Karalius žemės šios
2022 m. Pirmosios Prezidentūros kalėdinis minėjimas
2022 m. gruodžio 4 d., sekmadienis
Atverkime savo širdį priimti
Įkvėptos muzikos ramybė ir šiluma tiesiog užpildo mūsų sielas.
Linksmų Šventų Kalėdų!
Tai buvo 1943 m. gruodį. Pasaulis buvo apimtas Antrojo pasaulinio karo. Visi nerimavo dėl artimųjų tolimuose krantuose, o rūpesčius namuose dar labiau sunkino pinigų ir maisto trūkumas. Mano tėvas Haroldas Hilamas, tuo metu devynerių metų berniukas, labai apstulbo gavęs stebuklingą kalėdinę dovaną – traukinuką, nes šeima kruopščiai viską taupė. Tai nebuvo koks senas traukinukas; šis traukinukas pats riedėjo bėgiais. Niekieno nestumiamas. Atrodė neįmanoma, kad tokia nuostabi dovana taptų realybe. O, kaip Haroldas brangino tą traukinuką.
Po kelerių metų, artėjant Kalėdoms, pasaulis vadavosi nuo karo. Tačiau ekonominės sąlygos mažajame Sent Entonyje, Aidaho valstijoje, nepagerėjo, o mano tėvo šeimai netgi pablogėjo. Haroldo tėvas sunkiai sirgo ir vos neprarado gyvybės. Per tas Kalėdas dovanų nebus niekam – įskaitant Haroldą ir jo jaunesnįjį brolį Arnoldą.
Likus kelioms dienoms iki Kalėdų, Haroldo tėtis priėjo prie jo ir tyliai paklausė: „Haroldai, ar sutiktum atiduoti savo traukinuką Arnoldui, kad jis šiemet turėtų kalėdinę dovanėlę?“
Ar jis gerai išgirdo tėtį? Jo taip branginamą traukinuką? Tai buvo didžiausias prašymas, koks tik galėjo būti.
Atėjus Kalėdų rytui, Arnoldas net sucypė iš džiaugsmo gavęs tokį pat traukinuką, kaip Haroldo.
Tačiau Arnoldas netrukus pastebėjo, kad Haroldas nebežaidžia su savuoju traukinuku. Galiausiai Arnoldas suprato, kad jo brangi dovanėlė nebuvo „panaši“ į Haroldo traukinuką – tai ir buvo Haroldo traukinukas! Arnoldui supratus tokios dovanos tikrąją reikšmę, tas traukinukas tapo neįkainojamas.
Man ši šeimos istorija pati savaime yra dovana – ir ne tik todėl, kad ji primena apie mano mylimą tėvelį ir jo dievinamą brolį. Dar svarbiau yra tai, kad ji man primena pasiaukojimą – pasiaukojimą ir meilę mylimojo Dievo Sūnaus, kurio gimimą švenčiame.
Jėzus Kristus buvo ir yra mūsų pirmoji ir amžina Kalėdų dovana. Aš liudiju šią tiesą: Jis gimė, Jis gyveno ir Jis numirė už mus, ir yra gyvas – vis dar gyvas!
Kokie palaiminti esame mes – tokios džiaugsmingos dovanos gavėjai. Tariant vienos iš visų mėgstamos kalėdinės giesmės žodžiais: „Džiaukis, pasauli, Viešpats čia; Karalius žemės šios!“1
Vyresnysis Nylas A. Maksvelas taip mokė: „Atsižvelgiant į viską, ką mums yra davęs Dievas, turėtume pakankamai gerai priimti, tačiau taip nėra. Mums, kurie save laikome gana savarankiškais ir nepriklausomais, priimti dažnai būna nepatogu ar net sunku. […]
[Ir vis dėlto] Dievo dovanos, skirtingai nuo šventinių dovanų, yra amžinos ir nesunykstančios, sudarančios nuolatines Kalėdas, kurios niekada nesibaigia!“2
Tad kaip tinkamai turėtume priimti tokią išskirtinę dovaną? Kaip turėtume kasdien pasirinkti mūsų Gelbėtojo dovaną, Jo meilę ir beribį Apmokėjimą?
Atsitraukime nuo apšerkšnijusių langų ir lakuotų saldainių lazdelių ir pasimokykime iš kuklių, sandalais avinčių pirmųjų kūdikėlio Gelbėtojo priėmėjų.
Priimkime Jo šventumą
Artinantis Gelbėtojo gimimui, Marija ir Juozapas stengėsi prasibrauti pro Betliejaus šurmulį, tačiau užeigos buvo perpildytos. Ar niekas neturėjo jiems kambarėlio? Ar niekas neparūpins jiems poilsio? Marija žinojo, kokią dovaną neša, bet niekas neturėjo vietos ją priimti, pasitikti Jį.
Iš tiesų nežinome, kaip tuo metu jautėsi Marija ir Juozapas, tačiau aš visuomet įsivaizdavau, kaip jie su ramia stiprybe ir pasitikėjimu žengia pirmyn. Įsiklausę į angelo kvietimą „nebijoti“3 ir ruošdamiesi Jėzaus gimimui, jiedu pamiršo bet kokius patogaus būsto lūkesčius ir apsistojo tyliame, kukliame tvartelyje. Galbūt iš pradžių ten atrodė tuštoka, tačiau neilgai. Netrukus Viešpats tą tuštumą pripildys šventumo.
Žinomoje Luko 2:7 eilutėje skaitome: „Ir ji pagimdė savo pirmagimį Sūnų, suvystė Jį vystyklais ir paguldė ėdžiose, nes jiems nebuvo vietos užeigoje.“
Mūsų Gelbėtojas, toji šlovinga gyvybės, vilties ir pažado dovana, atėjo į žemę.
Ar galėtume savo širdyse paruošti vietą priimti Kristų ir leisti, kad Jo šventumas užpildytų mūsų tuštumas? Kaip Marija ir Juozapas, galime pasitikėti Juo, net ir tada, kai kartais susiklosto pribloškiančios aplinkybės. Nukreipimas ir net stebuklai, kurie atkeliauja į mūsų gyvenimą, tikriausiai nutiks ne šurmulyje, ne scenose ar stadionuose, bet tyliose vietose, kur gyvename ir dirbame – ten, kur prašome pagalbos. Kad ir kur iškiltų mūsų kuklūs poreikiai, mes galime gauti ir gausime atsakymus į savo šnabždamas maldas.
Priimkime Jo kvietimą veikti
Ar ne nuostabu, kad vieni iš pirmųjų Dievo Avinėlio priėmėjų buvo piemenys?
Žemę apgaubė naktis, o apstulbę piemenys susibūrė po ryškia šviesos prizme, atsiradusia dangui ir žemei susidūrus per transcendentinį Gelbėtojo gimimo įvykį.
„Bet angelas jiems tarė: „Nebijokite! Štai skelbiu jums didelį džiaugsmą. […]
Šiandien Dovydo mieste jums gimė Gelbėtojas. Jis yra Viešpats – Kristus.“4
Mums labai patinka, kad šie ištikimi piemenys neatidėlioję priėmimo nuskubėjo pasitikti savojo Karaliaus. Iš jų sužinome, kad žodis priimti reiškia veiksmą. Lukas mums pasakoja, kad tie piemenys „nuskubėjo ir rado […] kūdikį, paguldytą ėdžiose“5.
Dažnai mūsų ramūs, maži įspėjimai iš Viešpaties gali būti nepriimti, nes jie nelabai telpa į mūsų kalendorius, planus ar tvarkaraštį. Kalėdų istorija mums primena, kad turime būti panašūs į šiuos atsidavusius piemenis, kurie netruko daryti tai, ko reikėjo, kad priimtų savo Karalių.
Taigi, ar pastebėjote, kad Lukas į Kalėdų pasakojimą įpynė džiaugsmingą priminimą, kad priimti Jį reiškia dalytis Juo, ir paaiškino: „Pamatę [Jėzų] jie apsakė, kas jiems buvo pranešta apie šitą kūdikį.“6 Piemenys priėmė šią žinią iš dangaus, nuskubėjo ir iškart po to tapo dangaus pasiuntiniais, skelbdami visiems: „Džiaukis, pasauli, Viešpats čia; Karalius žemės šios!“7
Priimkime su ištvermingu tikėjimu
O dabar atkreipkime dėmesį į Rytų Išminčius. Jie išsiskiria tarp didžiųjų Jėzaus Kristaus ieškotojų. Jie uoliai visą gyvenimą laukė dangaus reiškinio, o kai jo sulaukė, paliko patogius namus, darbus, šeimas ir draugus, kad sektų paskui žvaigždę ir rastų savąjį Karalių.
Skirtingai nuo piemenų, jų kelionė buvo ilga ir pareikalavo laiko. Jie turėjo ieškoti, klausti, laukti, keliauti ir kartoti tai, kol galiausiai išvydo vaikelį su Jo motina Marija. Jie dovanojo brangių dovanų, puolė ant žemės ir pagarbino Jį.8
Dažnai susimąstau: ar priimdami Kristų stropiai Jo ieškome ir leidžiame Jam vesti mus į nepažįstamas vietas ir pas mums nepažįstamus žmones? Kaip savo dėkingumą galėtume išreikšti per dovanojamas dovanas ir garbinimą?
Palaiminti tie, kurie priima
Štai ji – didžioji Kalėdų istorija.
Mano brangūs draugai, palaiminti tie, kurie priima. Kad ir koks numylėtas buvo mano tėveliui dovanotas traukinukas, kad ir kokios švelnios būtų laiko bei turto dovanos, šeimų dovanojamos visame pasaulyje, visos jos nublanksta prieš tikrąją Kalėdų dovaną – Jėzaus Kristaus dovaną.
„Nes kokia žmogui nauda, jeigu jam suteikiama dovana, o jis dovanos nepriima?“9
Pažvelkite į šią eilutę tokios amžinos tiesos šviesoje: „Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.“10
Man labai patinka pažadas, kad kiekvienas, kuris tikrai priims Kristaus dovaną, dovanotą tą šventąją naktį, turės amžinąjį gyvenimą!
Taigi matome, kad kasdien vis labiau stengdamiesi priimti Kristų, tapsime tokie, kokiais tapti mus kvietė mūsų pranašas, prezidentas Raselas M. Nelsonas: liaudimi, galinčia, pasirengusia ir verta priimti Viešpatį, kai Jis vėl ateis; liaudimi, kuri jau pasirinko Jėzų Kristų.11
Kaip šlovinga įsivaizduoti tą dieną, kai drauge vėl skelbsime: „Džiaukis, pasauli, Viešpats čia; Karalius žemės šios [ir kiekvieno iš mūsų visų]!“12 Jėzaus Kristaus vardu, amen.