Neabejokite, bet tikėkite

Vyresnysis Deilas G. Renlandas

Iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo

Sesuo Rūta L. Renland

Kasmetinė mokomoji transliacija seminarijoms ir religijos institutams • 2018 m. birželio 12 d • Konferencijų centro teatro salė

Vyresnysis Deilas G. Renlandas: Esame dėkingi galėdami būti su jumis. Esame dėkingi už tai, kad mokote ir padedate seminarijoms ir institutams visame pasaulyje. Tai darydami visada atminkite, kad Viešpats yra patenkintas jūsų tarnavimu. Jis yra jūsų auditorijos dalis; Jis yra su jumis, Jis ėjo „prieš jūsų veidą“, Jis „[bus] jūsų dešinėje ir jūsų kairėje,“ ir Jo „Dvasia bus jūsų širdyse,“ o Jo „angelai [bus] aplink jus, kad jus palaikytų.“¹

Viešpaties ir Jo Bažnyčios vardu dėkoju už jūsų tikėjimą ir ištikimybę. Ačiū jums, kad vykdote savo pareigas. Ačiū, kad padedate Dangiškojo Tėvo vaikams sugrįžti pas Jį. Ačiū, kad kviečiate Jo vaikus ateiti pas Kristų.

Sesuo Rūta L. Renland: Dėkojame šiam nuostabiam chorui, kuris prisidėjo prie susitikimo Dvasios. Esu tikra, kad visi buvome pakylėti nuostabiomis brolio Čiado H. Vebo ir vyresniojo Kimo B. Klarko kalbomis. Taip pat dėkojame jiems už jų mokinystės pavyzdžius. Džiaugiamės galėdami šiandien su jumis pakalbėti tema, kuria dažnai kalbate: apie tikėjimą ir abejojimą.

Vyresnis Renlandas: Įsivaizduokite, kad plaukiate valtyje, vidur vandenyno. Vilkite gelbėjimosi liemenę ir jau ilgai plaukiate link ten, kur, jūsų manymu, yra artimiausias krantas, bet nesate tuo tikri. Esate labai ištroškęs, todėl kiekvieną kartą, pradėjus plaukti, jums ima svaigti galva. Pagal optimistiškiausius jūsų skaičiavimus krantas yra už 30 kilometrų, arba 18 mylių. Jūs nerimaujate dėl savo gyvybės. Tolumoje išgirstate nedidelio variklio garsą. Atrodo, kad garsas artėja link jūsų; viltis išsigelbėti sustiprėja. Pažvelgę matote artėjantį žvejų laivelį.

Sesuo Renland: Ach, ačiū Dievui, pagalvojate, kapitonas mane pamatė! Laivelis sustoja ir malonus žvejys vėjo nugairintu veidu padeda jums įlipti. Jūs dėkingas ir lėtai nurėpliojate atsisėsti laivelyje, ir lengviau atsidūstate. Žvejys paduoda jums gertuvę su vandeniu ir kelis sūrius krekerius. Vanduo ir krekeriai jums padeda atgauti jėgas. Nurimstate ir esate toks laimingas. Keliaujate namo.

Pradedate atsigauti ir jaustis geriau, o tada atkreipiate dėmesį į kai kuriuos dalykus, kurių anksčiau nepastebėjote. Vanduo skardinėje yra šiek tiek pasenęs, ne toks, kokio norėtumėte – Evian arba Perrier. Maistas, kurio jūs išties norėjote buvo delikatesnė mėsa su šokoladiniu krusantu desertui. Jūs taip pat pastebite, kad malonusis žvejas yra senas, avi nudėvėtus botus ir mėlynus džinsus. Jo kepurė dėmėta nuo prakaito ir atrodo, kad jis neprigirdi.

Vyresnis Renlandas: Jūs taip pat pamatote, kad laivelis gana senas, o jo dešinysis šonas šiek tiek įlenktas. Dažai vietomis suskilinėję, nusitrynę arba atsilaupę. Dar pamatote, kad, žvejui atitraukus ranką nuo vairo, laivelis pakrypsta į dešinę. Pradedate nerimauti, kad šis laivas ir šis kapitonas nesugebės jūsų išgelbėti. Paklausiate seną žvejį apie įlenkimus ir laivelio vairą. Jis atsako, kad dėl šių dalykų nesijaudina, nes laivelį į žvejybos vietą ir iš jos, tuo pačiu maršrutu, jis plukdo jau dešimtmečius, diena iš dienos. Laivelis visada saugiai ir patikimai nuplukdydavo jį ten, kur reikėdavo.

Esate priblokštas! Kaip jam gali nerūpėti įlinkimai ir vairas? Ir kodėl maistas negalėjo būti labiau jums patinkamas? Kuo labiau sutelkiate dėmesį į laivelį ir žvejį, tuo daugiau nerimaujate. Pirmiausiai pradedate abejoti savo sprendimu lipti į laivelį. Jūsų nerimas pradeda augti. Galiausiai jūs pareikalaujate, kad žvejys sustabdytų laivelį ir leistų jums grįžti į vandenį. Nors iki kranto dar daugiau nei 20 kilometrų arba 12 mylių, jūs neįsivaizduojate, kaip galite pasilikti laivelyje. Šiek tiek nuliūdęs, žvejys padeda jums grįžti į vandenyną.

Sesuo Renland: Šiame palyginime laivelis reiškia Bažnyčią, o žvejas – tuos, kurie tarnauja Bažnyčioje.² Vienintelis Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios tikslas – padėti Dangiškajam Tėvui ir Jėzui Kristui Jų darbe, kad būtų įgyvendintas Dangiškojo Tėvo vaikų amžinasis gyvenimas.³ Ko mus moko laivelis ir žvejas apie Bažnyčią? Ar įlinkimai ir atsilupę dažai Bažnyčioje pakeičia jos gebėjimą suteikti įgaliotas išgelbėjimo ir išaukštinimo apeigas, kad padėtų mums tapti panašiems į mūsų Tėvą Danguje? Jei žvejas privalo abiem rankomis laikyti vairą, kad šis nenukryptų nuo kurso, ar tai yra pagrindas abejoti jo ir laivelio gebėjimu saugiai ir patikimai nuplukdyti mus ten, kur norime nuvykti? Jums nereikia būti įšventintu regėtoju, kaip mano vyrui, kad suprastumėte, jog grįžti į vandenį, užuot pasilikus laivelyje, yra rizikinga.

Kiekvienam Bažnyčios nariui reikia asmeninio jo ar jos liudijimo apie Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios tikrumą. Be šio atsivertimo, įskaitant galingą širdies permainą, žmonės gali pradėti koncentruotis į metaforinius krekerius ir suskilusius dažus.

Vyresnis Renlandas: Mano liudijimas prasidėjo man gyvenant Geteborge, Švedijoje. Man buvo vienuolika. Misijos prezidentas pakvietė visus jaunuolius perskaityti Mormono Knygą. Mano vyresnysis brolis, kuriuo visada žaviuosi ir kurį visada gerbiu, priėmė šį iššūkį. Norėjau būti panašus į jį, todėl taip pat pradėjau skaityti Mormono Knygą. Ją beskaitant, tikriausiai Almos knygą, vienas misijos prezidento patarėjų mums pasakė, kad turėtume melstis dėl to, ką skaitome. Labai gerai prisimenu tą vakarą, kai priėmiau šį kvietimą. Atsimenu butą, kuriame gyvenome, ir kambarį, kuriame aš ir brolis miegojome. Kai mano brolis užmigo, išlipau iš lovos ir atsiklaupiau šalia jos. Pradėjau labai paprastai melstis, kad sužinočiau, ar Mormono Knyga yra tikra.

Negirdėjau balso, bet buvo taip, tarsi Dievas man sakytų: „Aš tau visą laiką sakiau, kad ji yra tikra.“ Ši patirtis mane pakeitė. Ji pakeitė mano gyvenimą. Tai buvo tikėjimo, ėjimo sandoros keliu, stengimosi padaryti daugiau ir geriau pradžia. Būtent Geteborge išmokau atgailauti. Būtent Geteborge pradėjau lygiuotis į žmones, kurie išaukštino savo pašaukimus ir sunkiai dirbo statydami Dievo karalystę. Būtent ten pradėjau žavėtis ištikimais Dievo šventaisiais, kad ir kur jie gyventų. Geteborgas ir pastatas Viktoriagatan gatvėje, kuriame mes susirinkdavome, man tapo ypatingomis vietomis.

Apie Almos pirmuosius atsivertusiuosius skaitome: „Ir dabar, buvo taip, kad visa tai buvo padaryta Mormone, taip, prie Mormono vandenų, miškelyje, kuris buvo prie Mormono vandenų; taip, Mormono vietovė, Mormono vandenys, Mormono miškelis – kokie gražūs jie akims tų, kurie čia atėjo į savo Išpirkėjo pažinimą; taip, ir kokie jie palaiminti, nes jie giedos jo šlovei per amžius.“⁴

Būtent Geteborge pažinau savo Išpirkėją. Geteborgas ir Viktoriagatan tapo mano „Mormono vandenimis“.

Sesuo Renland: Kur jūs pažinote savo Išpirkėją? Kaip jautėtės? Jei pamiršote, raginame prisiminti ir paraginti tuos, kuriuos mokote, prisiminti, kaip jie tada jautėsi. Šis žinojimas ir šie jausmai yra tikėjimo pradžia.

Tikėjimas yra pasirinkimas, kurį turi padaryti kiekvienas žmogus. Tikėjimas nėra tik keistas įgeidis, kad kažkas būtų tiesa, ir įmantrus savęs įtikinimas, kad taip ir yra. Tikėjimas yra įsitikinimas, kad egzistuoja dalykai, kurių mes nesame matę gyvai. Tai taip pat yra principas, susijęs su veiksmu. Galbūt galima pasakyti, kad tikėjimas yra tam tikra dvasinė mūsų ikimirtingojo būvio atmintis.

„Tikėjimas turi būti nukreiptas į Jėzų Kristų, kad nuvestų žmogų į išgelbėjimą. […] Tikėjimas įsižiebia klausantis Evangelijos, kurios moko įgalioti Dievo atsiųsti vadovai [tokie kaip jūs]. Stebuklai nesukuria tikėjimo. Stiprus tikėjimas ugdomas per paklusnumą Jėzaus Kristaus Evangelijai. Kitaip sakant, tikėjimas kyla per teisumą.“⁵ Tikėjimas ateina ne reikalaujant ženklų iš Dievo, bet paklūstant ir laikantis Jo įsakymų.

Vyresnis Renlandas: Dievas nori, kad tikėtume. Jis nori, kad tikėtume, kad galėtų mus laiminti. Štai ką Alma pasakė nuolankiems zoramininkams: „Ir dabar, štai sakau jums ir norėčiau, jog atmintumėt, kad Dievas yra gailestingas visiems, kurie tiki jo vardą; todėl pirmiau jis nori, kad tikėtumėt, taip, būtent jo žodžiu.“⁶

Tikėjimas yra raktas, atveriantis Dievo malonę. Po to Alma mokė, kad žmogus turi nuspręsti, ar jis arba ji nori tikėti, o tada veikti su tikėjimu, kad šis galėtų augti. Alma tęsė: „Bet štai jei jūs pabusite ir pažadinsite savo sielos galias netgi tiek, jog išbandysite mano žodžius ir panaudosite dalelę tikėjimo, taip, net jeigu negalite nieko daugiau, kaip tik norėti tikėti, leiskite šitam norui veikti jumyse, netgi kol patikėsite taip, kad galėsite skirti vietą daliai mano žodžių.“⁷

Kad tikėjimas augtų, žmogus turi trokšti tikėti. Jis turi norėti turėti tikėjimą. Jis turi veikti su tikėjimu.

Sesuo Renland: Pabandysiu tai iliustruoti taip. Štai turime lentą su įkalta vinimi. Taip pat turime 12 papildomų vinių. Taigi, brangieji, aš turiu jums užduotį. Ar galėtumėte sudėti visas turimas 12 vinių ant tos lentoje įkaltos vinies?

Vyresnysi Renlandas: Ką sakai?

Sesuo Renland: Ar tai įmanoma? Ką gi, viena jau vietoje. Liko 11. Darbuodamasis su šiuo galvosūkiu, kai kas gali bandyti padėti vieną viršuje ir tada viską mesti.

Vyresnysis Renlandas: Gal turi gumos?

Sesuo Renland: Kai kas gali pagalvoti, kad kitas žingsnis neįmanomas. Daugelis žmonių nustoja bandyti, galvodami: „Tai neįmanoma.“

Bet, jei, užuot taip sakę, esate pasiruošę pasakyti „Ar tai įmanoma“, jūs esate pasiruošę pabandyti tai padaryti kitaip. Pabandykite taip. Padėkite vieną vinį priešais save. Dabar padėkite kitą vinį skersai pirmos vinies, smaigaliu į save. Padėkite antrą vinį skersai pirmosios nusukdami smaigalį nuo savęs. Tęskite taip dėdami skersai ant pirmosios likusias, išskyrus paskutinę.

Taip darydami pamatysite, kad yra metodas. Pradėsite galvoti: „Tai gali būti įmanoma.“ Jūsų viltis išaugs. Galiausiai, jūs beveik tai padarėte.

Vyresnysis Renlandas: Mano viltis tikrai sustiprėjo.

Sesuo Renland: Padėkite paskutinę vinį lygiagrečiai virš pirmosios ir skersai kitų vinių. Teisingai! Štai taip. Dabar, labai atsargiai, liesdami tik apatinę vinį, pakelkite jas visas ir padėkite apatinę vinį ant lentoje įkaltos vinies.

Kartais iš pirmo karto nepavyksta. Taigi, daug kartų bandę, turite pabandyti dar kartą. Vadovaukitės tuo pačiu metodu. Padėkite paskutinę vinį skersai viršutinės ir labai, labai atsargiai –

Vyresnysis Renlandas: To anksčiau neminėjai.

Sesuo Renland: Pakelkite visas vinis ir išlaikykite pusiausvyrą. Tobula! Kai žinote, kaip tai padaryti, sprendimas atrodo akivaizdus.

Vyresnysi Renlandas: Nekvėpuokite!

Sesuo Renlund: Tai pat yra ir su liudijimo įgijimu. Kai žinote, kaip gauti atsakymą iš Dievo, tada rezultatas atrodo neabejotinas. Tai yra Mormono Knygos pažadas, kuriuo mano vyras patikėjo būdamas 11-os metų ir kuriuo mes visi sekėme įgydami savo liudijimus. „Ir norėčiau jus paraginti, kad gavę juos, paklaustumėte Dievą, Amžinąjį Tėvą, Kristaus vardu, argi jie nėra tikri; ir jei paklausite nuoširdžiai, su tikru ketinimu, tikėdami Kristų, jis apreikš jums apie jų tiesą Šventosios Dvasios galia.“⁸

Kai pradedate nuo klausimo: „Ar šie dalykai negali būti tikri?“, tai veda į tikėjimą. Jei pradedate nuo klausimo: „Kaip tai gali būti teisinga?“, tai veda į abejojimą. O abejojimas niekada neveda į tikėjimą.

Vyresnis Renlandas: Kartą, dalyvaujant kuolo konferencijoje, kuolo prezidentas paprašė manęs aplankyti vyrą, kurį aš vadinsiu Styvenu. Styvenas buvo ištikimas Bažnyčios narys. Jis buvo grįžęs misionierius ir susituokęs šventykloje. Daugelį metų jis ištikimai tarnavo, bet pradėjo abejoti Bažnyčia. Man lankantis pas Styveną, jis pasakė, kad jį neramina tai, kad Džozefas Smitas parašė arba padiktavo keturias „Pirmojo regėjimo“ versijas. Jis manė, kad tai gali reikšti, jog Džozefas Smitas tai išgalvojo.

Aš supažindinau Styveną su vyru, kuris dirbo Bažnyčios istorijos departamente, ir kuris buvo ištyręs šias keturias versijas jau prieš dešimtmečius. Styvenas susitiko su mokslininku. Kitą kartą, kai kalbėjau su Styvenu, jo paklausiau: „Taigi, ką manai apie Pirmąjį regėjimą?“

Jis atsakė: „Na, aš jaučiuosi gerai, nes į mano klausimus buvo atsakyta. Tai daugiau man nekelia abejonių. Bet dabar mane neramina poligamija, kuri buvo praktikuojama Navū ir po 1890-ųjų metų Manifesto. Tai mane tikrai neramina.“

Paprašiau, kad Styvenas susitiktų su kitu žmogumi Bažnyčios istorijos departamente. Po pokalbio susisiekiau su Styvenu ir paklausiau, kaip jam sekėsi.

Jis atsakė: „Na, manęs tai daugiau nebekankina. Supratau kas atsitiko, ir mano abejonės buvo išsklaidytos. Tačiau dabar išties esu susirūpinęs tuo, kad kunigystė nebuvo suteikiama afrikietiškos kilmės žmonėms.“

Sesuo Renland: Styvenas buvo kaip ir daugelis žmonių. Jis pasirinko būti nuolatiniu abejotoju. Laikui bėgant, kai buvo išspręsta viena problema, atsirado kita. Nepriklausomai nuo bandymų atsiliepti ir atsakyti į šiuos klausimus, jis savo abejonėms pasireikšti rasdavo kitą temą. Tai, ką darė Styvenas, buvo bažnytinė nesibaigiančio žaidimo „Pagauk kurmį“ forma. Na, žinote, toks vaikų žaidimas, kuriame kurmis iššoka iš stalo ir kai tik jį įgrūdate atgal, kitas kurmis iššoka kitoje vietoje.

Moters, su kuria susitikome Lubumbašyje, Kongo Demokratinėje Respublikoje, istorija visai kitokia. Jos vardas Andželika. Ji buvo ištikima grįžusi misionierė. Ji turėjo tvirtą liudijimą apie pranašą Džozefą Smitą. Jai patiko Mormono Knyga. Ji mylėjo viską, kas susiję su Bažnyčia.

Kai susitikome su ja, ji skaitė knygą, kurią parašė vienas Bažnyčios vadovų, kuris vėliau tapo Bažnyčios prezidentu. Ši knyga buvo parašyta prieš 1978 m. apreiškimą apie kunigystę ir teigė, kad dėl tam tikrų dalykų, padarytų ikimirtingame būvyje, afrikietiškos kilmės žmonės nebus išaukštinti. Andželikju paprašė, kad padėčiau suprasti kodėl taip yra. Dabartinis Dvylikos narys jai pasakė, kad šis buvęs Bažnyčios vadovas paprasčiausiai buvo neteisus ir kad tiesiog išsakė savo nuomonę; nuomonę, kuri buvo klaidinga. Andželika buvo patenkinta šiuo paaiškinimu. Ji veikė su tikėjimu, išlikdama sandoros kelyje ir pasitikėdama Dievu.

Vyresnis Renlandas: Abejojimas nėra tikėjimo pradžia. Šviesai atsirasti nereikia tamsos. Kai Petras bandydamas eiti vandeniu pradėjo grimzti, jam nebuvo pasakyta: „O Petrai, jei tu tik daugiau abejotumei.“ Ne, jam buvo pasakyta: „Mažatiki, ko suabejojai?”⁹

Lectures on Faith (liet. Paskaitose apie tikėjimą) aiškinami skirtumai tarp tikėjimo ir abejojimo: „Ir kur yra abejonių ir netikrumo, nėra ir negali būti tikėjimo. Žmogus negali tuo pat metu abejoti ir tikėti. Taigi žmonės, kurių protuose yra abejonės ir baimės, negali turėti nepajudinamo pasitikėjimo; o kur nėra nepajudinamo pasitikėjimo, tikėjimas yra silpnas; o kur tikėjimas silpnas, žmonės nesugebės kovoti prieš visokią priešpriešą, suspaudimus ir negandas, su kuriais jie turės susidurti, kad būtų Dievo paveldėtojai ir paveldėtojai drauge su Jėzumi Kristumi; jų protai pavargs, ir priešininkas turės jiems galią ir juos sunaikins.“¹⁰

Štai kas ištiesų nutiko Styvenui. Jis leido abejojimui ir netikrumui užvaldyti jo protą. Laikui bėgant jis neturėjo jėgų priešintis iššūkiams, su kuriais susiduria Bažnyčios narys. Jo protas pavargo, o tikėjimas išnyko.

Sesuo Renland: nėra blogai turėti klausimų apie Bažnyčią ir jos doktrinas. Pasirinkimas būti nuolatiniu abejotoju – štai kur problema. Džozefas Smitas suprato tai, kai perskaitė: „Jei kuriam iš jūsų trūksta išminties, teprašo Dievą, kuris visiems dosniai duoda ir nepriekaištauja, ir jam bus suteikta.“¹¹

Tačiau toliau rašoma „Bet tegul prašo tikėdamas, nė kiek neabejodamas.“¹²

Kitaip tariant, prašykite Dievo, neabejodami, kad Jis gali jums atsakyti. Toliau rašoma „Nes abejojantis panašus į jūros bangą, varinėjamą ir blaškomą vėjo. Toksai žmogus tegul nemano ką nors gausiąs iš Viešpaties, – toks svyruojantis, visuose savo keliuose nepastovus žmogus.“¹³

Kad gautume tokį atsakymą, kurio siekė Džozefas Smitas, kad gautume atsakymą, kurio reikia mums, turime kreiptis į Dievą su tikinčia širdimi ir protu, trokšdami, kad Dievo dalykai taptų mums žinomi.

Vyresnis Renlandas: Mums patinka vieno pirmųjų apaštalų Džono A. Vidsou iš Norvegijos pareiškimas, padarytas šiame Evangelijos laikotarpyje. Aš perfrazuosiu tai, ką jis taip iškalbingai pasakė: „Abejojimas, netransformuotas į teiravimąsi [iš teisingų šaltinių], yra baprasmis ir bevertis […] Didžiavimasis tuo, kad esate abejojantysis […] užsispyręs abejojantysis, buvimas patenkintu tuo, nenorėjimas dėti [atitinkamų] pastangų, kad būtų sumokėta [dieviškojo] atradimo kaina, neišvengiamai nuveda į netikėjimą ir klampią tamsą. Jo abejonės auga kaip nuodingi grybai, tamsių šešėlių apgaubtose jo proto ir dvasios buveinėse. Galų gale, aklas kaip kurmis savo urve, jis paprastai iškeičia racionalumą į pajuoką, o triūsą į vangumą. Dėl paprasčiausios tiesos verta atsisakyti visų tokių abejonių. […] Abejojimas nėra blogai, jeigu juo viskas neužsibaigia. Kai jis tampa aktyvia [dieviškos] tiesos paieška ir praktikavimu, jis tampa labai orus. […] Save maitinantis ir auginantis abejojimas, su užsispyrusiu tingumu, gimdo daugiau abejonių ir yra blogis.“¹⁴

Vyresniojo Vidsou žodžiai teisingi ir mūsų laikais. Nuolatinis abejojimas neveda prie Gelbėtojo Jėzaus Kristaus realumo pažinimo; jis neveda prie tikro žinojimo, kad turime maloningą, mylintį Dangiškąjį Tėvą. Galime žinoti apie pastarųjų dienų darbo tikrumą, tačiau būtina, kad pasirinktume tikėjimą, o ne abejojimą, ir kad atsakymų ieškotume tinkamuose šaltiniuose. Būtina, kad pripažintume, jog pasirinkimas yra mūsų. Tai, ar priimame Jėzaus Kristaus Apmokėjimą ir išgelbėjimo apeigas savo gyvenime, nėra primesta mums išorinės jėgos. Mes pasirenkame pasitikėti Dievu.

Sesuo Renland: Kartais turime nuspręsti, ar kas nors yra tiesa. Mormonas mums pateikia sektiną modelį, kuriuo turime vadovautis: „Taigi viskas, kas gera, ateina iš Dievo; o tai, kas pikta, ateina iš velnio; […] Bet štai, kas yra iš Dievo, nuolat kviečia ir vilioja daryti gera; todėl viskas, kas kviečia ir vilioja daryti gera ir mylėti Dievą, ir tarnauti jam, yra įkvėpta Dievo. […] Nes štai, mano broliai, jums duota spręsti, idant galėtumėte pažinti, kas gera ir kas pikta; ir kad galėtumėte tobulai pažinti, sprendimo būdas yra toks aiškus, kaip dienos šviesa skiriasi nuo tamsios nakties. Nes štai, Kristaus Dvasia duodama kiekvienam žmogui, kad jis galėtų pažinti, kas gera ir kas pikta; todėl rodau jums būdą nuspręsti: viskas, kas kviečia daryti gera ir įtikinėja tikėti Kristų, siunčiama Kristaus galia ir dovana; todėl galite tobulai pažinti, kad tai iš Dievo. Bet jeigu kas įtikinėja žmones daryti pikta ir netikėti Kristų, ir neigti jį, ir netarnauti Dievui, – tada galite tobulai pažinti, kad tai iš velnio.“¹⁵

Taigi, tai gana paprasta. Jei pasirinkimas veda jus daryti gera ir tikėti Kristų, tai yra iš Dievo. Jei pasirinkimas vilioja daryti pikta ir neigti Kristų, tai yra iš velnio. Pradėję eiti sandoros keliu, galite žinoti, kad tie dalykai, kurie nukreipia jus nuo to kelio, kurie tikina jus netikėti Kristaus, yra neteisingi. Dalykai, kurie tikina jus tikėti Dievą, mylėti Jį ir laikytis Jo įsakymų, yra iš Dievo.

Vyresnis Renlandas: Įdomu, kad tai, kaip žmogus reaguoja į dvasinius kuždesius, priklauso nuo to, ar jis pasirenka tikėti ar abejoti. Prisimenate Apaštalų darbų antrą skyrių, kuriame apaštalai ketino eiti pamokslauti. Jie išgirdo ūžesį iš dangaus, tarsi pūstų smarkus vėjas. „Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti. […] Kilus tam ūžesiui, subėgo daugybė žmonių. Jie buvo priblokšti, kiekvienas girdėdamas savo kalba juos kalbant. Lyg nesavi ir nustebę, jie vienas kitam kalbėjo: „Argi štai šitie kalbantys nėra galilėjiečiai? Tai kaipgi mes kiekvienas juos girdime savo gimtąja kalba?!“¹⁶

Dėl šių nuostabių įvykių daugelis atsivertė. Tačiau kiti sureagavo kitaip. Skaitome: „O kiti šaipydamiesi kalbėjo: „Jie prisigėrė jauno vyno.“¹⁷

Dvasia buvo ta pati; tai buvo Šventoji Dvasia, išlieta ant šių Galilėjos apaštalų, skelbusių Jėzų Kristų. Sekminių dieną Dvasia buvo labai gausiai išlieta, tačiau vistiek buvo tokių, kurie šaipėsi iš atsivertusiųjų ir savaip aiškino tą patyrimą. Todėl jie praleido šį įsimintiną Šventosios Dvasios išsiliejimą. Kas tai nulėmė? Jų pasirinkimas. Tie, kurie pasirinko tikėjimą ir pasitikėjimą, o ne abejojimą, turėjo nuostabų dvasinį patyrimą, vedusį į atsivertimą.

Sesuo Renland: Apie tai kalbėjo ir Alma. Jis sakė: „Ir todėl tas, kuris užkietins savo širdį, gaus vis mažesnę žodžio dalį; o tam, kuris neužkietins savo širdies, bus duodama vis didesnė žodžio dalis, kol jam bus duota pažinti Dievo slėpinius, kol jis žinos juos visiškai. O tiems, kurie užkietins savo širdis, bus duodama vis mažesnė žodžio dalis, kol jie nieko nebežinos apie jo slėpinius; ir tada velnias juos paima nelaisvėn ir vedasi pagal savo valią žemyn į sunaikinimą.“¹⁸

Grįžtant prie mūsų palyginimo, tie, kurie pasirenka pasilikti sename, galbūt turinčiame įlenkimų laivelyje su atsilupinėjusiais dažais, yra tie, kurie neužkietina savo širdžių. Jie eina sandoros keliu ir jo laikosi. Po to, kai jie ištveria iki galo, jiems išpildomas amžinojo gyvenimo pažadas. Tai yra didžiausia dovana, kurią gali duoti Dievas. Būtent per šį procesą mes pažįstame Jėzų Kristų, Jo buvimo gyvu realumą ir sužinome apie Jo meilę ir užuojautą. Ši dvasinė dovana suteikiama visiems, kurie yra verti.

Doktrinoje ir Sandorose sakoma: „Vieniems Šventąja Dvasia duodama žinoti, kad Jėzus Kristus yra Dievo Sūnus ir kad jis buvo nukryžiuotas už pasaulio nuodėmes. Kitiems duodama tikėti jų žodžiais, kad jie taip pat turėtų amžinąjį gyvenimą, jei išliks ištikimi.“¹⁹

Vyresnysis Renlandas: 2009 m. balandžio mėn. Bažnyčioje buvau palaikytas kaip visuotinis įgaliotinis. 2009 m. spalio mėn. manęs paprašė pasisakyti visuotinėje konferencijoje. Tai yra „naujų visuotinių įgaliotinių „pakrikštijimo“ programos“ dalis. Norėjau, kad mano tėvas galėtų išgirsti konferenciją. Jis visą gyvenimą sunkiai dirbo kaip dailidė ir statybininkas, o sulaukęs 92-jų turėjo rimtų nugaros problemų. Jis negalėjo atvykti į Konferencijų centrą. Taigi, viena mano seserų pasirūpino, kad jis galėtų žiūrėti sesiją per televizorių savo namuose Solt Leik Sityje.

Po konferencijos aš nuvykau į jo namus, kad sužinočiau, ką jis galvoja apie mano kalbą. Jis nemėgo daug kalbėti ir komplimentais nesižarstė.

Paklausiau: „Tėti, ar matei konferenciją?“

Jis atsakė: „Aha.“

Paklausiau: „Tėti, ar girdėjai mano kalbą?“

Jis atsakė: „Aha.“

Paklausiau: „Na, tėti, ką manai?“

Jis atsakė: „Na, ji buvo gera. Aš beveik didžiuojuosi tavimi.“ Ir tai buvo didžiausias komplimentas, kokio iš jo esu sulaukęs.

Tačiau tada sužinojau, kad tą popietę jis buvo šiek tiek išsiblaškęs, nes labai norėjo man papasakoti praėjusios nakties sapną. Jis nebuvo svajotojas. Niekada neturėjo rafinuotų minčių. Nebuvau matęs jo meluojant. Visada buvo negailestingai ir netaktiškai sąžiningas. Jis tarė: „Sapnavau, kad miriau ir pamačiau Gelbėtoją Jėzų Kristų. Jis apkabino mane ir pasakė, kad mano nuodėmės atleistos. Ir, Deilai, aš pasijutau labai gerai.“ Tai buvo viskas, ką jis pasakė, ir man nebebuvo kaip jo daugiau klausti. Jis mirė po dviejų mėnesių, kai mudu su Rūta buvome Madagaskare.

Mano tėtis, 24-ių metų prisijungęs prie Bažnyčios Larsme, Suomijoje, pragyveno vadovaudamasis gauta šviesa ir žinojimu. Jis atlikdavo viską, ko tik būdavo paprašytas. Jis tapo vienu tų, kurie yra verti Dvasios dovanos žinoti, jog Jėzus yra Kristus ir buvo nukryžiuotas už pasaulio ir už jo nuodėmes. Būvimas vertu šios dovanos nepriklauso nei nuo lyties, nei nuo kunigystės pareigybės. Tai priklauso nuo buvimo vertu gauti tą dovaną dėl tikėjimo pasirinkimo, dėl sandoros kelio pasirinkimo.

Sesuo Renland: Broliai ir seserys, padėdami žmonėms įveikti abejones ir naudotis tikėjimu, jūs darote tai, ką prezidentas Raselas M. Nelsonas ragino mus, kaip Bažnyčią, daryti. Jis sakė: „Mūsų žinia pasauliui yra paprasta ir nuoširdi: mes kviečiame visus Dievo vaikus abiejose uždangos pusėse ateiti pas Gelbėtoją, priimti šventos šventyklos palaiminimus, visada džiaugtis ir būti vertus amžinojo gyvenimo.“²⁰ Šio kvietimo priėmimas yra tikėjimo veiksmas.

Mokydami padedate ir tiems, kurie paliko sandoros kelią. Jūs mokote dėl jų, jų vaikų, anūkų ir galbūt dėl proanūkių. Gelbėtojas priminė: „Nes tokiam jūs ir toliau tarnausite; nes nežinote, ar jie sugrįš, atgailaus ir ateis pas mane visa širdimi, ir aš juos išgydysiu; ir jūs būsite jų išgelbėjimo priemonė.“²¹

Tai yra puikaus optimizmo Bažnyčioje laikas. Šimtmečius paslėpta tiesa buvo atskleista. Žemę nusėjo šventos šventyklos. Misionieriai skelbia didžio džiaugsmo žinią beveik visoms tautoms. Kaip šventųjų, arba Viešpaties Jėzaus Kristaus mokinių, kūnas, vieningai tarnaujame „šventu būdu“, kaip skatino prezidentas Nelsonas, o Viešpats paspartins Savo darbą „kai bus tam laikas“²². Vynuogynų Viešpats darbuosis su mumis.²³ Jūsų mokoma žinia yra didžio džiaugsmo ir laimės žinia, kuri ištikimiesiems yra palaima.²⁴

Vyresnysis Renlandas: pirmoji atsakomybė, kurią turėjau kaip Dvylikos kvorumo narys, buvo nueiti ir pranešti Bažnyčios istorijos departamentui, kad pakeisiu jų skyriaus patarėją Vyresnįjį Džefrį R. Holandą. Galite įsivaizduoti, kad buvo „verksmas ir aimanos, ir dantų griežimas“²⁵, kai jie sužinojo, kad jų mylimasis patarėjas bus pakeistas. Pritrūko vienkartinių servetėlių ašaroms šluostyti.

Viena iš man, Bažnyčios istorijos departamento patarėjui, pavestų užduočių buvo perskaityti visus „Džozefo Smito užrašų“ knygos tomus. Taip pat perskaičiau pasakojamosios Bažnyčios istorijos pirmąjį tomą, pavadintą Šventieji. ²⁶ Skaitymas visko, ką Džozefas Smitas buvo kada nors parašęs arba pasakęs, paprasčiausiai sustiprino mano liudijimą apie jo, kaip Dievo išrinkto pranašo, vaidmenį atkuriant Jo darbą žemėje.

Džozefas Smitas niekada nesielgė kaip klastotojas, kuris ketino apgauti. Džozefas Smitas aiškiai tikėjo, kad jis matė tai, ką sakė matęs, – mūsų Dangiškąjį Tėvą ir Jėzų Kristų; Moronį; Joną Krikštytoją; Petrą, Jokūbą ir Joną; Mozę; pirmtaką Eliją ir pranašą Eliją. Jis akivaizdžiai elgėsi kaip žmogus, turėjęs auksines plokšteles ir Dievo dovanos bei galios dėka išvertęs senovės tekstus. Jis akivaizdžiai elgėsi kaip žmogus, gavęs apreiškimą iš paties Jėzaus Kristaus. Jis akivaizdžiai elgėsi kaip žmogus, gavęs kunigystę ir šventosios apaštalystės raktus.

Galingiau ir patikimiau, nei savo penkiais jutimais galėčiau sužinoti ir išreikšti, žinau, kad Džozefas Smitas matė tai, ką jis sakė matęs, kad Dievo galia ir dovana jis išvertė Mormono Knygą ir gavo kunigystę su jos raktais žmonijos išgelbėjimui. Žinau, kad tai tiesa. Žinau, kad šie raktai šiandien yra žemėje, o prezidentas Nelsonas yra teisėtas Džozefo Smito įpėdinis žemėje.

Tai, ką mes manome esant seno laivelio įlinkimais ir atsilupusiais dažais, išties gali pasirodyti esantis dieviškas sumanymas ir dieviškas vadovavimas iš amžinosios perspektyvos. Viešpats pridėjo ranką, kad atsirastų įlenkimai ir nusilupę dažai. Jis tai naudoja savo tikslais. Žinau, kad Viešpats Jėzus Kristus šiandien vadovauja Savo darbui žemėje. Jo tarnai Jį gerai pažįsta. Aš Jį pažįstu.

Sesuo Renland: Esu dėkinga galėdama paliudyti, jog žinau, kad Jėzus Kristus yra mūsų Gelbėtojas. Kai naudojame tikėjimą, be abejonės, dėl Jo apmokančios aukos ir to Apmokėjimo vaisių mūsų gyvenimai yra palaiminami amžiams. Esu dėkinga, kad mūsų laikais Jis atkūrė Savąją Bažnyčią su visais Dievo vaikams žemėje prieinamais palaiminimais.

Vyresnis Renlandas: Mūsų žinia yra tokia: „Neabejokite, bet tikėkite.“²⁷ Šiandien esu čia kaip Viešpaties Jėzaus Kristaus apaštalas. Esu čia, kad išsakyčiau ypatingą liudijimą apie Jėzų Kristų, kad Jis gyvas ir yra pasaulio Gelbėtojas. Liudiju apie Jo nuostabią užuojautą, meilę ir rūpestį visais Dievo vaikais. Liudiju apie Jo neprilygstamą apmokančią auką už jus ir už mane. Kai pažinau Gelbėtoją, sužinojau apie Jo didžiulį norą viską sutvarkyti, padėti išgydyti žaizdas ir sudužusias širdis. Tai yra viena Jo išskirtinių savybių.

Tikrai meldžiu, kad jūs, jūsų šeimos, jūsų mokiniai gautų didžiausius Dievo palaiminimus, ir kad padėtumėte tiems mokiniams išsiugdyti tikėjimą Jėzumi Kristumi, kad jie neabejotų, bet tikėtų; Jėzaus Kristaus vardu, amen.