12NIELSON-0
Pirmosios Prezidentūros kalėdinis minėjimas
2020 m. gruodžio 6 d.
Ramybės Kunigaikštis
Vyresnysis Brentas H. Nylsonas
Iš Septyniasdešimčių prezidentūros
Seniai seniai tolimuose kraštuose mano tėvas Normanas Nylsonas, dar jaunas vaikinas, antruosius metus iš ketverių kovėsi Antrojo pasaulinio karo Ramiojo vandenyno fronte. Jis buvo priešlėktuvinės gynybos specialistas ir gyveno Papua Naujosios Gvinėjos džiunglėse, – čia jį matote nusifotografavusį prie savo palapinės. 1943 m. Kalėdų dieną savo našlei mamai jis parašė šį laišką: „Kaip suprasi iš datos, šiandien Kalėdos. Atsikėliau 7 valandą ryto, pavalgiau pusryčius, tada iki 15 valandos darbavausi, o po to nuėjau prie upelio išsiskalbti drabužių ir nusiprausti. Pietums šiandien buvo labai maža porcija kalakutienos, truputis saldžiųjų bulvių, kukurūzų, padažo ir razinų pyragaitis. Taip norėčiau būti namie su tavimi ir šeima, atsisėsti prie stalo ir vėl ragauti visus patiekalus, kaip įprastai valgydavome, kai prieš kelerius metus buvome drauge. Esame nusivylę, kad mūsų kalėdiniai siuntiniai nespėjo atvykti iki Kalėdų. Daugelis mūsiškių visai nieko negavo Kalėdoms. Atsimenu, kaip man sakydavai, kad žmogus tik tada imi suprasti vandens vertę, kai šulinys išdžiūva.“
Per pastaruosius metus mano žmona Marsija ir sesuo Suzana parašė mano tėvo ketverių metų tarnybos Antrajame pasauliniame kare istoriją. Jos surinko visus laiškus, kuriuos jis parašė į namus savo motinai. Turiu pasakyti, kad skaitydamas šį niūrų kalėdinį laišką, buvau šiek tiek skeptiškai nusiteikęs. Nors jums tai gali atrodyti nereikšminga, tačiau jis buvo mano tėtis, kurį myliu, tad norėjau, kaip nors pakeisti tos Kalėdų dienos įvykius. Sušukau širdyje: „Kiek kančių šis jaunuolis iš Aidaho gali ištverti?“ Būdamas vos dvylikos mano tėvas neteko savo tėvo, kuris mirė nuo širdies smūgio. Jis buvo auginamas mamos, po to pašauktas į kariuomenę ir štai gyveno džiunglėse baisiausių mūšių apsupty. Ar jis negalėjo gauti Kalėdoms bent vienos dovanos? Kai mąsčiau apie jo padėtį, pajutau man kalbančią Dvasią: „Brentai, tu žinai, kuo baigėsi ši istorija. Galiausiai tavo tėtis gavo svarbiausią dovaną ir toliau gyveno tikėjimo kupiną gyvenimą Kalėdas laikydamas mėgstamiausiu metų laiku.“
Toliau skaitydamas tėčio istoriją radau vieną iš paskutinių jo laiškų savo motinai, parašytą 1945-ųjų vasarį. Per tuos ketverius metus, kai jam vadovavo generolas Daglasas Makarturas, jis kovėsi Darvine, Australijoje, Papua Naujojoje Gvinėjoje, Leitės įlankoje Filipinuose ir galiausiai Maniloje, kur baigė karinę tarnybą ir grįžo į namus. Per karą jis daugiausia tarnavo vietovėse, kur nevyko Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios susirinkimai, bet atvykęs į Filipinus, tarnybai einant į pabaigą, jis turėjo progą apsilankyti Bažnyčios susirinkime. Po to susirinkimo jis parašė motinai šį įdomų laišką: „Vakar nuėjau į Bažnyčią, bet kalbų klausiausi ne per daugiausia. Mama, daugelis dalykų, kurie anksčiau buvo tokie svarbūs, dabar man atrodo visai nereikšmingi. Neturiu omenyje Dievo tikėjimo, jis turbūt net sustiprėjo, bet į Dievą žvelgiu kaip į mylintį ir suprantantį asmenį, o ne kaip į tą, kuris visada stovi virš mūsų, kad nubaustų už kiekvieną padarytą klaidą.“
Dvasia mane pamokė, kad tais nepaprastai sunkiais laikais dalyvaudamas siaubingame kare, kuriame žuvo daugybė kareivių, seselių, jūreivių, lakūnų ir nekaltų civilių abiejose fronto pusėse, mano tėvas įgijo dovaną: jis suvokė tikrąją Kalėdų dvasią. Jis sužinojo turįs mylintį Dangiškąjį Tėvą, kuris jį supranta ir prižiūri. Štai svarbiausia viso gyvenimo pamoka, kurią jis išmoko: „Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.“1 Didžiausiuose sunkumuose, kokius tik galėjo ištverti, mano tėvas rado gerą ir mylintį Dangiškąjį Tėvą. Tai, ką rado, tėvui atnešė ramybę ir laimę tame sumaišties, skausmo ir kančios kupiname pasaulyje. Karą palikęs praeity, į namus jis parsinešė šią dovaną.
Nesu tikras, ar aš būčiau ištvėręs tuos sunkumus, su kuriais per tas trejas Kalėdas, būdamas toli nuo namų, susidūrė mano tėvas, bet tikrai žinau, kad jis suvokė tai, ką suvokiau ir aš: tikroji Kalėdų dovana, kurią suteikė mūsų Tėvas danguje, yra Gelbėtojas Jėzus Kristus. Per šias Kalėdas dėl padėties pasaulyje kai kurie iš mūsų atsidūrė toli nuo šeimos arba yra nuo jos izoliuoti, net jeigu ir gyvena šalia. Galbūt kai kurie iš mūsų šiuo metu jaučiamės taip, kaip mano tėtis per tas 1943-ųjų Kalėdas. Gal netgi svarstome, kodėl negavome dovanų. Bet jei pakelsime akis, žvelgsime į Dievą ir gyvensime, suprasime, kad Jėzus Kristus yra didžiausia dovana. Atradę tą dovaną įgysime nuostabaus, ramaus gyvenimo raktą.
Kaip aprašyta Naujajame Testamente, Morkaus 4 skyriuje, Gelbėtojo mokiniai patyrė bauginantį įvykį. Jie su Gelbėtoju buvo laivelyje Galilėjos ežere, kai kilo didžiulė audra. Mokiniai labai išsigando, o Gelbėtojas jiems tarė: „Kodėl jūs tokie bailūs? Kur jūsų tikėjimas?“2 Balsu paliepęs, Gelbėtojas nuramino vėjus ir bangas. Tada mokiniai uždavė šį jaudinantį klausimą, kurį paprašysiu jūsų apmąstyti per šias Kalėdas: „Kas gi Jis toks? Net vėjas ir ežeras Jo klauso!“3 Pamėginsiu atsakyti į šį klausimą. Jėzus Kristus yra „Nuostabusis Patarėjas, Galingasis Dievas, Amžinasis Tėvas, Ramybės Kunigaikštis“4. „Juo, per jį ir iš jo sukuriami ir buvo sukurti pasauliai.“5 Jis yra mūsų Gelbėtojas ir Išpirkėjas; Jis – Tėvo Pirmagimis.
Izaijas Gelbėtoją apibūdina taip: „Ar nežinai? Ar negirdėjai? Viešpats, amžinasis Dievas, kuris sutvėrė žemę, niekada nepailsta ir nepavargsta […]. Tie, kurie laukia Viešpaties, įgaus naujų jėgų. Jie pakils ant sparnų kaip ereliai, bėgs ir nepavargs, eis ir nepails.“6
Būtent todėl šiuo kalėdiniu laikotarpiu ir visados Gelbėtojas visus mus kviečia: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, ir Aš jus atgaivinsiu. […] Nes Aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. Nes mano jungas švelnus ir mano našta lengva.“7 Jis kviečia mus ateiti.
Viliuosi, kad šiuo kalėdiniu laikotarpiu, nepaisydami to, kokios mūsų aplinkybės, nepaisydami to, kur esame ir kaip buvome atskirti nuo šeimos ar draugų, atminsime, kad Jis, Gelbėtojas Jėzus Kristus, yra toji dovana; kad jei ateisime pas Jį, Jis palengvins mūsų naštas; kad galime atrasti Jį, kaip per tą baisų karą Jį atrado mano tėvas. Gelbėtojas sakė: „Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne kaip pasaulis duoda, aš jums duodu. Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneišsigąsta.“8 Jei pasikliausime Juo, rasime ramybę ir laimę, kad ir kokia būtų mūsų dabartinė padėtis.
Visiems jums linkiu džiaugsmingų Kalėdų ir meldžiu, kad šiais metais, nuvargusiam pasauliui besidžiaugiant, priimtumėte ir pripažintumėte dovaną, kurią mums suteikė mylintis Tėvas, leisdamas įvykti Jo Viengimio Sūnaus aukai. Aš liudiju apie šį mylintį Dangiškąjį Tėvą ir Jo tobulą Sūnų, Ramybės Kunigaikštį. Jėzaus Kristaus vardu, amen.