13 skyrius

Ramybė ir pasitenkinimas per materialinį savarankiškumą

„Materialinio savarankiškumo mes mokome kaip gyvenimo principo – turime aprūpinti save ir pasirūpinti savo pačių poreikiais.“

Iš Gordono B. Hinklio gyvenimo

Gordonas B. Hinklis materialinio savarankiškumo principų vaikystėje mokėsi darbuodamasis su savo tėvais ir broliais bei seserimis. Vėliau jis prisiminė:

„Gyvenome, kaip maniau, dideliame name. […] Turėjome didelę pievą su gausybe medžių, metančių milijonus lapų, tad nuolat turėjome labai daug darbo.

[…] Turėjome po viryklę virtuvėje ir svetainėje. Vėliau buvo įrengta krosnis – koks nuostabus dalykas tai buvo. Tačiau ji turėjo nepasotinamą anglies apetitą ir nebuvo automatiškai kūrenama. Anglį reikėdavo semtuvu įmesti į krosnį, o kas vakarą kruopščiai užgesinti ugniakurą.

Iš tos didžiulės krosnies gavau gerą pamoką: jei nori šilumos, darbuokis semtuvu.

Mano tėvas manė, kad jo berniukai turi išmokti dirbti tiek vasarą, tiek žiemą, tad nupirko 5 akrų ūkį, vėliau išsiplėtusį iki 30 akrų. Jame gyvendavome vasaromis, o į miestą grįždavome prasidėjus mokslo metams.

Turėjome didelį vaismedžių sodą, tad kiekvieną pavasarį genėdavome medžius. Tėtis nusivežė mus į genėjimo mokymą, kurį surengė žemdirbystės koledžo specialistai. Išmokome didžios tiesos: apie rugsėjį raškysimus vaisius galima neblogai nuspėti iš genėjimo vasarį.“¹

Šioms tiesoms tapus asmenybės pagrindo dalimi, prezidentas Hinklis dažnai mokė praktinių gyvenimo pagal Evangeliją pamokų. Jis liudydavo apie sunkaus darbo teikiamas palaimas, ragindavo pastarųjų dienų šventuosius gyventi pagal savo pajamas ir pasiruošti galimoms ateities negandoms.

Prezidentas Hinklis ne tik mokė šių principų, bet ir parūpindavo būdų, kad šventieji galėtų jais sekti. Pavyzdžiui, 2001 m. balandį jis pristatė Nuolatinį švietimo fondą, kuris, pasak jo, buvo įkvėptas Viešpaties.² Dėl šios programos žmonės gali aukoti fondui, kuris teikia trumpalaikes paskolas turintiems teisę jas gauti Bažnyčios nariams (daugiausia sugrįžusiems misionieriams), norintiems įgyti išsilavinimą ar profesiją, kurie padėtų rasti perspektyvų darbą. Grąžintos paskolos vėliau panaudojamos būsimiems fondo dalyviams padėti. Nuolatinis švietimo fondas dešimtims tūkstančių žmonių padėjo tapti materialiai savarankiškiems. Jis, kaip kartą pasakė prezidentas Hinklis, suteikia „ryškų vilties spindulį“.³

„Po dangumi nėra jokio našaus darbo pakaitalo. Tai procesas, dėl kurio mūsų svajonės tampa realybe.“

Gordono B. Hinklio mokymai

Dorai darbuojantis mūsų gyvenimai palaiminami amžiams.

Tikiu darbo Evangelija. Po dangumi nėra jokio našaus darbo pakaitalo. Tai procesas, dėl kurio mūsų svajonės tampa realybe. Tai procesas, dėl kurio tuščios vizijos tampa dinamiškais pasiekimais.⁴

Truputis žaidimų ir poilsio yra gerai. Tačiau didžiausią skirtumą vyro ir moters gyvenime daro darbas. Būtent darbas mus aprūpina maistu, kurį valgome, drabužiais, kuriuos dėvime, ir namais, kuriuose gyvename. Jei norime augti ir klestėti tiek individualiai, tiek ir kolektyviai, negalime vengti darbo įgudusiomis rankomis ir išlavintais protais.⁵

Supratau, kad gyvenimas nėra didingų herojiškų poelgių virtinė. Gyvenimas, pačia geriausia jo prasme, yra nuoseklaus gerumo ir padorumo reikalas, be fanfarų darant tai, ką reikia padaryti tuomet, kai tai reikia padaryti. Pastebėjau, kad didžiausią įtaką šiam pasauliui padaro ne genijai. Pastebėjau, kad daugiausia šiame pasaulyje nuveikia tie eilinių talentų vyrai ir moterys, kurie dirba neeiliniu būdu.⁶

Vaikams reikia dirbti su savo tėvais – drauge plauti indus, mazgoti grindis, pjauti žolę, genėti medžius bei krūmus, dažyti, taisyti, valyti ir dirbti šimtus kitų darbų, kad taip jie išmoktų, jog darbas yra švaros, pažangos ir klestėjimo kaina.⁷

„Vaikams reikia dirbti su savo tėvais. […] Jie išmok[s], jog darbas yra švaros, pažangos ir klestėjimo kaina.“

Didis šios Bažnyčios genialumas yra darbas. Dirba visi. Jei nedirbsi, neaugsi. Tikėjimas, tiesos liudijimas yra lyg raumuo mano rankoje. Jei jį naudosi – jis stiprės. Jei jį laikysime parišę – jis silpnės ir suglebs. Mes duodame žmonėms darbo. Iš jų tikimės didelių dalykų. Nuostabiausia yra tai, kad jiems pavyksta. Jie duoda vaisių.⁸

Šioje Bažnyčioje nevyksta niekas, jei nedirbama. Ji lyg vienratis karutis. Jis nejudės tol, kol nesuimsite už abiejų rankenų ir nepastumsite. Sunkus darbas stumia Viešpaties darbą pirmyn. Jei išmokote dorai darbuotis, jūsų gyvenimas bus palaimintas per amžius. Esu tuo įsitikinęs visa širdimi. Per jį jūsų gyvenimas bus palaimintas per amžius.⁹

Turime atsakomybę padėti kitiems atsistoti ir tapti materialiai savarankiškiems.

Yra sena patarlė, kad jeigu duosi žmogui žuvį, tą dieną jis turės ką valgyti. Tačiau jeigu išmokysi jį žvejoti, jis turės ką valgyti iki gyvenimo pabaigos. […]

Tegu Viešpats apdovanoja mus vizija ir supratimu daryti tai, kas padės mūsų nariams ne tik dvasiškai, bet ir materialiai. Mes prisiėmėme labai rimtą pareigą. Prezidentas Džozefas F. Smitas sakė, […] kad religija, kuri nepadeda žmogui šiame gyvenime, greičiausiai nieko negalės dėl jo padaryti ir kitame (žr. “The Truth about Mormonism,” Out West magazine, Sept. 1905, 242).

Ten, kur mūsų žmonės skursta, turime padaryti viską, ką galime, kad padėtume jiems pakilti, kurti savo gyvenimą remiantis išsilaikymo, pasitikėjimo savo jėgomis principais, kuriuos galima išsiugdyti mokantis. Švietimas yra galimybių raktas. […]

Turime […] rimtą įpareigojimą pagelbėti silpniems, pakelti nusvirusias rankas bei sustiprinti nusilpusius kelius (žr. DS 81:5). Turime padėti jiems tapti materialiai savarankiškiems ir siekti sėkmės.

Tikiu, jog Viešpats nenori, kad Jo tauta būtų pasmerkta skursti. Tikiu, kad Jis nori, jog ištikimieji džiaugtųsi žemės gėrybėmis. Turime daryti visa tai, kad jiems padėtume.¹⁰

Asmuo, kurį mokome, turi pats kaip įmanydamas stengtis. Jei jam baigiasi asmeniniai ištekliai, pagalbos jis turi kreiptis į savo šeimą. Jei šeima negali padėti – padės Bažnyčia. O kai padeda Bažnyčia, tai mūsų didžiausias noras yra pirmiausia pasirūpinti jo būtinaisiais poreikiais, o po to jam padėti tiek laiko, kiek reikalinga pagalba, tačiau tuo pat metu jį reikia mokyti, padėti susirasti darbą ir kaip nors vėl atsistoti ant kojų. Tai ir yra pagrindinis šios didžios [Bažnyčios] gerovės programos tikslas.¹¹

Dalyvavusieji šioje programoje sugebėjo nugalėti „nedarbo prakeiksmą ir priklausomybę nuo pašalpų“. Išsaugotas jų orumas ir savigarba. O miriadai joje netiesiogiai dalyvavusių vyrų ir moterų, auginusių ir ruošusių maistą ir visaip kitaip dirbusių, gali paliudyti apie nesavanaudiškos tarnystės kitam žmogui džiaugsmą.

Visi, matantieji šios programos panaudojimo platumą ir pasekmių didumą, neras pagrįstų abejonių dėl ją įkvėpusios apreiškimo dvasios, dėl kurios išaugo praktinė gerumo galia.¹²

Toliau vykdysime šį darbą. Poreikis bus visada. Badas, stygius ir katastrofos visada bus šalia. Ir visada bus tų, kurių širdis palietė Evangelijos šviesa, kurie norės tarnauti ir dirbti, ir pakylėti žemės vargšus.

Analogiškai mes įsteigėme Nuolatinį švietimo fondą. Jis atsirado iš jūsų dosnių aukų. […] Paskolos suteikiamos vertiems vaikinams ir merginoms lavintis. Antraip jie liktų nekintančiame skurde, kurį jų tėvai ir protėviai brido per kartų kartas. […]

Šiam darbui vadovauja Viešpaties Dvasia. Ši gerovės veikla – nebažnytinė veikla, apibūdinama ryžių ir pupų, antklodžių ir palapinių, drabužių ir vaistų, įdarbinimo ir išsilavinimo siekiant geresnio darbo sąvokomis. Bet šis vadinamasis pasaulietiškas darbas yra tik išorinė išraiška vidinės dvasios – Dvasios to Viešpaties, apie kurį sakoma, kad Jis „vaikščiojo darydamas gera“ (Apaštalų darbų 10:38).¹³

Pranašai mus ragina būsimoms katastrofoms ruoštis dvasiškai ir materialiai.

Materialinio savarankiškumo mokome kaip gyvenimo principo – turime patys pasirūpinti savo poreikiais. Taigi mes raginame savo žmones kažką turėti, planuoti į ateitį, juodai dienai kaupti […] maisto atsargas ir, jei įmanoma, atsidaryti taupomąją sąskaitą. Katastrofos žmones kartais ištinka tuomet, kai jos mažiausiai tikėtinos, – tai bedarbystė, liga ir panašūs dalykai.¹⁴

Šis senas pasaulis patyrė nemažai […] didžiulių nelaimių ir katastrofų. Mes, kurie skaitome Raštus ir tikime jais, žinome pranašų perspėjimus apie katastrofas, kurios įvyko ar dar įvyks. […]

Kokie grėsmingi yra žodžiai, parašyti Doktrinos ir Sandorų 88-ame skyriuje, apie baisias nelaimes, ištiksiančias po vyresniųjų liudijimų. Viešpats sako:

„Nes po jūsų liudijimo ateina liudijimas žemės drebėjimų, kurie sukels dejones jos viduje, ir žmonės kris ant žemės ir nebepajėgs stovėti.

Ir taip pat ateina liudijimas griaustinių balsu ir žaibų balsu, ir audrų balsu, ir jūros bangų, bloškiančių save už savo ribų, balsu.

Ir viskas bus sąmyšyje; ir tikrai žmonių širdys juos apvils; nes visus žmones apims baimė“ (DS 88:89–91). […]

Kaip buvo negandų praeityje, lygiai taip dar daugiau jų tikimės ateityje. Ką mums daryti?

Kažkas pasakė, kad nelijo, kai Nojus statė arką. Bet jis ją pastatė, ir lietūs prapliupo.

Viešpats sakė: „Jeigu jūs pasiruošę, nebijosite“ (DS 38:30).

Svarbiausias pasiruošimas taip pat išdėstytas Doktrinoje ir Sandorose, kur sakoma: „Todėl stovėkite šventose vietose ir nesitraukite, kol ateis Viešpaties diena“ (DS 87:8). […]

Galime gyventi taip, kad galėtume šauktis Viešpaties apsaugos ir vadovavimo. Tai svarbiausias dalykas. Negalime tikėtis Jo pagalbos, jei nenorime vykdyti Jo įsakymų. Šioje Bažnyčioje turime pakankamai įrodymų, kaip baudžiama už nepaklusnumą, iš jareditų ir nefitų tautų pavyzdžių. Abi jos dėl savo nelabumo iš šlovės nusirito į visišką sunaikinimą.

Be abejo, žinome, kad lyja tiek ant teisiųjų, tiek ir ant neteisiųjų (žr. Mato 5:45). Bet nors teisieji ir žūva, jie nėra prarasti, bet per Išpirkėjo Apmokėjimą yra išgelbstimi. Paulius romiečiams rašė: „Ar gyvename, Viešpačiui gyvename, ar mirštame, Viešpačiui mirštame“ (Romiečiams 14:8). […]

Mūsų žmonės […] buvo skatinami ir raginami pradėti ruoštis taip, kad užtikrintų savo išlikimą ištikus stichinei nelaimei.

Galime atsidėti truputį vandens, pagrindinių maisto atsargų, vaistų ir šiltų drabužių. Privalome atidėti truputį pinigų juodai dienai.¹⁵

Turime didelę gerovės programą su tokiomis priemonėmis kaip grūdų sandėliai įvairiuose kraštuose. Labai svarbu, kad tai darome. Tačiau geriausia vieta saugoti maisto atsargas yra mūsų namai, kartu su trupučiu sutaupytų pinigų. Geriausia gerovės programa yra mūsų pačių gerovės programa. Penki ar šeši maišeliai kviečių namuose yra geriau nei bušelis kviečių gerovės sandėlyje. […]

Galime pradėti kukliai. Mes galime pradėti nuo vienos savaitės maisto atsargų ir pamažu didinti jas iki mėnesio, o tada trijų mėnesių. Aš kalbu apie maistą pagrindiniams poreikiams patenkinti. Kaip visi žinote, šitas patarimas nenaujas. Tačiau bijau, kad daugelis galvoja, jog ilgalaikės atsargos jiems yra nepasiekiamas dalykas, ir jie iš viso nesistengia to daryti.

Pradėkite nuo mažų dalykų […] ir pamažu aukite iki tikslo. Reguliariai atsidėkite šiek tiek pinigų ir nustebsite, kaip jie kaupiasi.¹⁶

Laisve ir nepriklausomybe mėgausimės tuomet, kai kiek įmanydami vengsime skolų ir sunkiems laikams atsidėsime pinigų.

Mums ne kartą patarė dėl materialinio savarankiškumo, dėl skolų ir dėl taupymo. Tiek daug mūsų žmonių yra slegiami didžiulių skolų už dalykus, kurie nėra patys būtiniausi. […] Raginu jus, kaip šios Bažnyčios narius, kiek galite sumažinti savo skolas ir juodai dienai atsidėti šiek tiek pinigų.¹⁷

Atėjo laikas susitvarkyti savo namus. […]

Prezidentas Dž. Rubenas Klarkas Jaunesnysis 1938 m. visuotinės konferencijos kunigijos susirinkime [pasakė]: „Vos tik pasiskolinate, palūkanos tampa jūsų nuolatine porininke; jų nei išvengsite, nei pro jas prasmuksite; jų neatmesite; jos nepaiso nei maldavimų, nei reikalavimų, nei įsakymų; o jei bandysite pastoti joms kelią ar pasipriešinti joms, ar nevykdysite jų reikalavimų, jos jus sutraiškys“ (iš Conference Report, Apr. 1938, 103).

Aš pripažįstu, jog gali tekti skolintis, kad turėtum namus. Tačiau pirkime tokius namus, kokius įstengiame, ir taip palengvinkime mokėjimus, kurie nuolat negailestingai kabos virš mūsų galvų. […]

Nuo pat šios Bažnyčios pradžios Viešpats kalbėjo apie šį skolų klausimą. Martinui Harisui per apreiškimą Jis sakė: „Sumokėk skolą, kaip susitarei su spausdintoju. Išsivaduok iš priklausomybės“ (DS 19:35).

Prezidentas Heberis Dž. Grantas irgi ne kartą kalbėjo šiuo klausimu. Jis sakė: „Niekas neatneša daugiau ramybės ir pasitenkinimo į žmogaus širdį ir į šeimą, kaip gyvenimas pagal savo išteklius. Ir niekas taip neslegia, nestumia į neviltį ir neatima drąsos, kaip skolos ir įsipareigojimai, kurių negalime padengti“ (Gospel Standards, comp. G. Homer Durham [1941], 111).

Visai Bažnyčiai mes nešame žinią apie materialinį savarankiškumą. Materialinio savarankiškumo negalima pasiekti ten, kur virš namiškių kabo rimtos skolos. Kitiems skolingas žmogus nėra nei laisvas, nei nepriklausomas nuo vergijos.

Tvarkydami Bažnyčios reikalus mes stengiamės rodyti pavyzdį. Griežtai pagal egzistuojančią tvarką mes galimai sunkesniems laikams kasmet atsidedame tam tikrą procentą Bažnyčios pajamų.

Esu dėkingas galėdamas pasakyti, kad ši Bažnyčia visą savo veiklą vykdo ir visi jos departamentai funkcionuoja be pasiskolintų pinigų. Jeigu jų mums ima stigti, apribojame savo programas. Savo išlaidas mažiname, kad jos būtų pagal pajamas. Mes nesiskoliname. […]

Koks nuostabus jausmas būti laisvam nuo skolų, turėti šiek tiek pinigų atsidėjus nenumatytiems atvejams ir galėti laisvai jais pasinaudoti. […]

Aš raginu jus […] peržiūrėti savo finansinę būklę. Raginu jus būti kuklius savo išlaidų požiūriu; pirkdami drausminkite save, kad kiek įmanoma išvengtumėte skolų. Padenkite skolas kaip galite greičiau ir išsivaduokite iš vergijos.

Tai dalis materialiosios Evangelijos, kuria tikime. Telaimina jus Dievas […] įvedinėjant tvarką savo namuose. Jeigu sumokėjote savo skolas, jeigu turite rezervų, netgi jei jie maži, tada net ir audroms ūžiant aplinkui turėsite užuovėją savo [šeimoms] ir ramybę širdyje.¹⁸

Pasiūlymai, kaip studijuoti ir mokyti

Klausimai

Prezidentas Hinklis mokė, kad „nėra jokio našaus darbo pakaitalo“ (1 poskyris). Kaip darbas laimina jūsų gyvenimą? Ko pasimokėte iš sunkaus darbo? Kaip tėvai gali padėti savo vaikams išmokti dirbti?
Kokia mūsų atsakomybė už tuos žmones, kurie stokoja materialiai? (Žr. 2 poskyrį.) Kaip galime padėti kitiems tapti materialiai savarankiškiems? Kaip jūsų gyvenimą veikia jūsų tarnystė kitiems ir kitų tarnystė jums?
Peržiūrėkite, kaip prezidentas Hinklis pataria mums pasiruošti sunkesniems laikams (žr. 3 poskyrį). Ar kada patyrėte, kodėl svarbu ruoštis sunkesniems laikams? Kokiais mažais, laipsniškais dalykais galime ruoštis?
Peržiūrėkite prezidento Hinklio patarimą dėl skolų ir taupymo (žr. 4 poskyrį). Kodėl turime kontroliuoti, kaip leidžiame pinigus? Kokią dvasinę ir materialinę įtaką mums daro skolos? Kaip tėvai gali mokyti savo vaikus pinigus leisti išmintingai?

Susijusios Raštų nuorodos

1 Tesalonikiečiams 4:11–12; DS 1:11–13; 78:13–14; 104:13–18; Mozės 5:1

Patarimas mokytojui

„Pasistenkite per anksti nenutraukti gerų diskusijų tik todėl, kad galėtumėte pateikti visą paruoštą medžiagą. Nors pateikti medžiagą svarbu, bet daug svarbiau padėti mokiniams jausti Dvasios įtaką, rasti atsakymus į klausimus, didinti jų supratimą apie Evangeliją ir stiprinti jų įsipareigojimą laikytis Dievo įsakymų“ (Teaching, No Greater Call [1999], 64).