2010–2019
Kas ištvers iki galo, tas bus išgelbėtas
2018 m. balandis
2:3

Kas ištvers iki galo, tas bus išgelbėtas

Vyresnysis Klaudijus D. Civikas

Iš Septyniasdešimties

Būkime ištikimi tam, kuo įtikėjome ir ką žinome.

Brangūs broliai ir seserys, esu labai dėkingas už galimybę išsakyti jums kai kuriuos savo jausmus.

Prieš kelerius metus mudu su žmona lankėmės interaktyvios vaikų meno parodos Bažnyčios istorijos muziejuje Solt Leik Sityje atidarymo ceremonijoje. Tos ceremonijos pabaigoje prie mūsų priėjo prezidentas Tomas S. Monsonas ir paspaudęs rankas pasakė: „Ištverkite ir triumfuosite!“ Šios gilios minties teisingumą, be abejo, visi galime patvirtinti.

Jėzus Kristus mus patikino, kad „kas ištvers iki galo, tas bus išgelbėtas“1.

Ištverti reiškia „likti tvirtam, įsipareigojus būti ištikimam Dievo įsakymams, nepaisant gundymo, priešpriešos ir pasipriešinimo“2.

Netgi turėjusieji galingų dvasinių potyrių ir ištikimai tarnavusieji vieną dieną gali nuklysti arba tapti neaktyvūs, jeigu neištvers iki galo. Visada aiškiai išlaikykime savo mintyse ir širdyje frazę: „Man taip nenutiks.“

Kai Jėzus Kristus mokė Kapernaume, „daug jo mokinių pasitraukė ir daugiau su Juo nebevaikščiojo.

Tada Jėzus paklausė dvylika: „Gal ir jūs norite pasitraukti?“3

Manau, kad šiandien Jėzus Kristus visų mūsų, kurie sudarėme su Juo šventas sandoras, klausia: „Gal ir jūs norite pasitraukti?“

Meldžiu, kad visi mes, rimtai apmąstę, kas mūsų laukia amžinybėse, galėtume atsakyti kaip Simonas Petras: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius.“4

Būkime ištikimi tam, kuo įtikėjome ir ką žinome. Jei negyvenome pagal savo žinojimą, pasikeiskime. Nusidėjėliai, kurie toliau daro nuodėmes ir neatgailauja, skęsta nešvaroje vis gilyn ir gilyn, kol Šėtonas pareiškia į juos teisę, o visa tai smarkiai sumažina jų galimybę atgailauti, gauti atleidimą ir pelnyti visas amžinybės palaimas.

Iš tų, kurie nustojo aktyviai dalyvauti Bažnyčioje ir prarado teisingą mūsų kelionės šioje žemėje tikslo viziją, esu girdėjęs daugybę pasiteisinimų. Raginu juos apmąstyti ir sugrįžti, nes tikiu, jog nė vienas negalės pasiteisinti prieš mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.

Kai krikštijamės, sudarome sandoras – ne su bet kuo, bet su Gelbėtoju – ir sutinkame „priimti Jėzaus Kristaus vardą, apsisprendę tarnauti jam iki galo“5.

Lankymasis sakramento susirinkimuose yra vienas iš būdų, kaip galime įvertinti savo pasiryžimą Jam tarnauti, savo dvasinį tvirtumą ir tikėjimo Jėzumi Kristumi augimą.

Sakramento priėmimas yra pats svarbiausias dalykas, kurį darome šabo dieną. Prieš Savo mirtį Viešpats paaiškino apaštalams šias apeigas. Tą patį Jis padarė ir Amerikos žemyne. Jis sako mums, kad jei dalyvausime šiose apeigose, tai bus liudijimas Tėvui, kad visuomet prisimename Jį. O Jis pažada, kad atitinkamai Jo Dvasia bus su mumis.6

Almos Jaunesniojo mokymuose savo sūnui Šiblonui randame išmintingą patarimą ir įspėjimų, kurie padeda mums išlikti ištikimiems savo sandoroms:

„Žiūrėk, kad nepasikeltum į puikybę; taip, žiūrėk, kad nesigirtum nei savo išmintimi, nei savo didele jėga.

Naudok drąsą, bet ne valdingumą; ir taip pat žiūrėk, kad pažabotum visas savo aistras, idant galėtum būti pripildytas meilės; žiūrėk, kad susilaikytum nuo dykinėjimo.“7

Prieš kelerius metus per atostogas norėjau pirmą kartą gyvenime paplaukioti baidare. Išsinuomojau baidarę ir, kupinas entuziazmo, leidausi į jūrą.

Po kelių minučių banga apvertė baidarę. Po didelių pastangų, vienoje rankoje laikydamas irklą, o kitoje baidarę, vargais negalais atsistojau ant kojų.

Vėl įsėdau ir mėginau irkluoti, bet po kelių minučių baidarė vėl apvirto. Užsispyręs mėginau vis iš naujo, bet vis nesėkmingai, kol geriau apie plaukiojimą baidarėmis suprantantis žmogus man pasakė, kad turbūt baidarė įtrūkusi ir į tuščią ertmę joje pribėgo vandens, dėl to baidarė tapo nestabili ir nevaldoma. Išvilkau baidarę į krantą, ištraukiau kamštį ir, tikrai, išbėgo daug vandens.

Manau, kartais per gyvenimą einame su nuodėmėmis, kurios, kaip tas į mano baidarę pratekėjęs vanduo, stabdo mūsų dvasinę pažangą.

Jei ir toliau darysime nuodėmes, pamiršime su Viešpačiu sudarytas sandoras ir dėl tų nuodėmių mūsų gyvenime sukeliamo disbalanso toliau apsivertinėsime.

Kaip tuos įtrūkimus mano baidarėje, taip ir įtrūkimus mūsų gyvenime, būtina sutvarkyti. Norint atgailauti, dėl tam tikrų nuodėmių būtina dėti daugiau pastangų nei dėl kitų.

Todėl turėtume savęs klausti: kiek esame pažengę, vertinant mūsų požiūrį į Gelbėtoją ir Jo darbą? Ar esame Petro, išsigynusio Jėzaus Kristaus, padėtyje? O gal pasiekėme tašką, kai mūsų požiūris ir ryžtas toks, koks buvo Petro, kai Gelbėtojas jam davė „didįjį pavedimą“?8

Turime stengtis paklusti visiems įsakymams, bet ypač daug dėmesio skirti tiems, kurių laikytis mums sunkiausia. Viešpats bus šalia ir padės mums sunkumų arba silpnumo akimirkomis, ir jeigu nuoširdžiai trokšime ir atitinkamai elgsimės, Jis padarys taip, kad tai, kas silpna, pavirstų tuo, kas stipru.9

Paklusnumas suteiks mums jėgų įveikti nuodėmę. Turime taip pat suprasti, kad mūsų tikėjimo išbandymas reikalauja, kad paklustume, dažnai net nežinodami pasekmių.

Siūlau formulę, kuri padės mums ištverti iki galo:

  1. Kasdien melskimės ir skaitykime Raštus.

  2. Kas savaitę sudužusia širdimi ir atgailaujančia dvasia priimkime sakramentą.

  3. Mokėkime dešimtinę ir mėnesines pasninko atnašas.

  4. Kas dveji metai – jaunimas kiekvienais metais – atnaujinkime savo šventyklos rekomendaciją.

  5. Visą gyvenimą tarnaukime Viešpaties darbe.

Tegul didingos Evangelijos tiesos sutvirtina mūsų protą, ir tepavyksta mums išlaikyti savo gyvenimą be įtrūkimų, kurie galėtų stabdyti mūsų saugią kelionę šio gyvenimo jūra.

Sėkmingas ėjimas Viešpaties keliu turi savo kainą, o vienintelis būdas šį kelią nueiti yra sumokėti tą kainą.

Koks esu dėkingas už tai, kad Gelbėtojas ištvėrė iki galo ir įvykdė Savo didžiąją apmokančiąją auką.

Jis kentėjo dėl mūsų nuodėmių, skausmų, depresijų, sielvarto, negalių ir baimių, todėl Jis žino, kaip mums padėti, kaip mus įkvėpti, paguosti ir sustiprinti, kad galėtume ištverti ir įgyti karūną, paruoštą tiems, kurie išliks nenugalėti.

Kiekvieno iš mūsų gyvenimas skirtingas. Visi patiriame išmėginimų metą, laimės metą, sprendimų priėmimo metą, metą, kai tenka įveikti kliūtis, ir metą naudotis progomis.

Kad ir kokios būtų mūsų individualios aplinkybės, liudiju, kad Dangiškasis Tėvas nuolat sako: „Aš tave myliu. Palaikysiu tave. Esu su tavimi. Nepasiduok. Atgailauk ir ištverk kelyje, kurį parodžiau. Ir užtikrinu tave, kad vėl pasimatysime savo celestialiniuose namuose.“ Jėzaus Kristaus vardu, amen.