Pasiruošimas susitikti su Dievu
Dieviškai paskirtų priedermių vykdymas, pagrįstas teisumu, vienybe ir lygybe priešais Viešpatį, paruošia mus susitikti su Dievu.
Eliza R. Snou, kalbėdama apie Kirtlando šventyklos pašventinimą (kuriame ji pati buvo), pasakė: „To pašventinimo ceremonijas galima surepetuoti, tačiau jokia žmogaus kalba neįmanoma apsakyti, kokie dieviški apsireiškimai vyko tą įsimintiną dieną. Kai kuriems pasirodė angelai, dauguma ten buvusių jautė dievybės buvimą, ir kiekviena širdis buvo pripildyta neapsakomo džiaugsmo ir kupina šlovės.“1
Tokie Kirtlando šventykloje vykę dieviški pasireiškimai buvo esminiai sugrąžintosios Jėzaus Kristaus Bažnyčios tikslui – įgyvendinti mūsų Dangiškojo Tėvo vaikų išgelbėjimą ir išaukštinimą.2 Apžvelgdami Kirtlando šventykloje sugrąžintus šventus raktus galėsime suprasti, kokios yra mums dieviškai paskirtos priedermės, ir taip ruošimės susitikti su Dievu.
Pašventinimo maldoje pranašas Džozefas Smitas nuolankiai Viešpaties meldė „priimti šiuos namus, kuriuos tu mums įsakei pastatyti“3.
Po savaitės, Velykų sekmadienį, Viešpats pasirodė didingame regėjime ir priėmė Savo šventyklą. Tai įvyko 1836 m. balandžio 3 d., beveik tiksliai prieš 182 metus nuo šio Velykų sekmadienio. Tai taip pat buvo Paschos metas – vienas iš tų retų atvejų, kuomet Velykų ir Paschos laikai sutampa. Tam regėjimui pasibaigus, pasirodė trys senovės pranašai (Mozė, Elijas ir Elija) ir pavedė raktus, būtinus Viešpaties tikslams įvykdyti Jo Bažnyčioje šiame Evangelijos laikotarpyje. Tie tikslai yra vadinami paprastai, bet išraiškingai – Izraelio surinkimas ir užantspaudavimas šeimomis bei pasaulio paruošimas antrajam Viešpaties atėjimui.4
Tai, kad Elija pasirodė kartu su Moze, „buvo gana netikėta paralelė … [su] žydų tradicija, pagal kurią, Mozė ir Elija kartu apsireikš „laiko pabaigoje“5. Pagal mūsų doktriną, šis apsireiškimas įvykdė pagrindinį sugrąžinimą tam tikrų raktų, duotų „paskutinėmis dienomis ir paskutinį kartą, ir tai yra laikų pilnatvės evangelijos laikotarpis“6.
Pati Kirtlando šventykla, tiek savo geografine vieta, tiek dydžiu, buvo palyginti neišsiskirianti. Tačiau kalbant apie jos milžinišką įtaką žmonijai, ji formavo amžinybę. Senovės pranašai kunigystės raktus grąžino tam, kad būtų atliekamos amžinosios gelbėjančios Jėzaus Kristaus Evangelijos apeigos. Visa tai sukėlė nepaprastą ištikimų narių džiaugsmą.
Šie raktai teikia „galios iš aukštybių“7 dieviškai paskirtoms priedermėms, kurios duotos, kad būtų įgyvendintas pirminis Bažnyčios tikslas.8 Tą nuostabiąją Velykų dieną Kirtlando šventykloje buvo sugrąžinti trys raktai:
Pirmasis: pasirodęs Mozė pavedė Izraelio surinkimo iš keturių žemės dalių raktus – tai yra misionieriškas darbas.9
Antrasis: pasirodęs Elijas pavedė Abraomo Evangelijos laikotarpio raktus, skirtus sugrąžinti ir Abraomo sandorą.10 Prezidentas Raselas M. Nelsonas yra mokęs, kad sandoros raktų paskirtis yra paruošti narius Dievo karalystei. Jis sakė: „Suvokiame […], kas esame, ir [žinome,] ko iš mūsų tikisi Dievas.“10
Trečiasis: pasirodęs Elija pavedė šio Evangelijos laikotarpio užantspaudavimo raktus, o tai yra giminės istorija ir šventyklos apeigos, gyviesiems ir mirusiesiems suteikiančios teisę į išgelbėjimą.12
Vadovaujamos Pirmosios Prezidentūros ir Dvylikos Kvorumo, Vyriausioje Bažnyčios valdyboje veikia trys vykdomosios tarybos, kurios kuruoja šias dieviškai paskirtų atsakomybių sritis, paremtas Kirtlando šventykloje sugrąžintais raktais. Šios tarybos yra: Misionierių vykdomoji taryba, Kunigystės ir šeimos vykdomoji taryba, Šventyklos ir giminės istorijos vykdomoji taryba.
Kaip mums šiandien sekasi vykdyti šias dieviškai paskirtas priedermes?
Pirmiausia, kalbant apie Mozės sugrąžintus Izraelio surinkimo raktus, šiandien beveik 70000 misionierių yra pasklidę po visą žemę ir skelbia Jo Evangeliją, kad surinktų Jo išrinktuosius. Taip pradedamas dirbti didis ir nepaprastas darbas, kurį Nefis regėjo vyksiant tiek tarp kitataučių, tiek tarp Izraelio namų. Nefis regėjo mūsų laikus, kai Dievo šventieji bus ant viso žemės veido, bet jų bus mažai dėl nelabumo. Tačiau jis regėjo, kad jie bus „ginkluoti teisumu ir Dievo galia su didele šlove“13. Jei glaustai apžvelgtume sugrąžintosios Bažnyčios istoriją, tai misionieriškas darbas yra vienas iš nepaprasčiausių. Mes regime Nefio regėjimo išsipildymą. Nors skaičiumi nesame labai gausūs, mes ir toliau darbuosimės ir ieškosime tų, kurie atsilieps į Gelbėtojo žinią.
Antra, pasirodė Elijas ir pavedė Abraomo evangelijos laikotarpį, pareikšdamas, kad per mus ir mūsų sėklą bus palaimintos visos kartos po mūsų. Šioje konferencijoje buvo pristatyti reikšmingi nurodymai, padėsiantys tobulinti šventuosius ir paruošti juos Dievo karalystei.14 Kunigijos sesijoje nuskambėję pranešimai dėl vyresniųjų ir aukštųjų kunigų kvorumų išlies kunigystės galią ir įgaliojimą. Šioje sesijoje buvo iškalbingai mokyta apie namų ir lankomąjį mokymą pakeičiančią „tarnystę“, kuri pastarųjų dienų šventuosius paruoš susitikti su Dievu.
Trečia, Elija pavedė šio Evangelijos laikotarpio užantspaudavimo raktus. Tiems iš mūsų, kurie šiuo metu esame gyvi, šventyklų ir giminės istorijos darbo spartėjimas atrodo nepaprastas. Šis tempas augs iki pat Gelbėtojo antrojo atėjimo, „antraip visa žemė bus visiškai nuniokota jo atėjimo metu“15.
Dangaus palaimintas įvairiomis technologijomis, giminės istorijos darbas per pastaruosius metus labai išsiplėtojo. Būtų neišmintinga pasyviai vykdyti šią dieviškai paskirtą priedermę ir tikėtis, kad tetulė Džein ar kuris nors kitas pasišventęs giminaitis visu tuo pasirūpins. Leiskite pasidalyti prezidento Džozefo Fildingo Smito tiesmuku komentaru: „Nuo šios didingos atsakomybės neatleidžiamas nė vienas. Ją turi vykdyti tiek apaštalas, tiek ir pats paprasčiausias vyresnysis [arba sesuo]. Vieta, išskirtinumas ar ilga tarnystė Bažnyčioje […] nesuteikia teisės ignoruoti savo mirusiųjų išgelbėjimo.“16
Šiuo metu šventyklų turime visame pasaulyje, taip pat finansinės paramos stokojantiems ir toli nuo šventyklos gyvenantiems lankytojams padėti.
Būtų labai gerai, jei kiekvienas įvertintume savo dedamas pastangas dirbant misionierišką, šventyklos ir giminės istorijos darbą bei pasiruošimą susitikti su Dievu.
Šios šventos priedermės yra pagrįstos teisumu, vienybe ir lygybe priešais Viešpatį.
Kalbant apie teisumą, šis gyvenimas yra mums skirtas laikas pasiruošti susitikti su Dievu.17 Mormono Knygoje pateikiama daug pavyzdžių tragiškų padarinių, su kuriais susiduria pavieniai asmenys ar šeimos, nesilaikantys Dievo įsakymų.18
Per visą mano gyvenimą pasaulio bėdos ir rūpesčiai perėjo nuo vieno kraštutinumo iki kito – nuo tuščių ir lėkštų siekių iki rimto amoralumo. Sveikintina, kad viešinami ir pasmerkiami abišalio pritarimo neturinčio amoralumo atvejai.19 Toks abipusio pritarimo neturintis amoralumas prieštarauja Dievo ir visuomenės įstatymams. Suprantantieji Dievo planą taip pat turėtų priešintis abipusį pritarimą turinčiam amoralumui, nes tai irgi nuodėmė. Šeimos pareiškime pasauliui įspėjama, „kad asmenys, kurie pažeidžia skaistybės sandoras, šiurkščiai elgiasi su sutuoktiniu ar vaikais [ar su bet kuo kitu] […] vieną dieną turės atsakyti prieš Dievą“20.
Kur tik apsidairysime, kiekviename posūkyje matysime nelabumo padarinius ir priklausomybes. Jei mums, kaip pavieniams asmenims, tikrai rūpėtų Gelbėtojo paskutinysis teismas, pradėtume atgailauti. Bijau, kad daug žmonių nesijaučia atskaitingi Dievui ir nenori ieškoti patarimų Raštuose ar pranašų žodžiuose. Jei mums, kaip visuomenei, rūpėtų nuodėmės padariniai, minios žmonių imtų priešintis pornografijai bei moterų sudaiktinimui.21 Mormono Knygoje Alma savo sūnui Koriantonui pasakė: „Nelabumas niekada nebuvo laimė.“22
Kalbant apie vienybę, Gelbėtojas pareiškė: „Jei nesate viena, jūs – ne mano.“23 Mes žinome, kad nesutarimų dvasia yra iš velnio.24
Mūsų dienomis Raštuose kartojamas įsakymas būti vieningiems dažnai ignoruojamas, nes daugelis žmonių akcentuoja susiskirstymą į gentis25, dažniausiai pagal statusą, lytį, rasę ir turtus. Daugelyje šalių, jei ne daugumoje, žmonės yra griežtai susiskirstę į grupes pagal savo supratimą, kaip reikia gyventi. Viešpaties Bažnyčioje esame vienintelės kultūros šalininkai ir mokytojai – tai yra Jėzaus Kristaus Evangelijos kultūros. Mūsų siekiama vienybė yra vienybė su Gelbėtoju ir Jo mokymais.26
Jei pažvelgsime į pirminius Bažnyčios tikslus, jie visi pagrįsti Jėzaus Kristaus Evangelijos kultūra ir lygybe priešais Viešpatį27. Kalbant apie misionierišką darbą, esminiai reikalavimai norint pasikrikštyti yra nusižeminimas priešais Dievą ir atėjimas su sudužusia širdimi ir atgailaujančia dvasia.28 Išsilavinimas, turtai, rasė ar tautybė net nesvarstoma.
Be to, misionieriai nuolankiai tarnauja ten, kur pašaukiami. Jie nebando tarnauti atsižvelgdami į pasaulinius statuso ar ruošimosi būsimai karjerai standartus. Jie tarnauja visa savo širdimi, protu ir stiprybe, kad ir kur būtų paskirti. Jie nesirenka savo misionierių porininkų, jie stropiai siekia išsiugdyti Kristaus savybes29 – tai yra Jėzaus Kristaus kultūros esmė.
Raštuose duodama patarimų dėl pačių svarbiausių mūsų santykių. Gelbėtojas mokė, kad pirmasis įsakymas yra „mylėk Viešpatį, savo Dievą“. Antrasis yra „mylėk savo artimą kaip save patį“30.
Gelbėtojas papildomai paaiškino, kad mūsų artimas yra visi žmonės.31 Mormono Knygoje aiškiai sakoma, kad neturi būti jokių -itų, genčių ar klasių.32 Turime būti vieningi ir lygūs priešais Dievą.
Šia prielaida yra pagrįstos šventos apeigos ir dieviškos priedermės. Tikiuosi, kad jūsų asmeninė patirtis šventykloje yra panaši į manąją. Pabaigęs darbo dieną San Franciske ir atvykęs į Ouklando šventyklą, patirdavau neapsakomą meilę ir ramybę. Dažnai šiuos pojūčius sąlygodavo artumo Dievui ir Jo tikslams jausmas. Nors daugiausia dėmesio skirdavau gelbėjančioms apeigoms, didžiausią įtaką šiems nuostabiems jausmams darė šventyklą persunkusi lygybė ir vienybė. Visi apsirengę baltai. Nesimato jokių turto, rangų ar išsilavinimo skirtumų; visi esame broliai ir seserys, nusižeminę priešais Dievą.
Šventame užantspaudavimų kambaryje amžinosios santuokos apeigos yra vienodos visiems. Man labai patinka tas faktas, kad ten tą patį patiria tiek labai kukli pora, tiek ir labai turtinga. Jie dėvi tuos pačius rūbus ir prie to paties altoriaus sudaro tas pačias sandoras. Jie taip pat gauna tuos pačius amžinosios kunigystės palaiminimus. Tai atliekama nuostabioje šventykloje, kuri kaip šventi Viešpaties namai yra pastatyta iš šventųjų dešimtinių.
Dieviškai paskirtų priedermių vykdymas, pagrįstas teisumu, vienybe ir lygybe priešais Viešpatį, atneša asmeninę laimę ir ramybę šiame pasaulyje bei paruošia mus amžinajam gyvenimui ateinančiame pasaulyje.33 Tai paruošia mus susitikti su Dievu.34
Meldžiamės, kad kiekvienas iš jūsų, kad ir kokios šiuo metu būtų jūsų aplinkybės, pasikalbėtumėte su savo vyskupu ir būtumėte verti šventyklos rekomendacijos.35
Esame dėkingi, kad į šventyklą ruošiasi dar daugiau narių. Ištisus metus reikšmingai augo suaugusių narių, vertai turinčių šventyklos rekomendaciją, skaičius. O per pastaruosius dvejus metus stulbinančiai išaugo verto jaunimo, turinčio riboto naudojimo rekomendaciją, skaičius. Akivaizdu, kad ištikimų Bažnyčios narių branduolys dar niekada nėra buvęs toks stiprus.
Baigiant leiskite patikinti, kad vyresnieji Bažnyčios vadovai, kurie pirmininkauja šiems dieviškai paskirtiems Bažnyčios tikslams, gauna dievišką pagalbą. Toks vadovavimas ateina per Dvasią ir, kartais, tiesiogiai per Gelbėtoją. Vyksta dvejopas dvasinis vadovavimas. Esu dėkingas, kad ir pats sulaukiu tokio vadovavimo. Tačiau vadovavimas duodamas Viešpaties laiku, eilutė po eilutės, mokymas po mokymo36, kai „visažinis Viešpats sąmoningai pasirenka mus pamokyti“37. Vadovavimą visai Bažnyčiai gauna tiktai Jo pranašas.
Visi turėjome privilegiją palaikyti prezidentą Raselą M. Nelsoną savo pranašu ir Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios prezidentu. Dvylika, kaip grupė ir pavieniai asmenys, turėjome nepaprastą dvasinį patyrimą, kai uždėjome savo rankas ant prezidento Nelsono galvos, o prezidentas Dalinas H. Ouksas buvo kalbantis balsas, įšventinęs ir paskyręs jį Bažnyčios prezidentu. Liudiju, kad jis buvo iš anksto įšventintas ir per visą gyvenimą paruoštas būti Viešpaties pranašu mūsų laikais. Jėzaus Kristaus vardu, amen.