Aptarimo grupės diskusija
2020 m. metinė Seminarijos ir instituto mokymų transliacija
2020 m. birželis 9 d.
Brolis Džeisonas Vilardas: Sveikiname visus jus, kad ir kur būtumėte, susirinkusius į šią grupės diskusiją. Mano vardas Džeisonas Vilardas. Tarnauju pavaduojančiu Seminarijų ir religijos institutų administratoriumi. Labai džiaugiamės, kad šiandien prie mūsų prisijungė šie ypatingi svečiai: sesuo Reina Aburto, antroji patarėja visuotinėje Paramos bendrijos prezidentūroje; sesuo Mišelė Kreig, pirmoji patarėja visuotinėje Merginų organizacijos prezidentūroje; sesuo Džilė Džonson, mūsų įgaliotinio vyresniojo Polo V. Džonsono žmona; ir broliai Čiadas Vilkinsonas bei Bertas Vimpis, kurie taip pat tarnauja pavaduojančiais Seminarijų ir religijos institutų administratoriais. Ačiū kiekvienam, kad šiandien prisijungėte prie mūsų.
Šios diskusijos tikslas yra aptarti keletą klausimų. Tikimės, jog tai pravers įvairiomis aplinkybėmis, kai stengsitės dar galingiau laiminti jaunimą ir jaunus suaugusiuosius visame pasaulyje. Ruošdamiesi šiandienos diskusijai prašėme dangaus pagalbos ir raginame jus daryti tą patį.
Tad pradėkime nuo pirmo klausimo. Panašu, kad vis daugiau ir daugiau mokytojų, mokinių ir šeimų susiduria su sunkumais patirdami stresą, nerimą, depresiją ir kitus emocinius iššūkius. Kaip galime jiems padėti?
Sesuo Reina Aburto: Manau, kad iš tikrųjų visi turime kažkokių negalavimų, tad svarbu padėti mūsų mokiniams suprasti, kad jeigu jie grumiasi su savo emocijomis, jie nėra netikę, jie nėra brokuoti, kad emocijos yra mūsų dieviškos prigimties dalis. Tačiau, jei liūdime nuolat, gali būti, kad mums reikia kreiptis pagalbos. Todėl siūlau sekti Gelbėtojo pavyzdžiu. Jis užduodavo klausimus, suteikiančius žmonėms galimybę išreikšti savo jausmus. Jis leisdavo žmonėms išreikšti savo skausmą, pavyzdžiui, klausinėjo Mariją ir Mortą mirus Lozoriui. Taip pat pakeliui į Emausą Jis kalbėjosi su Savo mokiniais ir uždavė klausimus, leidusius jiems išreikšti nuogąstavimus ir skausmą netekus savo Gelbėtojo. Tas pats nutiko Marijai Magdalietei prie kapo ir kai Jis klausinėjo žmones, kad šie galėtų išreikšti savo jausmus.
Todėl manau, kad svarbu sukurti tokią aplinką, kurioje mokiniai jaustųsi saugūs reikšdami savo jausmus, – nebūtinai pamokoje, nebūtinai vieni kitiems, – bet saugūs reikšdami savo jausmus galbūt raštu, galbūt šeimos nariui, galbūt draugui ir ypač Dangiškajam Tėvui. Galime užduoti klausimus, kurie suteiktų jiems galimybę kaip nors išreikšti savo jausmus. „Kas tave neramina dėl draugų, tavo šeimos?“ „Kaip galime padėti vieni kitiems?“
Pastebėjau, kad kai prašome žmonių pateikti idėjų arba prašome apreiškimo ar įkvėpimo, kaip padėti kitiems, jie gauna tą įkvėpimą, jeigu dėl to meldžiasi, ir taip gali ištiesti pagalbos ranką. Jeigu sukursime tokią aplinką, kurioje žmonės nesijaučia teisiami, tai tuo padėsime jiems, padėsime jiems suprasti, kad nėra klaidingų atsakymų, kad jie gali užduoti atvirus klausimus ir tikėtis, kad jie jausis laisvi ir saugūs reikšdami savo jausmus. Ypač jeigu jie patiria sunkumų, jiems nereikia kovoti su jais vieniems, jie gali kreiptis į Dangiškąjį Tėvą, į mūsų Gelbėtoją ir vieni į kitus. Nepriklausomai nuo to, kas vyksta mūsų gyvenime, kiekvienas esame Dievo vaikas ir galime kreiptis į mūsų Dangiškąjį Tėvą. Esame broliai ir seserys ir galime Kreiptis vieni į kitus. Taip pat visi esame Kristaus mokiniai ir galime kreipti į Jį.
Brolis Bertas Vimpris: Esu dėkingas už vyresnįjį Holandą. Galbūt pamenate jo kalbą 2013 m. visuotinėje konferencijoje. Jis kalbėjo apie savo sunkumus kadaise kilus depresijai. Tada jis pasakė: „Neturėtume gėdytis jų pripažinti, kaip nesigėdijame pripažinti kovoją su kraujospūdžiu ar staiga atsiradusiu piktybiniu augliu.“1 Jis sakė, kad dera apie tai kalbėti, reikšti savo jausmus, išsipasakoti. Esu labai dėkingas už tris jo išsakytas mintis: „Niekada nepraraskite tikėjimo savo Dangiškuoju Tėvu, […] Prašykite patarimo tų, kurie turi jūsų dvasinės gerovės raktus“, ir, jei reikia, „pasikonsultuokite su gerbiamais žmonėmis, turinčiais atestuotą parengimą, profesinius įgūdžius ir aukštas vertybes.“2
Todėl manau, kad ne tik mūsų mokiniams, bet ir mokytojams yra svarbu žinoti, kad yra normalu apie tai kalbėti, tai aptarinėti ir ieškoti reikiamos pagalbos. Taip pat nuostabu, kad mūsų profesijoje galime susitikti su žmogiškųjų išteklių atstovu ir išsiaiškinti sveikatos draudimo sąlygas ir vietas, kur galima kreiptis pagalbos. Be to, Bažnyčios tinklalapis yra puiki vieta, kurioje galima rasti išteklius.
Brolis Vilardas: Ačiū jums, broli Vimpi. Kitas klausimas yra susijęs su jaunimu ir jaunais suaugusiaisiais ir kaip galime padėti jiems suprasti, kodėl Bažnyčia svarbi jų gyvenime, kodėl jiems reikia Bažnyčios ir kodėl Bažnyčiai reikia jų.
Sesuo Mišelė D. Kreig: Tikrai manau, kad mūsų jaunimas ir vieniši jauni suaugusieji turi pajusti, kad narystė Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčioje susijusi su daug daugiau nei taisyklėmis ar atliktinomis užduotimis. Tai daugiau nei socialinis klubas. Jiems reikia suprasti, kad Jėzaus Kristaus Evangelijos esmė yra meilė. Tai meilė Dievui ir meilė kitiems. Mokydamiesi ir gyvendami pagal Evangeliją jie išties pažins ir pajus, kas jie tokie ir kodėl jie čia.
Šiandieninis jaunimas reaguoja į principus, tokius kaip meilė kitiems, ir su meile padeda visuomenės atstumtiesiems. Jie nori siekio ir nori pakeisti pasaulį. Tikiuosi, kad jie supras, kad būdami ištikimi Bažnyčios organizacijos struktūroje, labiau nei bet kokioje kitoje organizacijoje, jie turės didesnių galimybių pakeisti pasaulį į gera.
Man labai patinka tai, kad prezidentas Nelsonas ir visa Bažnyčia labiau nei kitais laikais (kiek prisimenu) skiria dėmesį jaunimui ir jauniems vienišiems suaugusiesiems. Kaip suaugusieji turime atsitraukti ir suteikti jaunimui galimybių vadovauti, planuoti, ieškoti apreiškimo ir paklusti tam apreiškimui. Turime gerbti jų intelektą ir mokytis to, ko jie gali mus išmokyti. Mums jų reikia ne dėl skaičių, o dėl to, kad pasauliui labai reikia to, ką jie gali pasiūlyti. O Bažnyčios struktūra gali parūpinti priemones patenkinti šiuos kiekvieno asmens poreikius individualiai. Tikiuosi, kad viskas, ko mūsų jaunimas ir jauni vieniši suaugusieji mokosi savo namuose, bažnyčioje, seminarijose ir institutuose, įkvėps juos pasinaudoti savo širdimi ir rankomis padedant aplinkiniams žmonėms, juos mylint ir jiems tarnaujant. Nes tai yra natūrali meilės Jėzui Kristui ir kitiems pasekmė.
Manau, kad iš tikrųjų viskas susiveda į Jėzų Kristų. Viskas, ką mes, kaip mokytojai ir kaip tie, kuriems patinka dirbti su jaunimu, jaunais vienišais suaugusiaisiais ir vaikais, darome ir ko mokome, turėtų stiprinti jų liudijimą apie Jėzaus Kristaus gyvenimą, misiją ir Apmokėjimą. Tai visa esmė. Manau, kad jeigu tai darysime, jie galės suprasti, kad tai Jėzaus Kristaus Evangelija, Jo Evangelija, o palaiminimai, susiję su naryste šioje Evangelijoje, yra tokie nuostabūs, kad visi esame reikalingi šiam darbui įvykdyti. Tikrai, tai Jo darbas.
Brolis Vilardas: Gerai pasakyta. Ačiū. Broli Vilkinsonai, ką galėtumėte pridurti?
Brolis Čadas Vilkinsonas: Visiškai sutinku su tuo, ką pasakė sesuo Kreig. Jai kalbant prisiminiau savo instituto klasę, kurioje dauguma buvo grįžę misionieriai. Jie kalbėjo, kaip sunku prisitaikyti prie grįžimo namo: 18 mėnesių ar 2 metus jie galvojo apie kažką kitą, o kai grįžo namo viskas, regis, tik apie juos. Evangelijos kontekste, mūsų klasėse galime paraginti juos apmąstyti ar paanalizuoti, ką galima padaryti, kad nukreiptume dėmesį nuo savęs.
Brolis Vilardas: Sese Džonson, gal norite ką pasakyti?
Sesuo Džilė Džonson: Mąstant apie šį klausimą man kilo mintis apie sandorų galią, kurią turime tik šioje Bažnyčioje, kurioje yra Dievo įgaliojimas ir galia. Šiandieniniame pasaulyje, kuriame tiek daug spaudimo jaunimui ir nuo Bažnyčios atitraukiančios įtakos, jiems reikia galios, gaunamos laikantis sandorų. Šiame pasaulyje galime pasijusti vieniši ir bejėgiai, negalintys įveikti to, kas mums nutinka, – savo išbandymų, pagundų. Tačiau sandoros, kurias sudarome tik Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčioje ir šventose vietose, turi daug didesnę galią nei bet kokios išorinės jėgos. Išties manau, kad Bažnyčia tai teikia. Galime apie tai papasakoti savo mokiniams, paliudyti apie tai ir savo gyvenimu parodyti, kad Bažnyčia yra daug daugiau nei tik daryti gera. Sandorose glūdi galia.
Brolis Vimpis: Ačiū, sese Džonson, už šį komentarą. Kalbėjausi su jaunais suaugusiaisiais, kurie man pasakė daugmaž taip: „Galiu jausti Dangiškojo Tėvo artumą ir neidamas į bažnyčią.“ Aš atsakiau: „Sutinku. Bet mano tikslas ne tik jausti Dangiškojo Tėvo artumą; noriu būti toks, kaip Dangiškasis Tėvas. Mano tikslas būti išaukštintam.“ Manau, jog turime padėti visam mūsų jaunimui, jauniems suaugusiesiems prisiminti, kad mirtingojo gyvenimo tikslas yra tapti tokiems, kaip jų Dangiškasis Tėvas. Bažnyčioje jie ras kunigystės raktus, apeigas ir sandoras, kurias minėjo sesuo Džonson. Bažnyčia yra Dievo karalystė žemėje. Tai, ką jie įgis čia, padės jiems tapti tokiems, kaip Dangiškasis Tėvas. To jie negaus niekur kitur ir niekaip kitaip.
Brolis Vilardas: Tai tikra tiesa. Nepakanka būti bet kokio reikalo dalimi; paskutinėje visuotinėje konferencijoje buvo pasakyta, kad reikia būti „Kristaus reikalo“ dalimi. Sandoros mums suteikia tokią galimybę. Ačiū. Ką nežymaus ir paprasto galime daryti, kad turėtume daugiau galios laiminti savo mokinius, mokyti juos didesne galia ir kad pamokos būtų veiksmingos?
Brolis Vilkinsonas: Man labai patinka šis klausimas. Aptarėme ir pamokėme įvairiausių įgūdžių bei metodų ir daugelio kitų dalykų. Ir visa tai svarbu. Bet kai paskirsime sau mokytoją – turiu omenyje Šventąją Dvasią kaip tikrąja mokytoją – pakviesime Ją į savo pamokas kaip mūsų mokytoją, tada pasireikš ta galia, vyks tas nuostabus mokymas.
Vyresnysis Džonsonas sykį mane mokė, kad Šėtonas gali nesugundyti daugelio Seminarijos ir religijos institutų darbuotojų ar žmonių svetimauti, nepaklusti Išminties žodžiui ar padaryti ką nors labai blogo ar rimto. Tačiau jis gali sugundyti padaryti nežymius dalykus, dėl kurių netektume galios. Jis gali paraginti mus skųstis ar apkalbėti kitą žmogų, o gal pasijuokti iš mokinio ar ko nors. Jeigu tam pasiduosime, prarasime Šventąją Dvasią arba Šventoji Dvasia negalės būti su mumis tokia stipri, kokia galėtų ar turėtų būti.
Prisimenu Senajame Testamente aprašytą Achaną. Jiems ruošiantis pulti Jerichą buvo įsakyta neimti jokio prakeikto dalyko – jokių vertybių, jokių brangenybių iš Jericho. Bet Achanas paėmė, ir niekas apie tai nežinojo. Ir kitame mūšyje, kurio pergalė prieš Ajo miestą rodėsi užtikrinta, jie pralaimėjo ir žuvo 36 vyrai.
Čia principas toks: viskas, ką darome, yra svarbu. Pasakytas mažmožis, skundimasis, murmėjimas – viskas, kas apribotų Šventosios Dvasios galią mūsų gyvenime, yra svarbu. Dėl to visa sistema netenka galios. Tai labai svarbu. Todėl skatinu mus daryti tai, kas svarbu. Kreipkite dėmesį į nežymius ir paprastus dalykus, skatinančius Šventąją Dvasią ateiti ar likti su mumis, kad turėtume didžiausią galimą šios Mokytojos įtaką.
Brolis Vilardas: Broli Vimpi, norėjote pakomentuoti?
Brolis Vimpis: Jeigu tikrai esame susitelkę į Gelbėtoją, Jis būna mūsų mintyse sėdint ir galvojant apie savo mokinius, pamokas. Tai reiškia Kristų paversti savo šerdimi. Noriu, kad mano mokiniai pažintų Jo savybes. Tai ima vykti, jei dėmesį sutelkiu į Gelbėtoją.
Antra, turiu sutelkti dėmesį į savo mokinius. Esu labai dėkingas už vyresniojo Bednario mokymus iš ciklo „Lyderystės praturtinimas“. Jis pasakojo apie nutikimą su sūnumi, kai šis prašė padėti nuspręsti, ką planuoti kunigų ir laurių veiklai. Vyresnysis Bednaris jam perskaitė Jakūbo knygos 1:5: „Nes dėl tikėjimo ir didelio susirūpinimo mums tikrai buvo atskleista apie mūsų žmones, kas jiems atsitiks.“ Jeigu pamenate tą pasakojimą, vyresniojo Bednario sūnui reikėjo keletą kartų išgirsti, kad suprastų, ką vyresnysis Bednaris turėjo omeny klausdamas: „Kas turi atsitikti?“ Prieš planuodami veiklą pirmiausia pagalvokite, „Ką mūsų mokiniams reikia patirti?“ Ruoštis pradėkite nuo klausimo „Ką mokiniams reikia patirti?“
Trečia, kaip brolis Vilkinsonas jau minėjo, svarbu pamokoje sąmoningai leisti Šventajai Dvasiai atlikti Savo vaidmenį ir funkciją. Tai labai svarbu. Manau, kad mąstant apie Šventosios Dvasios vaidmenį ir funkciją būtų puiku peržvelgti vadovėlio Evangelijos mokymas ir mokymasis 2.1 skyrių. Suprasti tai ir leisti Šventajai Dvasiai pamokoje atlikti Savo vaidmenį ir funkciją yra labai labai svarbu.
Sesuo Kreig: Pastebėjau gana paprastą dalyką: jeigu mokydama nejaučiu Dvasios, kai nuoširdžiai paliudiju apie Jėzų Kristų ir Dangiškąjį Tėvą – Šventoji Dvasia atsiranda. Tokia Šventosios Dvasios misija – liudyti apie Jėzaus Kristaus ir Dangiškojo Tėvo dieviškumą. Taigi, jeigu paliudiju, Dvasia atsiranda.
Brolis Vilardas: Kalbėjome apie poreikį dar galingiau mokyti, dar labiau susitelkti į Kristų. Ką mokytojai gali daryti, kad, jiems stengiantis dar labiau susitelkti į mokinius, jų pasiruošimas būtų kuo labiau susijęs su mokiniais ir skirtas konkrečiai jiems?
Sesuo Džonson: Pirmą kartą perskaičiusi šį klausimą susimąsčiau, ką reiškia tarnauti mokiniams kiekvienam asmeniškai. Ar tai reiškia susipažinti su kiekvienu? Ar galime su jais susipažinti asmeniškai? Praleisti su jais laiką, kad galėtume geriau su jais susipažinti? Tada pagalvojau, kad šis klausimas mokytojui, mokančiam Oreme daugiau nei 100 mokinių gali nuskambėti visai kitaip. Bandymas asmeniškai dalyvauti kiekvieno iš tų mokinių gyvenime būtų bauginanti užduotis lyginant su mokytoju Frankfurte, Vokietijoje, kuris turi 6 mokinius, su kuriais jis ar ji lanko bažnyčią ir labai artimai bendrauja su jų šeimomis. Manau, jūsų atsakomybė asmeniškai dalyvauti mokinio gyvenime, lankyti juos šeimoje, lankytis jų renginiuose mokytojui keltų neviltį. Jie turi tiek daug renginių, ir tai galėtų atrodyti neįmanoma.
Turiu keletą idėjų, kaip įvertinti jų poreikius. Manau, mums reikia paklausti. Reikia paklausti pačių mokinių, ko jiems reikia. Reikia paklausti kitų mokytojų, ką jie pastebėjo vieno amžiaus ir kultūros mokiniuose, nes Bažnyčia yra pasaulinė ir yra daug kultūrinių skirtumų. Bet svarbiausia, klauskite Dangiškojo Tėvo ir kliaukitės Dvasia ir pažadu, kad jeigu darome viską, ką galime, tai būsime palaiminti įkvėpimu, padėsiančiu pažinti mokinius ir ko turime juos mokyti. Mokant juos sudėtingame pasaulyje, kuriame jaunimui yra daug naujų iššūkių, ta Dangiškojo Tėvo pagalba yra dar svarbesnė.
Sesuo Aburto: Manau, kad geriau juos pažinsime, jei su jais tarsimės. Taip pat svarbu juos stebėti, išgirsti ir pastebėti jų siunčiamas užuominas. Jų komentarai arba komentarų nebuvimas, užduodami klausimai padės mums geriau juos pažinti. Galbūt net būtų naudinga leisti jiems užduoti klausimus anonimiškai. Žinote, kartais jie laisviau jaučiasi pasakydami tai, kas jų širdyje, jeigu nežinome, kas tai sako. Taip pat būtinai susiekime mokomus principus ir doktrinas su tuo, kas vyksta jų gyvenime dabar -- ne ateityje, o dabar, – kad jie galėtų matyti save Raštuose, kad jie galėtų matyti save Izraelio surinkime, kad jie galėtų matyti save išgelbėjimo ir išaukštinimo darbe. Jie taip pat gali pažvelgti į savo gyvenimą ir pamatyti, kada Viešpats juos palaimino, kad atsimintų, kas jie yra, kad Jis visada pasiruošęs juos palaiminti. Padėkite jiems rasti tai, kas aktualu. Tam reikia, kad žinotumėte, kas vyksta jų gyvenime.
Brolis Vilkinsonas: Manau, kad šie komentarai tiesiog nuostabūs. Kartais per pirmą pamoką paprašau mokinių parašyti man laišką. Nenoriu, kad pasakotų apie savo nuodėmes ar kažką tokio, bet tiesiog papasakotų apie save. Ką man reikia žinoti apie tave tokio, kas man labiausiai padės tarnauti tavo mokytoju šį semestrą ar šiais mokslo metais? Papasakok apie savo šeimą, savo darbą, papasakok, kokiose veiklose dalyvauji. Papasakok, ko tikiesi iš pamokų. Gali pasakyti „Man sunku tikėti“ arba „Man sunku tai ir tai“. Tada nufotografuoju kiekvieną mokinį ir jo nuotrauką prisegu prie laiško. Ir skaitydamas tą laišką aš susipažįstu su tuo mokiniu ir turiu tai omenyje ruošdamasis pamokai. Tai keletas praktinių būdų įgyvendinti tai, ko mus moko seserys Džonson ir Aburto.
Brolis Vilardas: Kitas mūsų klausimas skirtas padėti mūsų mokytojams. Kaip išlaikyti pusiausvyrą tarp šios atsakomybės aiškiai ir teisingai mokyti doktrinos ir mokinių, gyvenančių įvairiausiomis aplinkybėmis, kilusių iš skirtingų kultūrų, skatinimo deramai dalytis mintimis ir jausmais? Ką patartumėte mokytojui, kuris stengiasi užtikrinti, kad mokiniai galėtų išreikšti savo nuomonę pamokoje, kad galėtų kalbėti, kad galėtų dalytis savo mintimis ir jausmais, kurie gali skirtis nuo to, kas vyksta pamokoje, ir vis dar mokyti doktrinos?
Brolis Vimpis: Gali būti sunku išlaikyti tokią pusiausvyrą pamokoje. Manau, turime atminti, kad mūsų pareiga mokyti tiesos, ne nuomonės. Mūsų mokiniams reikia žinoti, kad atėję į pamoką išgirs tiesą. Štai kodėl turime būti susitelkę į Raštus ir pranašų žodžius, kad mokiniams atėjus mes nagrinėtume būtent juos, juose rastume savo atsakymus. Mūsų tikslas yra padėti jaunimui ir jauniems suaugusiesiems suprasti mokymus apie Jėzaus Kristaus Apmokėjimą ir jais kliautis. Todėl turiu padėti mokiniams suprasti.
Taip pat manau, jog turime atminti, kad mūsų mokiniai irgi turi atsakomybę. Pamenate, Doktrinos ir Sandorų 50 skyriuje rašoma, kad skelbsime tiesos žodį, bet tada mūsų mokiniai turi tą tiesos žodį priimti. Atėjus į pamoką jiems reikia tikėti. Jeigu mūsų pamokos taptų tarsi laboratorijos, į kurias mokiniai ateina ir pajunta, kad čia mokoma tiesos, tai jie jaustųsi saugūs išsakydami savo klausimus, išgyvenimus ar nuogąstavimus. Bet mes, kaip mokytojai, turime išties padėti mokiniams mokytis kaip reikia mokytis – kaip jausti Dvasią, kaip patiems mokytis toje aplinkoje, kaip dalytis savo mintimis. Galbūt tai paskatins diskusiją, primins Raštų eilutę, pranašų žodžius, padėsiančius mums išsiaiškinti tiesą, ne vien mūsų nuomonę arba kas šiandien sakoma pasaulyje.
Tiesa turi būti mūsų dėmesio centre. Pagalvokite apie dvasinio pažinimo įgijimo modelį. Jei galėtume tikrai susitelkti į tą modelį ir padėti savo mokiniams mokytis veikti su tikėjimu ir turint amžinybės perspektyvą, o tada Dievo nurodytuose šaltiniuose ieškoti atsakymų, tada jie ateitų į pamoką tam, kad sužinotų tiesą, kad galėtų tapti kaip jų Dangiškasis Tėvas.
Vienas mūsų krašto direktorių man papasakojo apie štai kokią patirtį. Jis sėdėjo pamokoje, kurioje vienas jaunas suaugusysis pasidalijo nuomone, prieštaraujančia Bažnyčios mokymams. Mokytojas atsakė taip: „Kaip tavo liudijimas ir tai, ką supranti apie išgelbėjimo planą, veikia tavo nuomonę? Jeigu pradėsime nuo tikėjimo, nuo to, ką žinai ir jauti, pakalbėkime žvelgdami iš tokios perspektyvos.“ Tada jis pasakė, kad, jiems stengiantis veikti su tikėjimu ir žvelgti iš amžinosios perspektyvos, tas žmogus čia pat gavo apreiškimą. Jie aptarė, ką žino, ko dar nežino ir kodėl nori toliau stengtis tai išsiaiškinti. Taigi, jie nerado visų atsakymų, tačiau toje aplinkoje jie susibūrė, kad pažintų tiesą, ir jos ieškojo naudodami tikėjimą ir tikėdami tuo, ką jau žino.
O kaip galiu padėti tau išmokti surasti atsakymus toje situacijoje? Manau, kad turime būti atsargūs, nes jeigu Evangelijos doktrinai ir principams neleisime mūsų pakeisti, pradėsime bandyti pakeisti Evangelijos principus ir doktriną, kad jie tiktų mūsų aplinkybėms ir situacijai. Tikrai galime sakyti: „Dangiškasis Tėve, noriu būti toks, koks esi Tu. Padėk man sužinoti, kaip evangelijos doktrina ir principai padės man“ galvodami „Aš vis dar turiu klausimų ir abejonių, bet tikrai noriu pažinti tiesą.“ Manau, kad mes, kaip mokytojai, tinkamai reaguodami galime sukurti tokią aplinką. Galime padėti mokiniams atsiversti Raštus ir pranašų žodžius, kad sužinotų tiesą, galime padėti, jiems stengiantis pažinti tiesą. Norėčiau pridurti: nenuvertinkite liudijimo ir liudytojo galios. „Dviejų ar trijų liudytojų burna bus patvirtintas kiekvienas žodis.“3 Raštuose, pranašų žodžiuose ir jų liudijime apie tiesą. Dvasiai liudijant tiesą mūsų jaunimas viską išspręs, išmoks sužinoti tiesą asmeniškai.
Brolis Vilardas: Man patinka Nefio žodžiai: „Aš žinau, kad jis myli savo vaikus; tačiau aš ne viską suprantu.4 Nefis paliudijo tai, ką tikrai žinojo, o tai laimina mus visus.
Brolis Vilkinsonas: Prisiminiau Gelbėtojo pavyzdį, kai pas Jį buvo atvesta svetimavusi moteris. Jis nepabūgo mokyti tiesos. Jis mokė ją doktrinos, kad tai, ką ji padarė, nėra gerai. Bet jis tai darė ją apsaugodamas, saugiai, kad padėtų jai tai patirti.
Sesuo Džonson: Panašiai galvoju ir aš. Manau, kad mokiniai gali labiau pajusti Gelbėtojo meilę ir Apmokėjimo galią, kai mokome apie įsakymus ir nepaklusnumo pasekmes. Ir jeigu iš pamokos išeis bent žinodami, kad kas nors juos myli, kad suklydus (juk visi klydome, klystame ir klysime) galima pasinaudoti Apmokėjimo galia. Geriausia viso to dalis yra tai, ką mokinys iš pamokos išsineša. Kad jie pajunta, jog yra vilties. O jiems jos taip reikia šiame pasaulyje.
Brolis Vilardas: Ačių už šiuos komentarus. Šis paskutinis klausimas taip pat su tuo susijęs: Kaip galime padėti jaunimui pajusti, kad juos išties pastebime, kad jų klausimai yra išties svarbūs? Sese Kreig, ką pasakytumėte?
Sesuo Kreig: Pagalvojau apie eilutę iš evangelijos pagal Morkų, kurią visi žinote. Turtingas jaunuolis atėjo pas Gelbėtoją norėdamas sužinoti, ką turi daryti, kad įgytų amžinąjį gyvenimą. Gelbėtojas išvardijo keletą įsakymų, kuriems jaunuolis jau paklūsta. Tada, prieš prašydamas jaunuolio padaryti kai ką labai sunkaus, išties sunkaus, – o visiems kas nors būna sunku, – kaip parašyta mano mylimoje 21-oje eilutėje, „Jėzus, pažvelgęs į jį, jį pamilo“.5 Manau, jog svarbiausia, kad kiekvieną kartą, kai bendraujame su jaunimu, padėtume jiems pasijusti mylimiems. Suprantu, kad ne visada lengva, kad kartais prireiks daug pastangų ir maldų, kad žvelgtume Gelbėtojo akimis.
Dar manau, kad mums reikia pasinaudoti klausimų galia. Šiandien apie tai kalbėjome, bet mums reikia išmokti iš tiesų įsiklausyti į mūsų mokinius ir užduoti gerus klausimus, klausimus, padėsiančius suprasti, ką jie jaučia, jų padėtį, ir tada juos paskatinti užduoti savo tikrus klausimus, o ne klausimus, kurių, jų manymu, mes tikimės iš jų. Tokie klausimai kartais nepatogūs ir į juos sunku atsakyti. Ir tai yra gerai. Negalima jų ignoruoti, nes vien faktas, kad jiems kyla tokie klausimai, rodo jų domėjimąsi. Tikrai nenorime, kad jie būtų pasyvūs dalyviai. Norime, kad jie klausinėtų. Mūsų darbas yra nukreipti juos į tinkamus šaltinius, o svarbiausia – į Viešpatį, kad gautų asmeninį apreiškimą ir jam paklustų. Mums kuriant pasitikėjimo aplinką, kurioje jie jaustųsi saugūs išreikšdami savo įsitikinimus ir kartais dvejones, reikia daryti tą patį. Manau, kad jei kursime pasitikėjimo aplinką ir tikrai gerbsime mokinius, jų intelektą, jų gabumus, tai, ko jie gali pamokyti mus, tai, ką jie gali pasiūlyti, ir suteiksime jiems galimybes atsiliepti į Pranašo ir Jėzaus Kristaus kvietimą ir įsijungti į išgelbėjimo ir išaukštinimo darbą, sulauksime matomų, girdimų ir reikalingų rezultatų.
Sesuo Aburto: Taip pat manau, kad turime būti jautrūs mokiniams, kurių gyvenimas ir šeimos skiriasi. Mums reikia įsitikinti, kad jie jaučiasi priimti, kad jie yra šios Bažnyčios, Kristaus kūno, kuriam visi priklausome, dalis. Manau, kad mums taip pat reikia atidžiai parinkti žodžius. Pavyzdžiui, yra mokinių, kurie gyvena ne su savo gimdytojais. Taigi, galime sakyti „tavo šeima“ ar „tavo namiškiai“ užuot sakę „tavo gimdytojai“. Taip pat manau, kad patys būdami pažeidžiami padėsime jiems suprasti, kad visi patiriame sunkumų, visi turime savo silpnybių. Taigi, jeigu padėsime mokiniams pasijusti šios bendros kelionės bendrakeleiviais ir suprasti, kad nėra tobulų, tai padės jiems pasijusti reikšmingiems. Taip pat, žinoma, turime jų klausyti, klausytis jų komentarų, įsiklausyti į jų užduodamus klausimus. Jei jie užduoda klausimą, turime nustoti darę tai, ką darėme, ir padėti jiems patiems rasti atsakymą – nebūtinai atsakyti, bet padėti patiems rasti atsakymą Raštuose, per maldą, per šiuolaikinių pranašų žodžius.
Sesuo Džonson: Tik noriu pasakyti, kad šių klausimų nagrinėjimas priminė man mano mokytojus ir didžiulį indėlį, kurį jie įnešė į mano gyvenimą – tai nuostabu. Ruošdamasi šiai diskusijai paskutines keletą dienų jutau dėkingumą prisiminusi savo mokytojus, jų meilę, jų pasišventimą Gelbėtojui ir didžiulę jų padarytą įtaką. Dėl jų ir jų meilės Gelbėtojui ir man jaučiausi jiems labai svarbi. Būsiu amžinai dėkinga už visus gerus mokytojus šioje Bažnyčioje. Buvo nuostabu prisiminti visą gėrį.
Brolis Vilardas: Svarbiausia tai, kad geriausiai mokys puikaus mokytojo pavyzdys. Jis pasakys daugiau nei ši diskusija arba amžinos kalbos apie mokymą. Tereikia prisiminti mokytoją, kuris palaimino jūsų gyvenimą, pagalvoti apie jums padėjusį ir tarnavusį asmenį, dėl kurio buvo palaimintas jūsų gyvenimas. Tai bus pamokslas, kuris išliks ilgiau, nei tam šiandien turime laiko. Ačiū, kad priminėte tai.
Baigiantis šiandienos laikui, leiskite padėkoti kiekvienam iš jūsų už tai, kad šiandien mūsų diskusijoje mokėte savo žodžiais, bet dar svarbiau, kad mokėte savo pavyzdžiu, kaip gyventi taip, kaip Kristus. Jūs esate Jėzaus Kristaus mokiniai, o man tai didžiulė privilegija, kad šiandien galėjau būti su jumis ir iš jūsų mokytis. Mūsų auditorijai, išsibarsčiusiai po visą pasaulį, visi sakome „mes jus mylime.“ Dėkojame jums už tai, kad stengiatės laiminti Dievo vaikus. Liudiju, kad Jis gyvas; tai yra Jo darbas. Meldžiu, kad Jo gausūs palaiminimai būtų išlieti ant kiekvieno iš jūsų, kad ir kur gyventumėte; Jėzaus Kristaus vardu, amen.