Matnogo seminarijos vaizdo įrašas

2020 m. metinė Seminarijos ir instituto mokymų transliacija

Ričardas Menahanas: Matnogas yra savivaldybė Sorsogono provincijoje. Tai pradžios taškas nuo Lusono į Visajų regioną. Jeigu Matnogą galima vadinti milijonų keliautojų iš Lusono į Visajus (ir atgal) vartais, tai seminarija yra tarsi seminarijos mokinių vartai į geresnes galimybes gyvenime.

Aleksas Kastidades: Esu Aleksas Kastidades, seminarijos mokytojas ir naujasis Matnogo skyriaus prezidentas. Norėčiau visiems pranešti, kad 2012 m. seminarijos programa buvo pradėta turint 22 mokinius ir jų skaičius iki šių metų didėjo. Kasmet lankančių mokinių skaičius augo, o taip pat augo ir baigusiųjų skaičius.

Ričardas Menahanas: Mokymas tęsiasi. Nuo 22 pradžioje iki šios dienos, kai turime 110 mokinių. Trumpai tariant, seminarijos lankomumas 100 procentų. Jie sugebėjo užregistruoti visus potencialius seminarijos mokinius. Jau nuo 2015-ųjų kasmet užsiregistravusiųjų buvo beveik 100 proc. potencialių mokinių. Taip yra todėl, kad jie tiki, jog seminarija išties gali pakeisti gyvenimą.

Edilberto Gabelo: Mano vardas Edilberto Gabelo. Esu iš Matnogo skyriaus. Prieš šešerius metus buvau pašauktas skyriaus prezidentu. Peržvelgiau Bažnyčios narių informacinę sistemą, mūsų narių korteles. Ten susiradau potencialių seminarijos mokinių sąrašą. Kilo daug sunkumų, nes niekas seminarijai neskyrė dėmesio. Pasikalbėjau su grįžusiais misionieriais. Pirmasis jų buvo brolis Aleksas. Gavau iš jo pasižadėjimą.

Ričardas Menahanas: Tai buvo broliai ir seserys, kuriuos rekomendavo kaip seminarijos mokytojus. Brolį Aleksą Kastidades ir seserį Mardžę. Štai nuo ko viskas prasidėjo, nes pamačiau, jog jie supranta programos esmę.

Aleksas Kastidades: Jaunuoliai anksčiau negalėjo lankyti seminarijos, taip pat instituto. Iš esmės taip buvo dėl to, kad jų šeimos nebuvo Bažnyčios nariai. Kita priežastis buvo ta, kad jie gyveno toli nuo maldos namų.

Mardžė Adiong: Kaip nauja mokytoja nesupratau savo seminarijos mokytojos pašaukimo pobūdžio. Buvo labai sunku pradėti plėtoti programą. Ypatingai sunku buvo raginti jaunimą. Tuo metu jie buvo tokie abejingi.

Edilberto Gabelo: Man reikėjo Šventosios Dvasios pagalbos. Tai reiškia, kad reikėjo prašyti Dievo patarimo, kaip galėčiau atverti jaunimo širdis ir tėvų širdis, kad ir jie įsipareigotų, būtų geranoriški ir paremtų jaunuolius.

Aleksas Kastidades: Tada kaip seminarijos mokytojas prisijungiau prie tarybos susirinkimų su skyriaus prezidentūra ir visais vadovais bažnyčioje. Būtent taryboje aptarėme, ką derėtų daryti pirmiausia. Vienas misionierius pasiūlė visam skyriui pasninkauti, kad padėtų paklydusiems.

Ričardas Menahanas: Iškart visi sutarėme. Turėjome vieną tikslą – padėti jiems, nes Bažnyčios iškeltas prioritetas yra nuoširdžiai pakviesti visus potencialius seminarijos mokinius. Būtent tai ir padarėme. Ėmėme ir aplankėme visus juos. Rinkome ir rinkome vis naujus, o tada į pagalbą pasikvietėme aktyvius seminarijos mokinius, kurie taip pat padėjo šiame procese.

Stefani Pantoun: Po pamokų vieni kitų laukiame prie mūsų mokyklos vartų, prie kurių renkamės, kad kartu vyktume į seminarijos pamoką.

Aleksas Kastidades: Šiame skyriuje mokau anksti rytais. Keliuosi 3 val. ryto, kad pasiruoščiau vykti į maldos namus, kuriuose pamoka prasidės 5 val. ryto. Maldos namuose turiu būti prieš mokiniams atvykstant, kad paruoščiau priemones, kurias naudosime seminarijoje. Po seminarijos važiuoju tiesiai į darbą. Nuo maldos namų iki darbo man dvi valandos kelio. Pradžioje man buvo labai sunku. Po pietų iki 17 valandos turiu grįžti į maldos namus Matnoge, kad ir vėl mokyčiau seminariją. 15 val. atvykęs į Matnogą, jeigu lieka laiko, turiu aplankyti savo seminarijos mokinius ir jų tėvus. Kitaip tariant, savo seminarijos mokinius lankau jų namuose beveik kiekvieną dieną.

Mardžė Adiong: Jis buvo pašauktas būti kasdienės seminarijos mokytoju, o aš tapau namuose studijuojančiųjų mokytoja. Buvo sunku skirti dėmesio jaunimui, ypač tiems, kurie gyvena toli – ne už kelių metrų, bet kilometrų – nuo maldos namų. Reikia juos aplankyti jų namuose, kad turėtų galimybę dalyvauti seminarijos programoje. Dabar turiu 23 namuose studijuojančius mokinius ir kas savaitę visus juos aplankau asmeniškai.

Ričardas Menahanas: Negalime nuvertinti asmens potencialo. Žvelgiu į juos kaip į labai brangius Dievo sūnus ir dukteris. Esu įsitikinęs, kad programa tikrai gali pakeisti jų gyvenimą. Štai kodėl esame tokie užsidegę dėl šios programos. Šiais metais jie turi 12 išvykusių misionierių, ir jų bus dar daugiau.

Mardžė Adiong: Vadovai daug prisideda; jie sugalvoja veiklas jaunimui, kad šie susidraugautų; taip pat jie gali paskatinti jaunimą mokytis pagal seminarijos programą.

Erika Vilaryl: Esu labai palaiminta dėl seminarijos, nes per ją sustiprėjo mano tikėjimas, ji padėjo man būti stipriai ir kliautis Viešpaties stiprybe.

Arnoldas Kariso: Lankydamas seminariją ruošiuosi misijai.

Mardžė Adiong: Esu išties laiminga! Kadangi taip pat esu mama, kai matau, kad reikia pasirūpinti kuriuo nors jaunuoliu, stengiuosi, kad jie pasijustų mylimi. Kai kuris nors mokinys negali atvykti į pamoką, jaučiuosi nelaiminga, nes žinau, kad iškilo problema; todėl stengiuosi su jais susisiekti ir sužinoti priežastį. Tad netgi jeigu tas mokinys gyvena toli, iš visų jėgų stengiuosi jį aplankyti ir parodyti, kad jis svarbus ir ypatingas.

Ričardas Menahanas: Kaip sakiau, nenustebsiu, kai vieną dieną daugelis šių jaunuolių taps Bažnyčios vadovais šiame krašte ir galbūt apygardoje.

Dalyviai:

Ričardas MenahanasSeminarijos ir instituto koordinatorius

Aleksas KastidadesSeminarijos mokytojas

Edilberto GabeloBuvęs skyriaus prezidentas

Mardžė AdiongNamuose studijuojančiųjų seminarijos mokytoja

Stefani PantounSeminarijos mokinė

Erika VilarylSeminarijos mokinė

Arnoldas KarisoSeminarijos mokinys