12CRAVEN-1
Pirmosios Prezidentūros kalėdinis minėjimas
2020 m. gruodžio 6 d.
Nuraminimas ir dangiškas apkabinimas
Sesuo Bekė Kreiven
Antroji patarėja Merginų organizacijos visuotinėje prezidentūroje
Vienas mano mėgstamiausių kalėdinių prisiminimų yra iš to meto, kai man buvo šešeri. Buvo Kūčių vakaras Berlyne, Vokietijoje. Aš miegojau dviaukštės lovos, kuria dalinausi su savo mažąja seserimi, viršuje. Ganėtinai nekantravau laukdama Kalėdų ryto. Buvau tokia susijaudinusi, kad turbūt nebuvau kietai įmigusi, nes naktį mane pažadino varpelių skambėjimas. Tada išgirdau lėtai su girgždesiu atsidarant mūsų kambario duris. Kai šviesa iš kito kambario palietė mano veidą, greitai atsisėdau ir pažvelgiau durų link. Tai, ką pamačiau, buvo neįtikėtina! Tarpduryje stovėjo Kalėdų Senelis. Nejuokauju. Tai tikrai buvo jis! Jis sugriaudėjo: „Cho, cho, cho!“, ir paklausė, ar norėčiau sekti paskui jį į svetainę ir pamatyti įžiebtą Kalėdų eglutę. Buvau apstulbusi ir praradusi žadą, bet greitai nučiuožiau savo lovos kopėčiomis žemyn ir nusekiau paskui jį į kambarį, kur prie eglutės stovėjo mama ir vyresnysis brolis. Tačiau, apsidairiusi aplink, nepamačiau savo tėčio. Kaip jis galėjo visa tai praleisti? Mama pasakė, kad jis išnešė šiukšles. Tačiau jis tikrai neskubėjo grįžti! Iki šiol jaučiu kartėlį, kad jis taip ir neturėjo galimybės susitikti su Kalėdų Seneliu. Kalėdų Senelis paklausė, ar buvau gera mergaitė, ir aš su džiaugsmu atsakiau „Taip“. Įsitikinusi, kad jis paragavo sausainių ir pieno, atsisveikinau ir grįžau į lovą, o po kelių valandų nubudau džiaugsmingą Kalėdų rytą.
Mano vyro senelis Hytonas Lantas patyrė visai kitokį Kalėdų rytą, kai būdamas mažas berniukas 1800-ųjų pabaigoje gyveno Meksikos kolonijose. Apie tai jis pasakoja savo istorijoje: „Atėjo Kalėdos, žemę dengė sniegas ir mes savo avis laikėme tvarte, kur buvo šilta. Kalėdų rytą labai anksti nuėjau patikrinti, ar mano avims viskas gerai. Avidėje išgirdau labai silpną bliovimą. Įėjęs pamačiau, kad Nelė atsivedė du mažyčius ėriukus. Kaip galėdamas greičiau parbėgau namo, […] suplojau delnais ir pasakiau mamai: „Mano Kalėdos geresnės nei bet kurio iš jūsų, nes Nelė atsivedė du mažus ėriukus.“ Visi vaikai paliko savo apelsinus ir daiktus ant stalo ir nubėgo į avidę pažiūrėti tų mažyčių Nelės ėriukų. Tai buvo didžiausias stebuklas, kokio tik sulaukėme per Kalėdas.“1 Nuostabu tai, kad kitais metais ir daugelį metų po to Kalėdų rytą Hytono avis atsivesdavo ėriukų.
Kai pirmą kartą išgirdau šią istoriją, mano širdį ir protą iškart užplūdo mintys apie kitą pirmąją Kalėdų dieną gimusį Avinėlį, Jėzų Kristų, Dievo Avinėlį. Įsivaizduoju piemenis, skubančius pamatyti naujagimio Dievo Sūnaus, lygiai taip, kaip Hytonas bėgo pamatyti savo naujųjų ėriukų. Ar galite įsivaizduoti, ką jie, galbūt, pamatė toje nuolankioje ir šventoje aplinkoje? Įsivaizduoju mylintį Juozapą, besirūpinantį savo žmona Marija, jiems besiruošiant pažadėtojo Mesijo gimimui. Man ypač mielas pasakojimas, kaip Marija suvystė savo mažytį kūdikėlį vystyklais.
Neseniai sulaukėme šeimos pagausėjimo: mums gimė anūkė. Vieną dieną stebėjau, kaip jos mama suvystė ją į minkštą, šiltą antklodėlę ir priglaudė prie savęs. Suvystyti reiškia paprasčiausiai tvirtai suvynioti. Per visą žmonijos istoriją vystyklai ir antklodėlės buvo naudojami nerimstančiam kūdikiui nuraminti ir paguosti. Stebėdama, kaip mūsų marti vysto savo naujagimę, pagalvojau apie kitus, kuriems galbūt reikia nuraminimo, net ir nuotolinio. Geras žodis, išklausanti ausis ar supratinga širdis gali nuraminti ir paguosti sunerimusią sielą.
Beveik prieš trejus metus mūsų žentą ištiko rimta sveikatos krizė. Beieškant atsakymų, buvo atlikta daugybė tyrimų ir procedūrų, kol galiausiai paaiškėjo, kad jam reikia širdies operacijos. Kai žentas buvo operuojamas, mūsų duktė išsiuntė savo uošviams žinutę, kad praneštų jiems naujausias žinias apie jų sūnų. Iš kitos tolimos šalies, kurioje jie tarnavo misijoje, jos anyta atsakė šiais guodžiančiais žodžiais: „Siunčiame tau dangiškus apkabinimus.“
Vos po kelių akimirkų pro šalį ėjo seselė, bet sustojo. Ji pažvelgė į ašarotas mūsų dukters akis ir paklausė, ar ji norėtų antklodės, tačiau mūsų dukra atsisakė, sakydama, kad jai viskas gerai. Seselė nuėjo, bet greit grįžo su šilta antklode. Ji apgaubė mūsų dukterį ir pasakė: „Jaučiu, kad tau reikia dangiško apkabinimo.“
Dievo Avinėlis, dar vadinamas Geruoju Ganytoju, žino kiekvieną iš Savo bandos. Kai mums reikia, Jis dažnai siunčia žemiškuosius angelus, kaip tą gailestingą seselę mūsų dukrai, kad jie apgaubtų ir apglėbtų mus Jo meilės rankomis.2 Jis atėjo į žemę tam, kad visiems žmonėms atneštų ramybę ir palankumą.3 Jis guodžia tuos, kuriems reikia paguodos, ir gedi su gedinčiais.4
Galvodama apie daugybę būdų, kaip Viešpats myli mus ir rūpinasi kiekvienu iš mūsų, trokštu daryti daugiau, dalydamasi ta meile su kitais. Taip pat norėčiau geriau atpažinti gautus dangiškus apkabinimus, kurių nepastebėjau iš karto.
Pasaulyje, kuriame labai reikalinga ramybė, mūsų švelnūs žodžiai, užuojautos ir gerumo veiksmai gali būti priemonė apgaubti ką nors šilta ir raminančia antklode. Supratau, kad kuo dažniau elgsimės pagal gautus raginimus tarnauti kitiems, tuo daugiau dangiškųjų antklodžių Viešpats suteiks mums, kad jomis dalytumės. Kokių raginimų esate gavę? Ar žinote žmogų, kuriam reikia dangiško apkabinimo? Mūsų asmeninis ar nuotolinis prisilietimas gali pakeisti artimo ar net nepažįstamo žmogaus gyvenimą.
Meldžiu, kad švęsdami savo Gelbėtojo gimimą ne tik jaustume Jo meilę, atjautą ir ramybę, bet ir dalytumės tais palaiminimais su kitais. Galvodama apie Dievo Avinėlio dovaną, apie kūdikį, suvystytą ir paguldytą ėdžiose, kartoju jaunojo Hytono žodžius. Jis – „didžiausias stebuklas, kokio tik sulaukėme [ar kada nors sulauksime] per Kalėdas“5.
Jėzaus Kristaus vardu, amen.