Brangios Dievo dovanos
Gyvenimas gali būti kupinas tikėjimo, džiaugsmo, laimės, vilties ir meilės, jei naudosime bent truputėlį tikro tikėjimo Kristumi.
Mano broliai ir seserys, mes ką tik dalyvavome iškilmingame susirinkime, kurio ištakas galime rasti Biblijoje, kai senovės Izraelis susirinkdavo pajausti Viešpaties akivaizdos ir švęsti Jo palaiminimų.1 Mums tenka privilegija gyventi laikais, kai ši senovinė praktika buvo sugrąžinta per pranašą Džozefą Smitą.2 Raginu jus savo dienoraštyje aprašyti, ką jautėte dalyvaudami šiame švenčiausiame įvykyje.
Neseniai atsisveikinome su mūsų brangiu draugu ir pranašu prezidentu Tomu S. Monsonu. Visi ilgimės jo ir esame didžiai dėkingi, kad Viešpats pašaukė naują pranašą prezidentą Raselą M. Nelsoną pirmininkauti Jo Bažnyčiai. Laikydamiesi tvarkos mes atvertėme naują puslapį Bažnyčios istorijoje. Tai brangi Dievo dovana.
Kiekvienas rankos pakėlimu palaikydamas prezidentą Nelsoną liudija prieš Dievą ir pripažįsta, kad jis yra teisėtas prezidento Monsono įpėdinis. Pakeldami ranką mes pasižadėjome klausyti jo balso, kai jis gaus nurodymus iš Viešpaties.
Viešpats pareiškė:
„Tu […] skirk dėmesį visiems jo [turima galvoje Bažnyčios prezidentą] žodžiams ir įsakymams, kuriuos jis tau duos, kai juos gaus. […]
Nes jo žodį priimsite, lyg iš mano paties burnos, – su visa kantrybe ir tikėjimu.“3
Mūsų naująjį pranašą-prezidentą pažįstu daugiau nei 60 metų. Dvylikos Apaštalų Kvorume kartu su juo tarnavau 33 metus ir liudiju, kad Viešpaties ranka ruošė jį tapti mūsų pirmininkaujančiu apaštalu ir pranašu, kuris valdytų visus šventosios kunigystės raktus žemėje. Kiekvienas iš mūsų palaikykime jį, jo patarėjus ir sekime jų nurodymais. Taip pat šiltai sutikime vyresnįjį Gongą ir vyresnįjį Soaresą kaip Dvylikos Apaštalų Kvorumo narius.
Po prisikėlimo, kurį švęsime šį šlovingą Velykų savaitgalį, Jėzus pasirodė Savo mokiniams sakydamas: „Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir Aš jus siunčiu.“4 Atkreipkite dėmesį į dvigubą veiksmą: Dievas siunčia savo Sūnų; Sūnus siunčia savo tarnus – mirtingus vyrus ir moteris – atlikti Jųdviejų darbo.
Mūsų neturėtų stebinti tai, kad šie Viešpaties darbą atlikti pašaukti asmenys nėra tobuli žmonės. Raštų pasakojimai išsamiai apibūdina vyrus ir moteris, Dievo pašauktus atlikti didį darbą, – gerus mūsų Dangiškojo Tėvo sūnus ir dukteris, kurie buvo pašaukti tarnauti vykdant Bažnyčios paskyrimus ir stengėsi padaryti viską, ką gali, tačiau nė vienas jų nebuvo tobulas. Tai taikytina ir mums šiais laikais.
Kaip galime eiti pirmyn remdami ir palaikydami vienas kitą, nors žinome, kad turime žmogiškųjų silpnybių ir trūkumų? Tai prasideda nuo tikėjimo – tikro, nuoširdaus tikėjimo Viešpačiu Jėzumi Kristumi. Tikėjimas Gelbėtoju yra pirmasis doktrinos ir Kristaus Evangelijos principas.
Prieš kelerius metus lankiausi Šventojoje žemėje. Mums važiuojant pro garstyčios augalą, Brigamo Jango universiteto Jeruzalės centro direktorius pasiteiravo, ar esu matęs garstyčių sėklas. Nebuvau matęs, todėl sustojome. Jis parodė man garstyčių sėklas. Jos buvo stebėtinai mažos.
Tada prisiminiau Jėzaus mokymus: „Iš tiesų sakau jums: jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį, jūs tartumėte šitam kalnui: „Persikelk iš čia į tenai“, ir jis persikeltų. Ir nieko jums nebūtų neįmanomo.“5
Jeigu turime tikėjimą, bent tokį mažytį kaip garstyčios grūdelį, Viešpats gali padėti mums nuversti pesimizmo ir abejonių kalnus, kurie iškils, kai tarnausime Dievo vaikams, įskaitant šeimos narius, Bažnyčios narius ir tuos, kurie dar nėra Bažnyčios nariai.
Broliai ir seserys, gyvenimas gali būti kupinas tikėjimo, džiaugsmo, laimės, vilties ir meilės, jei naudosime bent truputėlį tikro tikėjimo Kristumi – bent garstyčios sėklos dydžio.
Vyresnysis Džordžas A. Smitas prisiminė patarimą, kurį jam davė pranašas Džozefas Smitas: „Jis pasakė man, kad niekada nepasiduočiau nevilčiai, kad ir kokie sunkumai mane suptų. Net jei įkrisčiau į giliausią Naujosios Škotijos tarpeklį ir ant manęs užgriūtų visi Uoliniai kalnai, turiu neprarasti ryžto, bet iš paskutinių jėgų laikytis, naudoti tikėjimą ir išlikti drąsus, ir galiausiai turėčiau iškopti į viršų.“6
Turėtume atminti Pauliaus pareiškimą: „Aš visa galiu Kristuje, kuris mane stiprina.“7 Šis žinojimas yra dar viena brangi Dievo dovana.
Be tų dovanų, kurias jau minėjau, yra ir daug daugiau. Dabar kalbėsiu tik apie kelias: šabo dienos dovaną, sakramentą, tarnavimą kitiems ir neprilygstamą Dievo, mūsų Gelbėtojo, dovaną.
Šabo diena suteikia galimybę bažnyčioje ir namuose be trukdymų patirti palaimą, džiaugsmą ir Viešpaties Dvasios jautimo šilumą.
Daugelis per išmaniuosius įrenginiais leidžia sau kone gyventi internete – ekranai šviečia į veidus dieną ir naktį, o į ausis įkištos ausinės blokuoja ramų, tylų Dvasios balsą. Jei nerasime laiko atsijungti, galime praleisti galimybes išgirsti balsą To, kuris sako: „Būkite ramūs ir žinokite, kad aš esu Dievas.“8 Nėra nieko blogo išnaudoti Viešpaties įkvėptų technologijų pažangą, bet naudotis jomis turime išmintingai. Atminkite šabo dienos dovaną.
Sakramento priėmimo palaiminimas sakramento susirinkime niekada neturi tapti rutina ar tiesiog atliktinu dalyku. Savaitėje yra tik 70 minučių, kai galime stabtelėti ir surasti daugiau ramybės, džiaugsmo ir laimės savo gyvenime.
Sakramento priėmimas ir sandorų atnaujinimas yra mūsų ženklas Viešpačiui, kad tikrai visada Jį atmename. Jo Apmokėjimas yra maloninga Dievo dovana.
Privilegija tarnauti Dangiškojo Tėvo vaikams yra viena iš galimybių sekti Jo Mylimo Sūnaus pavyzdžiu tarnaujant vienas kitam.
Kai kurios tarnavimo galimybės yra oficialiai paskirtos pareigos, pavyzdžiui, tarnavimas šeimoje, Bažnyčios pašaukimuose bei visuomeninėse tarnavimo organizacijose.
Bažnyčios nariai – tiek vyrai, tiek moterys – neturėtų delsti, norėdami užimti įvairaus rango pareigas valstybinėse įstaigose, kad ir kur jie gyventų. Šiandien mūsų balsai yra būtini ir svarbūs mūsų mokyklose, miestuose ir mūsų šalyse. Kur tik yra demokratija, mūsų, kaip narių, pareiga yra balsuoti už dorus vyrus ir moteris, norinčius tarnauti.
Yra daug galimybių tarnauti neformaliai – be paskyrimo. Tos galimybės atsiranda, kai trokštame padėti tiems, kuriuos sutinkame gyvenimo kelyje. Prisiminkite, kaip Jėzus gailestingojo samariečio pavyzdžiu mokė įstatymo mokytoją, kaip turėtume mylėti Dievą ir savo artimą lyg save patį.9
Tarnavimas suteikia galimybių, dėl kurių suprantame Jėzaus Kristaus gyvenimą ir tarnystę. Kaip moko Raštai, „Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad Jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“10.
Geriausiai Gelbėtojo žemiškąją tarnystę trimis žodžiais apibūdino Petras, kai pasakė, kad Jėzus „vaikščiojo, darydamas gera“11.
Viešpats Jėzus Kristus yra pati brangiausia iš visų Dievo dovanų. Jėzus sakė: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane.“12
Nefis apibūdino mūsų Gelbėtojo svarbą pareikšdamas: „Ir mes kalbame apie Kristų, mes džiūgaujame Kristumi, mes pamokslaujame apie Kristų, mes pranašaujame apie Kristų, ir mes rašome sulig savo pranašystėmis, kad mūsų vaikai žinotų, į kokį šaltinį jie gali žvelgti savo nuodėmių atleidimo.“13 Visur ir visada turime Kristų laikyti mūsų gyvenimo centru.
Turime atminti, kad tai Jo vardu pavadintos mūsų garbinimo vietos; Jo vardu pasikrikštijame; Jo vardu esame patvirtinami, įšventinami, gauname endaumentą ir užantspauduojame santuoką. Priimame sakramentą, pasižadame prisiimti Jo vardą – ir tampame tikrais krisčionimis. Galiausiai sakramento maldoje esame kviečiami visada Jį atminti.14
Ruošdamiesi rytojui, Velykų sekmadieniui, prisiminkime, kad Kristus yra svarbiausias. Jis yra teisingasis Teisėjas, mūsų ištikimas Užtarėjas, mūsų šlovingasis Išpirkėjas, gerasis Ganytojas, pažadėtasis Mesijas, tikrasis Draugas ir dar daug daugiau. Išties Jis yra labai brangi mūsų Tėvo dovana mums.
Mokinystės kelyje galime turėti daug poreikių, rūpesčių ir paskyrimų. Tačiau kai kurios veiklos turi visada būti narystės Bažnyčioje šerdimi. „Todėl, – Viešpats įsako, – būk ištikimas, stovėk pareigybėje, kurią tau paskyriau; pagelbėk silpniems, pakelk nusvirusias rankas bei sustiprink nusilpusius kelius.“15
Taip veikia Bažnyčia! Tokia yra tyra religija! Tokia yra tikroji Evangelija, pasireiškianti, kai padedame, pakeliame ir sustipriname tuos, kurie turi dvasinių ir materialinių poreikių! Dėl šio tikslo turime lankyti juos ir padėti jiems16, kad jų liudijimai Dangiškuoju Tėvu, Jėzumi Kristumi ir Jo Apmokėjimu įsišaknytų jų širdyse.
Tepadeda mums Viešpats ir tepalaimina mus, kad brangintume gausybę iš Dievo gautų brangių dovanų, įskaitant mūsų narystę Jo sugrąžintoje Bažnyčioje. Meldžiu, kad būtume pripildyti meilės mūsų Dangiškojo Tėvo vaikams, gebėtume pamatyti jų poreikius ir norėtume maloniai ir aiškiai atsakyti į jų klausimus bei nuogąstavimus dėl Evangelijos, kad geriau suprastume ir vertintume vienas kitą.
Liudiju, kad Jėzus Kristus yra mūsų Gelbėtojas. Tai, ko būsime mokomi šioje visuotinėje konferencijoje, ateina per įkvėpimą iš apaštalų ir pranašų, visuotinių įgaliotinių ir vadovaujančių seserų – Bažnyčios visuotinių pareigūnų. Tegul visus lydi Viešpaties džiaugsmas ir ramybė, to nuolankiai meldžiu Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu, amen.