Gordono B. Hinklio gyvenimas ir tarnystė
1998 m. vasario 16 d. apie 6700 pastarųjų dienų šventųjų susirinko Akros Nepriklausomybės aikštėje, Ganoje. Jie susirinko pasveikinti savo pranašo, prezidento Gordono B. Hinklio.1 Su šypsena veide stovėdamas priešais juos jis pranešė ilgai lauktą žinią, kad jų gimtojoje žemėje bus statoma šventykla. Vyresnysis Džefris R. Holandas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo sakė, kad, kai prezidentas Hinklis tai pranešė, žmonės „atsistojo ir plojo, verkė ir šoko, apsikabino vienas kitą ir raudojo“.2 Kai po kelerių metų šventykla buvo pastatyta ir pašventinta, viena tą dieną ten buvusi moteris prisiminė, kaip ji džiaugėsi ir kaip šventykla palaimino ją:
„Vis dar ryškiai prisimenu Pranašo Gordono B. Hinklio apsilankymą Ganoje ir jo pranešimą apie šventyklą mūsų tėvynėje. Vis dar aiškiai pamenu visų veiduose matytą susijaudinimą, laimę ir džiaugsmo šūksnius. […]
Šiandien esu ištekėjusi ir su savo vyru užantspauduota laikui ir visai amžinybei dėl to, kad mūsų šalyje yra šventykla. Gyvenimo su savo šeima po šio mirtingojo gyvenimo palaiminimas teikia man didelės vilties, nes stengiuosi daryti viską, ką galiu, kad tik su savo šeima būčiau amžinai kartu.“3
Visame pasaulyje prezidentas Hinklis padėjo žmonėms šią „didelę viltį“ atrasti gyvenant pagal Jėzaus Kristaus Evangeliją. Įvykis Ganoje iliustruoja, kad dažnai vienu metu jis tarnaudavo tūkstančiams žmonių. Taip pat jis padėdavo ir kiekvienam atskirai. Vyresnysis Adnis I. Komatsu iš Septyniasdešimties papasakojo, ką jausdavo, kai prezidentas Hinklis aplankydavo misiją, kurios prezidentu jis tuo metu buvo:
„Per trejus metus, nepaisant visų mano silpnybių, jis nė karto manęs nesukritikavo. […] Ir tai mane skatindavo toliau darbuotis. […] Kaskart, išlipęs iš lėktuvo, man ranką spausdavo su tokiu dideliu entuziazmu, lyg pumpuotų vandenį iš šulinio. „Na, prezidente Komatsu, kaip jums einasi? […] Jums puikiai sekasi.“ Šitaip jis mane drąsindavo, […] tad jam išvykus jausdavau, kad tarnystei turiu atsiduoti ne šimtu, o šimtu penkiais procentais.“4
Prezidento Hinklio padrąsinimą žmonės jausdavo ne tik iš jo įkvepiančių žodžių, bet ir iš jo gyvenimo būdo. Prezidentas Raselas M. Nelsonas iš Dvylikos Kvorumo prisiminė:
„[Prezidentui ir seseriai Hinkliams] iš maldos namų važiuojant į oro uostą Centrinėje Amerikoje, jų automobilis pateko į avariją. Mudu su seserimi Nelson keliavome jiems iš paskos ir matėme, kaip ji įvyko. Sankryžoje link jų artinosi sunkvežimis, pilnas nepritvirtintų metalo strypų. Norėdamas išvengti susidūrimo vairuotojas staigiai stabdė sunkvežimį, tad tie geležies strypai ėmė kristi ir lyg ietys susmigo į Hinklių automobilį. Dužo stiklai; įlinko buferis, sparnai ir durys. Avarija galėjo būti labai rimta. Kol dužusio stiklo likučiai buvo renkami nuo jų drabužių ir odos, prezidentas Hinklis pasakė: „Dėkui Viešpačiui už Jo palaiminimą; o dabar važiuokime toliau su kita mašina.“5
Šie žodžiai, spontaniškai ištarti kritišku momentu, iliustruoja prezidento Hinklio, kaip Jėzaus Kristaus mokinio, gyvenimą ir tarnystę. Jis buvo, kaip pastebėjo vyresnysis Holandas, „visuomet kupinas tikėjimo Dievu ir ateitimi“.6
Šeimos paveldas – tikėjimo ir ištvermės pamatas
1910 m. birželio 23 d. gimęs Gordonas Bitneris Hinklis buvo pirmasis savo motinos vaikas, tačiau šeimoje jį pasitiko aštuoni vyresni broliai ir seserys. Gordono tėvas, Brajentas Stringemas Hinklis, Adą Bitner vedė po savo pirmosios žmonos Kristinos mirties. Po Gordono Ada su Brajentu susilaukė dar keturių vaikų, o visą savo didelę šeimą augino su meile ir neskirstydami į įbrolius ir įseseres. Nuo pat mažumės Gordonas mokėsi branginti savo šeimą.
Gordono pavardė ir vidurinis vardas buvo priminimas apie jo kilnų paveldą. Jo protėviai Hinkliai buvo vieni iš pirmųjų piligrimų žemėje, vėliau tapusioje Jungtinėmis Amerikos Valstijomis. Vieni jų XVII amžiuje į tą žemę buvo ištremti už savo krikščioniškas pažiūras. Kiti 1620 metais atkeliavo Meiflaueriu – vienu pirmųjų laivų, į Šiaurės Ameriką plukdžiusių emigrantus iš Europos. Po daugiau nei dviejų šimtmečių Gordono senelis iš tėvo pusės, Aira Natanielis Hinklis, buvo vienas iš pirmųjų pastarųjų dienų šventųjų pionierių. 1843 metais, išklausęs Džozefo ir Hairumo Smitų pamokslo, neseniai našlaičiu tapęs keturiolikmetis Aira prisijungė prie Bažnyčios Navū mieste, Ilinojuje. Gordono promočiutė Ana Bar Muser Bitner Star taip pat buvo pionierė. Jos sūnus Brenemanas Baras Bitneris, Gordono senelis iš motinos pusės, vėliau taip prisiminė jų kelionę į Druskos Ežero slėnį 1849 metais: „Aš [vienuolikmetis] variau du jaučių jungus, tempusius sunkiai prikrautą vežimą, per karštį ir šaltį, per dykumas, upes ir kalnus į šį slėnį.“7
Brajentas Hinklis savo vaikams ir vaikaičiams dažnai primindavo jų turtingą paveldą. Kalbėdamas apie pavojingą Meiflauerio piligrimų kelionę ir ilgą nuožmią žiemą, kuri juos pasitiko kelionės pabaigoje, kartą jis pasakė: „Kai Meiflaueris pavasarį buvo pasiruošęs kelionei atgal, buvo išgyvenę tik 49 [iš 102] žmonių. Niekas negrįžo [į Angliją]. Draugužiai, ir jūs turite tą dvasią – dvasią niekada nesižvalgyti atgal.“8 Šio principo ištikimai besilaikiusiam Gordonui teko tokių progų mokytis, tarnauti ir liudyti, kokių net negalėjo įsivaizduoti.
Vaikystė – optimizmo, stropumo ir tikėjimo mokymasis
Būdamas mažas Gordonas Hinklis nebuvo toks energingas ir smarkus žmogus, kokį žmonės jį pažinojo vėliau. Jis buvo linkęs sirgti „išstypęs, silpnas berniukas“.9 Kai dvimetis Gordonas „rimtai susirgo kokliušu, […] gydytojas Adai pasakė, jog vienintelis vaistas yra tyras kaimo oras. Dėl to Brajentas nupirko dviejų hektarų ūkį […] ir jame pastatė nedidelį vasarnamį“.10 Ūkis, esantis Solt Leiko slėnio rajone, pavadinimu Yst Mil Krykas, buvo palaiminimas visai šeimai. Vaikai jame galėjo klajoti, žaisti ir darbuodamiesi kartu mokytis vertingų pamokų.
Ada ir Brajentas Hinkliai buvo optimistiški ir stropūs tėvai, savo vaikams suteikę progų augti ir sėkmingai siekti tikslų. Šeimos namų vakarus jie rengė nuo pat šios programos pradžios 1915 metais. Prieš miegą jie skaitydavo vaikams, dažnai iš Raštų. Vieną kambarį namuose jie paskyrė bibliotekai, kad vaikai galėtų skaityti geras knygas. Savo vaikus drausmės mokė skatindami ir tikėdamiesi iš jų geriausio.
Gordonui augant augo ir jo tikėjimas, kuris buvo maitinamas nuolatine jo tėvų tikėjimo įtaka. Ir tada vieną dieną jam nutiko tai, kas padėjo suformuoti jo liudijimo apie pranašą Džozefą Smitą pagrindą:
„Kai buvau dvylikos metų berniukas, tėvas mane pasiėmė į mūsų kuolo kunigijos susirinkimą. Aš sėdėjau galinėje eilėje, o jis, būdamas to kuolo prezidentas, sėdėjo ant pakylos. Pradžioje susirinkimo, tokiame dar neteko būti, atsistojo trys ar keturi šimtai vyrų. Jie buvo skirtingo išsilavinimo ir daugybės profesijų, tačiau kiekvienas jų širdyje turėjo tą patį įsitikinimą, dėl kurio jie kartu dainavo šiuos didingus žodžius:
Gerbkime tą, kam Jehova kalbėjo,
Jėzus jį patepė Pranašu mūs.
Eros paskiausios atverti atėjo,
Gerbs jį karaliai, ir tautos suklus.
Kažkas man nutiko, kai girdėjau tuos tikėjimo vyrus dainuojant. Tuo metu į mano berniukišką širdį Šventoji Dvasia įliejo žinojimą, kad Džozefas Smitas tikrai buvo Visagalio pranašas.“11
Jaunuolis Gordonas B. Hinklis
Tolimesnis lavinimasis ir išbandymų metas
Ankstyvoje vaikystėje Gordonui nepatiko mokykla – atviras laukas jam buvo mielesnis už klasės sienas ir suolus. Tačiau bręsdamas jis išmoko vertinti knygas, mokyklas ir namų biblioteką tiek pat, kiek ir laukus, po kuriuos basomis lakstydavo vaikystėje. 1928 metais jis baigė vidurinę mokyklą ir pradėjo studijuoti Jutos universitete.
Tie ketveri metai universitete buvo kupini beveik neįveikiamų iššūkių. 1929 metais žlugo Jungtinių Valstijų akcijų birža ir per visą šalį bei pasaulį nuvilnijo Didžioji depresija. Solt Leik Sityje nedarbas siekė beveik 35 procentus, tačiau Gordonui pasisekė – jis turėjo pagalbinio darbuotojo darbą, padėjusį sumokėti už mokslus ir priemones. Brajentas, dirbęs Bažnyčios Dezeretės sporto salės vadovu, sumažino sau atlyginimą, kad kiti darbuotojai galėtų išlaikyti savo darbo vietas.12
Finansinė našta ėmė dar sunkiau slėgti Gordono mamai susirgus vėžiu. Ji mirė 1930 metais, kai jai buvo 50, o Gordonui 20 metų. Gordonas sakė, kad dėl motinos mirties atsivėrusios žaizdos „buvo gilios ir skausmingos“13. Šis asmeninis iššūkis kartu su pasaulio filosofijų įtaka ir tų dienų cinizmu, pastūmėjo jį užduoti sunkius klausimus. Gordonas prisiminė: „Buvo siaubingo pesimizmo laikai, tai ypač jautėsi universiteto miestelyje. Iš dalies ir aš tai jutau. Ėmiau abejoti kai kuriais dalykais, šiek tiek net ir savo tėvų tikėjimu. Universitetų studentams tai nėra neįprasta, tačiau tuo metu tokia atmosfera buvo ypač stipri.“14
Ramybės Gordonui nedavę klausimai jo tikėjimo nesudrebino. Jis prisiminė: „Puikieji tėveliai, geroji šeima, nuostabus vyskupas, atsidavę ir ištikimi mokytojai ir skaityti bei apmąstyti Raštai paklojo mano meilės pamatą.“ Kalbėdamas apie jam ir jo bendraamžiams iškilusius tų laikų iššūkius, jis sakė: „Nors jaunystėje mums sunkiai sekėsi suprasti daug dalykų, tačiau giliai mūsų širdyse buvo meilė Dievui ir Jo didžiajam darbui ir tai nešdavo mus virš visų abejonių ir baimių. Mes mylėjome Viešpatį ir mylėjome gerus bei garbingus draugus. Tokia meilė mums teikė didelės stiprybės.“15
Misionieriška tarnystė ir asmeninis atsivertimas
Jutos universitetą Gordonas baigė 1932 metų birželį. Pagrindinė jo specializacija buvo anglų kalba, o profilinė – antikinės kalbos. Po metų jis atsidūrė kryžkelėje. Jis ketino tęsti studijas ir tapti žurnalistu. Net Depresijos įkarštyje jis sugebėjo mokslams susitaupyti kuklią pinigų sumą. Be to, jis svarstė apie santuoką. Jam vis labiau ėmė patikti kitoje gatvės pusėje gyvenusi mergina – Mardžorė Pei. O ir jai jis patiko.
Tada, prieš pat savo 23 gimtadienį, susitikęs su savo vyskupu Džonu K. Dankanu Gordonas išgirdo klausimą, ar jis yra mąstęs apie tarnavimą misijoje? Gordonui tai buvo „šokiruojantis pasiūlymas“16, nes tik nedaugelis vaikinų Depresijos metu buvo pašaukti į misijas. Šeimos tiesiog neišgalėdavo jų išlaikyti.
Vyskupui Dankanui Gordonas pasakė, kad tarnausiąs, tačiau nerimavo dėl savo šeimos finansinės padėties. Nerimas sustiprėjo paaiškėjus, kad bankas, kuriame jis turėjo taupomąją sąskaitą, žlugo. Jis tarė: „Kad ir kaip būtų, prisiminiau savo tėvo žodžius: „Darysime viską, ką galime, kad tavo poreikiai būtų patenkinti“, tad jis ir mano brolis įsipareigojo finansiškai padėti man per misiją. Būtent tuo metu sužinojome apie mamos paliktą taupomąją sąskaitą, kurioje ji taupė po apsipirkimų likdavusią grąžą. Dėl šios nedidelės papildomos paramos pasidarė aišku, kad galiu vykti į misiją.“ Motinos monetas jis laikė šventomis. Jis sakė: „Saugojau jas lyg savo garbę.“17 Gordonas buvo pašauktas į Europos misiją.
Nujausdamas savo sūnaus susirūpinimą, Brajentas Hinklis paruošė paprastą atmintinę apie tikrąjį stiprybės šaltinį. Vėliau Gordonas kalbėjo: „Man išvykstant į misiją mano gerasis tėtis man įteikė atvirutę su užrašytais [keliais] žodžiais […]: „Nenusigąsk, vien tikėk!“ (Morkaus 5:36.)“18 Šie žodžiai vyresnįjį Gordoną B. Hinklį įkvėpė ištikimai ir garbingai misijai, ypač kai prie tų žodžių po kelių savaičių jo tėtis parašė dar [kelis] žodžius.
Tie papildomi žodžiai pasiekė beprarandant norą tarnauti. Viskas prasidėjo 1933 m. birželio 29 d., pirmąją vyresniojo Hinklio dieną Prestone, Anglijoje. Jam atvykus į butą, jo porininkas pasakė, kad vakare reikės kalbėti miesto aikštėje. „Tada tau teko netinkamas žmogus“, – atsakė vyresnysis Hinklis, nors vos po kelių valandų, stebint nesusidomėjusiai publikai, jis jau giedojo ir kalbėjo ant pakylos.19
Vyresnysis Hinklis suprato, kad dauguma žmonių nenorėjo klausytis sugrąžintosios Evangelijos žinios. Pasaulinės finansų krizės metu atsiradęs skurdas, rodėsi, persmelkė tramvajuose jį stumdžiusių žmonių sielas, tad jam buvo sunku su jais rasti bendrą kalbą. Be to, jis blogai jautėsi fiziškai. Jis prisiminė: „Anglijoje žolės žydi ir ima duoti sėklų birželio pabaigoje ir liepos pradžioje, būtent tuo metu aš ir atvykau.“20 Tai iššaukė jo alergiją, dėl kurios viskas atrodė dar blogiau. Jis ilgėjosi šeimos. Jis ilgėjosi Mardžorės. Jis ilgėjosi savo šalies, kurioje viskas buvo pažįstama. Darbas jį gniuždė. Jis ir jo kolegos misionieriai teturėjo vos kelias progas mokyti besidominčiuosius, nors kiekvieną sekmadienį jie mokė ir kalbėjo mažuose skyriuose.
Manydamas, kad švaisto savo laiką ir šeimos pinigus, vyresnysis Hinklis tėvui laiške aprašė savo nelaimingą situaciją. Brajentas Hinklis atsakė patarimu, kuriuo jo sūnus vadovavosi visą likusį savo gyvenimą. Jis rašė: „Brangus Gordonai, gavau tavo paskutinį laišką. Turiu tik vieną patarimą.“ Ir tada parašė dar [kelis] žodžius, suteikusius svarumo tiems ankstesniems žodžiams: „Pamiršk save ir kibk į darbą.“21 Šis patarimas vyresniajam Hinkliui priminė Raštų eilutę, kurią su porininku perskaitė anksčiau tą dieną: „Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudys savo gyvybę dėl manęs ir dėl Evangelijos, tas ją išgelbės“ (Morkaus 8:35).
Su tėvo laišku rankose jaunasis vyresnysis Hinklis atsiklaupė ant kelių ir pasižadėjo atsidėti Viešpačiui. Efektas pasireiškė beveik iš karto. Jis sakė: „Pasikeitė visas pasaulis. Rūkas pakilo. Mano gyvenime ėmė šviesti saulė. Man vėl buvo įdomu. Pamačiau šios šalies grožį. Pamačiau, kokie puikūs šie žmonės. Šioje nuostabioje šalyje ėmiau jaustis lyg namuose.“22
Vyresnysis Gordonas B. Hinklis, būdamas nuolatinis misionierius Anglijoje, pamokslauja Londono Haid parke
Prisimindamas tas dienas Gordonas paaiškino, kad jam dar padėjo jo mama. Jis jautė jos guodžiantį buvimą, ypač tamsiais ir drąsą atimančiais laikais. Jis sakė: „Nuo tada ėmiau stengtis gyventi ir savo pareigą vykdyti taip, kad pagerbčiau jos vardą. Mintis, kad nepateisinu savo mamos lūkesčių, man buvo skausminga, tad tai mane drausmino kaip niekas kitas.“23
Jis tapo ryžtingu ir uoliu misionieriumi. Pirmųjų jo aštuonių misijos mėnesių duomenys rodo, kad jis nepakrikštijo nė vieno žmogaus, tačiau išdalijo 8785 lankstinukus, su nariais praleido daugiau nei 440 valandų, lankėsi 191 susirinkime, 220 kartų kalbėjosi apie Evangeliją ir patvirtino vieną žmogų.24
1934 metų kovą vyresnysis Hinklis buvo perkeltas iš Prestono į Londoną, kur darbavosi Britų ir Europos misijoms vadovavusio vyresniojo Džozefo F. Merilo iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo asistentu.25 Likusį savo misijos laiką jis praleido ten: dienomis darbavosi biure, o vakarais mokydavo Evangelijos. Atsivertusiųjų krikštų buvo nedaug, tačiau Brajento ir Ados Hinklių sūnaus širdyje įsižiebusi atsivertimo kibirkštis tapo negęstančia liepsna.
Nauja proga tarnauti Viešpačiui
Iš misijos sugrįžęs Gordonas pasakė: „Daugiau nebenoriu keliauti. Prisikeliavau į valias.“26 Pakeliui į namus jis ir dar du porininkai misionieriai, kaip tais laikais buvo įprasta, apkeliavo Europą ir Jungtines Valstijas, tad jis buvo pavargęs. Kai netrukus po jo grįžimo šeima išsiruošė atostogauti, jis pasiliko namie. Nors jautėsi išsekęs, tačiau mėgavosi savo kelionių apmąstymais: jis jautė, kad regėjo dalinį savo patriarchalinio palaiminimo išsipildymą. Po daugelio metų jis sakė:
„Patriarchalinį palaiminimą gavau dar būdamas berniukas. Tame palaiminime sakoma, kad apie tiesą aš liudysiu žemės tautoms. Ilgą laiką darbavausi Londone, ten teko liudyti daug kartų. Mes [nuvykome į Amsterdamą], ten viename susirinkime turėjau progą išsakyti savo mintis ir paliudyti. Tada mes nuvykome į Berlyną, ten man irgi teko panaši proga. Tada nuvykome į Paryžių, ir ten man teko panaši proga. Tada nuvykome į Jungtines Valstijas, į Vašingtono miestą, čia sekmadienį man teko panaši proga. Tad atvykęs į namus buvau pavargęs. […] Tariau sau: […] įvykdžiau [tą] savo palaiminimo dalį. Savo balsu liudijau didžiosiose pasaulio sostinėse. […] Aš iš tikrųjų taip ir maniau.“27
Tačiau Gordonas misijos nelaikė baigta tol, kol neatliko dar vienos užduoties. Vyresnysis Džozefas F. Merilas paprašė jo susitikti su Pirmąja Bažnyčios Prezidentūra ir jai pranešti, ko reikia Britų ir Europos misijoms. 1935 m. rugpjūčio 20 d. rytą, nepraėjus nė mėnesiui po grįžimo namo, Gordonas Bažnyčios administraciniame pastate buvo palydėtas į pasitarimų kambarį. Spausdamas ranką kiekvienam Pirmosios Prezidentūros nariui – prezidentams Heberiui Dž. Grantui, Dž. Rubenui Klarkui Jaun. ir Deividui O. Makėjui – staiga jis suvokė, kokia milžiniška užduotis jam buvo pavesta. Prezidentas Grantas tarė: „Broli Hinkli, skirsime jums penkiolika minučių, kad pasakytumėte, ką vyresnysis Merilas nori mums perduoti.“28
Per tas 15 minučių neseniai sugrįžęs misionierius supažindino su vyresniojo Merilo rūpesčiu: misionieriškam darbui reikalinga geresnė literatūra. Reaguodami prezidentas Grantas ir jo patarėjai ėmė jį klausinėti ir taip susitikimas užtruko valanda ilgiau, nei buvo planuota.
Iš susitikimo vykdamas namo Gordonas net neįsivaizdavo, kaip tos 75 minutės pakeis jo gyvenimą. Po poros dienų jam paskambino prezidentas Makėjus ir pasiūlė dirbti naujai įkurto Bažnyčios radijo, viešųjų ryšių ir misionieriškos literatūros komiteto atsakinguoju sekretoriumi. Šis iš šešių Dvylikos Kvorumo narių sudarytas komitetas turėjo spręsti klausimus, kuriuos Gordonas išdėstė ankstesniame susitikime su Pirmąja Prezidentūra.29
Gordonas B. Hinklis – Bažnyčios radijo, viešųjų ryšių ir misionieriškos literatūros komiteto darbuotojas
Gordonui vėl teko atidėti magistro studijas ir žurnalisto karjerą. Jis ėmėsi rašyti scenarijus radijo programoms ir vaizdo vinjetėms, kurti lankstinukus misionieriams, plėtoti profesinius ryšius su žiniasklaidos pionieriais ir tyrinėti Bažnyčios istoriją bei rašyti apie ją. Jis prisidėjo prie Bažnyčios narių tikėjimą ugdančių pranešimų ir užmezgė ryšius su žmonėmis už Bažnyčios ribų. Kartą vienas draugas laiške pagyrė jo radijo laidos scenarijų ir paklausė, kaip jis įgijo tokią rašymo ir kalbėjimo dovaną. Gordonas atsakė:
„Jei ir turiu kokį nors kalbėjimo ar rašymo talentą, tai už jį esu be galo dėkingas savo Dangiškajam Tėvui. Nemanau, kad jį turiu nuo prigimties; atvirkščiai, visi mano turimi gebėjimai atsirado per man atsivėrusias galimybes.“30
Gordono darbas komitete nušlifavo jo, kaip rašytojo, įgūdžius. Be to, tai buvo vertinga galimybė mokytis iš apaštalų ir pranašų. Stebėdamas, kaip tie šeši Dvylikos nariai priima sprendimus ir moko vienas kitą, Gordonas geriau suprato šių skirtingų vyrų šventą pašaukimą ir per jų tarimąsi vykstantį apreiškimo procesą.
Komitetui pirmininkavo vyresnysis Styvenas L. Ričardsas, vėliau tarnavęs pirmuoju patarėju Pirmojoje Prezidentūroje. Gordonas jį apibūdino kaip „atidų, atsargų, kruopštų ir išmintingą. Jis niekada neskubėdavo veikti ir būdavo atsargus prieš ko nors imdamasis. Supratau, kad šiame darbe reikalingas atsargumas, nes bet kuris tavo priimamas sprendimas turi toli siekiančias atšakas ir paveikia daugybės žmonių gyvenimus.“31
Kiti penki to komiteto nariai buvo vyresnieji Melvinas Dž. Balardas, Džonas A. Vidsou, Čarlzas A. Kalis, Alonzas A. Hinklis (Gordono dėdė) ir Albertas E. Bovenas. Apie juos Gordonas sakė:
„Puikiai sutariau su šiais nuostabiais vyrais, man jie buvo labai geri. Tačiau supratau, kad jie yra žmonės. Jie turėjo silpnybių ir problemų, tačiau tai man netrukdė. Tiesą sakant, tai pagerino mano požiūrį į juos, nes mačiau, kad juose buvo kažkas dieviško, didingesnio už jų žemišką būdą, arba bent pasišventimas milžiniškam darbui, kuriam savo gyvenime jie teikė pirmenybę. Mačiau, kaip jų gyvenime veikia įkvėpimas. Neturėjau jokių abejonių dėl jų pranašiško pašaukimo ar dėl to, kad per juos veikė ir kalbėjo pats Viešpats. Mačiau jų žmogiškąją pusę – jų silpnybes, kurių jie visi turėjo po kelias. Tačiau taip pat mačiau viską užvaldančius jų tikėjimo stiprybę, meilę Viešpačiui ir jų absoliutų lojalumą šiam darbui ir jiems suteiktam pasitikėjimui.“32
Santuoka, šeima ir tarnystė Bažnyčioje
Žinoma, Gordonas mąstė ne vien apie darbą. Grįžęs iš Anglijos jis toliau susitikinėjo su Mardžore Pei. Jo išvykimas Mardžorei buvo sunkus, kaip ir jam pačiam. Vėliau Mardžorė sakė: „Kad ir kaip norėjau, kad jis tarnautų misijoje, niekada nepamiršiu tos tuštumos ir vienatvės, kurią pajutau traukiniui pajudėjus iš stoties.“33
1929 metų rudenį, likus ketveriems metams iki Gordono išvykimo į Angliją, Mardžorė užsiregistravo į paskaitas Jutos universitete. Tačiau netrukus ji sužinojo, kad dėl Didžiosios depresijos jos tėvas prarado darbą. Ji tuojau pat metė paskaitas ir susirado sekretorės darbą, kad padėtų išlaikyti savo tėvus ir penkis jaunesnius brolius ir seseris. 1935 metais Gordonui grįžus iš misijos ji ir toliau tai darė. Vėliau ji nebeturėjo progos įgyti formalų išsilavinimą, bet buvo pasiryžusi mokytis toliau, todėl švietėsi skaitydama.
Gordonui buvo mielas Mardžorės linksmas būdas, darbo etika ir didis pasišventimas Evangelijai, o jai įspūdį darė jo gerumas ir tikėjimas. Ji sakė: „Artėjant vedyboms, buvau visiškai tikra, kad Gordonas mane myli. Tačiau taip pat kažkaip žinojau, kad jam nebūsiu svarbiausia. Žinojau, kad jo gyvenime užimsiu antrą vietą, o pirmąją užims Viešpats. Ir tai buvo gerai.“ Ji tęsė: „Man atrodė, kad jei žmogus supranta Evangeliją ir savo tikslą čia, tai jis norės tokio sutuoktinio, kuriam Viešpats bus pirmoje vietoje. Jaučiausi saugi žinodama, kad jis buvo būtent toks žmogus.“34
Gordonas ir Mardžorė susituokė Solt Leiko šventykloje 1937 m. balandžio 29 dieną ir persikėlė gyventi į Hinklių vasarnamį Yst Mil Kryke. Jie įsirengė krosnį, atliko kitus būtinus gyvenimui visus metus pakeitimus, prižiūrėjo sodus ir daržus ir kaimynystėje esančiame žemės lopinėlyje pradėjo statytis savo pačių namus. Ir taip tas sklypas kaime, kuriame Gordonas vaikystėje taip mėgo leisti vasaras, tapo vieta, kurią jis su Mardžore pavers savo namais ir augins savo vaikus – Ketliną, Ričardą, Virdžiniją, Klarką ir Džeinę.
Mardžorė Pei
Gordonas su Mardžore įkūrė meilės, abipusės pagarbos, uolaus darbo ir gyvenimo pagal Evangeliją namus. Kasdieninė malda vaikams tapo langu į savo tėvelių tikėjimą ir meilę. Melsdamiesi visa šeima vaikai taip pat jautė savo Dangiškojo Tėvo artumą.
Hinklių namuose buvo mažai taisyklių, tačiau daug lūkesčių. Mardžorė užsiminė apie dalykus, dėl kurių kariauti neverta. Kalbėdama apie auklėjimo metodą, kuriuo kartu su vyru vadovavosi šeimoje, ji sakė: „Supratau, jog turiu pasitikėti savo vaikais, tad pabandžiau niekada nesakyti ne, jei galiu pasakyti taip. Kai auginome šeimą, mums labiau rūpėjo išgyventi dieną po dienos ir taip pat šiek tiek pasilinksminti. Supratusi, kad vis tiek nesugebėsiu priimti visų sprendimų už savo vaikus, stengiausi nesijaudinti dėl kiekvienos smulkmenos.“35 Dėl tokio tėvų pasitikėjimo, jų vaikai jautėsi gerbiami ir įgijo patirties bei pasitikėjimo savimi. O kai išgirsdavo neigiamą atsakymą, jie suprasdavo, kad toks atsakymas buvo pagrįstas rimta priežastimi.
Hinklių namuose taip pat buvo daug juoko. Mardžorė kartą pasakė: „Gyvenimą galima nugyventi tik juokiantis. Gali rinktis, juoktis arba verkti. Man priimtiniau juoktis. Nuo verksmo man įskausta galva.“36 Kadangi tėvai galėjo juoktis iš savęs ir gyvenimo, vaikai savo namus laikė palaiminga priebėga.
Tarnystė Bažnyčioje visuomet užėmė dalį Gordono ir Mardžorės gyvenimo. Gordonas kuole tarnavo Sekmadieninės mokyklos inspektoriumi, o vėliau buvo pašauktas į visuotinę Sekmadieninės mokyklos valdybą, kurioje ištarnavo devynerius metus. Dar vėliau jis tarnavo patarėju kuolo prezidentūroje ir pačiu kuolo prezidentu, o Mardžorė tarnavo Pradinukų, Merginų ir Paramos bendrijos organizacijose. Jų vaikai matė, kad tarnystė Bažnyčioje yra džiugi privilegija. Tad suaugę jie irgi pasekė tokiu pačiu keliu.
Pasiruošimas per profesines pastangas
Pirmuosius šešerius Mardžorės ir Gordono santuokos metus Gordonas toliau darbavosi Bažnyčios radijo, viešųjų ryšių ir misionieriškos literatūros komitete. Jis dirbo pasišventusiai, nors įvairūs projektai ir terminai dažnai pareikalaudavo visų jo pastangų ir patirties, netgi daugiau. Laiške draugui jis rašė:
„Daug darbo. Darbo šiame ilgą pavadinimą turinčiame komitete vis daugėja, jis darosi vis sudėtingesnis ir įdomesnis. […]
Radijas, filmai ir įvairi literatūra […] – visa tai mane verčia nuolat melstis, būti nuolankų, užsiėmusį ir dirbti ilgas valandas. […] Dėl viso to tapau priklausomesnis nuo akinių, […] šiek tiek pakumpęs, šiek tiek ramesnis ir ėmiau labiau stebėtis tuo, kur visa tai veda.“37
Maždaug 1940 metais prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas į Gordono darbą įnešė pokyčių. Dėl karo nuolatinių misionierių darbas beveik visiškai sustojo, tad jo darbe reikėjo ruošti mažiau misionieriškos literatūros. Jausdamas pareigą prisidėti prie kariuomenės pajėgų, jis užsiregistravo į Jungtinių Valstijų karinio jūrų laivyno karininkų ruošimo mokyklą. Tačiau dėl alergijos jis nebuvo priimtas. Vėliau jis prisipažino: „Atsisakymas priimti mane prislėgė. Vyko karas ir kiekvienas bandė kaip nors padėti. Jaučiau, kad ir aš turiu kažkaip prisidėti.“38 Šio troškimo vedamas, jis pradėjo dirbti Denverio ir Rio Grandės geležinkelių inspektoriaus asistentu. Kadangi traukiniais buvo gabenamos karinės pajėgos ir atsargos, Gordonas jautė, kad šiuo darbu jis pasitarnaus tėvynei. Bendrovė jį pasamdė 1943 metais, tad jis darbavosi bendrovės bazėje Solt Leik Sityje. 1944 metais jis su šeima buvo perkeltas į Denverį, Kolorado valstijoje.
Gordono darbas geležinkelių kompanijos vadovams padarė įspūdį, tad 1945 metais, pasibaigus karui, jie pasiūlė jam nuolatinį darbą su gana šviesia profesine ateitimi. Tuo pat metu Gordonui paskambino vyresnysis Styvenas L. Ričardsas ir paprašė grįžti toliau dirbti visu etatu Bažnyčioje. Nors dirbdamas geležinkelio kompanijoje galėjo uždirbti daug daugiau nei Bažnyčioje, Gordonas klausėsi širdies ir grįžo į Solt Leik Sitį.39
Gordonas B. Hinklis, 1951 m.
Gordono pareigos Bažnyčios vyriausioje valdyboje netrukus išsiplėtė. 1951 metais jis buvo paskirtas Bažnyčios visuotinio misionierių komiteto atsakinguoju sekretoriumi. Jam buvo pavesta rūpintis kasdienine naujai suformuoto Misionierių departamento veikla. Šis departamentas rūpinosi viskuo, kas susiję su Evangelijos skleidimu: misionierių naudojamos literatūros kūrimu, vertimu ir platinimu; misionierių bei misijos prezidentų apmokymu; viešųjų ryšių priemonėmis, skirtomis išsklaidyti mitus apie Bažnyčią bei stiprinti ryšius su visuomene.40
1953 metų rudenį prezidentas Deividas O. Makėjus pasikvietė Gordoną į savo biurą ir paprašė apsvarstyti klausimą, netiesiogiai susijusį su pareigomis Misionierių departamente. Jis pradėjo: „Broli Hinkli, kaip žinote, Šveicarijoje statome šventyklą, kuri skirsis nuo kitų mūsų šventyklų, nes aptarnaus narius, kalbančius daugeliu kalbų. Noriu, kad rastumėte būdą, kaip mokymus šventykloje pateikti įvairiomis Europos kalbomis, tam panaudojant minimalų šventyklos darbuotojų skaičių.“41
Prezidentas Makėjus Gordonui suteikė vietą, kur jis galėjo siekti įkvėpimo ir kuri buvo prieglobsčiu nuo darbo krūvio Misionierių departamente. Darbo dienų vakarais, šeštadieniais ir kartais sekmadieniais Gordonas darbavosi nedideliame kambarėlyje, esančiame Solt Leiko šventyklos penktajame aukšte. Dažną sekmadienio rytą prezidentas Makėjus prisijungdavo prie jo, kad pasidalytų idėjomis, artimiau susipažintų su šventyklos apdovanojimo pateikimu ir pasimelstų dėl pagalbos.
Po apmąstymų, maldų ir apreiškimo siekimo Gordonas rekomendavo šventyklos apdovanojimo pateikimą nufilmuoti ir šventus pamokymų žodžius įgarsinti skirtingomis kalbomis. Prezidentas Makėjus ir kiti pritarė jo rekomendacijai ir paskyrė jį sukurti filmą. Gordonas, kartu su talentingų ir ištikimų profesionalų komanda, šį projektą užbaigė 1955 metų rugsėjį. Po to jis asmeniškai filmo juostas nugabeno į Šveicarijos Berno šventyklą ir ten prižiūrėjo techninį paruošimą pirmosioms šventyklos apdovanojimo sesijoms.42
Gordonas buvo sujaudintas matydamas, kiek džiaugsmo jo darbas atnešė šventiesiems Europoje: „Mačiau, kaip žmonės iš dešimties tautų rinkosi dalyvauti šventyklos apeigose; mačiau, kaip karo metu šeimų netekę pagyvenę žmonės iš už geležinės uždangos pro ašaras širdingai džiūgavo dėl jiems atvertų galimybių; mačiau, kaip jauni vyrai ir žmonos, jų šeimos – jų linksmi ir gražūs vaikučiai – sujungiami amžinaisiais ryšiais. Visa tai man dar labiau patvirtino, kad [prezidentas Makėjus] buvo įkvėptas ir vedamas Viešpaties šiuos neįkainojamus palaiminimus suteikti ištikimiems iš įvairių Europos tautų susirinkusiems vyrams ir moterims.“ 43
Nuo Gordono grįžimo iš misijos praėjo dvidešimt metų, bet jis dar neišpildė savo svajonės įgyti aukštesnį universitetinį laipsnį ir tapti žurnalistu. Tačiau jis mokėsi, kaip naujas technologijas panaudoti Dievo žodžiui skleisti, užmezgė draugiškus ryšius su kitų tikėjimų žmonėmis, studijavo ir rašė darbus apie Bažnyčios istoriją bei padėjo tūkstančiams pastarųjų dienų šventųjų gauti šventyklos palaiminimus. Šie patyrimai paklojo pamatus tarnystei, kurią jis vykdė visą likusį savo gyvenimą.
Tarnystė Dvylikos asistentu
1958 m. balandžio 5 dieną Gordono ir Mardžorės sūnus Ričardas atsiliepė į telefono skambutį. Skambinusysis neprisistatė, tačiau Ričardas atpažino prezidento Deivido O. Makėjaus balsą ir nuskubėjo pranešti tėvui. Trumpai pakalbėjęs su prezidentu Makėjumi Gordonas skubiai nusiprausė po dušu, persirengė rūbus ir nuvažiavo į Bažnyčios prezidento biurą. Kadangi jis ir anksčiau padėdavo prezidentui Makėjui, tikėjosi, kad reikės pagalbos ruošiantis kitos dienos visuotinės konferencijos sesijai. Tačiau jis buvo priblokštas, kai sužinojo, kad prezidentas Makėjus omenyje turėjo kai ką kitą. Draugiškai pasisveikinęs prezidentas Makėjus paprašė Gordoną tarnauti Dvylikos asistentu. Šias pareigas, panaikintas 1976 metais, einantys broliai buvo visuotiniai Bažnyčios įgaliotiniai. Kai prezidentas Makėjus pašaukė į šias pareigas, Gordonas jau tarnavo Yst Mil Kryko kuolo prezidentu.
Kitą dieną vyresnysis Gordonas B. Hinklis visuotinėje konferencijoje buvo palaikytas balsavimu. Nors savo pirmojoje konferencijos kalboje jis pripažino „jautęs užgožiantį nepasitikėjimą savimi“, tačiau šias naujas pareigas priėmė su jam būdingu tikėjimu ir energija.44
Viena iš svarbesnių vyresniojo Hinklio užduočių, jam būnant Dvylikos asistentu, buvo prižiūrėti Bažnyčios veiklą visoje Azijoje. Jis vos pažinojo tenykščius žmones, nekalbėjo nė viena jų kalba, tačiau greitai juos pamilo, o jie pamilo jį. Kenji Tanaka, pastarųjų dienų šventasis iš Japonijos, papasakojo apie pirmąjį vyresniojo Hinklio susitikimą Japonijoje: „Vyresniojo Hinklio užsidegimas matėsi jo žėrinčiose akyse. Pirmasis jo žodis mums buvo Subarašii! [„Nuostabu!“] Atmosfera susirinkime pasikeitė iš įtemptos ir formalios į draugišką, jautėsi glaudus ryšys su juo ir šiluma.“45
Keliaudamas po Aziją tokiais jausmais jis dalijosi visur. Jis padėjo žmonėms suprasti, kad tikėdami Viešpačiu jie gali padaryti didžių dalykų ir padėti Bažnyčiai augti savo tėvynėse. Jis taip pat palaikė glaudžius ryšius su nuolatiniais misionieriais, nes žinojo, kad jų stropumas turės tiesioginės įtakos žmonėms, kuriems tarnauja.
Ypatingas Kristaus vardo liudytojas
Dar vienas gyvenimą keičiantis telefono skambutis pasigirdo šeštadienį – 1961 m. rugsėjo 30 dieną. Šį kartą pažįstamą prezidento Makėjaus balsą telefonu išgirdo Mardžorė. Ir vėl Gordonas B. Hinklis nuskubėjo į Bažnyčios prezidento biurą. Ir vėl jis buvo nustebęs ir sujaudintas po to, kai sužinojo, dėl ko atvyko. Jam atvykus, prezidentas Makėjus tarė: „Jaučiu, kad tuščiai vietai Dvylikos Apaštalų Kvorume užimti turiu pasiūlyti tavąją kandidatūrą. Norėtume tave palaikyti šiandienos konferencijoje.“46 Ir vėl vyresnysis Hinklis žengė pirmyn su tikėjimu ir entuziazmu, nepaisydamas nepasitikėjimo savimi.
Eidamas apaštalo pareigas vyresnysis Hinklis gavo papildomų užduočių. Kartkarčiais jis susitikdavo su vyriausybių vadovais ir kitais aukštais pareigūnais. Jo dažnai prašydavo Bažnyčios vardu viešai pasisakyti dėl kritikos ir kultūrinių neramumų Jungtinėse Valstijose. Jis vadovavo pastangoms didinti Bažnyčios transliacijų galimybes ir panaudoti technologijas Evangelijai skleisti visame pasaulyje. Net ir atlikdamas vis daugiau pareigų, jis niekada neapleido pareigos stiprinti pavienių asmenų ir šeimų tikėjimą. Ar jis būtų kalbėjęs vienam asmeniui, ar dešimtims tūkstančių žmonių, jo asmeninis tarnystės bruožas buvo išskirtinis – vesti žmogų pas Kristų, kiekvieną atskirai.
Kitus septynerius metus vyresnysis Hinklis toliau prižiūrėjo darbą Azijoje. Jis džiaugėsi matydamas augantį tenykščių draugų skaičių. Jis pastebėjo: „Kokia įkvepianti patirtis […] stebėti, kaip Viešpats audžia Savo didžiojo sumanymo audeklą […] tuose žemės kampeliuose.“47
Dvylikos Kvorume vykstant darbų perskirstymui, vyresniajam Hinkliui tekdavo progų tarnauti kitose pasaulio dalyse. Kad ir kur keliautų, jis rūpindavosi kiekvienu konkrečiu žmogumi. Kai 1970 metais prižiūrėjo Bažnyčios darbą Pietų Amerikoje, po pirmininkavimo kuolo konferencijoje Peru nukeliavo į Čilę. Antrą dieną būdamas Čilėje jis sužinojo, kad Peru nusiaubė žemės drebėjimas, per kurį dingo keturi misionieriai. Jis tuojau pat suplanavo kelionę atgal į Peru, o tai reiškė, kad namo grįš vėliau. Jis sakė: „Negaliu ramia sąžine vykti namo tuomet, kai yra dingę misionieriai.“48
Kitą rytą jis atvyko į Peru sostinę Limą. Dingusiems misionieriams pavyko susirasti radijo mėgėją ir susisiekti su Lima. Vyresnysis Hinklis su jais pasikalbėjo. Misionieriai buvo ankštame kambarėlyje, pilname kitų išsigelbėjusių žmonių. Jų pokalbis buvo transliuojamas per garsiakalbį. „Kai tame kambarėlyje, pilname per radiją pasikalbėti norėjusių triukšmaujančių žmonių, pro garsiakalbį pasigirdo vyresniojo Hinklio balsas, visi tuojau pat nuščiuvo. Nors jis kalbėjo angliškai, o visi tie žmonės kalbėjo ispaniškai, tarpusavyje jie ėmė vienas kito pašnibždomis klausinėti: „Kas čia toks kalba?“ Net tame chaose buvo jaučiama, kad tai neeilinio žmogaus balsas.“49
Per pirmuosius dvejus metus prižiūrėdamas Bažnyčią Pietų Amerikoje vyresnysis Hinklis aplankė kiekvieną misiją; atidarė naujas misijas Kolumbijoje ir Ekvadore; padėjo įkurti naujus kuolus Peru sostinėje Limoje ir Brazilijos San Paulo mieste; jis taip pat padėjo išspręsti vizų klausimus, trukdžiusius atvykti į Argentiną pašauktiems misionieriams. Jis turėjo ir daugiau planų, tačiau 1971 metų gegužę jį paskyrė prižiūrėti aštuonias Europos misijas.50
Toks įtemptas darbo grafikas vyresnįjį Hinklį dažnai išvargindavo. Tad jis visuomet džiaugdavosi galimybe grįžti namo, kad pabūtų su Mardžore ir vaikais. Tačiau Mardžorė pastebėjo, kad jeigu namuose užsibūdavo per ilgai, imdavo nenustygti vietoje. Jo niekada neapleisdavo mintis apie apaštališkąjį pašaukimą – būti ypatinguoju Kristaus vardo liudytoju visame pasaulyje (žr. DS 107:23).
Sudėtingos patarėjo Pirmojoje Prezidentūroje pareigos
1981 m. liepos 15 dieną, Dvylikos Kvorume ištarnavęs beveik 20 metų, vyresnysis Hinklis sulaukė dar vieno netikėto pašaukimo. Prezidentas Spenseris V. Kimbolas, tuometinis Bažnyčios prezidentas, paprašė jo tarnauti patarėju Pirmojoje Prezidentūroje, kurioje dar tarnavo prezidentai N. Eldonas Taneris ir Merionas Dž. Romnis. Turėti daugiau nei du patarėjus buvo neįprasta, bet toks precendentas jau buvo anksčiau. Prezidentas Kimbolas ir jo patarėjai buvo prastos sveikatos, tad Prezidentūrai reikėjo papildomos pagalbos.51
Visuotinėje konferencijoje, kai buvo pašauktas eiti šias naujas pareigas, prezidentas Hinklis pažymėjo: „Tetrokštu vieno – ištikimai tarnauti visur, kur būsiu pašauktas. […] Dėl šio švento pašaukimo pamačiau savo silpnybes. Jei esu ką įžeidęs, atsiprašau ir viliuosi, kad man atleisite. Ar šis darbas bus ilgalaikis, ar trumpalaikis, pažadu jam skirti visas savo pastangas ir tai daryti su meile ir tikėjimu.“52
Visos jo pastangos buvo tikrai reikalingos, nes vis prastėjo prezidentų Kimbolo, Tanerio ir Romnio sveikata. Didelė kasdieninio Pirmosios Prezidentūros darbo krūvio dalis tekdavo prezidentui Hinkliui. Jam taip pat reikėjo pakelti nemažą kitų svarbesnių darbų naštą, pavyzdžiui, pašventinti Jutos Džordan River šventyklą. Be to, jis susidūrė su visuomenės kritika Bažnyčiai ir jos dabartiniams bei buvusiems vadovams. 1982 m. balandžio visuotinėje konferencijoje jis patarė:
„Gyvename kritika mintančioje visuomenėje. […] Raginu jus žvelgti į platesnį vaizdą ir liautis jaudintis dėl menkų dėmelių. […] Turint omenyje [Bažnyčios vadovų] tarnystės reikšmingumą ir jų indėlio didingumą, jos yra neesminės.“53
Prezidentas Taneris mirė 1982 m. lapkričio 27 dieną, o prezidentų Kimbolo ir Romnio sveikata tiek pašlijo, kad 1983 metų balandžio visuotinėje konferencijoje šalia prezidento Hinklio, tuomet jau antrojo patarėjo Pirmojoje Prezidentūroje, ant pakylos stovėjo tuščios kėdės. Jis labai asmeniškai pajuto tai, ką kartą pavadino „vadovavimo vienatve“.54
Prezidentas Gordonas B. Hinklis visuotinėje konferencijoje. Tą kartą jis buvo vienintelis pakankamai sveikas Pirmosios Prezidentūros narys, galėjęs dalyvauti konferencijoje.
Prezidentas Hinklis pradėjo atsargiai ir pamaldžiai, nenorėdamas užbėgti pranašui į priekį. Jis paprašė vyresnių Dvylikos narių – konkrečiai vyresniojo Ezros Tafto Bensono, to kvorumo prezidento, – padėti tvarkyti kasdieninius Bažnyčios reikalus. Prezidentas Hinklis, patariamas prezidento Kimbolo, išvien darbavosi su Dvylikos Kvorumu. Tačiau jis vis tiek jautė didelę naštą.
Nors dėl savo pareigų Pirmojoje Prezidentūroje prezidentas Hinklis didelę laiko dalį turėjo būti Solt Leik Sityje, tačiau kartais jis tarnystės reikalais keliaudavo pas narius ir misionierius į kitas pasaulio šalis. 1984 metais jis sugrįžo į Filipinus. Prieš aštuoniolika metų ten jis pašventino pirmuosius maldos namus; o dabar turėjo pašventinti pirmąją šventyklą. Pašventinimo maldoje jis pasakė:
„Ši Filipinų tauta yra tauta daugelio salų, kurių žmonės myli laisvę ir tiesą, kurių širdys yra jautrios Tavųjų tarnų liudijimams ir kurie atsiliepia į amžinosios Evangelijos žinią. Dėkojame Tau už jų tikėjimą. Dėkojame Tau už jų pasiaukojančią dvasią. Dėkojame Tau už Tavojo darbo šioje žemėje plėtimosi stebuklą.“55
Apie nuolatinę Bažnyčios pažangą liudija 1984 metų birželį Pirmosios Prezidentūros vardu prezidento Hinklio paskelbtas pranešimas dėl Krašto prezidentūrų narių pašaukimo – dėl Septyniasdešimčių narių, kurie gyvens visame pasaulyje ir rūpinsis Bažnyčios darbu paskirtame geografiniame krašte. Vadovaujami Pirmosios Prezidentūros ir Dvylikos Kvorumo, šie broliai savo krašte rūpinsis vadovavimo ir mokymo reikalais. Jis pasakė: „Negalime visų sprendimų priimti Solt Leik Sityje. Valdymą reikia kažkaip decentralizuoti.“56 Maždaug po metų kalbėdamas Bažnyčios vadovams iš viso pasaulio kraštų, prezidentas Hinklis sakė: „Esu tikras, kad per pastaruosius kelis mėnesius žengėme įkvėptą ir didį žingsnį į priekį. Esu tikras, kad dažnas bendravimas su šiais gerais vyrais jus labai nuramina. Tiesą sakant, šie broliai padeda suvienyti visą Bažnyčios kūną.“57
Po dvylikos metų vadovavimo nepaprastai augančiai Bažnyčiai, 1985 m. lapkričio 5 dieną mirė prezidentas Spenseris V. Kimbolas. Bažnyčios prezidentu paskiriamas vyriausiasis apaštalas prezidentas Ezra Taftas Bensonas. Pirmuoju patarėju jis paprašė tarnauti Gordoną B. Hinklį, o antruoju – Tomą S. Monsoną. Kadangi Pirmąją Prezidentūrą sudarė trys sveiki vyrai, prezidentas Hinklis pajuto naštos palengvėjimą ir turėjo daugiau progų lankyti šventuosius visame pasaulyje.
Prezidentas Ezra Taftas Bensonas (viduryje) visuotinėje konferencijoje su savo patarėjais: prezidentu Gordonu B. Hinkliu (kairėje) ir prezidentu Tomu S. Monsonu (dešinėje)
Po kelių metų prezidento Bensono sveikata ėmė prastėti, tad ir vėl prezidentas Hinklis ėmėsi kasdieninių Bažnyčios valdymo pareigų. Tačiau šį kartą Pirmojoje Prezidentūroje jis buvo ne vienas. Gyvybingi ir energingi prezidentai Hinklis ir Monsonas vedė Bažnyčią tiesiu keliu, visuomet gerbdami prezidento Bensono pašaukimą būti pranašu, regėtoju ir apreiškėju. Jų tarpusavio draugystė bei partnerystė tapo stipri ir patvari.
Prezidentas Bensonas mirė 1994 m. gegužės 30 dieną. Bažnyčios prezidentu tapo prezidentas Hovardas V. Hanteris. Prezidentai Hinklis ir Monsonas vėl tarnavo patarėjais. Birželį prezidentas ir sesuo Hinkliai lydėjo prezidentą Hanterį ir jo žmoną Ainisę bei vyresnįjį M. Raselą Balardą ir jo žmoną Barbarą į Navū, Ilinojaus valstijoje, vykusį Džozefo ir Hairumo Smitų nužudymo 150-ųjų metinių minėjimą. Tai buvo vienintelė kelionė, kurioje kartu keliavo prezidentas Hanteris ir prezidentas Hinklis. Prezidentas Hanteris ilgus metus turėjo sveikatos problemų, o po šios kelionės ji ėmė dar sparčiau prastėti. 1995 m. vasario 27 d. jis paprašė prezidento Hinklio suteikti kunigystės palaiminimą. Palaiminime prezidentas Hinklis meldė prezidento Hanterio gyvybės, tačiau taip pat pasakė, kad viskas yra Viešpaties rankose.58 Po kelių dienų, 1995 m. kovo 3 dieną, prezidentas Hanteris mirė.
Pranašas, regėtojas ir apreiškėjas bei Bažnyčios prezidentas
Nors prezidento Hanterio mirtis nebuvo netikėta, tačiau ji labai prislėgė Hinklius. Kadangi buvo vyriausiasis apaštalas, prezidentas Hinklis turėjo tapti kitu Bažnyčios prezidentu. Sesuo Hinkli prisimena akimirką, kai sužinojo apie prezidento Hanterio mirtį: „Prezidento Hanterio nebeliko, tad mums teko viską tęsti patiems. Aš labai nuliūdau, pasijutau tokia vieniša. Gordonas irgi. Jis buvo priblokštas. Jis irgi jautėsi labai labai vienišas. Neliko nė vieno, kuris galėjo suprasti, kaip jis jaučiasi.“59
Po prezidento Hanterio laidotuvių prezidentas Hinklis paguodos sėmėsi šventykloje. Solt Leiko šventyklos Pirmosios Prezidentūros ir Dvylikos Kvorumo susirinkimų kambaryje jis vienas atidžiai skaitė Šventuosius Raštus ir apmąstė tai, ką perskaitė. Jis apmąstė Jėzaus Kristaus gyvenimą, tarnystę ir Apmokėjimą. Tada jis atidžiai apžiūrėjo ant sienų kabančius visų Bažnyčios prezidentų, nuo Džozefo Smito iki Hovardo V. Hanterio, portretus. Apie tai jis parašė savo dienoraštyje:
„Vaikščiojau prieš tuos portretus ir žvelgiau ten pavaizduotiems vyrams į akis. Jaučiausi, lyg būčiau galėjęs su jais kalbėtis. Jaučiausi, lyg jie irgi su manimi būtų kalbėję ir mane raminę. […] Atsisėdau į savo, kaip pirmojo patarėjo Prezidentūroje, kėdę. Praleidau nemažai laiko žiūrėdamas į tuos portretus. Atrodė, jog visi jie atgijo. Jų akys žvelgė į mane. Jaučiau, kad jie mane drąsino ir palaikė. Atrodė, tarsi jie man būtų sakę, kad jie mane užtarė priešais danguje vykusią tarybą, kad man nereikia baimintis, kad tarnystėje būsiu palaimintas ir palaikytas.
Atsiklaupiau ir ėmiau melstis Viešpačiui. Ilgai maldoje kalbėjausi su Juo. […] Esu tikras, kad dėl Dvasios galios į maldoje užduotus klausimus išgirdau Viešpaties atsakymą – ne balsu, o šiluma savo širdyje.“60
Po šio patyrimo jis vėl užsirašė savo mintis: „Jaučiuosi geriau, o širdyje jaučiu daug tvirtesnį patikinimą, kad Viešpats vykdo savo valią, susijusią su Jo reikalu ir karalyste, kad aš būsiu palaikytas kaip Bažnyčios prezidentas ir pranašas, regėtojas bei apreiškėjas ir juo tarnausiu tiek, kiek leis Viešpats. Širdimi jausdamas tokį Dvasios patvirtinimą, esu pasiruošęs darbuotis taip gerai, kaip tik sugebėsiu. Sunku patikėti, kad Viešpats man paveda šias aukščiausias ir švenčiausias pareigas. […] Viliuosi, jog Viešpats mane pakankamai išmokė, kad patenkinčiau Jo lūkesčius. Būsiu jam visiškai lojalus ir tikrai sieksiu iš Jo patarimų.“61
Prezidentas Gordonas B. Hinklis Bažnyčios prezidentu buvo paskirtas 1995 m. kovo 12 dieną, o kitą dieną jis kalbėjo spaudos konferencijoje ir atsakinėjo į korespondentų klausimus. Vyresnysis Džefris R. Holandas pranešė, kad „šiai šiltai, dažnai sąmojingai, visada įtikinančiai spaudos konferencijos diskusijai apie pačius įvairiausius klausimus artėjant prie pabaigos, vienas korespondentas prezidento Hinklio paklausė: „Į ką koncentruosite savo dėmesį? Koks bus svarbiausias jūsų vadovavimo uždavinys?“
Instinktyviai jis atsakė: „Tęsti. Taip. Mūsų uždavinys bus tęsti šį didį darbą, kuriam vadovavo mūsų ankstesni vadovai.“62
Prezidentas Hinklis šių žodžių ištikimai laikėsi. Rodydamas pagarbą prieš jį buvusiems pranašams, jis tęsė jų darbą. Tad tikėdamas Dievą Tėvą ir Jėzų Kristų, jis sekė apreiškimu tą darbą atlikti naujais būdais.
Prezidentas Hinklis prie sakyklos visuotinėje konferencijoje
Bažnyčios vedimas „iš nežinios“ (DS 1:30)
Prezidento Hinklio tarnystės pradžioje vyresnysis Nylas A. Maksvelas iš Dvylikos Kvorumo pastebėjo: „Prezidentas Hinklis padeda Bažnyčią vesti iš nežinios. Bažnyčia negalės judėti pirmyn taip, kaip turėtų, jei liksime paslėpti po indu. Kažkas turi žengti į priekį, ir prezidentas Hinklis yra pasiruošęs tai padaryti. Jis išmano tiek praeitį, tiek dabartį ir turi nuostabių kalbinės raiškos dovanų, leidžiančių jam mūsų žinią pateikti taip, kad ji būtų patraukli žmonėms visame pasaulyje.“63
Šiems darbams prezidentą Hinklį paruošė jo didelė darbo su žiniasklaida patirtis. Būdamas Bažnyčios prezidentu jis dažnai duodavo interviu žurnalistams iš viso pasaulio, atsakydamas į jų klausimus apie Bažnyčios doktriną bei politiką ir liudydamas apie Gelbėtoją ir sugrąžintąją Evangeliją. Ir kaskart išaugdavo supratimas bei užsimegzdavo draugystė.
Pažymėtinas 1996 metų interviu su veteranu korespondentu Maiku Volesu iš televizijos laidos 60 minučių. Ponas Volesas buvo žinomas kaip negailestingas žurnalistas, tad iš pradžių prezidentas Hinklis prisipažino abejojęs, ar dalyvauti nacionalinės Jungtinių Valstijų televizijos laidos transliacijoje. Jis sakė: „Būsiu dėkingas, jei šis interviu taps mums palankus. Antraip prisiekiu, kad niekada daugiau nežengsiu į šiuos spąstus.“64
Interviu gavosi palankus, nes buvo paminėta nemažai teigiamų Bažnyčios aspektų. Dar vienas rezultatas buvo tai, kad Maikas Volesas ir prezidentas Hinklis tapo draugais.
2002 metais Solt Leik Sityje vyko žiemos olimpiada, tad Bažnyčia atsidūrė tarptautinio dėmesio centre. Prezidentas Hinklis ir jo patarėjai buvo konsultuojami dėl pasiruošimo darbų. Jis sakė: „Priėmėme apgalvotą sprendimą čia šiuo metu neužsiimti evangelijos skleidimu, tačiau esame tikri, kad šis reikšmingas renginys Bažnyčiai bus nuostabus dalykas.“65 Jis buvo teisus. Į Solt Leiko slėnį atvykusius dešimtis tūkstančių žmonių pasitiko malonūs šeimininkai – pastarųjų dienų šventieji ir kiti žmonės, kurie dirbdami kartu suorganizavo sėkmingą olimpiadą. Šie lankytojai vaikščiojo po šventyklos aikštę, klausėsi Tabernakulio choro ir lankėsi Šeimos istorijos bibliotekoje. Milijardai žmonių per televiziją išvydo Solt Leiko šventyklą, o korespondentai teigiamai pasakojo apie Bažnyčią. Bažnyčiai tai buvo, kaip sakė prezidentas Hinklis, „nuostabus dalykas“.
Be seniai įsitvirtinusių komunikacijos priemonių prezidentas Hinklis ėmėsi ir inovacijų. Pavyzdžiui, internetą jis laikė priemone Bažnyčią priartinti prie narių ir su kitų tikėjimų žmonėmis pasidalyti sugrąžintąja Evangelija. Jo vadovavimo metu Bažnyčia sukūrė svetaines LDS.org, FamilySearch.org ir Mormon.org.
2004 m. birželio 23 dieną prezidentui Hinkliui sukako 94 metai, tą pačią dieną jis buvo apdovanotas Prezidento laisvės medaliu – aukščiausiu civiliniu apdovanojimu Jungtinėse Valstijose. Dėkodamas jis sakė: „Jaučiuosi didžiai pagerbtas šiuo prestižiniu Jungtinių Valstijų Prezidento apdovanojimu. Esu be galo dėkingas. Platesne prasme juo pripažįstama ir pagerbiama tiek daug progų man suteikusi Bažnyčia, kurios interesams aš stengiausi tarnauti.“66 Šį apdovanojimą jis laikė augančios teigiamos Bažnyčios reputacijos simboliu ir įrodymu, kad ji tikrai vedama iš nežinios.
Kelionės pas pastarųjų dienų šventuosius
Prezidentui Hinkliui nepatiko kelionių keliami nepatogumai, tačiau jo troškimas tarnauti pastarųjų dienų šventiesiems buvo galingesnis už troškimą likti namuose. Jis sakė norįs „išeiti tarp mūsų žmonių, kad padėko[tų] ir padrąsin[tų] juos, ir paliudy[tų] apie Viešpaties darbo dieviškumą“.67 Savo vadovavimo pradžioje jis sakė: „Esu pasiryžęs pas žmones čia ir užsienyje keliauti tol, kol turėsiu sveikatos. […] Ketinu energingai darbuotis tol, kol galėsiu. Noriu būti tarp žmonių, kuriuos myliu.“68
Tarnaudamas Bažnyčios prezidentu jis daug keliavo po Jungtines Valstijas ir aplankė daugiau nei 90 šalių už Jungtinių Valstijų ribų. Kad kaip Bažnyčios prezidentas susitiktų su šventaisiais visame pasaulyje, jis iš viso nukeliavo daugiau nei 1,6 milijono kilometrų.69
Prezidentas Hinklis labai mėgo vykti „pas žmones čia ir užsienyje“.
Kai kuriuose kraštuose žmonėms tekdavo įdėti daugiau pastangų norint pamatyti jį, nei jis įdėdavo, kad pamatytų juos. Pavyzdžiui, 1996 m. jis su seserimi Hinkli lankėsi Filipinuose, kur Bažnyčios narių skaičius išaugo iki daugiau nei 375000. Prezidentas ir sesuo Hinkliai pagal planą vieną vakarą turėjo kalbėti susirinkime Manilos Aranetos koliziejuje. Tądien iki vidudienio koliziejus jau „buvo pilnut pilnutėlis. Eilės pradėjo formuotis nuo 7 valandos ryto, nors pats susirinkimas turėjo įvykti po dvylikos valandų. Oficialūs vėlesni skaičiavimai parodė, kad 25000 koliziejaus sėdimų vietų, koridorių ir vestibiulių buvo užėmę maždaug 35000 narių. Daug narių į Manilą 20 valandų keliavo laivais ir autobusais. Kai kuriems jų tokia kelionė kainavo kelių mėnesių atlyginimą. […]
Kai prezidentą Hinklį pasiekė žinią apie pilnutėlį koliziejų ir kai to pastato valdytojas pasiteiravo, ar būtų įmanoma susirinkimą pradėti anksčiau, jis iš karto atsakė: „Eime.“ Jis su seserimi Hinkli įžengė į plačiąją areną. […] Lyg kieno paraginti susirinkusieji spontaniškai atsistojo, paplojo ir ėmė giedoti jausmingą giesmės „Už pranašą, Dieve, Tau dėkojam“ aranžuotę.“70
Suprasdamas, kad jis ir jo broliai negali keliauti visur, kur norėtų, prezidentas Hinklis aktyviai išnaudojo technines galimybes vadovams visame pasaulyje mokyti. Palydoviniu ryšiu jis pirmininkaudavo pasaulinėms vadovų mokymo transliacijoms, kurių pirmoji įvyko 2003 metų sausį.
Mokymosi bei mokymo apie dvasines ir pasaulietines tiesas skatinimas
Prezidentas Hinklis pareiškė: „Nė vienas iš mūsų […] nežinome pakankamai. Mokymosi procesas yra nesibaigiantis procesas. Turime skaityti, turime stebėti, turime įsisavinti ir turime apmąstyti tai, kam atveriam savo protą.“71 Jis taip pat sakė: „Efektyvus mokymas yra pati vadovavimo Bažnyčioje esmė. Amžinasis gyvenimas ateis tik tada, kai vyrai ir moterys bus mokomi taip veiksmingai, kad jie ims keisti savo gyvenimą ir laikytis drausmės. Į teisumą ar dangų per prievartą jų nenutempsime. Juos reikia vesti, o tai reiškia mokyti.“72
Prezidentas Hinklis troško, kad viso pasaulio pastarųjų dienų šventieji gautų daugiau dvasinio maisto. 1995 metais jis entuziastingai patvirtino planą spausdinti naują seriją knygų, kurios taptų Bažnyčios narių Evangelijos biblioteka. Bažnyčia netrukus ėmė leisti knygų seriją, pavadinimu Bažnyčios prezidentų mokymai. Ši knyga yra iš šios serijos.
Prezidentui Hinkliui taip pat rūpėjo pasaulietinis mokslas. Jam rūpėjo skurdžiose pasaulio šalyse gyvenę Bažnyčios nariai, kurie neišgalėjo siekti aukštesniojo ar profesinio išsilavinimo. Neturėdami tokio išsilavinimo dauguma jų ir liktų skurde. 2001 metų balandžio visuotinės konferencijos kunigijos sesijoje prezidentas Hinklis pasakė:
„Kad ištaisytume šią situaciją, mes siūlome planą; planą, kuris, mūsų nuomone, yra įkvėptas Viešpaties. Bažnyčia įkuria fondą, kurio lėšas sudarys iš ištikimų pastarųjų dienų šventųjų gauti ir ateityje gausimi paaukojimai šiam tikslui. Esame jiems labai dėkingi. […] Vadinsime [jį] Nuolatiniu švietimo fondu.“73
Prezidentas Hinklis paaiškino, kad šios programos dalyvių mokslams ar profesiniam apmokymui bus teikiamos paskolos iš Bažnyčios narių suaukotų lėšų. Iš jų tikimasi, kad, baigę savo mokslus ar apmokymus, jie grąžins tas paskolas tam, kad būtų galima padėti kitiems. Prezidentas Hinklis taip pat paaiškino, kad Nuolatinis švietimo fondas bus „paremtas tais pačiais principais, kaip Nuolatinis emigracijos fondas“, kurį Bažnyčia buvo įkūrusi XIX amžiuje, kad padėtų skurstantiems šventiesiems emigruoti į Sionę.74
Per šešis mėnesius pastarųjų dienų šventieji Nuolatiniam švietimo fondui paaukojo milijonus dolerių.75 O praėjus metams po šio plano pristatymo, prezidentas Hinklis pranešė: „Šis sumanymas dabar turi tvirtą pagrindą. […] Vaikinai ir merginos iš neturtingų pasaulio kraštų, vaikinai ir merginos, kurie dažniausiai yra sugrįžę misionieriai, dabar galės įgyti gerą išsilavinimą, iškelsiantį juos iš skurdo klampynės, kurioje ištisas kartas kamavosi jų protėviai.“76 Ši programa toliau laimina pastarųjų dienų šventuosius – tiek jos dalyvius, tiek aukotojus.
Liudijimas apie santuokos ir šeimos šventumą
1995 m. rugsėjo 23 dieną vykusiame visuotiniame Paramos bendrijos susirinkime prezidentas Hinklis sakė:
„Kai tiek daug sofistikos paskleista tartum tiesa, kai tiek daug standartų ir vertybių pridengta apgaule, kuri taip stipriai vilioja ir gundo susitepti pasauliu, jaučiame poreikį įspėti ir perspėti. To siekdami mes, Pirmoji Prezidentūra ir Dvylikos Apaštalų Taryba, dabar paskelbiame pareiškimą Bažnyčiai ir pasauliui, deklaruodami ir patvirtindami su šeima susijusius standartus, doktrinas ir praktikas, kuriuos jau ne kartą per šios Bažnyčios istoriją skelbė jos pranašai, regėtojai ir apreiškėjai.“77
Po šios įžangos prezidentas Hinklis pirmą kartą viešai perskaitė kreipimąsi „Šeima. Pareiškimas pasauliui“.
„Patariame tėvams ir vaikams skirti didžiausią dėmesį šeimos maldai, šeimos namų vakarui, Evangelijos studijavimui ir mokymui bei visavertėms šeimos veikloms.“
Nuolatinė prezidento Hinklio mokymų tema buvo santuokos ir šeimos šventumas. Jis smerkė bet kokį smurtą ir ragino tėvus bei vaikus būti kantrius vienus su kitais, mylėti vieniems kitus, mokyti vieniems kitus ir tarnauti vienus kitiems. 1999 m. vasario 11 dienos laiške jis ir jo patarėjai Pirmojoje Prezidentūroje rašė:
„Raginame tėvus visomis išgalėmis mokyti ir auklėti savo vaikus pagal Evangelijos principus, kurie padės jiems nenutolti nuo Bažnyčios. Namai yra doro gyvenimo pagrindas, ir jokios kitos priemonės negali jų pakeisti ar atlikti jų pagrindinių funkcijų, vykdant šias Dievo duotas pareigas.
Patariame tėvams ir vaikams skirti pirmenybę šeimos maldai, šeimos namų vakarui, Evangelijos studijavimui ir mokymui bei kitoms visavertėms šeimos veikloms. Kad ir kokie verti dėmesio ir tinkami atrodytų kiti poreikiai ar veiklos, negalime leisti jiems išstumti Dievo paskirtų pareigų, kurias tinkamai vykdyti gali tik tėvai ir šeimos.“78
Ištieskime pagalbos ranką naujai atsivertusiesiems
Prezidentui Hinkliui labai patiko, kad prie Bažnyčios jungiasi didelis skaičius žmonių, tačiau jis nerimavo dėl kiekvieno konkretaus asmens, kurį žymėjo tas skaičius. Savo vadovavimo pradžioje jis sakė:
„Vis daugėjant naujai atsivertusiųjų, mes turime padirbėti iš peties, kad padėtume jiems rasti savo kelią. Kiekvienam iš jų reikia trijų dalykų: draugo, atsakomybės ir „maitinimo geruoju Dievo žodžiu“ (Moronio 6:4). Tai mūsų pareiga ir galimybė parūpinti šiuos dalykus.“79
Naujų atsivertusiųjų stiprinimas buvo nuolatinė prezidento Hinklio tema. Vyresnysis Džefris R. Holandas pasidalijo tokiu pasakojimu apie jį, akcentuojantį šią temą: „Su ugnele akyse ir ranka pliaukšėdamas per stalą jis kartą pasakė Dvylikai: „Broliai, kai mano gyvenimas bus baigtas ir bus atliktos paskutinės apeigos, aš atsikelsiu, pažvelgsiu kiekvienam jūsų į akis ir paklausiu: „Kaip sekasi išlaikyti atsivertusiuosius?“80
Šventyklų statymas
Prezidentas Hinklis užtepa cemento skiedinio per viršutiniojo akmens ceremoniją, vykusią prieš Ilinojaus Navū šventyklos pašventinimą 2002 metais.
1910 metais, kai gimė Gordonas B. Hinklis, pasaulyje tebuvo keturios veikiančios šventyklos, ir visos jos stovėjo Jutoje. Iki 1961 metų, kai jis buvo įšventintas į apaštalus, šis skaičius išaugo iki 12. Šis augimas buvo svarbus, tačiau vyresnysis Hinklis dažnai reikšdavo susirūpinimą, kad daug žmonių pasaulyje turi ribotą priėjimą prie šventyklos palaiminimų. 1973 metais, tarnaudamas Bažnyčios šventyklų komiteto pirmininku, savo dienoraštyje jis rašė: „Už [tuomet statomos] Vašingtono šventyklos kainą Bažnyčia galėtų pastatyti [daug mažesnių] šventyklų. Tokiu būdu šventyklos atkeliautų pas žmones, o ne žmonės turėtų į jas keliauti milžiniškus atstumus.“81
Kai 1995 metais jis buvo palaikytas kaip Bažnyčios prezidentas, veikiančių šventyklų skaičius buvo išaugęs iki 47, tačiau jis vis dar stipriai troško, kad būtų daugiau šventyklų. Jis sakė: „Jaučiau nepasotinamą troškimą turėti šventyklas ten, kur jų reikia, kad mūsų visame pasaulyje esantys žmonės galėtų be didesnio pasiaukojimo keliauti į Viešpaties namus, priimti savo pačių šventyklos apeigas ir gauti progą atlikti vikarinį darbą už mirusiuosius.“82
1997 metų spalio visuotinėje konferencijoje prezidentas Hinklis paskelbė istorinį pranešimą: Bažnyčia visame pasaulyje pradės statyti mažesnes šventyklas.83 Vėliau jis pasakė: „Tikiu, kad sumanymas statyti mažesnes šventyklas atėjo kaip tiesioginis apreiškimas.“84 1998 metais jis paskelbė, kad 30 naujų mažesnių šventyklų, įskaitant kitas jau suplanuotas ir statomas šventyklas, „iš viso, be jau veikiančių 51, sudarys 47 naujas šventyklas.“ Visų besiklausiusių džiaugsmui prezidentas Hinklis tada pridūrė: „Manau, reiktų pridėti dar dvi, kad iki šio amžiaus pabaigos iš viso būtų 100. Tai bus 2000 metais „nuo mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus atėjimo kūne“ (DS 20:1). Tada jis pažadėjo: „Jų bus ir daugiau.“85
2000 m. spalio 1 dieną prezidentas Hinklis pašventino Masačusetso Bostono šventyklą, 100-ąją veikiančią šventyklą. Iki 2000 metų pabaigos jis pašventino dar dvi šventyklas. Jam mirus 2008 metais, Bažnyčioje veikė 124 šventyklos, ir dar apie 13 buvo paskelbta. Prezidentas Hinklis buvo įsitraukęs į daugumos jų planavimą ir statymą, asmeniškai pašventinęs 85 iš jų bei iš naujo pašventinęs 13 (8 iš jų jis jau buvo pašventinęs dar anksčiau).
Konferencijų centras
Konferencijų centras, kurį prezidentas Hinklis pašventino per 2000 metų spalio visuotinę konferenciją
1995 metų spalio visuotinėje konferencijoje prezidentas Hinklis užsiminė apie vieną sumanymą. Kalbėdamas iš Tabernakulio Šventyklos aikštėje, jis pasakė: „Rodos, kad su kiekvienais metais šis didingas Tabernakulis vis mažėja. Šiais laikais kai kuriose regioninėse konferencijose po vienu stogu susirenka daug didesnės grupės.“86 1996 metų balandžio visuotinėje konferencijoje prezidentas Hinklis daugiau papasakojo apie savo sumanymą:
„Apgailestauju, kad daug žmonių, kurie norėjo susitikti su mumis šį rytą, negalėjo įeiti. Daug jų susirinko šalimais. Ši unikali ir nepaprasta salė, pastatyta mūsų pionierių protėvių ir pašventinta Viešpačiui garbinti, patogiai sutalpina apie 6000 žmonių. Kai kurie jūsų, sėdintys ant kietų suolų dvi valandas, galite suabejoti žodžiu patogiai.
Širdingai norėčiau padėti tiems, kurie nori čia patekti, bet negali sutilpti. Maždaug prieš metus Broliams užsiminiau, kad galbūt jau atėjo laikas pasvarstyti, ar nevertėtų pastatyti dar vienų daug didesnių pašventintų garbinimo namų, galinčių sutalpinti tris ar keturis kartus daugiau žmonių nei šis pastatas.“87
1997 m. liepos 24 dieną, minint 150-ąsias pionierių atvykimo į Druskos Ežero slėnį metines, Šventyklos aikštės šiaurinėje pusėje įvyko naujo pastato – vėliau vadinamo Konferencijų centru – statybos pradžios ceremonija. Mažiau nei po trejų metų, 2000 metų balandį, ten įvyko pirmosios visuotinės konferencijos sesijos, nors pats pastatas dar nebuvo iki galo užbaigtas. Prezidentas Hinklis Konferencijų centrą pašventino 2000 metų spalio visuotinėje konferencijoje. Prieš sukalbėdamas pašventinimo maldą, jis atsistojo prie sakyklos, padarytos iš jo paties sode augusio juodojo riešutmedžio, ir tarė:
„Šiandien jį pašventinsime kaip namus, kuriuose bus garbinamas Dievas, Amžinasis Tėvas, ir Jo Viengimis Sūnus, Viešpats Jėzus Kristus. Viliamės ir meldžiame, kad nuo šios sakyklos ir toliau po pasaulį sklistų liudijimo ir mokymo, tikėjimo Gyvuoju Dievu ir dėkingumo už didžiąją mūsų Išpirkėjo apmokančiąją auką pareiškimai.“88
Liudijimas apie Jėzų Kristų
2000 m. sausio 1 dieną prezidentas Hinklis, jo patarėjai Pirmojoje Prezidentūroje ir Dvylikos Apaštalų Kvorumas išleido pareiškimą, pavadinimu „Gyvasis Kristus. Apaštalų liudijimas“. Apie Gelbėtoją jie skelbė: „Niekas kitas taip stipriai nepaveikė visų žemės žmonių – tiek gyvenusių, tiek dar gyvensiančių.“89
Ir niekas kitas taip stipriai nepaveikė prezidento Gordono B. Hinklio gyvenimo. Daugiau nei 46 metus jis ištarnavo ypatinguoju Jėzaus Kristaus vardo liudytoju. Praėjus keliems mėnesiams po to, kai buvo išleistas „Gyvasis Kristus“, prezidentas Hinklis atsistojo priešais pastarųjų dienų šventuosius ir tarė: „Iš visko, už ką šį rytą jaučiuosi dėkingas, vienas dalykas ypač išsiskiria. Tai gyvasis liudijimas apie Jėzų Kristų, Visagalio Dievo Sūnų, Taikos Kunigaikštį, Šventąjį.“90
Išbandymai ir viltis
2004 metų balandžio visuotinės konferencijos pabaigoje prezidentas Hinklis pasakė: „Nenorom norėčiau truputį pakalbėti apie asmeninius reikalus. Kai kurie iš jūsų pastebėjote, kad nėra sesers Hinkli. Pirmą kartą per 46 metus nuo tada, kai buvau pašauktas visuotiniu įgaliotiniu, ji nesilanko visuotinėje konferencijoje. […] [Sausį] mums keliaujant namo [iš Afrikos] ji staiga susmuko iš nuovargio. Nuo tol jai sunku. […] Jaučiu, kad laikas baigiasi ir nežinome, kaip jį atsukti.
Man tai niūrus laikas. Šį mėnesį mes esame vedę 67 metus. Ji yra mūsų penkių talentingų ir gabių vaikų motina, 25 anūkų ir vis gausėjančių proanūkių močiutė. Per visus šiuos metus mes ėjome vienas šalia kito kaip lygūs partneriai per audras ir giedrą. Apie šį darbą ji liudijo visame plačiame pasaulyje, kur tik ėjo, ten dalijosi meile, padrąsinimu ir tikėjimu.“91
Po dviejų dienų, balandžio 6-ąją, Mardžorė Pei Hinkli mirė. Kartu su prezidentu Hinkliu gedėjo milijonai žmonių, mylėjusių ją už jos rūpestingą širdį, sumanumą ir tvirtą tikėjimą. Jis buvo dėkingas už palaikymo ir meilės laiškus, plaukusius iš viso pasaulio. Žmonių užuojauta, sakė jis, „labai mus paguodė liūdesio valandą“.92 Daug žmonių sesers Hinkli atminimui aukojo Nuolatiniam švietimo fondui.
Kad ir kaip sunku buvo netekti Mardžorės, prezidentas Hinklis toliau tęsė darbą Bažnyčioje, nors jo paties sveikata po truputį blogėjo. Jis ėmė remtis lazdele. Kartais ja pasiremdavo, bet dažniausiai mojuodavo Bažnyčios nariams. Prezidentas Tomas S. Monsonas prisiminė pokalbį su prezidento Hinklio gydytoju, kuris nuogąstavo dėl to, kaip prezidentas Hinklis naudoja savo lazdelę ir kaip jos nenaudoja. Gydytojas sakė: „Mažiausiai norime, kad jis parkristų ir susilaužytų klubą ar nutiktų kas nors dar blogiau. Bet ne, jis ja mojuoja ir nesiremia vaikščiodamas. Pasakykite jam, kad šią lazdą jam paskyrė jo gydytojas ir jis ją turi naudoti pagal paskirtį.“ Prezidentas Monsonas atsakė: „Gydytojau, esu prezidento Hinklio patarėjas. Jūs esate jo gydytojas. Pats jam tai pasakykite!“93
2006 metų pradžioje, kai jam buvo 95, prezidentui Hinkliui buvo diagnozuotas vėžys. Tų metų spalio visuotinėje konferencijoje jis sakė: „Viešpats leido man gyventi, aš nežinau kaip ilgai. Bet kad ir kiek būtų likę laiko, aš ir toliau darysiu, ką galiu, vykdydamas savo pareigas. […] Jaučiuosi gerai, mano sveikata pakankamai gera. O kada ateis laikas darbo tęsėjui, reikalų perdavimas bus sklandus ir pagal valią To, kuriam priklauso ši Bažnyčia.“94
Po metų, 2007 spalio visuotinėje konferencijoje, prezidentas Hinklis savo paskutinę visuotinę konferenciją užbaigė tokiais žodžiais: „Kitą balandį tikimės jus išvysti vėl. Man 97-eri, bet aš viliuosi tai padaryti. Telydi jus dangaus palaimos – to nuolankiai ir nuoširdžiai meldžiame mūsų Išpirkėjo, būtent Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu, amen.“95
Prezidento ir sesers Hinklių duktė Virdžinija ketverius po sesers Hinkli mirties ėjusius prezidento Hinklio gyvenimo metus pavadino „viršutinio akmens metais“. Ji tuomet kalbėjo apie maldą, kurią 2008 m. sausio 20 dieną, likus savaitei iki savo mirties, jis sukalbėjo pašventindamas suremontuotus maldos namus Solt Leik Sityje:
„Toje maldoje, labai neįprastu būdu, jis meldėsi Viešpačiui už save, kaip už pranašą. Jis su dėkingumu kalbėjo, kad „nuo Džozefo Smito iki dabartinių dienų Tu išrinkai ir paskyrei šiems žmonėms pranašą. Dėkojame Tau ir meldžiame Tavęs, kad paguostum ir palaikytum jį, ir palaimintum pagal jo poreikius ir Savo didinguosius tikslus.“96
2008 m. sausio 24 dieną, ketvirtadienį, prezidentas Hinklis pirmą kartą pasijuto nebegalįs su broliais dalyvauti savaitiniame susirinkime šventykloje. Kitą sekmadienį, sausio 27 d., prezidentas Monsonas, padedamas prezidentų Henrio B. Airingo ir Boido K. Pakerio, jam suteikė kunigystės palaiminimą. Vėliau tą dieną savo namuose prezidentas Gordonas B. Hinklis tyliai numirė, apsuptas savo penkių vaikų ir jų sutuoktinių.
Po kelių dienų tūkstančiai žmonių atėjo atiduoti pagarbos Konferencijų centro Pranašų salėje pašarvotam prezidentui Hinkliui. Kitų bažnyčių, vyriausybių ir verslo vadovai atsiųstose užuojautose reiškė dėkingumą už prezidento Hinklio įtaką ir mokymus.
Oficiali šermenų dalis vyko Konferencijų centre ir buvo transliuojama į Bažnyčios pastatus visame pasaulyje. Šio susirinkimo metu Tabernakulio choras sugiedojo naują giesmę, pavadinimu „Ką žmonės mirtimi vadina?“ Žodžius giesmei parašė prezidentas Hinklis. Tai jo paskutinis liudijimas apie Jėzų Kristų savo draugams, žvelgusiems į jį kaip į pranašą:
Ką žmonės mirtimi vadina?
Tą tylų išnykimą naktyje?
Juk tai ne galas, o pradžia
Pasaulių geresnių ir didesnės šviesos.
O Dieve, mano sopančią širdį palieski,
Ir baugias mintis nuraminki.
Tikėjimą, viltį, nepaprastą, tyrą man duoki,
Sustiprink mane ir nušluostyk akis.
Mirties juk nėra, tėra virsmas
Ir atlygis už pergalę laimėtą –
Tik dovana visus mylėjusio –
Dievo Sūnaus, Šventojo.97