Mokymas namuose – džiugi ir šventa pareiga
Meldžiu Viešpaties pagalbos mums stengiantis namuose tapti į Kristų panašiais mokytojais.
Mudu su mano brangia žmona Džiulija užauginome šešis mylimus vaikus ir neseniai likome gyventi vieni. Kaip pasiilgstu to laiko, kai namuose vaikai gyveno nuolat! Pasiilgstu galimybių mokytis iš jų ir juos mokyti.
Šiandien savo žodžius skiriu visiems gimdytojams ir trokštantiems jais tapti. Daugelis jūsų jau auginate vaikus. Kitų tai galbūt laukia netrukus. O dar kitiems tėvystė galbūt taps ateities palaima. Meldžiuosi, kad visi suvoktume, jog mokyti vaiką yra džiugi ir šventa pareiga.1
Mes, kaip tėvai, savo vaikus supažindiname su Dangiškuoju Tėvu ir Jo Sūnumi Jėzumi Kristumi. Padedame savo vaikams pasakyti pirmąją maldą. Nukreipiame juos ir padedame per krikštą įžengti į sandoros kelią2. Mokome juos paklusti Dievo įsakymams. Mokome juos apie Jo vaikams skirtą Jo planą ir padedame atpažinti Šventosios Dvasios šnabždesius. Pasakojame jiems istorijas apie senovės pranašus ir skatiname sekti gyvenančiais dabar. Meldžiamės, kad jiems sektųsi, ir kenčiame kartu, kai jie patiria sunkumus. Liudijame savo vaikams apie šventyklos palaimas ir stengiamės gerai juos paruošti tarnystei nuolatinėje misijoje. Mūsų vaikams patiems tapus tėvais, su meile jiems patariame. Bet net ir tada nesiliaujame būti tėvai. Niekada nesiliaujame būti jų mokytojai. Niekada nesame atleidžiami nuo šių amžinųjų pašaukimų.
Šiandien apmąstykime keletą nuostabių progų mokyti savo vaikus namuose.
Mokymas per šeimos namų vakarą
Pradėkime nuo šeimos namų vakaro, kuris mane užauginusioje šeimoje buvo itin svarbus. Nepamenu, kokių konkrečiai pamokų buvo mokoma per šeimos namų vakarus, bet pamenu, kad nė vieną savaitę jų nepraleisdavome.3 Žinojau, kas svarbu mano tėvams.4
Pamenu vieną iš mėgstamiausių savo šeimos namų vakaro užsiėmimų. Tėtis pasikviesdavo vieną iš vaikų laikyti „Testą“. Vaikui jis duodavo keletą nurodymų, pavyzdžiui: „Iš pradžių nueik į virtuvę, atverk, o po to užverk šaldytuvo duris. Tada nubėk į mano miegamąjį ir iš spintos paimk kojinių porą. Tada sugrįžk pas mane, šoktelėk tris kartus ir pasakyk: „Tėti, padariau!“
Man patikdavo, kai ateidavo mano eilė. Kiekvieną užduotį norėdavau atlikti nepriekaištingai ir brangindavau tas akimirkas, kai galėjau pasakyti: „Tėti, padariau!“ Tokia veikla padėjo man, vietoje nenustygstančiam berniukui, išsiugdyti pasitikėjimą ir susikaupti, kai mama ir tėtis mokė kokio nors Evangelijos principo.
Prezidentas Gordonas B. Hinklis patarė: „Jei abejojate dėl šeimos namų vakaro privalumų, pabandykite jį surengti. Surinkite aplink save vaikus, mokykite juos, paliudykite jiems, kartu paskaitykite Raštus ir kartu smagiai praleiskite laiką.“5
Visada kas nors trukdys surengti šeimos namų vakarą.6 Nepaisant to, kviečiu jus rasti būdą, kaip įveikti kliūtis, ir šeimos namų vakarą padaryti prioritetu, o svarbiausia – pasistengti, kad būtų linksma.
Mokymas per šeimos maldą
Šeimos malda tai dar viena puiki galimybė mokyti.
Man patinka, kaip prezidento N. Eldono Tenerio tėvas mokė jį per šeimos maldą. Prezidentas Teneris pasakojo:
„Pamenu, kai vieną vakarą šeima atsiklaupė pasimelsti, mano tėvas Viešpačiui pasakė: „Šiandien Eldonas padarė kai ką, ko neturėjo daryti; jis labai gailisi, ir jei Tu jam atleisi, jis daugiau to nedarys.“
Tai man padėjo apsispręsti daugiau to nedaryti daug labiau, nei būtų padėjęs pabarimas.“7
Kai buvau dar vaikas, mane kartais erzindavo pernelyg dažnos, kaip man atrodė, šeimos maldos ir aš pagalvodavau: „Ar nesimeldėme vos prieš kelias minutes?“ Dabar, būdamas tėvas, žinau, kad nebūna per daug šeimos maldų.8
Mane visada žavėjo, kad Dangiškasis Tėvas pristatė Jėzų Kristų kaip Savo Mylimąjį Sūnų.9 Man patinka melstis už mūsų vaikus minint jų vardus, kai jie klausosi, kaip aš nupasakoju Dangiškajam Tėvui, kokie jie man mylimi. Atrodo, kad nėra geresnio laiko parodyti savo vaikams meilę, kaip meldžiantis su jais arba juos laiminant. Šeimoms susirinkus nuolankiai pasimelsti mokoma veiksmingų ir ilgai įsimenančių pamokų.
Mokymas prireikus
Tėvų mokymas panašus į budinčių gydytojų darbą. Visuomet turime būti pasiruošę mokyti savo vaikus, nes niekada nežinome, kada tam atsiras proga.
Esame kaip Gelbėtojas, kuris mokė „ne sinagogose, o neformalioje kasdienėje aplinkoje: valgydamas su savo mokiniais, semdamas vandenį iš šulinio ar eidamas pro figmedį“10.
Prieš kelerius metus mama papasakojo, kad du jos geriausi pokalbiai apie Evangeliją su mano vyresniuoju broliu Matu vieną kartą įvyko jai lankstant skalbinius, o kitą kartą – vežant jį pas odontologą. Viena iš daugelio mano mamos savybių buvo jos nuolatinis pasirengimas mokyti vaikus.
Jos motiniški pamokymai niekada nesibaigė. Kai tarnavau vyskupu, mano mama, kuriai buvo 78-eri, pasakė, kad turėčiau apsikirpti. Ji žinojo, kad turiu būti pavyzdys, ir nevengė man to pasakyti. Myliu tave, mama!
Aš, kaip tėvas, esu motyvuotas asmeniškai studijuoti ir apmąstyti Raštus, kad galėčiau atsakyti, kai mano vaikai ir vaikaičiai suteikia netikėtą galimybę juos mokyti.11 „Kai kurios geriausios mokymo progos prasideda nuo klausimo ar nerimo [šeimos nario] širdyje.“12 Ar tomis akimirkomis mes klausomės?13
Man patinka apaštalo Petro paraginimas: „[Būkite] visuomet pasirengę įtikinamai atsakyti kiekvienam, klausiančiam apie jumyse gyvenančią viltį.“14
Kai buvau paauglys, su tėvu mėgdavome rungtis, kas stipriau sugniauš ranką. Spausdavome vienas kitam ranką iš visų jėgų, kad kitas imtų iš skausmo raukytis. Dabar tai neatrodo smagus užsiėmimas, bet tada buvo smagu. Po vieno tokio susirėmimo tėvas pažiūrėjo man į akis ir pasakė: „Sūnau, tavo ranka stipri. Tikiuosi, kad tavo rankoms pakaks jėgų netinkamai neliesti merginos.“ Tada jis mane paprašė likti moraliai švarų ir padėti kitiems tai daryti.
Štai ką vyresnysis Daglas L. Kalisteris papasakojo apie savo tėvą: „Kartą keliaujant namo iš darbo tėvas man netikėtai pasakė: „Šiandien sumokėjau dešimtinę. Ant dešimtinės čekio užrašiau „Ačiū“. Esu labai dėkingas Viešpačiui, kad laimina mano šeimą.“
Tada vyresnysis Kalisteris savo tėvą pagerbė tokiais žodžiais: „Jis mokė paklusti darbais ir nusiteikimu.“15
Manau, būtų išmintinga kartais savęs paklausti: „Ko savo paklusnumo darbais ir nusiteikimu mokysiu arba mokau savo vaikus?“
Mokymas su šeima studijuojant Raštus
Raštų studijavimas su šeima sudaro idealią aplinką namuose mokyti doktrinos.
Prezidentas Raselas M. Nelsonas sakė: „Gimdytojai turi ne tik ištikimai laikytis Viešpaties žodžio, bet taip pat turi dievišką įgaliojimą mokyti jo savo vaikus.“16
Augindami vaikus mudu su Džiulija stengėmės būti nuoseklūs ir išradingi. Vienais metais kartu nusprendėme skaityti Mormono Knygą ispanų kalba. Gal dėl to visus mūsų vaikus Viešpats pašaukė tarnauti misijose, kuriose kalbama ispaniškai? Es posible. [Tai įmanoma.]
Buvau labai sujaudintas, kai brolis Brajanas K. Eštonas man papasakojo, kad jie su tėvu perskaitė visą Mormono Knygą, nuo pradžios iki galo, paskutiniais jo mokslo vidurinėje mokykloje metais. Brolis Eštonas mėgsta Raštus. Jie įrašyti ir jo mintyse, ir širdyje. Tą sėklą jo tėvas pasodino jam dar būnant paaugliu ir ji17 išaugo į gerai įsišaknijusį tiesos medį. Tą patį brolis Eštonas padarė su savo vyresniaisiais vaikais.18 Aštuonmetis sūnus neseniai jo paklausė: „Kada galėsiu su tavimi skaityti Mormono Knygą?“
Mokymas pavyzdžiu
Didžiausią poveikį darantis mūsų, kaip gimdytojų, mokymas – tai mūsų pavyzdys. Mums patariama tikintiesiems būti pavyzdžiu „žodžiu, elgesiu, meile, dvasia, tikėjimu, skaistumu“19.
Neseniai keliaudami mudu su Džiulija apsilankėme pamaldose ir pamatėme, kaip ši eilutė veikia gyvenime. Per sakramento susirinkimą kalbėjo jaunuolis, turėsiantis netrukus vykti į misiją.
Jis pasakė: „Jūs manote, kad mano tėvas labai geras žmogus Bažnyčioje, bet…“ Tada stabtelėjo ir aš sunerimau, ką gi jis toliau pasakys. Tęsdamas jis pasakė: „Namuose jis dar geresnis.“
Po to aš padėkojau šiam jaunuoliui už jo parodytą įkvepiančią pagarbą savo tėvui. Tada sužinojau, kad jo tėvas yra apylinkės vyskupas. Nors šis vyskupas ištikimai tarnavo savo apylinkei, jo sūnus manė, kad geriausiai jis darbuojasi namuose.20
Vyresnysis D. Todas Kristofersonas moko: „Turime daugybę galimybių mokyti […] augančią kartą, bet, kad jas išnaudotume, turime labai pasistengti ir gerai apmąstyti. Visų pirma, turime skatinti gimdytojus ir padėti jiems būti geresniais ir nuoseklesniais mokytojais […], o ypač būti pavyzdžiais.“21
Štai taip moko Gelbėtojas.22
Praeitais metais, kai atostogavome su dviem mūsų jaunesniais vaikais, Džiulija pasiūlė, kad atliktume krikštus Sent Džordžo ir San Diego šventyklose. Mintyse murmėjau galvodamas: „Lankomės šventykloje būdami namuose, o dabar dar ir per atostogas. Kodėl nenuveikus ko nors labiau tinkamo atostogoms?“ Po krikštų Džiulija panoro nusifotografuoti prie šventyklos. Tyliai sumurmėjau: ir vėl. Galite atspėti, kas buvo po to? Mes nusifotografavome.
Džiulija nori, kad vaikai prisimintų, kaip mes padėjome savo protėviams, to noriu ir aš. Mums nereikia formalių pamokų apie šventyklų svarbą. Mes tai darome gyvai – ačiū motinai, kuri myli šventyklą ir nori, kad jos vaikai jaustų tą patį.
Vaikai laiminami, kai gimdytojai brangina vienas kitą ir rodo teisius pavyzdžius.
Pabaiga
Tegu jus visus, iš visų jėgų besistengiančius mokyti namuose, lydi ramybė ir džiaugsmas. Jei manote, kad galite tai daryti šiek tiek geriau arba jums reikia geriau pasiruošti, nuolankiai priimkite Dvasios paraginimus ir imkitės veiksmų.23
Vyresnysis L. Tomas Peris sakė: „Bet kokios visuomenės sveikata, jos žmonių laimė, jų klestėjimas ir ramybė turi tas pačias vaikų mokymo namuose šaknis.“24
Taip, mano namuose nebegyvena vaikai, bet aš vis dar pasiruošęs ir trokštu rasti papildomų vertingų akimirkų pamokyti savo jau užaugusius vaikus, jų vaikus, o vieną dieną, tikiuosi, ir jų vaikus.
Meldžiu Viešpaties pagalbos mums stengiantis namuose tapti į Kristų panašiais mokytojais. Jėzaus Kristaus vardu, amen.