11 skyrius

Šeima – teisaus gyvenimo pamatas

„Kuo užtikrinčiau savo vaikus auginsite pagal Jėzaus Kristaus Evangeliją, su meile ir didžiuliais lūkesčiais, tuo labiau tikėtina, kad jų gyvenimai bus ramesni.“

Iš Gordono B. Hinklio gyvenimo

Gordonas ir Mardžorė Hinkliai 1973 metų pabaigoje nenorom nusprendė persikelti iš savo namų Yst Mil Kryke, Jutoje, į Solt Leik Sitį, arčiau vyriausiosios Bažnyčios valdybos. Prezidentas Hinklis, tuomet buvęs Dvylikos Apaštalų Kvorumo nariu, tų metų Naujųjų išvakarėse skyrė šiek tiek laiko savo namams aprašyti. Jo žodžiuose atsiskleidžia jo jausmai tai vietai, tačiau dar labiau atsiskleidžia jo jausmai mylimai šeimai.

Jis rašė: „Dėl išsikėlimo mus apėmė sentimentalus liūdesys.“ Jis prisiminė, kaip su šeima darbavosi, kad pastatytų tuos namus ir sutvarkytų jų aplinką. Tada jo mintys nukrypo į santykius – tiek tarpusavio, tiek su Dievu:

„Čia mes žaidėme su savo augančiais vaikais, čia kartu meldėmės. Čia su savo vaikais pažinome Dangiškąjį Tėvą, patyrėme, kad Jis gyvas, kad Jis klausosi ir atsako.

Taip galėčiau surašyti visą knygą […] ne pasauliui, o tiems penkiems vaikams, jų sutuoktiniams ir palikuoniams. Ir jei istoriją apie tuos namus galėčiau išreikšti žodžiais, būtų ašarų ir juoko bei didžiulės, tylios, skvarbios meilės dvasios, palytėsiančios skaitytojų širdis, nes ten gyvenę ir augę žmonės mylėjo vienas kitą, mylėjo savo kaimynus, mylėjo savo Dievą ir Viešpatį Jėzų Kristų.“¹

Prezidentas Hinklis visą savo tarnystę liudydavo apie mylinčios ir tikinčios šeimos svarbą. Jam vadovaujant Pirmoji Prezidentūra ir Dvylikos Apaštalų Kvorumas išleido kreipimąsi „Šeima. Pareiškimas pasauliui“. Vyresnysis M. Raselas Balardas iš Dvylikos jį pavadino „trimito šauksmu saugoti ir stiprinti šeimas“.² 1995 metų rugsėjį visuotiniame Paramos bendrijos susirinkime šį pareiškimą perskaitęs prezidentas Hinklis paskelbė: „Kiekvienos tautos stiprybė grindžiama tuo, kas sukuriama tarp jos namų sienų. Raginame mūsų visur esančius žmones stiprinti savo šeimas laikantis šių laiko patikrintų vertybių.“³

„Raginame tėvus dėti visas įmanomas pastangas mokant ir auklėjant savo vaikus.“

Gordono B. Hinklio mokymai

Šeimos ryšiai yra patys švenčiausi iš visų ryšių.

Šeima yra iš Dievo. Ją įkūrė mūsų Dangiškasis Tėvas. Ji apima pačius švenčiausius ryšius. Tik per ją galima išpildyti Viešpaties tikslus.⁴

Esame apie šeimos – tėvo, motinos ir vaikų – svarbą liudijanti Bažnyčia. Taip pat liudijame, kad visi esame Dievo, mūsų Amžinojo Tėvo, vaikai. Vaikus į pasaulį atvedę tėvai turi pareigą tuos vaikus mylėti, auklėti ir jais rūpintis, mokyti juos tų vertybių, kurios jų gyvenimus palaimins taip, kad jie užaugę taptų gerais piliečiais. […] Noriu pabrėžti tai, kas jums jau žinoma, – labai svarbu surišti savo šeimas per meilę ir gerumą, dėkingumą ir pagarbą, per mokymus apie Viešpatį, kad vaikai augtų teisume ir išvengtų tų tragedijų, kurios ištinka tiek daug šeimų visame pasaulyje.⁵

Jokiu būdu negalima ignoruoti savo šeimos. Jūs neturite nieko vertingesnio.⁶

Tėvai ir motinos turi privilegiją rūpintis savo vaikais ir mokyti juos Jėzaus Kristaus Evangelijos.

Mes raginame tėvus visomis išgalėmis mokyti ir auklėti savo vaikus pagal Evangelijos principus, kurie padės jiems nenutolti nuo Bažnyčios. Šeima yra teisaus gyvenimo pamatas, ir jokios kitos priemonės negali jos pakeisti ar atlikti jos pagrindinių funkcijų, vykdant šias Dievo paskirtas pareigas.⁷

Esu tikras, kad pavojingame vaikų auginimo darbe niekas negali užtikrinti didesnės sėkmės nei pagal nuostabius Evangelijos mokymus paruošta šeiminio gyvenimo programa: namų tėvas turi turėti Dievo kunigystę; būdamas mūsų Dangiškojo Tėvo vaikų prievaizdas jis turi privilegiją ir pareigą pasirūpinti jų poreikiais; namams jis turi vadovauti pagal kunigystės dvasią: „įtikinimu, didžiu kantrumu, gerumu, romumu ir neveidmainiška meile“ (DS 121:41–42); namų motina yra Dievo dukra: supratinga, rūpestinga, mylinti ir Dievo Dvasios turinti siela; būdama mūsų Dangiškojo Tėvo vaikų prievaizdė ji turi privilegiją ir pareigą juos auklėti tenkindama kasdieninius jų poreikius; bendradarbiaudama su savo vyru ji turi mokyti savo vaikus „suprasti doktrin[ą] apie atgailą, tikėjimą Kristumi, gyvojo Dievo Sūnumi, ir krikštą, ir Šventosios Dvasios dovaną rankų uždėjimu […] [ir] melstis, ir teisiai vaikščioti priešais Viešpatį“. (DS 68:25, 28.)

Tokiuose namuose tėvai yra mylimi ir branginami, o ne jų baiminamasi. Vaikai yra laikomi Viešpaties dovana, kuria reikia rūpintis, ugdyti, drąsinti ir nukreipti.

Kartais gali kilti nesutarimų ir nedidelių ginčų. Tačiau jei šeimoje bus malda, meilė ir atidumas, tai bus klojamas amžiams surišančio prieraišumo ir visada nukreipiančio lojalumo pagrindas.⁸

Žodis vienišiems tėveliams. […] [Jūs] nešate sekinančią naštą, nes kasdien kovojate mūšius, susijusius su vaikų auginimu ir jų poreikių tenkinimu. Tai varginanti pareiga. Tačiau jums nebūtina būti visiškai vienišiems. Šioje Bažnyčioje juk yra tiek daug žmonių, kurie jautriai ir supratingai gali jums padėti. Jie nenori kištis ten, kur jūs nenorėtumėte, kad kištųsi. Tačiau jų noras yra nesuvaidintas ir nuoširdus, o laimindami jūsų ir jūsų vaikų gyvenimą jie laimina ir savo gyvenimą. Priimkite jų pagalbą. Jie nori ją suteikti tiek savo, tiek ir jūsų labui.

Šioje Bažnyčioje turime tūkstančius gerų vyskupų. Turime tūkstančius gerų kvorumų pareigūnų. Turime tūkstančius nuostabių Paramos bendrijos moterų. Turime namų mokytojus ir lankančiąsias seseris. Jie yra jūsų draugai, kuriuos Viešpats jums parūpino tam, kad savo stiprybe padėtų jums. Ir niekada nepamirškite, kad Pats Viešpats yra didžiausias iš visų stiprybės šaltinių. Buvau sujaudintas vieno pasakojimo, kurį papasakojo […] septynis vaikus auginanti vieniša motina. Ji meldė Tėvo danguje nors vienai nakčiai pasiimti ją pas Save, kad būtų paguosta ir sustiprinta rytojaus išbandymams. Ir į jos protą lyg apreiškimas atėjo toks švelnus atsakymas: „Tu negali ateiti pas mane, tačiau Aš ateisiu pas tave.“⁹

Kuo užtikrinčiau savo vaikus auginsite pagal Jėzaus Kristaus Evangeliją, su meile ir didžiuliais lūkesčiais, tuo labiau tikėtina, kad jų gyvenimai bus ramesni.¹⁰

Vaikų tikėjimas gyvuoju Dievu auga per šeimos maldą.

Pažiūrėkite į savo mažutėlius. Melskitės su jais. Melskitės už juos ir laiminkite juos. Pasaulis, į kurį jie eina, yra sudėtingas ir sunkus pasaulis. Jie papuls į šėlstančias negandų jūras. Tad kol jie dar yra su jumis, jiems reikės visos jūsų stiprybės ir viso jūsų tikėjimo. Jiems taip pat reikės didesnės stiprybės, ateinančios per aukštesniąją galią. Jie turi daryti daugiau, nei tik tenkintis tuo, ką randa. Jie turi pakylėti pasaulį, o vienintelis jų turimas svertas bus jų pačių gyvenimo pavyzdys ir iš jų liudijimo bei Dievo dalykų pažinimo kylanti įtikinimo galia. Jiems reikės Viešpaties pagalbos. Kol jie dar jauni, melskitės su jais, kad jie pažintų tą stiprybės šaltinį, kuris tuomet bus prieinamas ištikus bet kokiai bėdai.¹¹

Nežinau jokio kito jūsų gyvenimui naudingesnio įpročio, nei klauptis drauge ir melstis. Patys žodžiai „mūsų Tėve danguje“ turi milžinišką poveikį. Negalima jų ištarti nuoširdžiai ir su pripažinimu, nejaučiant atsakomybės Dievui. […]

Jūsų kasdieninis kalbėjimasis su Juo į jūsų širdis įneš ramybės, o į jūsų gyvenimą – tokio džiaugsmo, koks neateina iš jokio kito šaltinio. […] Jūsų meilė stiprins. Jūsų dėkingumas vieno kitam augs.

Jūsų vaikai bus palaiminti tokiu saugumo pojūčiu, kuris kyla gyvenant namuose, kupinuose Dievo Dvasios. Jie pažinos ir mylės tuos gimdytojus, kurie gerbia vienas kitą, tad ir jų pačių širdyse augs pagarbos dvasia. Jie patirs tyliai kalbamų gerumo žodžių saugumą. Juos priglaus tokie tėvai ir tokios motinos, kurie yra sąžiningi su Dievu, sąžiningi vienas su kitu ir su savo aplinkiniais. Jie bręs su dėkingumo pojūčiu, nes bus girdėję savo gimdytojus maldoje reiškiančius dėkingumą už dideles ir mažas palaimas. Jie augs tikėdami gyvąjį Dievą.¹²

Šeimos namų vakare mokydami apie Viešpaties kelius gimdytojai gali suartėti su savo vaikais.

Prisimenu, kai dar buvau penkiametis berniukas, prezidentas Džozefas F. Smitas visai Bažnyčiai pranešė, kad nariai kartu su savo šeimomis turi rinktis į šeimos namų vakarą. Mano tėvas tarė: „Bažnyčios Prezidentas pasakė taip daryti, tad taip ir darysime.“

Taigi mes visi susirinkome į šeimos namų vakarą. Buvo juokinga. Jis pasakė: „Sudainuosime dainą.“ Bet mes buvome nekokie dainininkai. […] Vos pradėję dainuoti ėmėme vienas iš kito juoktis. Taip darėme ir dėl daugelio kitų dalykų. Tačiau iš visų tų bandymų su laiku gavosi kažkas nuostabaus – praktika, kuri mums padėjo, kuri suartino mūsų šeimą, kuri sustiprino mus, o mūsų širdyse augo užtikrintumas dėl šeimos namų vakaro vertingumo.¹³

Esu dėkingas, kad mes, kaip Bažnyčia, savo pagrindinėje programoje turime kassavaitinio šeimos namų vakaro praktiką. Kaip reikšminga, kad šiais užimtais laikais tūkstančiai šeimų visame pasaulyje nuoširdžiai stengiasi vieną savaitės vakarą paskirti bendrai dainai, pamokymui apie Viešpaties kelius, atsiklaupus maldoje padėkoti Viešpačiui už Jo malones ir paprašyti Jo laiminti mūsų gyvenimą, mūsų namus, mūsų darbus, mūsų žemę. Manau, kad per mažai įvertiname, kiek gėrio duoda ši programa.¹⁴

Jei abejojate dėl šeimos namų vakaro privalumų, pabandykite jį surengti. Surinkite aplink save savo vaikus, pamokykite juos, paliudykite jiems, kartu paskaitykite Raštus ir kartu smagiai praleiskite laiką.¹⁵

Gimdytojai savo vaikus turėtų pradėti mokyti, kai vaikai dar yra labai jauni.

Netrukus po mūsų vedybų, pasistatėme savo pirmąjį namą. Turėjome mažai pinigų, todėl aš daug darbų padariau pats. Aplinkos sutvarkymas buvo vien tik mano pareiga. Pirmasis iš gausybės mano pasodintų medžių buvo bedyglė gledičija, kuri, kaip įsivaizdavau, po kurio laiko vasaromis mūsų namui teiks pavėsį. Pasodinau ją toje pusėje, kur vėjas iš kanjono į rytus pūtė smarkiausiai. Iškasiau duobę, įdėjau plikas šaknis, užpyliau jas žemėmis, paliejau vandeniu ir beveik pamiršau. Ji buvo dar plonutė, galbūt tik 2 centimetrų skersmens. Buvo tokia lanksti, kad galėjau ją lengvai palenkti bet kuria kryptimi. Vėlesniais metais aš jai skyriau mažai dėmesio. Vieną žiemos dieną, kai medis buvo be lapų, aš atsitiktinai pažvelgiau į jį pro langą. Pastebėjau, kad jis palinkęs į vakarus, kreivas ir praradęs gebėjimą augti tiesiai. Negalėjau tuo patikėti. Išėjau laukan ir įsirėmiau į jį, norėdamas atitiesinti. Tačiau dabar kamienas buvo beveik pėdos skersmens. Mano jėgos buvo per menkos prieš jį. Iš savo įrankių sandėliuko pasiėmiau trinką ir skrysčius, vieną jų galą pririšau prie medžio, o kitą – prie tvirtai įsmeigto baslio. Truktelėjau už virvės. Skridiniui šiek tiek pajudėjus medžio kamienas truputį sudrebėjo. Bet tik tiek. Rodėsi, kad jis man sako: „Tau nepavyks manęs ištiesinti. Per vėlu. Toks užaugau dėl tavo aplaidumo ir daugiau nebeatsilenksiu.“

Galiausiai desperatiškai griebiausi pjūklo ir nupjoviau didelę sunkią šaką vakarinėje pusėje. Paėjęs atatupstas pažvelgiau į savo darbą. Nupjoviau didelę medžio dalį ir palikau beveik 20 cm dydžio randą su viena nedidele aukštyn besistiebiančia šakele.

[…] Neseniai vėl pažiūrėjau į tą medį. Jis jau didelis, geresnės formos ir puikiai pasitarnauja mūsų namams. Tačiau kokią rimtą traumą jis patyrė jaunystėje ir kokias skausmingas priemones panaudojau, kad jį ištiesinčiau. Kai šis medis buvo ką tik pasodintas, būtų pakakę virvelės jam išlaikyti reikiamoje padėtyje prieš vėjų jėgą. Galėjau ir privalėjau pririšti jį virvele, ir tai padaryti būtų buvę visai nesunku, tačiau to nepadariau. Ir jis palinko nuo priešpriešinių jėgų.

Vaikai yra kaip medeliai. Kol dar jauni, juos galima formuoti ir lenkti, ir tam įprastai nereikia didesnių pastangų. Patarlių rašytojas užrašė: „Kuriuo keliu eiti, mokyk dar jaunuolį; jis nenukryps nuo jo net kai pasens“ [Patarlių 22:6]. Toks mokymas turi prasidėti namuose.¹⁶

„Surinkite aplink save savo vaikus, mokykite juos, paliudykite jiems, kartu paskaitykite Raštus ir kartu smagiai praleiskite laiką.“

Izaijas sakė: „Ir visi tavo vaikai bus Viešpaties mokomi; ir didelė bus tavo vaikų ramybė“ (Izaijo 54:13).

Taigi veskite savo sūnus ir dukteris, vadovaukite jiems nuo mažų dienų, mokykite Viešpaties būdu, kad ramybė lydėtų juos visą gyvenimą.¹⁷

Jei vaikai maištauja, tėvai turėtų toliau už juos melstis, mylėti juos ir stengtis jiems padėti.

Žinau, kad yra tokių tėvų, kurie, nepaisant išliejamos meilės ir stropių bei ištikimų mokymo pastangų, mato savo vaikus besielgiančius priešingai ir verkia dėl to, kad jų neklusnūs sūnūs ir dukterys sąmoningai renkasi tragiškų pasekmių kelius. Labai užjausdamas tokius tėvus aš cituoju Ezechielio žodžius: „Vaikas nekentės už tėvo kaltę nei tėvas nekentės už vaiko kaltę“ (Ezechielio 18:20).¹⁸

Kartais būna taip, kad nepaisant visų jūsų pastangų atsiranda maištaujantis vaikas. Tačiau nenuleiskite rankų. Niekada nepasiduokite. Nepralaimėsite tol, kol bandysite. Nenuleiskite rankų.¹⁹

Jei kurių iš jūsų vaikas ar mylimas žmogus yra tokioje [maištavimo] situacijoje, nepasiduokite. Melskitės už juos, mylėkite juos, neapleiskite jų ir jiems padėkite.²⁰

Kartais gali atrodyti, kad jau per vėlu. […] Bet prisiminkite mano pasakojimą apie bedyglę gledičiją [žr. p. 159–161]. Operacija ir skausmas galiausiai išėjo į naudą, nes vėliau ji teikė malonų pavėsį nuo dienos kaitros.²¹

Šeimas galime stiprinti prašydami dangaus pagalbos ir puoselėdami abipusės meilės ir pagarbos dvasią.

[Auginti šeimą] gali būti nelengva. Tai gali atnešti daug nusivylimo ir iššūkių. Tai pareikalaus drąsos ir kantrybės. […] Meilė gali viską pakeisti, ypač jei stipriai mylime vaikystėje, taip pat kebliais paauglystės metais. Ji padarys tai, ko nepadarytų pinigų švaistymas vaikams.

Ir kantrybė, kai pažabojamas liežuvis ir suvaldomas pyktis. […]

Ir padrąsinimas, kai nedelsiama pagirti, tačiau neskubama sukritikuoti.

Šie dalykai, pasitelkus maldas, darys stebuklus. Nesitikėkite tai padaryti vieni. Auginant dangaus vaikus jums reikia dangaus pagalbos, nes jūsų vaikas taip pat yra ir Dangiškojo Tėvo vaikas.²²

Kiekvienas vaikas, su keliomis išimtimis, yra namų – gerų, blogų ar vidutiniškų – padarinys. Su metais augančių vaikų gyvenimas didele dalimi tampa tęsiniu ir atspindžiu to, ko buvo mokoma jų šeimoje. Jei ten yra šiurkštumas, smurtas, nekontroliuojamas pyktis, nelojalumas, tai viso to vaisiai bus aiškūs bei pastebimi ir, labai tikėtina, visa tai kartosis būsimose kartose. Tačiau jei ten yra susilaikymas, atlaidumas, pagarba, atidumas, gerumas, gailestingumas ir atjauta, tai viso to vaisiai irgi bus pastebimi ir teikiantys pasitenkinimą per amžius. Tie vaisiai bus teigiami, malonūs ir nuostabūs. Jei tėvai rodys gailestingumą ir to mokys, visa tai atsikartos būsimos kartos gyvenime ir veiksmuose.

Kreipiuosi į tėvus ir motinas visame pasaulyje: meskime šalin šiurkštumą, pažabokime savo pyktį, patildykime savo balsą ir vieni kitiems namuose būkime gailestingi, mylintys bei pagarbūs.²³

Sena patarlė byloja: „Švelnus atsakymas nuramina pyktį.“ (Patarlių 15:1.) Retai patenkame į bėdą, kai kalbame švelniai. Į ją patenkame tik tuomet, kai taip pakeliame balsus, kad laksto žiežirbos ir maži kurmiarausiai tampa dideliais nesantaikos kalnais. […] Dangaus balsas yra tylus švelnus balsas [žr. 1 Karalių 19:11–12]; namų ramybės balsas taip pat yra tylus.²⁴

Žinoma, šeimoje reikalinga drausmė. Tačiau jeigu ji per griežta ir per nuožmi, ji neišvengiamai iššauks ne pataisymą, o pasipriešinimą ir kartėlį. Ji nieko neišgydys, o tik pagilins problemą. Ji pasmerkta žlugti.²⁵

Visame pasaulyje nėra geresnio drausminimo būdo kaip drausminimas meile. Ji pati savaime yra magiška.²⁶

Tad ir toliau stiprinkime savo šeimas. Tegul vyrai ir žmonos ugdo absoliutaus lojalumo vieno kitam dvasią. Nežiūrėkime vienas į kitą kaip į savaime suprantamą dalyką, o nuolat stenkimės puoselėti meilės ir pagarbos vieno kitam dvasią.²⁷

O Dieve, mūsų Amžinasis Tėve, palaimink tėvelius, kad jie su meile, kantrybe ir padrąsinimu mokytų tuos, kurie yra patys brangiausi, – nuo Tavęs atėję vaikai, kad visi kartu jie būtų apsaugoti, nukreipti link gėrio ir augdami neštų palaimas tam pasauliui, kurio dalimi jie bus.²⁸

Pasiūlymai, kaip studijuoti ir mokyti

Klausimai

Prezidentas Hinklis mokė, kad šeima „apima pačius švenčiausius ryšius“ (1 poskyris). Kaip ši tiesa gali paveikti mūsų ryšius su šeimos nariais? Kaip tai gali paveikti mūsų laiko ir veiklų prioritetus?
Kodėl tėvai turėtų „visomis išgalėmis mokyti ir auklėti savo vaikus pagal Evangelijos principus“? (Žr. 2 poskyrį.) Kaip Evangelijos mokymas jūsų namuose palaimino jūsų šeimą? Kaip tėvai galėtų geriau padėti savo vaikams gyventi pagal Evangeliją?
Apžvelkite prezidento Hinklio mokymus apie šeimos maldos palaimas (žr. 3 poskyrį). Kodėl, jūsų manymu, šeimos malda neša palaimas? Kaip reguliari šeimos malda palaimino jus? Ką prarandame ignoruodami šeimos maldą?
Ko galime pasimokyti iš Gordono B. Hinklio pasakojimo apie jo vaikystėje rengtus šeimos namų vakarus? (Žr. 4 poskyrį.) Kokių palaimų jūsų šeimai atnešė šeimos namų vakarai?
Apžvelkite prezidento Hinklio pasakojimą apie bedyglę gledičiją. Kaip galėtumėte šį pasakojimą pritaikyti sau?
Kaip prezidento Hinklio mokymai 6 poskyryje galėtų padėti tėvams, kurių vaikai yra nuklydę? Kokiais būdais tiems vaikams galėtų padėti tėvai ir kiti žmonės?
Kodėl svarbu, kad tėvai savo vaikus drausmintų su meile, o ne su pykčiu? Kaip tėvai galėtų drausminti su meile? Kaip šeimos nariai galėtų puoselėti meilės ir pagarbos vieno kitam dvasią? (Žr. 7 poskyrį.)

Susijusios Raštų nuorodos

Pakartoto Įstatymo 11:19; Enoso 1:1–5; Mozijo 4:14–15; Almos 56:45–48; 3 Nefio 18:21; taip pat žr. „Šeima. Pareiškimas pasauliui“

Patarimas mokytojui

„Ruošdamiesi mokyti galite pajusti, kad ne iki galo suprantate kokį nors principą. Tačiau jei pamaldžiai jį išstudijuosite, stengsitės pagal jį gyventi, pasiruošite jo mokyti ir tada pasidalysite juo su kitais, sustiprės ir pagilės jūsų pačių liudijimas“ (Teaching, No Greater Call [1999], 19).