24 skyrius
Jėzaus Kristaus Apmokėjimas: milžiniško masto, asmeniško poveikio
„Aš liudiju [apie] Viešpaties Jėzaus Kristaus Apmokėjimą. Be jo gyvenimas neturi prasmės. Tai mūsų egzistavimo skliauto sąvaros akmuo.“
Iš Gordono B. Hinklio gyvenimo
Prezidento Gordono B. Hinklio iniciatyva 2000 m. sausio 1 d. Pirmoji Prezidentūra ir Dvylikos Apaštalų Kvorumas išleido vieningą liudijimą apie Gelbėtoją. Šioje žinioje, kurią pavadino „Gyvasis Kristus“, jie pareiškė: „Liudijame apie neprilygstamo Jo gyvenimo realumą ir nesibaigiančią didžiosios apmokančios Jo aukos galią. Niekas kitas taip stipriai nepaveikė visų žemės žmonių – tiek gyvenusių, tiek dar gyvensiančių.“1
Po trijų mėnesių vykusioje visuotinėje konferencijoje prezidentas Hinklis paliudijo, kokią didelę įtaką jo gyvenimui turėjo Gelbėtojas. Jis kalbėjo švelniai, asmeniškai ir kartais pratrūkdamas jauduliu:
„Iš visko, už ką šį rytą jaučiuosi dėkingas, vienas dalykas ypač išsiskiria. Tai gyvasis liudijimas apie Jėzų Kristų, Visagalio Dievo Sūnų, Taikos Kunigaikštį, Šventąjį. […]
Jėzus yra mano draugas. Niekas man nedavė tiek daug kaip Jis. „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jono 15:13). Jis už mane paaukojo savo gyvybę. Jis atvėrė kelią į amžinąjį gyvenimą. Tai galėjo padaryti tik Dievas. Tikiuosi, kad būsiu pripažintas vertas būti Jo draugu.
Jis man yra pavyzdys. Jo gyvenimo būdas, Jo nesavanaudiškas elgesys, Jo pagalbos ranka, ištiesta stokojantiesiems, Jo galutinė auka – visi šie dalykai man yra pavyzdys. Negaliu tam visiškai prilygti, tačiau galiu pasistengti. […]
Jis yra mano gydytojas. Esu apstulbintas Jo didžių stebuklų. Tačiau žinau, kad jie įvyko. Šiuos dalykus kaip tiesą priimu todėl, kad žinau, jog Jis yra gyvybės ir mirties Šeimininkas. Jo tarnystės stebuklai byloja apie pasigėrėtiną atjautą, meilę ir žmogiškumo jausmą.
Jis yra mano vadovas. Man garbė būti vienu iš didžiulės virtinės žmonių, kurie Jį myli ir kurie sekė Juo per du tūkstančius metų nuo Jo gimimo. […]
Jis yra mano Gelbėtojas ir Išpirkėjas. Skausmuose ir neapsakomose kančiose atiduodamas savo gyvybę Jis ištiesė ranką, kad iškeltų mane ir kiekvieną iš mūsų, visus Dievo sūnus ir dukteris, iš amžinos tamsos bedugnės, kuri atsiranda po mirties. Jis parūpino kai ką geriau – šviesos ir supratimo, augimo ir grožio aplinką, kurioje mes galime eiti pirmyn keliu, vedančiu į amžinąjį gyvenimą. Mano dėkingumui nėra ribų. Niekada nenustosiu dėkoti savo Viešpačiui.
Jis yra mano Dievas ir mano Karalius. Nuo amžinybės iki amžinybės Jis valdys ir viešpataus kaip karalių Karalius ir viešpačių Viešpats. Jo viešpatavimui nebus ribų. Jo šlovės niekas neaptemdys.
Niekas kitas negali užimti Jo vietos. Niekas kitas ir neužims. Nesusitepęs ir be jokios kaltės Jis yra Dievo Avinėlis, kuriam lenkiuosi ir per kurį kreipiuosi į savo Tėvą danguje. […]
Su dėkingumu ir neišsenkančia meile apie šiuos dalykus liudiju Jo šventu vardu.“2
„Viskas priklausė nuo Jo – nuo Jo apmokančios aukos. […] Tai buvo Tėvo didžiojo plano arkos sąvaros akmuo.“
Gordono B. Hinklio mokymai
1
Mūsų Dangiškojo Tėvo meilė pasireiškia per Jo Viengimio Sūnaus dovaną.
Mano širdis nurimsta, kai pagalvoju apie didžią Dangiškojo Tėvo meilę. Koks esu dėkingas, jog žinau, kad Dievas mus myli. Nesuvokiama tokios meilės gelmė pasireiškia per dovaną Jo Viengimio Sūnaus, kuris atėjo į pasaulį, kad suteiktų vilties mūsų širdims, į mūsų santykius įneštų gerumo ir mandagumo, o galiausiai – išgelbėtų mus iš mūsų nuodėmių ir vestų keliu, vedančiu į amžinąjį gyvenimą.3
Ikimirtingoji Gelbėtojo tarnystė
Visų mūsų Tėvas su meile mums pasiūlė […] planą, pagal kurį turėsime laisvę rinktis savo gyvenimo kryptį. Jo Pirmagimis Sūnus, mūsų Vyresnysis Brolis, buvo to plano svarbiausias elementas. Žmogui bus suteikta valios laisvė, o su valios laisve bus atskaitomybė. Žmogus vaikščios pasaulio keliais, darys nuodėmes ir klups. Tačiau Dievo Sūnus užsivilks kūną ir paaukos Save visų žmonių nuodėmėms apmokėti. Per neapsakomą kančią Jis taps didžiuoju Išpirkėju, visos žmonijos Gelbėtoju.4
Žemiškoji Gelbėtojo tarnystė
Visoje istorijoje nėra buvę didybės, prilygusios Jo didybei. Jis, galingasis Jehova, malonėjo per Betliejaus tvartelį ateiti į mirtingąjį gyvenimą. Savo vaikystėje Nazarete Jis „augo išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse“ (Luko 2:52).
Kai Jonas Jį pakrikštijo Jordano vandenyse, „staiga jam atsivėrė dangus, ir jis pamatė Dievo Dvasią, sklendžiančią žemyn it balandį ir nusileidžiančią ant jo.
O balsas iš dangaus prabilo: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi“ (Mato 3:16–17).
Per trejus Savo žemiškosios tarnystės metus Jis padarė tai, ko niekas nebuvo padaręs anksčiau; Jis mokė taip, kaip niekas anksčiau nemokė.
Tada atėjo Jo aukos metas. Aukštutiniame kambaryje įvyko Jo paskutinė mirtingajame gyvenime vakarienė su dvylika. Plaudamas jiems kojas Jis juos nuolankumo ir tarnystės pamokė taip, kad jie to niekada nepamirš.5
Kentėjimas Getsemanės sode
Po to buvo kentėjimas Getsemanėje, kuris, pasak Jo, „pat[į] Diev[ą], didžiausią iš visų, privertė drebėti iš skausmo ir kraujuoti iš kiekvienos poros, ir kentėti tiek kūnu, tiek ir dvasia“ (DS 19:18).6
Getsemanės sode, jam besimeldžiant savo Tėvui, jis kentėjo taip smarkiai, kad jo prakaitas buvo kraujo lašai. Bet visa tai buvo Jo didžiosios apmokančiosios aukos dalis.7
[Kartą Getsemanės sode] sėdėjau seno alyvmedžio paūksmėje ir skaičiau apie tą siaubingą Dievo Sūnaus kovą, kai Jis pasitiko neišvengiamą ateitį, prakaitavo kraujo prakaitu ir Savo Tėvo meldė patraukti, jei įmanoma, tą taurę šalin; tačiau vėliau pasakė: teįvyksta Tavo valia, o ne mano. […] Mane apėmė nenugalimas jausmas, kad Jis maldavo ne pasigailėjimo, kad visa tai jis kalbėjo neturėdamas omenyje fizinio skausmo, kurį netrukus turėjo patirti, to siaubingo ir brutalaus nukryžiavimo ant kryžiaus. Žinoma, visa tai buvo tos kančios dalis. Tačiau platesne prasme, mano manymu, tai buvo dėl vaidmens, kurį turėjo atlikti dėl amžinosios visų Dievo sūnų ir dukterų iš visų laiko kartų gerovės, supratimo.
Viskas priklausė nuo Jo – nuo Jo apmokančios aukos. Tai buvo raktas. Tai buvo sąvaros akmuo skliaute didžiojo plano, kurį Tėvas paruošė dėl Savo sūnų ir dukterų amžinojo gyvenimo. Nors tai buvo siaubinga pasitikti, nors tai buvo sunku suvokti, tačiau Jis tai pasitiko, Jis tai įvykdė ir tai buvo nuostabus ir stebuklingas dalykas. Tikiu, kad tai mums nesuvokiama. Tačiau žvelgdami iš mažesnės perspektyvos turime išmokti tai vertinti vis labiau ir labiau ir labiau.8
Suėmimas, nukryžiavimas ir mirtis
Jis buvo šiurkščių ir grubių rankų suimtas ir naktį, nesilaikant įstatymo, atvestas priešais Aną, o tada Kajafą – suktą ir nelabą sinedriono pareigūną. Tada, ankstyvą kitos dienos rytą, įvyko antrasis pasirodymas prieš tą klastingą ir žiaurų vyrą. Po to Jis buvo nuvestas pas Pilotą, Romos valdytoją, kurį jo žmona įspėjo: „Nieko nedaryk šiam teisiajam!“ (Mato 27:19.) Šis romėnas, norėdamas atsikratyti atsakomybės, nusiuntė Jį pas Herodą – korumpuotą, pasileidusį ir piktą Galilėjos tetrarchą. Kristus buvo užgauliojamas ir mušamas. Ant Jo galvos buvo uždėta karūna iš supintų spygliuotų erškėčių šakų; ant Jo kraujuojančios nugaros, kad pasityčiotų, buvo užmesta purpurinė mantija. Ir vėl Jis buvo atvestas pas Pilotą, kuriam minia šaukė: „Ant kryžiaus, ant kryžiaus jį!“ (Luko 23:21.)
Vis klupdamas Jis ėjo link Golgotos, ten Jo sužeistą kūną prikalė prie kryžiaus – tai pati nežmoniškiausia ir skausmingiausia į sadizmą linkusių protų sugalvota egzekucija.
Tačiau Jis sušuko: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“ (Luko 23:34).9
Visoje istorijoje nėra labiau širdį geliančio vaizdo nei Apmokėjimą vykdančio žmonijos Išpirkėjo, pasaulio Gelbėtojo – vienišo Jėzaus Getsemanėje ir ant kryžiaus.
Prisimenu, kai Jeruzalėje esančiame Getsemanės sode lankiausi su prezidentu Haroldu B. Ly. Galėjome jausti, kad ir nedidele dalimi, tą siaubingą ten vykusią kančią, tokią didelę kančią, kad vienišas Jėzus kentėjo dvasia taip, jog iš kiekvienos poros ėmė sunktis kraujas (žr. Luko 22:44; DS 19:18). Mes prisiminėme išdavystę žmogaus, kuris buvo pašauktas į pasitikėjimo vietą. Prisiminėme, kaip brutaliai nelabi vyrai pasielgė su Dievo Sūnumi. Prisiminėme tą vienišą kūną ant kryžiaus, per skausmus šaukiantį: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!“ (Mato 27:46.) Tačiau pasaulio Gelbėtojas drąsiai žengė pirmyn ir už mus atliko Apmokėjimą.10
Bėgant valandoms Jo gyvybė blėso. Sudrebėjo žemė; pusiau plyšo šventyklos uždanga. Iš Jo išdžiūvusių lūpų pasigirdo žodžiai: „Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią. Ir su tais žodžiais numirė“ (Luko 23:46).
Viskas buvo baigta. Baigėsi Jo mirtingasis gyvenimas. Jis paaukojo jį kaip išpirką už visus. Visų Jį mylėjusiųjų viltys žlugo. Užmiršti Jo išsakyti pažadai. Žydų šabo dienos išvakarėse Jo kūnas skubomis, bet atsargiai buvo paguldytas į pasiskolintą kapą.11
Prisikėlimas
Ankstyvą sekmadienio rytą prie to kapo atėjo Marija Magdalietė ir kitos moterys. Skubėdamos artyn jos stebėjosi, kaip nuo kapo angos galėjo būti nuristas akmuo. Atvykusios jos išvydo angelą, sakantį joms: „Aš žinau, kad ieškote Jėzaus, kuris buvo nukryžiuotas.
Jo čia nebėra, Jis prisikėlė, kaip buvo sakęs“ (Mato 28:5–6).
To niekad nebuvo iki tol įvykę. Ištuštėjęs kapas virto atsakymu į amžių klausimą. Gerai Paulius pasakė: „Kurgi, mirtie, tavoji pergalė? Kurgi, mirtie, tavasis geluonis?!“ (1 Kor 15:55.)12
„Jo čia nebėra, jis prisikėlė, kaip buvo sakęs“ (Mato 28:6).
2
Per išperkančiąją Gelbėtojo auką iš kapo pakils visi žmonės.
To prisikėlimo ryto stebuklas […] yra stebuklas visai žmonijai. Tai stebuklas galios Dievo, kurio Mylimasis Sūnus atidavė Savo gyvybę kaip auką už visų nuodėmes, kaip meilės atnašą kiekvienam Dievo sūnui ir dukrai. Tai padaręs Jis sulaužė mirties antspaudus.13
Nėra nieko visuotinesnio už mirtį, nėra šviesesnės vilties ir tikėjimo už patikinimą apie nemirtingumą. Apgailėtinas sielvartas dėl ištikusios mirties, netektis mirus mylimam žmogui – tai numalšinti tegali užtikrintumas dėl Dievo Sūnaus Prisikėlimo. […]
Smogus šaltai mirties rankai, tą niūrią ir tamsią valandą sušvinta pergalinga Viešpaties Jėzaus Kristaus figūra, nes Jis, Dievo Sūnus, Savo neprilygstama ir amžina galia įveikė mirtį. Jis yra pasaulio Išpirkėjas. Savo gyvybę Jis atidavė už kiekvieną iš mūsų. Jis vėl ją pasiėmė ir tapo užmigusiųjų pirmagimis. Jis, Karalių Karalius, pergalingai stoja aukščiau visų kitų karalių. Jis, Visagalis, stoja aukščiau visų kitų valdovų. Jis yra mūsų paguoda, mūsų vienintelė tikra paguoda, kai dvasiai palikus mirtingąjį kūną esame užklojami tamsiu žemiškos nakties šydu.
Virš visos žmonijos iškyla Jėzus Kristus.14
Pamenu, kai kalbėjau vieno gero žmogaus, draugo, kurio gerumas skatino mane pasitempti, laidotuvėse. Daug metų stebėjau jo šypseną, jo gerumo žodžius, jo talentingo proto darbą, jo tarnystės kitiems apimtį. Ir tada, toks šviesus ir geras žmogus staiga mirė. Žvelgiau į jo bedvasį kūną. Tas kūnas manęs nebepasveikino, net nesujudėjo ir nepratarė nė žodžio. […]
Pažvelgiau į jo verkiančią našlę ir vaikus. Jie suprato, kaip ir aš supratau, kad daugiau niekada šiame mirtingajame gyvenime neišgirs jo balso. Tačiau nenusakomas švelnumas atnešė ramybę ir nusiraminimą. Lyg kažkas būtų sakęs: „Taikykitės ir žinokite, kad aš esu Dievas!“ (Psalmyno 46:10.)
Lyg kažkas būtų pridūręs: „Nesijaudinkite. Visa tai tėra mano plano dalis. Niekas neišvengs mirties. Net mano Mylimas Sūnus mirė ant kryžiaus. Tačiau tai padaręs Jis tapo šlovinguoju pirmuoju Prisikėlimo vaisiumi. Jis atėmė iš mirties geluonį ir pergalę iš kapo.“
Galėjau mintyse girdėti tokius Viešpaties žodžius sielvartaujančiai Mortai: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius“ (Jono 11:25–26).15
3
Dėl Gelbėtojo apmokančios aukos mums yra suteikta galimybė siekti išaukštinimo ir amžinojo gyvenimo.
Dėkokime Visagaliui už tai. Jo pašlovintas Sūnus sutraukė mirties pančius – tai didingiausia iš visų pergalių. […] Jis yra mūsų triumfuojantis Viešpats. Jis yra mūsų Išpirkėjas, apmokėjęs mūsų nuodėmes. Per Jo išperkančiąją auką iš kapo pakils visi žmonės. Jis mums atvėrė kelią ne tik į nemirtingumą, bet ir į amžinąjį gyvenimą.16
Mažai tesuvokiu Jo Apmokėjimo prasmę. Negaliu viso to suprasti. Ji yra tokio milžiniško masto ir tokio artimo poveikio, kad nepasiduoda suvokimui.17
Apmokėjimo didingumas viršija mūsų gebėjimą jį visiškai suvokti. Aš tik žinau, kad tai įvyko ir kad tai buvo padaryta dėl manęs ir dėl jūsų. Kančia buvo tokia didelė, agonija – tokia baisi, kad nė vienas iš mūsų negalime suvokti to, kaip Gelbėtojas atidavė save lyg išpirką už visos žmonijos nuodėmes.
Per Jį mes gauname atleidimą. Per Jį ateina pažadas, kad žmonijai bus suteikta išgelbėjimo palaima, kartu su prikėlimu iš mirusiųjų. Tai per Jį, per Jo didžiąją visa apimančią auką ir per mūsų paklusnumą mums suteikiama išaukštinimo ir amžinojo gyvenimo galimybė.18
Ar visi mes nesame palaidūnai sūnūs ir dukterys, kuriems reikia atgailauti, priimti mūsų Dangiškojo Tėvo atlaidžią malonę ir tada sekti Jo pavyzdžiu?
Jo Mylimasis Sūnus, mūsų Gelbėtojas, atleisdamas ir gailėdamas tiesia mums ranką, tačiau tai darydamas Jis įsako atgailauti. […] Viešpats sakė – o aš cituoju pranašui Džozefui Smitui duotą apreiškimą:
„Todėl aš tau įsakau atgailauti – atgailauti, kad neištikčiau tavęs savo burnos lazda ir savo rūstybe, ir savo pykčiu ir kad tau netektų skaudžiai kentėti – kaip skaudžiai, tu nežinai, kaip baisiai, tu nežinai, taip, kaip sunkiai pakeliamai, tu nežinai.
Nes štai, aš, Dievas, iškentėjau tai už visus, idant jie nekentėtų, jeigu atgailaus.
Bet jeigu jie neatgailautų, jie turėtų kentėti taip, kaip aš –
kentėjimą, kuris net mane, patį Dievą, didžiausią iš visų, privertė drebėti iš skausmo ir kraujuoti iš kiekvienos poros, ir kentėti tiek kūnu, tiek ir dvasia. […]
Mokykis iš manęs ir klausyk mano žodžių; vaikščiok mano Dvasios romume ir manyje rasi ramybę“ (DS 19:15–18, 23)..19
Kai viskas pasakyta ir padaryta, kai ištirta visa istorija, kai išnagrinėtos žmogaus proto gelmės – niekas savo nuostabumu, didingumu ir milžiniškumu neprilygsta šiam malonės poelgiui, kai Visagalio Sūnus, karališkosios Savo Tėvo šeimynos Princas, Tas, kuris kadaise kalbėjo Jehovos balsu, Tas, kuris su nuolaidumu atėjo į žemę kaip kūdikis, gimęs Betliejuje, gėdingai ir skausmingai atidavė Savo gyvybę, kad visi visų laiko kartų Dievo sūnūs ir dukterys, kurių kiekvienas turi mirti, galėtų vėl vaikščioti ir gyventi amžinai. Jis už mus padarė tai, ko niekas iš mūsų negalėtų padaryti. […]
Pranašas Izaijas skelbė:
„Tačiau jis prisiėmė mūsų negalias, sau užsikrovė mūsų skausmus. […]
Bet jis buvo sužalotas dėl mūsų nusižengimų, ant jo krito kirčiai už mūsų kaltes. Bausmė ant jo krito mūsų išganymui, ir mes buvome išgydyti jo žaizdomis“ (Izaijo 53:4–5).
Tai ir yra stebuklingoji ir tikroji Kalėdų istorija. Jėzaus gimimas Judėjos Betliejuje yra įvadas. Mokytojo trejų metų tarnystė yra prologas. Visa šios istorijos nuostabi esmė yra Jo auka – visiškai nesavanaudiška mirtis skausme ant Kalvarijos kryžiaus visų mūsų nuodėmėms apmokėti.
Epilogas – tai Prisikėlimo stebuklas, atnešęs patikinimą, kad „kaip Adome visi miršta, taip Kristuje visi bus atgaivinti“ (1 Kor 15:22).
Jei nebūtų buvę Velykų, nebūtų ir Kalėdų. Be išperkančiojo Kristaus iš Getsemanės ir Kalvarijos ir pergalingo Prisikėlimo fakto, kūdikėlis Jėzus iš Betliejaus tebūtų dar vienas kūdikėlis.
Aš tikiu Viešpatį Jėzų Kristų, Amžinojo, Gyvojo Dievo Sūnų. Niekas didingesnis nėra vaikščiojęs šia žeme. Niekas nėra atlikęs panašios aukos ar suteikęs prilygstančio palaiminimo. Jis yra pasaulio Gelbėtojas ir Išpirkėjas. Aš tikiu Juo. Be jokių dviprasmybių ir kompromisų aš skelbiu Jo dieviškumą. Myliu Jį. Jo vardą tariu su pagarba ir nuostaba. Jį, kaip ir Jo Tėvą, aš garbinu dvasia ir tiesa. Dėkoju Jam ir klaupiuosi priešais Jo Mylimąjį Sūnų, kuris kažkada seniai kiekvienam iš mūsų pagelbėjo, tardamas: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti; aš jus atgaivinsiu!“ (Mato 11:28.)
[…] Norėčiau, kad kiekvienas iš jūsų skirtumėte nors valandą tyliai meditacijai ir pamąstymui apie šį stebuklą ir didybę – apie Dievo Sūnų.20
Liudiju apie Viešpaties Jėzaus Kristaus Apmokėjimą. Be jo gyvenimas neturi prasmės. Tai mūsų egzistavimo skliauto sąvaros akmuo. Jis patvirtina, kad mes gyvenome dar prieš gimdami į šį mirtingumą. Mirtingumas yra tik laiptelis į šlovingesnį gyvenimą ateityje. Mirties sielvartą sušvelnina prikėlimo pažadas.21
Jėzus yra Kristus, iš anksto paskirtasis Dievo Sūnus, kuris su nuolaidumu atėjo į žemę gimdamas užkariautoje šalyje, vasalų tvartelyje, Dievo Sūnus, Tėvo Viengimis kūne, Tėvo Pirmagimis ir mūsų išgelbėjimo Kūrėjas. Jis yra mūsų Išpirkėjas, mūsų Gelbėtojas, per kurio Apmokėjimą amžinasis gyvenimas tampa įmanomas visiems paklusniai besilaikantiems Jo mokymų.22
Pasiūlymai, kaip studijuoti ir mokyti
Klausimai
-
Kodėl Dangiškasis Tėvas mums davė Savo „Viengimio Sūnaus dovaną“? (Žr. 1 poskyrį.) Kaip galėtumėte parodyti dėkingumą už šią dovaną? Kokių minčių ir jausmų jums kyla skaitant, kaip prezidentas Hinklis apibendrina tai, ką dėl mūsų nuveikė Gelbėtojas?
-
2 poskyryje palyginkite, kokiais žodžiais prezidentas Hinklis apibūdina mirtį ir kokiais – prisikėlimą. Ką sužinote iš šių skirtingų žodžių? Kaip jūsų liudijimas apie Gelbėtojo prisikėlimą veikia jūsų gyvenimą?
-
Ką iš prezidento Hinklio liudijimo sužinote apie Jėzaus Kristaus Apmokėjimą? (Žr. 3 poskyrį.) Kaip Apmokėjimas jus yra palaiminęs asmeniškai? Ką jaučiate, kai galvojate apie Gelbėtojo auką už jus? Skirkite „laiko tyliai meditacijai ir pamąstymui“ apie Gelbėtoją.
Susijusios Raštų nuorodos
Izaijo 53; Jono 3:16; 11:25; 2 Nefio 9:6–13; Almos 7:11–13; 34:8–10; Helamano 14:13–19; DS 18:10–12
Patarimas mokytojui
„Pamaldžiai ruošdamiesi mokyti galite nuspręsti išryškinti tam tikrus principus. Galite imti geriau suprasti, kaip geriausiai pateikti tam tikras idėjas. Kasdieniame gyvenime galite atrasti pavyzdžių, vaizdinių priemonių ir įkvepiančių pasakojimų. Jei jaučiate dvasinį raginimą, galite pasikviesti kurį nors konkretų asmenį, kad padėtų vesti pamoką. Galite prisiminti asmeninio gyvenimo pavyzdžius, kuriais galėtumėte pasidalyti“ (Teaching, No Greater Call [1999], 48).