Įkvėpta tarnystė
Šventąją Dvasią geriausiai priimame tuomet, kai susitelkiame į tarnavimą kitiems. Štai kodėl turime kunigystės pareigą tarnauti Gelbėtojui.
Mano mylimi broliai, esu dėkingas už privilegiją kalbėti jums šioje istorinėje visuotinėje konferencijoje. Prezidentą Raselą M. Nelsoną palaikėme 17-uoju Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios prezidentu. Kadangi buvau palaimintas galimybe darbuotis kartu su juo kiekvieną dieną, jaučiu Dvasios patvirtinimą, kad prezidentas Nelsonas yra Dievo pašauktas vadovauti tikrajai Viešpaties Bažnyčiai.
Taip pat liudiju, kad Viešpats pašaukė vyresnįjį Geritą Gongą ir vyresnįjį Ulisį Soaresą tarnauti Dvylikos Apaštalų Kvorumo nariais. Myliu ir palaikau juos. Savo tarnyste jie palaimins daugybę žmonių visame pasaulyje per kartų kartas.
Ši konferencija yra istorinė dėl dar vienos priežasties. Prezidentas Nelsonas paskelbė įkvėptą žingsnį pirmyn Viešpaties Bažnyčios organizacijos plane. Kad geriau vykdytume savo kunigystės pareigas, tame plane yra nauja apylinkių ir kuolų kunigystės kvorumų struktūra. Visos tos pareigos susijusios su mūsų kunigystės rūpinimusi visais mūsų Tėvo vaikais.
Viešpaties planas meiliai pasirūpinti Savo šventaisiais jau daugelį metų vykdomas įvairiais būdais. Ankstyvosiomis Navū laikotarpio dienomis pranašui Džozefui Smitui reikėjo organizuoto būdo pasirūpinti į miestą plūstančiais atsivertusiaisiais, kurių dauguma buvo nuskurdę. Tarp jų buvo ir keturi mano proseneliai: Airingai, Benionai, Romniai ir Smitai. Rūpinimąsi tais šventaisiais pranašas organizavo pagal teritorijas. Ilinojuje taip suskirstytos miesto dalys buvo vadinamos „apylinkėmis“.
Kai šventieji keliavo per lygumas, rūpinimasis vienų kitais buvo pertvarkytas pagal „kompanijas“. Vienas iš mano tėvo prosenelių, grįždamas iš savo misijos dabartinėje Oklahomoje, susitiko su viena tokia keliaujančia kompanija. Jis ir jo porininkas buvo taip nusilpę nuo ligos, kad abu galėjo tik gulėti ant nugaros nedideliame vežime.
Tos kompanijos vadovas pasiuntė dvi merginas, kad padėtų esantiems tame apleistame vežime. Viena jų, atsivertusioji iš Šveicarijos, pažvelgė į vieną iš misionierių ir pajuto gailestį. Jį išgelbėjo toji šventųjų kompanija. Jis pasveiko tiek, kad likusį kelią į Druskos Ežero slėnį galėjo eiti pėsčiomis su savo jaunąja gelbėtoja pašonėje. Jie įsimylėjo ir susituokė. Jis tapo mano proseneliu Henriu Airingu, o ji – mano prosenele Marija Bomelija Airing.
Kai po daugelio metų kas nors sakydavo, kaip nepaprastai sunku buvo keliauti per žemyną, jis atsakydavo: „O ne, tikrai nebuvo taip sunku. Eidami vis kalbėdavomės apie stebuklą, kad mes abu suradome tikrąją Jėzaus Kristaus Evangeliją. Man tai yra patys laimingiausi prisiminimai.“
Nuo tų laikų Viešpats naudojo įvairiausius būdus, kad padėtų šventiesiems rūpintis vieniems kitais. Dabar Jis palaimino mus stipresniais ir vieningesniais apylinkių ir kuolų kvorumais – kvorumais, kurie koordinuotai veikia kartu su visomis kitomis apylinkės organizacijomis.
Miesto apylinkėms, kompanijoms ir sustiprintiems kvorumams reikia bent dviejų dalykų, kad jie sėkmingai įvykdytų Viešpaties tikslą – kad Jo šventieji rūpintųsi vieni kitais taip, kaip Jis rūpinasi jais. Jiems pasiseks tuomet, kai, pamynę savanaudiškumą, šventieji ims jausti Kristaus meilę vieni kitiems. Raštuose tai vadinama „tikrąja meile […] tyra Kristaus meile“ (Moronio 7:47). Jiems pasiseks, kai Šventoji Dvasia besirūpinančiajam padės žinoti tai, ką žino Viešpats, – kas yra geriausia tam žmogui, kuriam jis bando padėti.
Net kelis kartus per pastarąsias savaites Bažnyčios nariai mano akivaizdoje elgėsi taip, lyg būtų žinoję, ką Viešpats ketino daryti – kas šiandien čia buvo pranešta. Leiskite pateikti tik du pavyzdžius. Pirmasis, paprastas sakramento susirinkimo pasisakymas vieno 14-mečio mokytojo iš Aarono kunigijos, kuris supranta, ką kunigija gali nuveikti tarnaudama Viešpačiui. Antrasis, vieno Melchizedeko kunigystės turėtojo, gavusio įkvėpimą su Kristaus meile patarnauti vienai šeimai.
Pirmiausia, leiskite man pakalbėti apie tą vaikiną, kalbėjusį apylinkei per sakramento susirinkimą. Buvau ten. Pabandykite prisiminti, kokie jūs patys buvote 14-os metų, ir paklausykite, kaip jis sugebėjo pasakyti daugiau, nei toks jaunas vaikinas įprastai žino:
„Nuo pat mano 14-ojo gimtadienio praeitais metais man labai patinka būti mokytojų kvorumo nariu mūsų apylinkėje. Mokytojas vis dar turi visas diakonų pareigas, ir kelias naujas.
Kadangi kai kurie iš mūsų esame mokytojai, kiti jais bus kada nors ateityje, o visi Bažnyčioje yra laiminami šia kunigyste, tai mums visiems svarbu daugiau sužinoti apie mokytojo pareigas.
Pirmiausia, Doktrinos ir Sandorų 20:53 sakoma: „Mokytojo pareiga yra nuolat prižiūrėti bažnyčią, būti su jais ir juos stiprinti.“
Toliau, Doktrinos ir Sandorų 20:54–55, sakoma:
„Ir žiūrėti, kad bažnyčioje nebūtų nedorybės, nei grubumo vienas kito atžvilgiu, nei melavimo, šmeižimo, nei pikta kalbėjimo;
ir žiūrėti, kad bažnyčia dažnai rinktųsi drauge, ir taip pat žiūrėti, kad visi nariai vykdytų savo pareigas.“
Tas vaikinas tęsė:
„Viešpats mums sako, kad mūsų pareiga yra ne tik rūpintis Bažnyčia, bet ir rūpintis Bažnyčioje esančiais žmonėmis, ir tai daryti Kristaus būdu, nes tai Jo Bažnyčia. Jei stengsimės laikytis įsakymų, būsime geresni vieni kitiems, sąžiningi, geri draugai ir mums bus gera kartu leisti laiką, tuomet turėsime Dvasią ir žinosime, ką Dangiškasis Tėvas norėtų, kad nuveiktume. Jei to nedarysime, negalėsime atlikti savo pašaukimo.“
Toliau jis sakė:
„Kai mokytojas nusprendžia rodyti gerą pavyzdį ir būti geras namų mokytojas, pasitikti narius bažnyčioje, ruošti sakramentą, padėti namuose ir būti taikdariu, jis nusprendžia gerbti turimą kunigystę ir atlikti savo pašaukimą.
Būti geru mokytoju reiškia būti atsakingu žmogumi ne tik tada, kai esame bažnyčioje ar bažnyčios veiklose. Apaštalas Paulius mokė: „Būk tikintiesiems pavyzdys žodžiu, elgesiu, meile, dvasia, tikėjimu, skaistumu“ (1 Timotiejui 4:12).
Tada tas vaikinas tarė:
„Kad ir kur būtume, kad ir ką darytume, tikrai galime būti geri teisumo pavyzdžiai visuomet ir visur.
Aš su tėčiu esame Braunų šeimos namų mokytojai.1 Kaskart ten nuvažiavęs nuostabiai praleidžiu laiką juos lankydamas ir geriau pažindamas. Braunai man dar labai patinka todėl, kad kaskart ten nuvykus jie noriai klausosi ir visuomet papasakoja įdomių istorijų.
Kai dėl namų mokymo gerai pažįstame savo apylinkės narius, pasidaro dar lengviau vykdyti kitą mokytojo pareigą – pasitikti į bažnyčią atvykstančius narius. Kai žmonėms padedame jaustis laukiamiems ir reikalingiems, visi apylinkės nariai pasijunta mylimi ir pasiruošę priimti sakramentą.
Pasitikdami į bažnyčią atvykstančius narius, mokytojai kiekvieną sekmadienį padeda ruošti sakramentą. Man labai patinka ruošti sakramentą šioje apylinkėje, nes visi labai pagarbūs. Ruošdamas ir dalindamas sakramentą visuomet jaučiu Dvasią. Man tikras palaiminimas, kad tai galiu daryti kiekvieną sekmadienį.
Kai kurią tarnystę, pavyzdžiui, sakramento išnešiojimą, žmonės mato ir už tai mums padėkoja, tačiau kitą tarnystę, pavyzdžiui, sakramento paruošimą, žmonės pastebi rečiau. Tikrai nėra svarbu, ar mūsų tarnavimą mato žmonės; svarbu tai, kad Viešpats žino, jog tarnaujame Jam.
Kaip mokytojai mes visuomet turėtume stengtis stiprinti Bažnyčią, savo draugus ir savo šeimą – ir tai daryti vykdydami savo kunigystės pareigas. Ne visuomet lengva, tačiau Viešpats neduoda jokio įsakymo „neruošdamas jiems kelio atlikti tai, ką jis jiems įsako“ (1 Nefio 3:7).“
Tam vaikinui baigiant kalbėti, aš ir toliau stebėjausi jo brandumu ir išmintimi. Apibendrindamas jis pasakė: „Žinau, kad jei pasirinksime sekti [Jėzumi Kristumi], tapsime geresni.“
Kitą pasakojimą apie kunigystės tarnystę prieš mėnesį išgirdau apylinkės sakramento susirinkime. Ir vėl – aš ten buvau. Tada brandus Melchizedeko kunigystės turėtojas dar nežinojo, jog kalba būtent apie tai, ko Viešpats nori, kad būtų sustiprinti kunigystės kvorumai. Štai jo pasakojimo esmė:
Jam ir jo porininkui, kaip namų mokytojams, buvo pavesta tarnauti septynioms šeimoms. Beveik visos nenorėjo būti lankomos. Šiems namų mokytojams nuvykus į jų butus, tos šeimos neatidarydavo durų. Kai jie paskambindavo telefonu, jos neatsiliepdavo. Kai palikdavo žinutę autoatsakiklyje, jos neperskambindavo. Tad šis vyresnio amžiaus porininkas galiausiai nusprendė tarnystę atlikti rašydamas laiškus. Vildamasis, kad padės, jis net nusprendė laiškams naudoti ryškiai geltonus vokus.
Viena iš tų septynių šeimų buvo mažiau aktyvios vienišos sesers, imigravusios iš Europos. Ji turėjo du mažus vaikus.
Po daugelio bandymų su ja susisiekti, jis galiausiai gavo žinutę. Ji atžariai jį informavo, kad visai neturi laiko susitikinėti su namų mokytojais. Ji dirbo dviejuose darbuose, o taip pat tarnavo kariuomenėje. Pagrindinis jos darbas – policininkės, o karjeros tikslas buvo tapti detektyve, tada sugrįžti tėvynėn ir toliau darbuotis ten.
Namų mokytojui niekad nepavyko įžengti į jos namus. Jis periodiškai jai rašydavo žinutes. Kiekvieną mėnesį nusiųsdavo ranka parašytą laišką, prie kurio pridėdavo po šventinį atviruką abiem jos vaikams.
Atsako jis nesulaukdavo. Tačiau ji bent žinojo, kas yra jos namų mokytojai, kaip su jais susisiekti ir kad jie atkakliai vykdo savo kunigystės tarnystę.
Tada, vieną dieną, jis iš jos gavo skubią žinutę. Jai labai reikėjo pagalbos. Ji nežinojo, kas yra jos vyskupas, tačiau ji žinojo, kas yra jos namų mokytojai.
Po kelių dienų ji turėjo išvykti iš valstijos į mėnesio trukmės karines pratybas. Su savimi negalėjo pasiimti vaikų. Jos mama, kuri ketino prižiūrėti vaikus, neseniai pati išskrido į Europą rūpintis savo vyru, kuriam pašlijo sveikata.
Ši mažiau aktyvi vieniša sesuo turėjo pakankamai pinigų nupirkti bilietą į Europą savo jaunesniam vaikui, tačiau pinigų neužteko jos dvylikamečiui sūnui Erikui.2 Namų mokytojo ji pasiteiravo, ar galėtų surasti kokią nors gerą PDŠ šeimą, kuri 30 dienų galėtų į savo namus priimti Eriką!
Namų mokytojas jai atrašė, kad stengsis padėti kuo galįs. Tada jis susisiekė su savo kunigijos vadovais. Vyskupas, kuris yra pirmininkaujantis aukštasis kunigas, leido jam pasikalbėti su apylinkės tarybos nariais, įskaitant Paramos bendrijos prezidentę.
Paramos bendrijos prezidentė greitai surado keturias geras PDŠ šeimas, auginančias Eriko amžiaus vaikus, kurios pasikeisdamos savaitei galėjo į savo namus priimti Eriką. Visą mėnesį šios šeimos maitino Eriką, savo jau ir taip ankštuose butuose ar mažuose nameliuose kažkaip surado jam vietos, pasiėmė jį į jau anksčiau suplanuotas šeimos vasaros veiklas, veždavosi jį į bažnyčią, įtraukdavo jį į savo šeimos namų vakarus ir t. t.
Šeimos su Eriko amžiaus berniukais jį įtraukdavo į savo diakonų kvorumo susirinkimus ir veiklas. Per tas 30 dienų Erikas pirmą kartą gyvenime bažnyčioje lankėsi kiekvieną sekmadienį.
Motinai sugrįžus iš pratybų, Erikas ir toliau lankė bažnyčią, įprastai su viena iš šių keturių PDŠ savanorių šeimų ar kitais su juo susidraugavusiais nariais, įskaitant savo mamos lankančiąsias seseris. Po kurio laiko jis buvo įšventintas į diakonus ir ėmė reguliariai išnešioti sakramentą.
O dabar pažvelkime į Eriko ateitį. Mes nenustebsime, jei savo motinos tėvynėje, į kurią sugrįš jo šeima, jis taps Bažnyčios vadovu – ir visa tai todėl, kad vyskupo vadovaujami šventieji vieningai tarnavo iš nuoširdžios tikrosios meilės ir su Šventosios Dvasios galia.
Mes žinome, kad išgelbėjimui Dievo karalystėje yra būtina tikroji meilė. Moronis rašė: „Jeigu neturite tikrosios meilės, jūs jokiu būdu negalite būti išgelbėti Dievo karalystėje“ (Moronio 10:21; taip pat žr. Etero 12:34).
Mes taip pat žinome, kad tikrąją meilę gausime po to, kai padarysime viską, ką galime. Turime melstis „savo Tėvui iš visų širdies jėgų, kad [būtume] pripildyti šitos meilės, kurios jis suteikė visiems, kurie yra tikri jo Sūnaus Jėzaus Kristaus pasekėjai“ (Moronio 7:48).
Manau, kad Šventąją Dvasią geriausiai priimame tuomet, kai susitelkiame į tarnavimą kitiems. Štai kodėl turime kunigystės pareigą tarnauti Gelbėtojui. Kai esame įsitraukę į tarnavimą kitiems, mažiau galvojame apie save, ir Šventoji Dvasia gali laisviau ateiti pas mus ir padėti mums siekti viso mūsų gyvenimo tikslo – įgyti tikrosios meilės dovaną.
Liudiju jums, kad Viešpats pagal Savo planą jau žengė didelį žingsnį pirmyn, kad su didesniu įkvėpimu ir tikrąja meile tarnautume savo kunigystės tarnystėje. Esu dėkingas už Jo meilę, kurią Jis taip dosniai mums duoda. Tai liudiju šventu Jėzaus Kristaus vardu, amen.