Svarbiausia – žmonės
Bažnyčioje svarbiausi esate jūs – Viešpaties mokiniai – tie, kurie mylite Jį ir sekate Juo, ir kurie priėmėte Jo vardą.
Ruošiantis statyti didingąją Paryžiaus šventyklą, patyriau tai, ko niekada nepamiršiu. 2010 m., kai buvo rastas sklypas šventyklai, miesto meras paprašė susitikti, kad sužinotų daugiau apie mūsų Bažnyčią. Šis susitikimas buvo labai svarbus žingsnis gaunant leidimą statyti. Skrupulingai paruošėme pristatymą su keliomis įspūdingomis pastarųjų dienų šventųjų šventyklų nuotraukomis. Nuoširdžiai vyliausi, kad jų architektūros grožis įtikins merą palaikyti mūsų projektą.
Mano nuostabai, meras davė suprasti, kad užuot žiūrėjęs mūsų pristatymą, jis su savo komanda norėtų atlikti savo tyrimą, kad išsiaiškintų, kokia yra mūsų Bažnyčia. Kitą mėnesį mes buvome pakviesti išklausyti miesto tarėjos, kuri, pasirodo, buvo ir religijos istorijos profesorė, ataskaitos. Ji tarė: „Labiausiai norėjome išsiaiškinti, kokie yra jūsų bažnyčios nariai. Pirmiausia apsilankėme viename jūsų sakramento susirinkime. Atsisėdome sakramento salės gale ir atidžiai stebėjome žmones ir ką jie darė. Po to susitikome su jūsų kaimynais – tais, kurie gyvena netoli jūsų kuolo centro, – ir paklausėme jų, kas per žmonės yra mormonai.“
„Taigi, kokios jūsų išvados?“ –paklausiau truputį nerimaudamas. Ji atsakė: „Išsiaiškinome, kad Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia, iš visų mūsų žinomų bažnyčių, yra artimiausia Jėzaus Kristaus pirminei Bažnyčiai.“ Vos nepradėjau prieštarauti sakydamas: „Tai nėra visiškai tikslu! Tai ne artimiausia bažnyčia; tai ir yra Jėzaus Kristaus Bažnyčia – ta pati Bažnyčia, tikroji Bažnyčia!“ Tačiau užuot tai daręs, susivaldžiau ir pasakiau tylią dėkingumo maldą. Po to meras informavo, kad, remdamasis išvadomis, jis su savo komanda neprieštarauja šventyklos statybai jų bendruomenėje.
Šiandien, kai pagalvoju apie tą stebuklingą patyrimą, jaučiuosi dėkingas merui už jo išmintį ir įžvalgumo dvasią. Jis žinojo, kad iš tikrųjų pažinti Bažnyčią galima ne apžiūrinėjant jos pastatus ar tyrinėjant ją kaip gerai organizuotą instituciją, o stebint milijonus jos tikinčių narių, kurie stengiasi kiekvieną dieną sekti Jėzaus Kristaus pavyzdžiu.
Bažnyčios apibrėžimą galima rasti vienoje iš Mormono Knygos ištraukų, kurioje sakoma: „Ir tie [kalbama apie Viešpaties mokinius], kurie buvo pakrikštyti Jėzaus vardu, buvo pavadinti Kristaus bažnyčia.“1
Kitaip sakant, Bažnyčioje svarbiausi yra žmonės. Svarbiausi esate jūs – Viešpaties mokiniai – tie, kurie mylite Jį ir sekate Juo, ir kurie sudarydami sandorą priėmėte Jo vardą.
Prezidentas Raselas M. Nelsonas kartą palygino Bažnyčią su gražiu automobiliu. Mums visiems patinka, kai mūsų automobilis švarus ir blizga. Bet automobilio paskirtis nėra stovėti vietoje kaip gražiam mechanizmui; jo paskirtis yra vežti žmones.2 Taip pat ir mes, būdami Bažnyčios nariai, džiaugiamės turėdami gražias garbinimo vietas, kurios švarios ir gerai prižiūrimos, mums taip pat patinka ir gerai veikiančios programos. Bet tai tik pagalbinės priemonės. Vienintelis mūsų tikslas pakviesti kiekvieną Dievo sūnų ir dukrą ateiti pas Kristų ir vesti jį ar ją sandoros keliu. Už tai nėra nieko svarbiau. Mūsų darbe svarbiausia yra žmonės ir sandoros.
Ar ne nuostabu, kad atkurtai Bažnyčiai per apreiškimą duotas vardas sujungia du svarbiausius kiekvienos evangelinės sandoros elementus? Pirmas – tai Jėzaus Kristaus vardas. Ši Bažnyčia priklauso Jam, o Jo pašventinantis Apmokėjimas bei sandoros yra vienintelis kelias į išgelbėjimą ir išaukštinimą. Antrasis vardas yra susijęs su mumis: šventaisiais, arba, kitaip tariant, Jo liudytojais ir Jo mokiniais.
Dėmesio sutelkimo į žmones svarbą supratau tarnaudamas kuolo prezidentu Prancūzijoje. Pradėjęs tarnauti turėjau kuolui keletą labai ambicingų tikslų: įkurti naujas apylinkes, pastatyti naujus susirinkimų namus ir net pastatyti šventyklą mūsų krašte. Po šešerių metų, kai buvau atleistas, nebuvo pasiektas nė vienas iš šių tikslų. Tai gali atrodyti kaip visiška nesėkmė, išskyrus tai, kad per tuos šešerius metus mano tikslai visiškai pasikeitė.
Atleidimo iš pašaukimo dieną sėdėdamas ant pakylos buvau pripildytas neapsakomų dėkingumo ir sėkmės jausmų. Žvelgiau į šimtus susirinkusių narių veidų. Prisimenu dvasinius patyrimus, susijusius su kiekvienu iš jų.
Ten buvo tie broliai ir seserys, kurie įžengė į krikšto vandenis, tie, kuriems aš pasirašiau jų pirmąsias rekomendacijas, kad jie galėtų gauti šventas šventyklos apeigas, ir tie jaunuoliai ir poros, kuriuos paskyriau ar atleidau kaip nuolatinius misionierius. Buvo daug tų, kuriems tarnavau, kai jie patyrė išbandymus ir negandas savo gyvenime. Kiekvienam iš jų jaučiau stiprią brolišką meilę. Patyriau tyrą džiaugsmą tarnaudamas jiems ir džiūgavau dėl išaugusios jų ištikimybės Gelbėtojui ir tikėjimo Juo.
Prezidentas M. Raselas Balardas mokė: „Visų svarbiausia mūsų Bažnyčios atsakomybė yra ne pateikiama statistika ar rengiami susitikimai, o pavienių žmonių – kuriems tarnaujama asmeniškai, kaip tai darė Gelbėtojas, – pakylėjimas, padrąsinimas ir galiausiai tobulinimas.“3
Mano brangūs broliai ir seserys, ar esame aktyvūs Evangelijoje, ar esame tiktai užsiėmę Bažnyčioje? Svarbiausia visada sekti Gelbėtojo pavyzdžiu. Jei tai darysime, natūraliai sutelksime dėmesį į žmonių gelbėjimą, o ne į užduočių vykdymą ir programų įgyvendinimą.
Ar kada nors paklausėte savęs, kas būtų, jei kitą sekmadienį Gelbėtojas apsilankytų jūsų apylinkėje ar skyriuje? Ką Jis padarytų? Ar Jis nerimautų, ar vaizdinės priemonės yra pakankamai geros, ar kėdės tinkamai išdėstytos klasėje? Ar Jis rastų ką nors, ką galėtų mylėti, mokyti ir palaiminti? Galbūt Jis ieškotų, kurį naują narį ar draugą reikia priimti, kurį sergantį brolį ar seserį reikia paguosti ar kurį abejojantį jaunuolį reikia sustiprinti ir paskatinti.
Kokiose pamokose lankytųsi Jėzus? Nenustebčiau, jei pirmiausia Jis aplankytų pradinukus. Tikriausiai Jis atsiklauptų ir kalbėtųsi su jais asmeniškai. Jis parodytų Savo meilę jiems, papasakotų istorijas, pagirtų jų piešinius ir paliudytų apie savo Tėvą Danguje. Jo nusistatymas būtų paprastas, nuoširdus ir be jokio dirbtinumo. Ar mes galime elgtis panašiai?
Pažadu, kad kai stengsitės daryti tai, ką Viešpats nori, kad darytumėte, niekas nebus svarbiau už ieškojimą tų žmonių, kuriems galite padėti ir palaiminti. Bažnyčioje daugiausia dėmesio skirsite žmonėms mokyti ir tam, kad paliestumėte jų širdis. Jūsų rūpestis bus skatinti dvasinį patyrimą, o ne organizuoti puikią veiklą; tarnauti savo nariams, o ne pasižymėti, kiek kartų apsilankėte. Jūs labiau rūpinsitės ne savimi, bet tais, kuriuos vadiname savo broliais ir seserimis.
Kartais kalbame apie ėjimą į Bažnyčią. Bet Bažnyčia yra daugiau nei pastatas ar konkreti vieta. Ji yra tokia pat reali ir gyva kukliausiuose pastatuose labiausiai nutolusiose pasaulio vietose, kaip ir Bažnyčios būstinėje Solt Leik Sityje. Pats Viešpats yra pasakęs: „Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir Aš esu tarp jų.“4
Galime sukurti Bažnyčios atmosferą, kad ir kur būtume: darbe, mokykloje, atostogaudami ir, ypač, savo namuose. Mūsų buvimo ir įtakos gali pakakti, kad kiekviena vieta, kur esame, taptų šventa.
Prisimenu pokalbį su draugu, kuris nėra mūsų Bažnyčios narys. Jis nustebo sužinojęs, kad kiekvienas vertas mūsų Bažnyčios vyras gali gauti kunigystę. Jis paklausė: „O kiek kunigystę turinčių asmenų yra jūsų skyriuje?“
Atsakiau, kad maždaug nuo 30 iki 40.
Sutrikęs jis tęsė: „Mūsų apylinkėje yra tik vienas kunigas. Kam jums reikia tiek daug kunigų sekmadienio rytą?“
Sudomintas jo klausimo, jaučiausi įkvėptas atsakyti: „Sutinku. Nemanau, kad mums reikia tiek daug kunigystę turinčiųjų bažnyčioje sekmadienį. Bet mums reikia kunigystę turinčio vyro kiekvienuose namuose. Kai namuose nėra kunigystę turinčio asmens, kiti kunigystę turintieji yra pašaukiami prižiūrėti tą šeimą ir tarnauti jai.“
Mūsų Bažnyčia nėra vien sekmadienio Bažnyčia. Mes garbiname kiekvieną savaitės dieną, kad ir kur būtume, kad ir ką darytume. Mūsų namai yra „pagrindinės mūsų tikėjimo šventovės“5. Dažniausiai namuose mes meldžiamės, laiminame, studijuojame, mokome Dievo žodžio ir tarnaujame su tyra meile. Iš asmeninės patirties liudiju, kad mūsų namai yra šventos vietos, kur Dvasia gali pasireikšti – kartais net stipriau nei mūsų oficialiose garbinimo vietose.
Liudiju, kad ši Bažnyčia yra Jėzaus Kristaus Bažnyčia. Jos stiprybė ir gyvybingumas kyla iš kasdienių poelgių milijonų Jo mokinių, kurie kiekvieną dieną stengiasi sekti Jo tobulu pavyzdžiu, rūpindamiesi kitais. Kristus gyvas ir Jis vadovauja savo bažnyčiai. Prezidentas Raselas M. Nelsonas yra pranašas, kurį Jis išrinko mums vadovauti mūsų dienomis. Tai liudiju Jėzaus Kristaus vardu, amen.