką apreiškimą ir palaiminimus.
Džozefas Šventojoje giraitėje, – be to, kad sužinojo, jog neturi jungtis nei prie vienos bažnyčios, – buvo mokomas „daug kitų dalykų“12. Viešpats jam taip pat pasakė, kad jo nuodėmės atleistos.13
Liberčio kalėjime Džozefui buvo pažadėta: „Tyraširdžiai ir išmintingi, ir kilnūs, ir dori nuolat ieškos patarimo ir įgaliojimo, ir palaiminimų iš po tavo rankos.“14
Alma vyresnysis ne tik buvo mokomas, kaip elgtis su prasižengėliais, bet ir gavo labai asmenišką žinią. Jam buvo pasakyta, kad jis turės amžinąjį gyvenimą.15
Žmonės, girdėję Gelbėtoją, kai Jis apsilankė Dosniojoje žemėje, ne tik buvo mokomi Kristaus doktrinos ir kitų esminių tiesų, bet kiekvienam iš jų asmeniškai buvo leista paliesti žaizdas Jo kūne ir tapti Gelbėtojo Jėzaus Kristaus realumo liudytoju.16
Negalime tikėtis vien tik gauti nurodymus ir įkvėpimą, kokius sprendimus priimti savo paskyrimuose ir pašaukimuose; Viešpats pakankamai mus myli, kad pridėtų asmeninius palaiminimus ir įkvėpimą sunkiais laikais.
Almos knygos pabaigoje skaitome: „Dėl nepaprastai ilgo karo tarp nefitų ir lamanitų daugelis užkietėjo, […] o daugelis suminkštėjo dėl savo suspaudimų, tad nusižemino prieš Dievą net iki nuolankumo gelmių.“17 Patirdami tuos sunkius laikus galime suminkštėti ir nusižeminti. Tai daro šį laiką tinkamu laiku – nepaprastu laiku – Jo klausyti.
Per pastaruosius kelis mėnesius matėme pakankamai pasikeitimų, padedančių mums sužinoti, ko atsisakyti – kas tinkamai pasitarnavo mums, bet nėra svarbu einant pirmyn, ir gali net sulėtinti mūsų pažangą, jei to laikysimės. Tai gali būti metas mums prisitaikyti ir pasiruošti ateičiai, kada bus mažiau nurodymų, nei matėme praeityje.
Kartais galvojau, ar nebuvau šaukiamas daug kartų, bet „nenorėjau girdėti“18. Dabartinė situacija gali mums padėti tai įveikti. Jaučiu, kad turime progą pasikeisti ir pasiruošti tokiu būdu, koks dar nebuvo žinomas19.
Pritariu pastangoms pasiekti mūsų tikslą sutelkiant dėmesį į tai, kaip geriau laiminti šios besikeičiančiais laikais augančios kartos gyvenimą. Mane sudomino tai, kad Viešpats, mokydamas Bažnyčią apie dvasines dovanas, paaiškina: „kitiems Šventąja Dvasia duodama žinoti, kaip skirtingai tvarkomi reikalai […] pritaikantis savo pasigailėjimus pagal žmonių vaikų aplinkybes“20. Žmonių vaikų aplinkybės keičiasi ir Jis pritaiko savo pasigailėjimus pagal tas aplinkybes. Mums reikia tos dovanos žinoti, kaip skirtingai tvarkomi reikalai, kad galėtume padėti pagal žmonių vaikų aplinkybes. Tos aplinkybės pasikeitė ir keisis ateityje.
Kai mokomės geriau klausyti Jo ir gauti pagalbos, kurios reikia, kad mokytume mūsų brangius mokinius, jaučiu, kad taip pat turėsime asmeninius lobius ir pažinimą – taip, kaip tai turėjo Džozefas Smitas, Alma ir Dosniosios žemės žmonės. Tos asmeninės žinios ateis mums, kai nusižeminsime ir atsiversime Viešpaties vedimui. Jos gali ateiti netikėtai, kaip tai dažniausiai nutinka tiems, kurie susitelkia į kitus, bet tai bus galingos palaimos.
Praeitą vasarą norvegė dainininkė Sisel koncertavo kartu su Tabernakulio choru ir Šventyklos aikštės orkestru. Ji dainavo nuostabią dainą „Slow Down“ (liet. „Neskubėk“)21. Tai buvo jaudinančiai galinga. Kviečiu jus susirasti ją YouTube.com. Jos žinia atrodo ypač tinkanti šiam metui. Štai keli jos žodžiai:
Kai skęstu sumaišty,
kai beviltiškai kažko ilgu,
kai blaiviai mąstyti sunku,
švelnus balsas ramina:
Neskubėk, neskubėk, nurimk,
būk ramus ir lauk Viešpaties Dvasios,
neskubėk ir išgirsk Jo balsą,
ir pažink, kad Jis yra Dievas.
Kai negandos užklumpa,
kai jaučiuosi toks pažeidžiamas,
kai aplinkybės gniuždo mane,
pasigirsta toks švelnus, toks tyras balsas:
Neskubėk, neskubėk, mano vaike, nurimk,
būk ramus ir lauk Viešpaties Dvasios,
neskubėk ir išgirsk Jo balsą,
ir pažink, kad Jis yra Dievas.
Pasinaudokime šiuo istoriniu momentu. Sulėtinkime tempą. Jo klausykime. Tada judėkime pirmyn. Tai pakeis jaunų žmonių gyvenimus, kuriuos bandome laiminti, ir pakeis mus asmeniškai.
Meldžiu, kad Viešpats palaimintų kiekvieną iš jūsų, Jėzaus Kristaus vardu, amen.