14 skyrius

Pasišventimas tarnauti kitiems

„Tegul tikroji Evangelijos prasmė įsisunkia į mūsų širdis, kad suprastume, jog savo gyvenimą, kurį mums davė Dievas, mūsų Tėvas, turime skirti tarnavimui kitiems.“

Iš Gordono B. Hinklio gyvenimo

Pirmos jaunojo vyresniojo Gordono B. Hinklio nuolatinės misijos Anglijoje savaitės buvo nelengvos. Atvykęs jis susirgo, o bandymai skelbti Evangeliją ne kartą buvo nesėkmingi. Tuo sunkiu metu jis buvo palaimintas, kaip vėliau pats pavadino, „apsisprendimo diena“ – patyrimu, kuris paveikė visą tolimesnio jo gyvenimo tarnystę.

Jis prisiminė: „Buvau praradęs viltį. Savo laiške gerajam tėvui parašiau, kad jaučiausi lyg švaistyčiau savo laiką ir jo pinigus. Jis buvo mano tėvas ir kuolo prezidentas – išmintingas ir įkvėptas žmogus. Jis man atrašė labai trumpą laišką, kuriame buvo parašyta: „Brangusis Gordonai, gavau tavo paskutinį laišką. Turiu tik vieną pasiūlymą: pamiršk save ir kibk į darbą.“ Tą rytą, šiek tiek ankstėliau, kartu su porininku studijuodami Raštus perskaitėme šiuos Viešpaties žodžius: „Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudys savo gyvybę dėl manęs ir dėl Evangelijos, tas ją išgelbės.“ (Morkaus 8:35.)

Tie Mokytojo žodžiai, o po to ir mano tėvo laiškas su patarimu pamiršti save ir kibti į darbą, įsismelkė į manąją esybę. Su tėvo laišku rankose nuėjau į mūsų miegamąjį, esantį name adresu Vedhem Roud 15, atsiklaupiau ant kelių ir ištariau pasižadėjimą Viešpačiui. Sudariau sandorą, kad stengsiuosi pamiršti save ir pasišvęsiu Jo tarnystei.

Toji 1933 metų liepos diena buvo mano apsisprendimo diena. Mano gyvenime nušvito nauja šviesa, o mano širdyje – naujas džiaugsmas.“¹

Toji šviesa niekada nepaliko Gordono B. Hinklio gyvenimo. Nuo tos dienos jis paskyrė save Viešpačiui, kad tarnautų kitiems. Prezidento Hinklio laidotuvėse prezidentas Henris B. Airingas išvardijo kelis prezidento Hinklio įnašus: šventyklų statymą visame pasaulyje, mažesnių šventyklų steigimą šventyklos darbui spartinti, Nuolatinio švietimo fondo įsteigimą ir konferencijų centro statybą. Tada jis tarė:

„Jo asmeninis palikimas neapsiriboja vien šiuo trumpu sąrašu ir mano pajėgumu apibūdinti. Tačiau jo pasiekimai turi bent vieną bendrą bruožą. Jie visuomet žmones laimindavo galimybėmis. Jis visuomet galvodavo apie turinčius mažiau galimybių, apie eilinį žmogų, kuriam sunku susitvarkyti su kasdienybės ir gyvenimo pagal Jėzaus Kristaus Evangeliją iššūkiais. Ne kartą, man ką nors pasiūlius, jis bakstelėdavo man į krūtinę pirštu ir paklausdavo: „Henri, ar nepamiršai vargstančio žmogaus?“²

Prezidentas Hinklis sakė: „Norėčiau atsikelti ir darbuotis. Norėčiau kiekvieną dieną pasitikti su ryžtu ir tikslu. Norėčiau kiekvieną budrumo valandą ką nors padrąsinti, palaiminti tuos, kurie prislėgti sunkių naštų, stiprinti tikėjimą ir liudijimą.“³

Christ at pool of Bethesda — „Jei teigiame, kad garbiname Mokytoją ir Juo sekame, ar neturėtume stengtis sekti Jo gyvenimo tarnystės pavyzdžiu?“

Gordono B. Hinklio mokymai

Mūsų gyvenimas yra Dievo dovana, tad turime jį skirti tarnystei kitiems.

Pasaulyje daug skurdo ir akivaizdaus stygiaus, labai daug maišto ir niekšybių, labai daug nedorumo ir nešvankybių, labai daug sudužusių namų ir sunaikintų šeimų, labai daug vienišų, bespalvį ir beviltį gyvenimą gyvenančių žmonių, labai daug bėdų visur.

Tad aš maldauju jūsų. Maldauju, kad įgydami jūs ir duotumėte, ir taip pasaulį darytumėte šiek tiek geresnį.⁴

Jei norime pasaulį padaryti geresnį, meilės procesas turi keisti žmonių širdis. Taip bus tuomet, kai žvelgsime toliau savęs ir mylėsime Dievą ir kitus, ir tai darysime visa širdimi, visa siela ir visu protu.

Šių laikų apreiškime Viešpats paskelbė: „Jeigu jūsų akis bus pašvęsta vien mano šlovei, jūsų visas kūnas bus pripildytas šviesos, ir jumyse nebus tamsos.“ (DS 88:67.)

Jei į Dievą žvelgsime su meile ir dėkingumu, jei Jam tarnausime su akimi, pašvęsta vien Jo šlovei, tai mumyse neliks nuodėmės tamsos, savanaudiškumo tamsos ir išdidumo tamsos. Jausime didesnę meilę mūsų Amžinajam Tėvui ir jo Mylimajam Sūnui, mūsų Gelbėtojui ir Išpirkėjui. Jausime didesnį poreikį tarnauti savo artimui, mažiau galvosime apie save ir sieksime pagelbėti kitiems.

Šis meilės principas yra pagrindinė Jėzaus Kristaus Evangelijos esmė.⁵

Jei teigiame, kad garbiname Mokytoją ir Juo sekame, ar neturėtume stengtis sekti Jo gyvenimo tarnystės pavyzdžiu? Nė vienas iš mūsų neturime teisės sakyti, kad mūsų gyvenimas priklauso mums. Mūsų gyvenimas yra Dievo dovana. Į šį pasaulį ateiname ne savo valia. Jį paliekame ne savo pageidavimu. Savo dienas skaičiuojame ne mes patys. Jos suskaičiuotos pagal Dievo valią.

Kai kurie iš mūsų savo gyvenimu naudojamės taip, lyg jis visiškai priklausytų mums. Galime rinktis jį švaistyti. Tačiau taip išduotume didį ir šventą pasitikėjimą. Mokytojas tai labai aiškiai pasakė: „Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudys savo gyvybę dėl manęs ir dėl Evangelijos, tas ją išgelbės.“ (Morkaus 8:35.)⁶

Mano mylimi broliai ir seserys, iššūkis yra didelis. Aplink mus daug galimybių. Dievas nori, kad atliktume Jo darbą – ir tai darytume energingai ir linksmai nusiteikę. O tas darbas, kaip Jis pats apibūdino, yra „pagelbėti silpniems, pakelti nusvirusias rankas bei sustiprinti nusilpusius kelius“. (DS 81:5.)

Tas darbas – tarnauti stokojantiems. Tas darbas – guosti liūdinčius. Tas darbas – lankyti vargstančias našles ir našlaičius. Tas darbas – pamaitinti vargšą, aprengti nuogą, suteikti pastogę jos neturinčiam. Tas darbas – daryti, ką darė Mokytojas, – vaikščioti darant gera. (Žr. Apaštalų darbų 10:38.)⁷

Mano šiandienos žinia jums […] yra ta, kad planuodami savo gyvenimo darbus apsispręstumėte dalį laiko skirti neatlygintinai tarnystei sielvartaujantiems ir stokojantiems. Jūsų įgūdžiai, kad ir kokie jie būtų, yra reikalingi. Savo pagalbos rankomis jūs iškelsite įklimpusį į nelaimę. Jūsų tvirtas balsas padrąsins bepasiduodantį. Jūsų įgūdžiai gali nepaprastu ir nuostabiu būdu pakeisti stokojančiųjų gyvenimą. Jei ne dabar, tai kada? Jei ne jūs, tai kas?⁸

Tegul tikroji Evangelijos prasmė įsisunkia į mūsų širdis, kad suprastume, jog savo gyvenimą, kurį mums davė Dievas, mūsų Tėvas, turime skirti tarnavimui kitiems.

Jei taip tarnausime, mūsų dienos bus kupinos džiaugsmo ir linksmumo. O svarbiausia, kad jos bus paskirtos mūsų Viešpačiui ir Gelbėtojui Jėzui Kristui ir laiminti visus tuos, prie kurių gyvenimo prisiliečiame.⁹

Tarnystė yra geriausias vaistas nuo savigailos, savanaudiškumo, nevilties ir vienatvės.

Prisimenu, kaip lankydamasis viename universiteto miestelyje išgirdau įprastus, jau banaliais tapusius jaunuolių skundus: jie skundėsi dėl mokymosi krūvių, lyg tai būtų kokia našta, o ne galimybė įgyti pasaulio pažinimo, skundėsi dėl gyvenimo sąlygų ir dėl maisto. […]

Tiems jaunuoliams pasakiau, kad jei mokymosi krūviai jiems per dideli, jeigu jie skundžiasi gyvenimo sąlygomis ir maistu, tai pasiūlysiu jiems vieną vaistą nuo tų problemų. Pasiūliau jiems valandėlei šalin atidėti savo vadovėlius, išeiti iš savo kambarių ir aplankyti kokį nors senolį, vienišą žmogų, ligonį ar kitą vargo prislėgtąjį. Apskritai esu pastebėjęs, jog savo gyvenimu skundžiamės todėl, kad galvojame tik apie save.

Daug metų vienoje mano lankomoje avalynės taisykloje kabėjo užrašas. Jame buvo užrašyta: „Vis skundžiausi, kad neturiu batų […], kol nepamačiau žmogaus be kojų.“ Pats efektyviausias vaistas nuo savigailos yra pasišventimas tarnauti kitiems.¹⁰

Tikiu, kad daugumai iš mūsų pats geriausias vaistas nuo vienatvės yra darbas ir tarnystė kitų labui. Aš nenuvertinu jūsų problemų, tačiau nesikuklinsiu pasakydamas, kad yra daug žmonių, turinčių rimtesnių problemų. Siekite jiems tarnauti, jiems padėti ir juos padrąsinti. Yra tiek daug berniukų ir mergaičių, kuriems nesiseka mokykloje ir kuriems reikia asmeninio dėmesio bei padrąsinimo. Yra tiek daug pagyvenusių žmonių, gyvenančių skurde, vienatvėje ir baimėje, kuriems paprastas pasikalbėjimas atneštų šiek tiek vilties ir šviesos. […]

Yra tiek daug sužeistųjų, kuriems reikia, kad gerasis samarietis sutvarstytų jų žaizdas ir padėtų kelionėje. Mažas gerumo gestas gali suteikti didelį palaiminimą sielvartaujančiajam ir malonų pasitenkinimą tam, kuris jam parodė draugiškumą.¹¹

Yra tiek daug žmonių, kurių naštas galite palengvinti. Aplink mus daugybė benamių, alkstančiųjų ir skurstančiųjų. Senelių namuose yra vienišų pagyvenusių žmonių. Yra neįgalių vaikų, narkomanų jaunuolių, ligonių ir iš namų neišeinančiųjų, kurie šaukiasi gero žodžio. Jei jūs to nedarysite, kas darys?

Žinau, kad geriausias nerimo priešnuodis yra darbas. Geriausias vaistas nuo sielvarto – tarnavimas. O nuovargį geriausiai gydo iššūkis padėti dar labiau pavargusiam.¹²

Kodėl misionieriai yra tokie laimingi? Todėl, kad jie praranda save tarnaudami kitiems.

Kodėl dirbantieji šventykloje tokie laimingi? Todėl, kad jų meilės darbas labai gražiai dera su didžiuoju žmonijos Gelbėtojo vikariniu darbu. Už savo darbą jie neprašo ir nesitiki padėkų. Įprastai jie žino tik vardą žmogaus, už kurį atlieka darbą.¹³

Realizuokite jūsų širdyse tūnančius kilnius troškimus siekti paguosti, palaikyti ir stiprinti kitus. Jei tai darysite, piktybinis savanaudiškumo nuodas paliks jus, o vietoj jo pajusite malonų ir nuostabų jausmą, kuris neateina jokiu kitu būdu.¹⁴

woman helping ill person — „Yra daug žmonių, kurių naštas galite palengvinti.“

Siekdami padėti kitiems, mes atrandame savo tikrąjį aš.

Prieš kelis metus vieną sekmadienio rytą lankiausi kuolo prezidento namuose nedideliame Aidaho valstijos miestelyje. Prieš rytinę maldą šeima kartu perskaitė kelias Raštų eilutes. Tarp tų eilučių buvo Jono 12:24 eilutėje užrašyti Jėzaus žodžiai: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečio grūdas kritęs į žemę nemirs, jis liks vienas, o jei mirs, jis duos gausių vaisių.“

Nėra abejonių, kad Mokytojas čia kalbėjo apie Savo paties artėjančią mirtį, pareikšdamas, kad jeigu jis nemirs, tai jo gyvenimo misija bus beveik beprasmė. Tačiau šiuose žodžiuose aš įžvelgiu kai ką daugiau. Man atrodo, kad kiekvienam iš mūsų Viešpats sako, kad jei savęs neprarasime tarnaudami kitiems, tai mūsų gyvenimai beveik neturės prasmės, nes toliau jis pasakė: „Kas myli savo gyvybę, ją pražudys, o kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje, išsaugos ją amžinajam gyvenimui.“ (Jono 12:25.) Arba, kaip užrašyta Luko: „Kas stengsis išsaugoti savo gyvybę, tas ją pražudys, o kas ją pražudys, tas ją atgaivins.“ (Luko 17:33.) Kitaip sakant, tas, kuris gyvena tik dėl savęs, nuvys ir mirs, o tas, kuris pamiršta save tarnaudamas kitiems, augs ir žydės tiek šiame gyvenime, tiek ir amžinybėje.

Prezidentas, pas kurį buvau apsistojęs, tą rytą kuolo konferencijoje buvo atleistas. Jis ištikimai tarnavo trylika metų. Per kraštus besilieję meilės ir dėkingumo žodžiai buvo sakomi ne dėl jo turtų, ne dėl jo vardo verslo pasaulyje, o dėl jo nuostabios nesavanaudiškos tarnystės. Be jokio asmeninio išskaičiavimo pačiu įvairiausiu oru jis nukeliavo dešimtis tūkstančių mylių. Tarnaudamas kitiems jis, tiesiogine to žodžio prasme, praleido tūkstančius valandų. Nepaisydamas asmeninių reikalų jis padėdavo tiems, kuriems reikėjo jo pagalbos. Tai darydamas jis atgijo ir tapo didžiu žmogumi akyse tų žmonių, kuriems jis tarnavo.¹⁵

Kadaise skaičiau pasakojimą apie mokytojauti į vieną kaimą atvykusią merginą. Jos klasėje buvo viena mergaitė, kuriai nesisekė mokytis. Ta mokinė nemokėjo skaityti. Ji buvo iš skurdžios šeimos, neišgalėjusios nusivežti jos į didmiestį pas gydytoją, kad sužinotų, ar įmanoma mergaitei kaip nors padėti. Nujausdama, kad mergaitei galbūt nesiseka dėl prasto regėjimo, jaunoji mokytoja iš savo pinigų surengė mokinei išvyką pas akių gydytoją. Jai buvo diagnozuotas trūkumas, kurį buvo galima ištaisyti su akiniais. Netrukus mokinei atsivėrė visai kitas pasaulis. Pirmą kartą gyvenime ji aiškiai priešais save matė žodžius. Tos kaimo mokytojos atlyginimas buvo mažas, tačiau ir mažai turėdama ji investavo į tai, kas ne tik visiškai pakeitė prastai besimokiusios mokinės gyvenimą, bet padėjo ir jai pačiai atrasti visai naują savo gyvenimo mastą.¹⁶

Jeigu jūs taip tarnausite, tai ir jūsų gyvenimas įgis naują mastą. Užmegsite naujų ir įkvepiančių ryšių. Įgysite draugų ir pažįstamų. Augs jūsų pažinimas, supratimas, išmintis ir gebėjimai tai daryti.¹⁷

Liudiju, kad, jei kiekvienas jūsų sieksite padėti kitiems, surasite tikrąjį aš ir didžiai palaiminsite tą pasaulį, kuriame gyvenate.¹⁸

Bažnyčia suteikia daug progų nesavanaudiškai tarnauti.

Broliai ir seserys, niekada nebūsite laimingi, jei gyvensite galvodami tik apie save. Pasiaukokite pačiam geriausiam reikalui pasaulyje – Viešpaties reikalui. Kvorumų darbui, pagalbinių organizacijų darbui, šventyklos darbui, gerovės tarnybos darbui, misionieriškam darbui. Laimindami kitų gyvenimą laiminsite savąjį.¹⁹

Pasaulyje nėra jokio kito tiek laimės teikiančio darbo, kaip šis darbas. Toji laimė yra savita. Ji ateina, kai tarnaujame kitiems. Ji yra reali. Ji yra unikali. Ji yra nuostabi.²⁰

Church-service missionary sewing — „Jeigu jūs […] tarnausite, jūsų gyvenimas įgis naują mastą.“

Bažnyčia tebūna brangi jūsų draugė. Tebūna ji jūsų nepakartojama porininkė. Tarnaukite visur, kur bebūtumėte pašaukti. Darykite tai, ko jūsų paprašo. Kiekvienos jūsų einamos pareigos padės jums įgyti įgūdžių. Šioje nepakartojamoje organizacijoje man teko tarnauti atliekant daugybę pareigų. Kiekviena tarnystė mane savotiškai apdovanojo.

Tam […] reikės jūsų nesavanaudiško atsidavimo, jūsų tvirto lojalumo ir tikėjimo. Iki savo gyvenimo pabaigos jums teks tarnauti atliekant daugybę pareigų. Kai kurie tų pašaukimų atrodys maži, tačiau šioje Bažnyčioje nėra mažų ar nesvarbių pašaukimų. Kiekvienas pašaukimas yra svarbus. Kiekvienas pašaukimas yra būtinas šio darbo plėtrai. Niekada nenuvertinkite pareigų Bažnyčioje. […]

Savo gyvenime skirkite vietos Bažnyčiai. Teauga jūsų pažinimas apie jos doktriną. Teauga jūsų pažinimas apie jos organizaciją. Te visuomet stiprėja jūsų meilė jos amžinosioms tiesoms.

Bažnyčia galbūt paprašys aukotis. Ji galbūt paprašys paties geriausio, ką galite duoti. Tai darydami neprarasite nieko, nes suprasite tai esant investicija, kuri jums dividendus mokės tol, kol būsite gyvi. Bažnyčia yra didis amžinosios tiesos rezervuaras. Apsikabinkite ją ir nepaleiskite.²¹

Ar norite būti laimingi? Pamirškite save ir pasinerkite į šį didį reikalą. Skirkite savo jėgas, kad padėtumėte žmonėms. Ugdykite savo širdyje atleidimo dvasią visiems tiems, kurie jums kaip nors nusižengė. Žvelkite į Viešpatį ir gyvenkite, darbuokitės pakylėdami ir tarnaudami Jo sūnums ir dukroms. Tai darydami pažinsite tokią laimę, kurios nepažinojote iki šiol. Man nesvarbu, ar jūs pagyvenę, ar jauni. Jūs galite pakylėti žmones ir jiems padėti. Dangus žino, kiek daug daug daug šiame pasaulyje žmonių, kuriems reikalinga pagalba. Ak, jų tiek daug. Mano broliai ir seserys, šalinkite iš savo gyvenimo šį piktybinį savanaudiškumą ir truputį labiau pasitempkite bei truputį daugiau stenkitės tarnaudami kitiems. […] Labiau pasistenkite, stovėkite aukščiau, pakylėkite tuos, kurių keliai silpni, pakelkite rankas tų, kuriems jos nusviro. Gyvenkime pagal Jėzaus Kristaus Evangeliją. Pamirškite save.²²

Pasiūlymai, kaip studijuoti ir mokyti

Klausimai

Prezidentas Hinklis mokė, kad mūsų gyvenimas yra Dievo dovana, kurią turime skirti tarnystei kitiems (žr. 1 poskyrį). Ką turėtume daryti, kad tarnystė kitiems taptų mūsų gyvenimo būdu? Ką, jūsų manymu, reiškia tarnauti su akimi, pašvęsta vien Dievo šlovei? Kaip jus yra palaiminusi kieno nors tarnystė?
Kodėl tarnystė mums padeda įveikti savigailą, savanaudiškumą ir vienatvę? (Žr. 2 poskyrį.) Kaip tarnavimas jums teikia laimės? Skaitydami prezidento Hinklio vardijamas žmonių bėdas, pagalvokite, kaip jūs ir jūsų šeima galėtumėte siekti tarnauti.
Kodėl pasišventimas tarnauti kitiems padeda mums atrasti tikrą savąjį aš? (Žr. 3 poskyrį.) Ko galime pasimokyti iš pasakojimų 3 poskyryje?
Prezidentas Hinklis patarė: „Pasiaukokite pačiam geriausiam reikalui pasaulyje – Viešpaties reikalui“ (4 poskyris). Kokių palaimų tarnavimas Bažnyčioje atnešė į jūsų gyvenimą?

Susijusios Raštų nuorodos

Mato 20:25–28; 25:34–40; Jono 13:35; Mozijo 2:16–18; 18:8–9; DS 64:33

Patarimas studijuojantiesiems

„Studijuodami atkreipkite dėmesį į idėjas, kurios ateina į jūsų protą, ir jausmus, kurie ateina į jūsų širdį“ (Skelbti mano evangeliją [2004], p. 18). Apsvarstykite, ar nevertėtų užsirašyti savo įspūdžių, net jei ir atrodo, kad jie nesusiję su skaitomais žodžiais. Galbūt tai yra būtent tai, ko Viešpats nori, kad išmoktumėte.