Giminės istorija ir šventyklos darbas: užantspaudavimas ir išgijimas

Vyresnysis Deilas Dž. Renlandas

Iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo

Kai renkame savo giminės istoriją ir į šventyklą vykstame savo protėvių labui, Dievas abiejose uždangos pusėse išlieja pažadėtų palaiminimų

Giminystės ryšiai gali teikti ne tik daug džiaugsmo, bet ir nemažai iššūkių. Daugelis iš mūsų savo šeimose esame patyrę vienokių ar kitokių nesutarimų. Toks nesutarimas kilo tarp dviejų sugrąžintosios Jėzaus Kristaus Bažnyčios didvyrių šiomis pastarosiomis dienomis. Parlis ir Orsonas Pratai buvo broliai, vieni pirmųjų atsivertusiųjų ir įšventinti apaštalai. Abu patyrė tikėjimo išbandymą, kurį įveikę įgijo nepajudinamą tikėjimą. Abu daug aukojosi ir daug nuveikė tiesos labui.

Navū periodo metu jų tarpusavio santykiai tapo įtempti tiek, kad 1846-aisiais pasiekė piktą, viešą konfrontaciją. Atsirado gili ir ilgalaikė spraga. Parlis iš pradžių rašė Orsonui, norėdamas užtaisyti tą spragą, tačiau Orsonas neatrašė. Parlis pasidavė, jausdamas, kad susirašinėjimas yra baigtas amžiams, nebent jį pratęstų Orsonas.¹

Po kelerių metų, 1853-iųjų kovą, Orsonas sužinojo apie sumanymą išleisti knygą apie Viljamo Prato, vieno pirmųjų šių brolių protėvių Amerikoje, palikuonis. Žvelgdamas į šį vertingą giminės istorijos lobį Orsonas pravirko kaip mažas vaikas. Jo širdis atlėgo ir jis nusprendė užtaisyti spragą tarp savęs ir savo brolio.

Orsonas Parliui parašė: „Taigi, mano brangus broli, iš visų mūsų protėvio, leitenanto Viljamo Prato, palikuonių nėra nė vieno, kuriam taip rūpėtų surasti jo palikuonis, kaip mums.“ Orsonas vienas pirmųjų suprato, kad pastarųjų dienų šventieji turi pareigą tyrinėti ir rinkti giminės istoriją tam, kad už savo protėvius galėtume atlikti vikarines apeigas. Tame laiške toliau jis rašė: „Mes žinome, kad prie viso to prisidėjo mūsų tėvų Dievas. […] Maldauju atleisti man, kad ignoravau tavo laiškus. […] Viliuosi, kad man atleisi.“² Nors jie turėjo nepajudinamus liudijimus, jų meilė protėviams buvo tas katalizatorius, kuris užtaisė spragą, užglaistė skaudulius ir paskatino siekti atleidimo ir atleisti.³

Kai Dievas mums nurodo atlikti vieną dalyką, dažniausiai omenyje turi kelis tikslus. Giminės istorija ir šventyklos darbas yra skirti ne tik mirusiesiems, bet taip pat laimina ir gyvuosius. Orsono ir Parlio atveju šis darbas padėjo atgręžti jų širdis vieną į kitą. Giminės istorija ir šventyklos darbas parūpino galios pagydyti tai, ką reikėjo pagydyti.

Kaip Bažnyčios nariai, mes turime dieviškai paskirtą pareigą surasti savo protėvius ir rinkti giminės istoriją. Tai kur kas daugiau nei vien skatintinas pomėgis, nes išgelbėjimo apeigos reikalingos visiems Dievo vaikams.⁴ Turime ieškoti savo pačių protėvių, kurie mirė negavę išgelbėjimo apeigų. Šventyklose galime atlikti vikarines apeigas, o mūsų protėviai gali rinktis, ar tas apeigas priimti.⁵ Mes taip pat esame raginami padėti apylinkių ir kuolų nariams ieškoti jų giminės vardų. Iš nuostabos užgniaužia kvapą, kai pagalvoji, kad per giminės istorijos ir šventyklos darbą galime padėti išpirkti mirusiuosius.

Tačiau šiandien dalyvaudami giminės istorijos ir šventyklos darbe mes taip pat įgyjame teisę gauti tuos „gydančius“ palaiminimus, kuriuos yra pažadėję pranašai ir apaštalai.⁶ Šie palaiminimai taip pat stulbina savo užmoju, išskirtinumu ir padariniais žemiškajame gyvenime. Šiame ilgame sąraše yra ir tokie palaiminimai:

išaugęs Gelbėtojo ir Jo apmokančiosios aukos supratimas;
sustiprėjusi Šventosios Dvasios įtaka⁷, leidžianti jausti stiprybę ir vadovavimą savo gyvenime;
stipresnis tikėjimas, dėl kurio atsivertimas į Gelbėtoją tampa gilus ir tvirtas;
išaugęs gebėjimas ir motyvacija mokytis ir atgailauti⁸, nes suprantame, kas esame, iš kur atėjome, ir turime aiškesnę viziją, kur einame;
sustiprėjęs gryninantis, šventinantis ir raminantis poveikis mūsų širdyje;
išaugęs džiaugsmas dėl išaugusio gebėjimo jausti Viešpaties meilę;
didesni palaiminimai šeimoje – nesvarbu, kokia mūsų šeimos padėtis šiandien, vakar ar rytoj arba koks netobulas mūsų šeimos medis;
dėl išaugusios meilės ir dėkingumo protėviams ir gyviems giminaičiams nesijaučiame vieniši;
išaugusi galia įžvelgti, kam reikia išgijimo, ir tokiu būdu, Viešpačiui padedant, tarnauti kitiems;
sustiprėjusi apsauga nuo pagundų ir intensyvėjančios priešininko įtakos;
veiksmingesnė pagalba sveikatinant susirūpinusias, palūžusias ar neramias širdis ir gydant žaizdas.⁹

Jei kada esate meldę kurių nors iš šių palaiminimų – dalyvaukite giminės istorijos ir šventyklos darbe. Jei tai darysite, bus atsakyta į jūsų maldas. Kai atliekamos apeigos už mirusiuosius, gyja Dievo vaikai žemėje. Visai nenuostabu, kad pačioje pirmojoje savo, kaip Bažnyčios prezidento, žinioje prezidentas Raselas M. Nelsonas pareiškė: „Garbindami ir tarnaudami savo protėviams šventykloje būsite gausiau palaiminti asmeniniais apreiškimais ir ramybe ir sustiprinsite savo pasiryžimą likti sandoros kelyje.“¹⁰

Vienas anksčiau gyvenęs pranašas irgi regėjo palaiminimus tiek gyviesiems, tiek mirusiesiems.¹¹ Dangaus pasiuntinys Ezechieliui parodė regėjimą apie šventyklą ir iš jos besiveržiantį vandenį. Ezechieliui buvo pasakyta:

„Šitas vanduo […] pasieks slėnį ir įtekės į [negyvąją] jūrą […] [ir] jis išgydys jos vandenis.

Kur šios upės vanduo įtekės, bus gausu žuvies ir kitų vandens gyvių. Vandenys bus išgydyti ir visa atgis, kai įtekės upės vanduo.“¹²

Verta atkreipti dėmesį į dvi šio vandens savybes. Pirma, nors šis upokšnis neturėjo jokių intakų, tačiau išsiplėtė į galingą upę, kuri tolyn tekėdama vis platėjo ir gilėjo. Kažkas panašaus nutinka su palaiminimais, besiliejančiais iš šventyklos, kai pavieniai asmenys užantspauduojami kaip šeimos. Vyksta reikšmingas buvusių ir būsimų kartų augimas, kai užantspaudavimo apeigos suvienija šeimas.

Antra, upė atgaivino viską, ką palietė. Panašiai ir su šventyklos palaiminimais, turinčiais neįtikėtiną gebėjimą gydyti. Šventyklos palaiminimai gali pagydyti širdis, gyvenimą ir šeimas.

Leiskite pateikti pavyzdį. 1999 metais vaikinas vardu Todas susmuko trūkus smegenų kraujagyslei. Nors Todas ir jo šeima buvo Bažnyčios nariai, tačiau jų aktyvumas buvo atsitiktinis; niekas iš jų nebuvo patyręs šventyklos palaiminimų. Paskutinę Todo gyvenimo naktį jo mama Betė prisėdo prie lovos, ėmė glostyti jo ranką ir tarė: „Todai, jei tikrai turi išeiti, pažadu, jog pasirūpinsiu, kad už tave būtų atliktas šventyklos darbas.“ Kitą rytą buvo pranešta, kad Todo smegenys mirė. Chirurgai Todo širdį persodino vienam iš mano pacientų – nepaprastai asmenybei, vardu Rodas.

Praėjus keliems mėnesiams po transplantacijos Rodas sužinojo savo širdies donoro šeimos duomenis ir ėmė su jais susirašinėti. Maždaug po dvejų metų Todo mama Betė pakvietė Rodą kartu su ja nuvykti į šventyklą – jai tai buvo pirmas kartas. Rodas ir Betė pirmą kartą asmeniškai susitiko Jutos Sent Džordžo šventyklos celestialiniame kambaryje.

Po kurio laiko mirė Todo tėvas – Betės vyras. Dar po poros metų Betė pakvietė Rodą vikariškai atstovauti jos mirusiam sūnui, už kurį bus atliekamos šventyklos apeigos. Rodas su dėkingumu tai padarė, o vikarinis darbas kulminaciją pasiekė Jutos Sent Džordžo šventyklos užantspaudavimo kambaryje. Betė buvo užantspauduota su savo mirusiu vyru, klūpėdama prie altoriaus priešais savo anūką, tuo metu tarnaujantį mirusiojo atstovu. Tada, ašaroms riedant jos skruostais, ji pamojo Rodui, kad šis prisijungtų prie jų prie altoriaus. Rodas atsiklaupė greta jų, atstovaudamas jos sūnui, kurio širdis plakė Rodo krūtinėje. Rodo širdies donoras, Todas, tada visai amžinybei buvo užantspauduotas kartu su savo tėvais. Todo mama ištesėjo savo pažadą, prieš kelerius metus duotą mirštančiam sūnui.

Tačiau čia istorija dar nesibaigia. Praėjus penkiolikai metų po širdies transplantacijos, Rodas susižadėjo ir manęs paprašė atlikti užantspaudavimą Jutos Provo šventykloje. Vestuvių dieną su Rodu ir jo nuostabiąja nuotaka Kim susitikau patalpoje, esančioje šalia užantspaudavimo kambario, kuriame jau laukė jų šeimos ir artimiausi draugai. Trumpai pakalbėjęs su Rodu ir Kim pasiteiravau, ar jie dar turi klausimų.

Rodas tarė: „Taip. Mano donoro šeima yra čia ir norėtų su jumis susitikti.“

Šiek tiek sutrikau ir paklausiau: „Turi omenyje, kad jie yra čia? Dabar?“

Rodas atsakė: „Taip.“

Nuėjau ir iš užantspaudavimo kambario pasikviečiau šeimą. Prie mūsų prisijungė Betė, jos dukra ir žentas. Rodas Betę pasveikino apkabinimu, padėkojo, kad atvyko, o tada pristatė mane. Rodas tarė: „Bete, čia vyresnysis Renlandas. Jis yra tas gydytojas, kuris šitiek metų rūpinosi tavo sūnaus širdimi.“ Ji perėjo kambarį ir mane apkabino. Kelias kitas minutes buvo daug apsikabinimų ir džiaugsmo ašarų.

Nusiraminę nuėjome į užantspaudavimo kambarį, kur Rodas ir Kim buvo užantspauduoti laikui ir visai amžinybei. Rodas, Kim, Betė ir aš galime paliudyti, kad dangus buvo labai arti, kad tą dieną su mumis buvo ir kiti, kiek anksčiau perėję per mirtingumo uždangą.

Dievas Savo beribe galia užantspauduoja ir pagydo pavienius asmenis ir šeimas, kad ir kokios tragedijos, netektys ir sunkumai būtų užklupę. Šventyklose patiriamus jausmus kartais lyginame su su žvilgtelėjimu į dangų.¹³ Tą dieną Jutos Provo šventykloje man mintyse aidėjo šis K. S. Luiso teiginys: „[Mirtingieji] apie kokią nors laikiną kančią sako: „To neatlygins jokia būsimoji palaima“, nesuvokdami, kad kartą pasiektas dangus pakeis praeitį, ir net tą agoniją pavers šlove. […] Palaimintieji sakys: „Niekada negyvenome niekur kitur, kaip tik danguje.“¹⁴

Dievas stiprins mus, padės mums ir palaikys mus¹⁵; Jis laimins mus mūsų didžiausiuose varguose¹⁶. Kai renkame savo giminės istoriją ir į šventyklą vykstame savo protėvių labui, Dievas abiejose uždangos pusėse išlieja daugelį iš šių pažadėtų palaiminimų. Panašiai ir mes esame laiminami tuomet, kai tą patį daryti padedame kitiems žmonėms iš savo apylinkės ir kuolo. Arti šventyklų negyvenantys nariai taip pat gauna šiuos palaiminimus, jei dalyvauja giminės istorijos darbe ir renka savo protėvių vardus apeigoms šventykloje atlikti.

Tačiau prezidentas Raselas M. Nelsonas perspėjo: „Galime visą dieną mėgautis tuo, ką patyrė kiti, dirbdami šventyklos ir šeimos istorijos darbą. Bet mes turime ką nors nuveikti, kad išties patirtume tą džiaugsmą.“ Jis tęsė: „Kviečiu jus pamaldžiai pagalvoti, ką galite paaukoti – pageidautina, aukoti laiką, – kad galėtumėte atlikti daugiau šventyklos ir giminės istorijos darbo.“¹⁷ Jei priimsite šį prezidento Nelsono kvietimą, atrasite, surinksite ir sujungsite savo šeimą. Be to, jums ir jūsų šeimai ims plūsti palaiminimai, lyg toji Ezechielio minėta upė. Jūs atrasite gijimą tam, kam jo reikia.

Orsonas ir Parlis Pratai šiame Evangelijos laikotarpyje vieni iš pirmųjų patyrė tą giminės istorijos ir šventyklos darbo gydantį ir užantspauduojantį poveikį. Betė, jos šeima ir Rodas taip pat tai patyrė. Ir jūs galite tai patirti. Jėzus Kristus per Savo apmokančią auką šiuos palaiminimus siūlo visiems – tiek mirusiems, tiek ir gyviems. Dėl šių palaiminimų mes suprasime, kalbant perkeltine prasme, kad „niekada negyvenome niekur kitur, kaip tik danguje“¹⁸. Tai liudiju Jėzaus Kristaus vardu, amen.