9 skyrius

Brangi liudijimo dovana

„Mes kalbame skirtingomis kalbomis. Mūsų gyvenimo aplinkybės įvairios. Tačiau visų mūsų širdyse plaka tas pats liudijimas.“

Iš Gordono B. Hinklio gyvenimo

Prezidentas Gordonas B. Hinklis sakė: „Kiek pamenu, anksčiausiai dvasinius jausmus išgyvenau būdamas penkerių metų amžiaus, dar labai mažas berniukas. Verkiau dėl skaudančios ausies. […] Mama paruošė maišelį valgomosios druskos ir padėjo ant viryklės pašildyti. Tėtis švelniai uždėjo savo rankas man ant galvos ir suteikė palaiminimą, šventosios kunigystės įgaliojimu ir Jėzaus Kristaus vardu supeikdamas skausmą ir negalavimą. Tada jis švelniai paėmė mane į savo glėbį ir prie ausies uždėjo maišelį šiltos druskos. Skausmas atslūgo ir dingo. Saugiame tėvo glėbyje aš užmigau. Man beužmiegant mintyse sukosi palaiminimo metu jo ištarti žodžiai. Tai ankstyviausi mano prisiminimai apie kunigystės įgaliojimo panaudojimą Viešpaties vardu.

Kai paaugau, vieną žiemą su broliu miegojome nešildomame miegamajame. […] Prieš guldamiesi į šiltą lovą atsiklaupėme sukalbėti maldų. Išsakėme paprastus padėkos žodžius. […] Prisimenu, kad vos pasakęs „amen“ šokau lovon, iki ausų užsitraukiau antklodę ir mąsčiau, ką ką tik padariau – kalbėjausi su savo Tėvu danguje Jo Sūnaus vardu. Evangelijos gerai nežinojau. Tačiau, pabendravęs su dangumi Viešpaties Jėzaus vardu, jaučiau kažkokią ramybę ir saugumą. […]

Tas liudijimas toliau augo mano širdyje, kai tarnaudamas misijoje skaičiau Naująjį Testamentą ir Mormono Knygą, kur buvo dar daugiau liudijimų apie Jį. Tas pažinimas tapo mano gyvenimo pagrindu, kurio atramomis tapo atsakytos mano vaikystės maldos. Nuo tada mano tikėjimas dar labiau augo. Tapau Jo apaštalu, kuriam paskirta vykdyti Jo valią ir mokyti Jo žodžio. Tapau Jo liudytoju pasauliui.“¹

Lord Jesus Christ — Būdami pastarųjų dienų šventieji mes vieningai liudijame apie Jėzų Kristų.

Gordono B. Hinklio mokymai

Liudijimas yra nepaprasta Bažnyčios stiprybė ir neišsenkantis tikėjimo bei aktyvumo šaltinis.

Tapome lyg didelė šeima, išplitusi po šį platųjį pasaulį. Mes kalbame skirtingomis kalbomis. Mūsų gyvenimo aplinkybės įvairios. Tačiau visų mūsų širdyse plaka tas pats liudijimas: jūs ir aš žinome, kad Dievas yra gyvas ir vadovauja šiam šventam Savo darbui. Žinome, kad Jėzus yra mūsų Išpirkėjas, šios Jo vardu pavadintos Bažnyčios galva. Žinome, kad Džozefas Smitas buvo ir yra šiam laikų pilnatvės Evangelijos laikotarpiui vadovaujantis pranašas. Žinome, kad ant jo galvos buvo sugrąžinta kunigystė, kuri mums per nepertrauktą liniją atėjo iki pat šių dienų. Žinome, kad Mormono Knyga yra tikras Viešpaties Jėzaus Kristaus realumo ir dieviškumo testamentas.²

Šis testamentas, kurį vadiname liudijimu, yra nepaprasta Bažnyčios stiprybė. Jis yra neišsenkantis tikėjimo bei aktyvumo šaltinis. […] Jis yra toks pat realus ir galingas, kaip ir bet kuri kita jėga žemėje. Kalbėdamas Nikodemui Viešpats jį taip apibūdino: „Vėjas pučia, kur nori; jo ošimą girdi, bet nežinai, iš kur ateina ir kur link nueina. Taip esti ir su kiekvienu, kuris gimė iš Dvasios“ (Jono 3:8). Šį testamentą, kurį vadiname liudijimu, yra sunku apibrėžti, tačiau jo vaisiai aiškiai matomi. Tai yra per mus liudijanti Šventoji Dvasia.³

Liudijimas yra tylus, drąsinantis balsas, kuris palaiko mūsų tikėjimą ir skatina veikti.

Būtent asmeninis liudijimas yra tas veiksnys, dėl kurio į šią Bažnyčią ateinantys žmonės keičia savo gyvenimo būdą. Būtent šis veiksnys narius motyvuoja išsižadėti visko vardan tarnystės Viešpačiui. Liudijimas yra tylus, drąsinantis balsas, nenutrūkstamai palaikantis žmonių tikėjimą net iki paskutinių jų gyvenimo dienų.

Tai yra slėpiningas ir nuostabus dalykas, Dievo dovana žmogui. Jis nepaiso turtų ar skurdo tų, kurie pašaukti tarnauti. Šis liudijimas, kurį savo širdyse nešioja mūsų žmonės, motyvuoja atlikti pareigą. Jį turi ir jauni, ir seni. Jį turi seminarijos mokiniai, misionieriai, vyskupai ir kuolų prezidentai, misijų prezidentai, Paramos bendrijos seserys ir kiekvienas visuotinis įgaliotinis. Jį galima išgirsti net iš tų, kurie neturi jokių pareigų, tik narystę. Jis yra viso šio darbo esmė. Dėl jo Viešpaties darbas plinta visame pasaulyje. Jis motyvuoja veikti. Jis reikalauja daryti tai, ko iš mūsų prašoma padaryti. Su savimi jis atsineša patikinimą, kad gyvenimas yra prasmingas, kad kai kurie dalykai yra daug svarbesni nei kiti, kad esame amžinoje kelionėje ir kad esame atskaitingi Dievui. […]

Būtent šis veiksnys, pradžioje kiek silpnokas ir menkas, pastūmėja besidomintįjį link atsivertimo. O kiekvieną atsivertusįjį jis pastūmėja link tikėjimo teikiamo saugumo. […]

Jo galia jaučiama visur, kur įkurta ši Bažnyčia. Mes atsistojame ant kojų ir pasakome, kad žinome. […] Paprasčiausias faktas yra tai, kad mes tikrai žinome, jog Dievas yra gyvas, kad Jėzus yra Kristus ir kad tai yra jų reikalas ir jų karalystė. Šie žodžiai yra paprasti; jie reiškiasi iš širdies. Jis darbuojasi visur, kur tik įkurta ši Bažnyčia, visur, kur misionieriai moko Evangelijos, visur, kur yra narių, besidalijančių savo tikėjimu.

Jis yra tai, ko negalima paneigti. Oponentai gali be galo cituoti Raštus ir ginčytis dėl doktrinos. Jie gali būti sumanūs ir įtaigūs. Tačiau žmogui pasakius „žinau“, visi argumentai išnyksta. Galimas nepriėmimas, tačiau kas gali paneigti tylų vidinį sielos balsą, kalbantį iš asmeninio įsitikinimo?⁴

„Šviesa mūsų gyvenimui“

[Deividas Kastaneda] su žmona Tomasa ir vaikais gyveno sausrų nualintoje nedidelėje rančoje netoli Toreono Meksikoje. Jie turėjo 30 vištų, 2 kiaules ir vieną liesą arklį. Vištos padėdavo kiaušinių jų maistui ir kartais už juos jie užsidirbdavo kelis pesus. Jie gyveno skurdžiai. Tada pas juos užsuko misionieriai. Sesuo Kastaneda pasakojo: „Vyresnieji tarytum nuėmė nuo mūsų akių raiščius ir įnešė šviesos į mūsų gyvenimą. Mes nieko nežinojome apie Jėzų Kristų. Iki jų atėjimo mes nieko nežinojome apie Dievą.“

Ji tebuvo baigusi dvi klases, o jos vyras – nė vienos. Vyresnieji juos mokė, kol galiausiai visi buvo pakrikštyti. […] Palaipsniui jie išvystė klestintį verslą, kuriame tėtis darbavosi su savo sūnumis. Su paprastu tikėjimu jie mokėjo savo dešimtinę. Jie pasitikėjo Viešpačiu. Jie gyveno pagal Evangeliją. Jie tarnavo visur, kur būdavo pašaukiami. Keturi iš jų sūnų ir trys iš jų dukrų tarnavo misijose. […] Jie buvo pašaipiai kritikuojami. Atsakydavo liudijimais apie Viešpaties galią jų gyvenime.

Dėl jų įtakos apie 200 jų šeimos narių ir draugų irgi prisijungė prie Bažnyčios. Daugiau nei 30 tos šeimos ir jų draugų sūnų ir dukrų tarnavo misijose. Jie paaukojo žemės sklypą, ant kurio dabar stovi maldos namai.

Vaikai, dabar jau subrendę, ir tėvai pasikeisdami kas mėnesį vyksta į Meksikos sostinę, kur darbuojasi tenykštėje šventykloje. Jie yra gyvas liudijimas apie didžią šio Viešpaties darbo galią pakylėti ir pakeisti žmones. Ir tokių žmonių visame pasaulyje yra tūkstančių tūkstančiai, mormonizmo stebuklą patiriančių tuomet, kai į jų gyvenimą ateina liudijimas apie šio darbo dieviškumą.⁵

„Tai juk tiesa, ar ne? Tad ar yra kas svarbiau?“

Sutikau vieną karinio jūrų laivyno karininką iš tolimos tautos, talentingą jauną vyruką, kuris į Jungtines Valstijas buvo atsiųstas kelti kvalifikacijos. Kai kurie jo dėmesį savo elgesiu patraukę kolegos Jungtinių Valstijų kariniame jūrų laivyne jo paprašyti papasakojo apie savo religinius įsitikinimus. Jis nebuvo krikščionis, tačiau jam buvo įdomu. Jie papasakojo jam apie Betliejuje gimusį pasaulio Gelbėtoją Jėzų Kristų, kuris dėl visos žmonijos atidavė Savo gyvybę. Jie papasakojo jam apie Dievo, Amžinojo Tėvo, ir prisikėlusio Viešpaties pasirodymą berniukui Džozefui Smitui. Jie papasakojo apie šiuolaikinius pranašus. Jie mokė jį Mokytojo Evangelijos. Dvasia palytėjo jo širdį ir jis pasikrikštijo.

Mane su juo supažindino prieš pat jam sugrįžtant į savo gimtinę. Mudviem apie tai pasikalbėjus aš paklausiau: „Tavo tautiečiai – ne krikščionys. Kas įvyks, kai grįši namo būdamas krikščionis, o ypač krikščionis mormonas?“

Jo veidas apniuko ir jis atsakė: „Mano šeima bus manimi nusivylusi. Jie gali mane išvaryti ir laikyti jiems mirusiu. O kalbant apie mano ateitį ir karjerą, man gali užsiverti visos galimybės.“

Aš paklausiau: „Ar esi pasiryžęs mokėti tokią didelę kainą už Evangeliją?“

Jo tamsios nuo ašarų sudrėkusios akys suspindo jo gražiame rudame veide ir jis atsakė: „Tai juk tiesa, ar ne?“

Susigėdęs dėl tokio savo klausimo atsakiau: „Taip, tai tiesa.“

Į tai jis atsakė: „Tad kas dar gali būti svarbiau?“

Šiuos klausimus norėčiau užduoti ir jums: „Tai juk tiesa, ar ne? Tad kas dar gali būti svarbiau?“⁶

Nauja gyvenimo perspektyva

Kartą klausiausi vieno neseniai prie Bažnyčios prisijungusio inžinieriaus pasakojimo. Misionieriai atėjo į jo namus ir žmona juos pakvietė vidun. Ji entuziastingai priėmė jų žinią, tačiau jis jautėsi lyg eitų prieš savo valią. Vieną vakarą ji pasakė, kad nori krikštytis. Jis baisiai supyko. Ar ji nesuprato, ką tai reiškia? Tam reikės laiko. Reikės mokėti dešimtinę. Neteksime draugų. Nebegalėsime rūkyti. Jis apsivilko paltą ir trenkęs durimis išėjo laukan. Vaikščiodamas naktinėmis gatvėmis jis keikė žmoną, misionierius ir save, kad leido jiems juos mokyti. Jam pavargus, pyktis atlėgo ir kažkaip į jo širdį atėjo maldos dvasia. Eidamas jis ėmė melstis. Jis meldė Dievo atsakyti į jo klausimus. Ir tada aiškiai ir nedviprasmiškai, lyg pasakyti kažkieno balsu, jam toptelėjo šie žodžiai: „Tai tiesa.“

„Tai tiesa, – vis sau kartojo jis. – Tai tiesa.“ Nusiramino jo širdis. Jam beeinant namo visi tie jį įkiršinę apribojimai ir reikalavimai ėmė rodytis kaip galimybės. Atidaręs duris jis išvydo atsiklaupusią ir besimeldžiančią žmoną.

[…] Šios istorijos besiklausančiai auditorijai jis toliau kalbėjo apie į jų gyvenimą atėjusią laimę. Dešimtinė nebuvo problema. Turto pasidalijimas su viską jiems davusiu Dievu atrodė menkniekis. Laikas tarnystei nebuvo problema. Tam tereikėjo šiek tiek geriau paskaičiuoti savaitės valandas. Atsakomybė nebuvo problema. Dėl jos jie ūgtelėjo ir įgijo naują gyvenimo perspektyvą. Ir tada šis protingas ir išsilavinęs inžinierius, įpratęs darbuotis su fizinio pasaulio, kuriame gyvename, faktais, iškilmingai su ašaromis akyse paliudijo apie tą jų gyvenime įvykusį stebuklą.⁷

man praying — „Kas gali atmesti ar paneigti tylų vidinės sielos balsą, kalbantį iš asmeninio įsitikinimo?“

„Brangiausias dalykas mano gyvenime“

Prieš kelerius metus viena talentinga ir labai išsilavinusi mergina kalbėjo Vokietijos Berchtesgadeno mieste vykusioje karininkų, kurie visi buvo Bažnyčios nariai, konferencijoje. Ir aš ten buvau ir ją girdėjau. Ji buvo kariuomenės majorė, medicinos daktarė ir labai gerbiama savo srities specialistė. Ji kalbėjo:

„Labiau nei ko kito pasaulyje norėjau tarnauti Dievui. Bet kad ir kiek stengiausi – neįstengiau Jo surasti. Tad tikras stebuklas, kad Jis pats mane susirado. Vieną 1969 metų rugsėjo šeštadienio popietę būdama namuose Berklyje, Kalifornijoje, išgirdau durų skambutį. Prie durų stovėjo du jauni vaikinai, apsirengę kostiumais, baltais marškiniais, užsirišę kaklaraiščius. Jų plaukai buvo rūpestingai sušukuoti. Taip jais susidomėjau, kad tariau: „Nežinau, ką parduodate, bet tikrai nupirksiu.“ Vienas iš vaikinų tarė: „Mes nieko neparduodame. Mes esame Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios misionieriai ir norėtume su jumis pasikalbėti.“ Pasikviečiau juos į vidų ir jie man papasakojo apie savo tikėjimą.

Tai buvo mano liudijimo pradžia. Negaliu žodžiais išreikšti jaučiamos privilegijos ir garbės būti Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios nare. Džiaugsmas ir ramybė, kurią mano širdžiai teikia ši laimės Evangelija, yra dangus žemėje. Mano liudijimas apie šį darbą yra pats brangiausias dalykas mano gyvenime, mano Dangiškojo Tėvo dovana, už kurią būsiu amžinai dėkinga.“⁸

Panašiai mano šimtai tūkstančių žmonių daugybėje šalių – gabūs ir išsilavinę vyrai ir moterys, verslininkai ir profesionalai, realistai ir praktikai, užsiimantys šio pasaulio dalykais, – jų širdyse irgi liepsnoja tylus liudijimas, kad Dievas yra gyvas, kad Jėzus yra Kristus, kad šis darbas yra dieviškas, į žemę sugrąžintas laiminti visų tų, kurie pasinaudos jo teikiamomis galimybėmis.⁹

Kiekvienas iš mūsų galime įgyti liudijimą apie Dievo ir Jo Mylimo Sūnaus realumą bei Jų darbo sugrąžinimą.

Šis liudijimas gali būti pati brangiausia iš visų Dievo dovanų. Tai dovana iš dangaus, kurią galima gauti darant atitinkamus dalykus. Kiekvienam šios Bažnyčios vyrui ir moteriai tenka proga ir pareiga patiems įsitikinti šio nepaprasto pastarųjų dienų darbo ir jam vadovaujančiųjų, netgi gyvojo Dievo ir Viešpaties Jėzaus Kristaus tikrumu.

Jėzus parodė būdą, kaip įgyti tokį liudijimą, sakydamas: „Mano mokslas ne mano, bet to, kuris yra mane siuntęs.

Kas nori vykdyti jo valią, supras, ar tas mokslas iš Dievo, ar aš kalbu pats iš savo galvos“ (Jono 7:16–17).

Tarnaudami, studijuodami ir melsdamiesi mes augame tikėjimu ir pažinimu.

Jėzaus pamaitinti penki tūkstančiai žmonių ėmė stebėtis tokiu Jo padarytu stebuklu. Kai kurie vėl sugrįžo. Juos Jis mokė doktrinos apie Savo dieviškumą, apie tai, kad Jis yra Gyvybės Duona. Jis kaltino juos nesidomint mokymu, o tik savo alkstančių kūnų pamaitinimu. Keli išklausę Jį ir Jo mokymą tarė: „Kieti jo žodžiai, kas gali jų klausytis!“ (Jono 6:60.) Kas gali patikėti šio žmogaus mokymais?

„Nuo to meto nemaža jo mokinių pasitraukė ir daugiau su juo nebevaikščiojo.

Tada Jėzus paklausė dvylika [manau, šiek tiek nusivylęs]: „Gal ir jūs norite pasitraukti?“

Simonas Petras atsakė: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius.

Mes įtikėjome ir pažinome, kad tu – [Kristus], Dievo Šventasis“ (Jono 6:66–69).

Koks geras klausimas ir atsakymas į jį – apie juos visi turime pamąstyti. Jei ne pas Tave, tai „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius. Mes įtikėjome ir pažinome, kad tu – [Kristus], Dievo Šventasis.“

Būtent šis užtikrintumas, šis tylus vidinis įsitikinimas dėl gyvojo Dievo realumo, Jo Mylimo Sūnaus dieviškumo, Jų darbo sugrąžinimo šiais laikais ir po to vykusių šlovingų pasireiškimų tapo kiekvieno iš mūsų tikėjimo pagrindu. Tai tampa mūsų liudijimu.

[…] Neseniai lankiausi Palmyroje, Niujorko valstijoje [netoli Džozefo Smito Pirmojo regėjimo vietos]. Apie tenykščius nutikimus žmogus gali kalbėti taip: „Arba tai nutiko, arba nenutiko. Negali būti jokios pilkos zonos, jokio kompromiso.“

O tada tikėjimo balsas sušnibžda: „Tai tikrai nutiko. Nutiko tiksliai taip, kaip jis papasakojo.“

Netoliese yra Kumoros kalva. Iš ten buvo gautas senovės metraštis, iš kurio buvo išversta Mormono Knyga. Jos dievišką kilmę galima arba priimti, arba atmesti. Kai kiekvienas su tikėjimu ją perskaitęs žmogus pasveria įrodymus, jam nelieka ištarti nieko kito kaip tik: tai tiesa.

Panašiai yra ir su kitais šio stebuklingo dalyko elementais, kuriuos vadiname senovinės Evangelijos, senovinės kunigystės ir senovinės Bažnyčios sugrąžinimu.

Šis liudijimas dabar yra ir visados buvo tiesus pareiškimas apie mums žinomą tiesą.¹⁰

Turime gyventi pagal savo liudijimą ir juo dalytis su kitais.

Paulius taip pasakė Timotiejui: „Žiūrėk savęs ir, – atkreipkite dėmesį, – mokslo, ištverk šiuose darbuose! Taip veikdamas, išganysi ir save, ir savo klausytojus“ (1 Timotiejui 4:16). Kokį nuostabų patarimą Paulius davė jaunajam Timotiejui.

Toliau jis sakė: „Dievas juk davė mums ne baimės dvasią, bet galybės, meilės ir savitvardos dvasią“ (2 Timotiejui 1:7). Dievas nedavė mums baimės dvasios, bet galybės – žinios galybės; ir meilės dvasią – meilės žmonėms, meilės viskam, ką turime pasiūlyti; ir savitvardos dvasią – paprastus ir suprantamus sugrąžintosios Jėzaus Kristaus Evangelijos principus.

„Todėl nesigėdyk mūsų Viešpaties liudijimo“ (2 Timotiejui 1:8). Mano broliai ir seserys, niekada nesigėdykite mūsų Viešpaties liudijimo. […] Štai jums didis įpareigojimas, mums patikėtas pavedimas: „Dievas juk davė mums ne baimės dvasią, bet galybės, meilės ir savitvardos dvasią. Todėl nesigėdyk mūsų Viešpaties liudijimo.“¹¹

Tai yra šventas Dievo darbas. Tai yra Jo Bažnyčia ir karalystė. Šventojoje giraitėje įvykęs regėjimas įvyko taip, kaip apie jį papasakojo Džozefas. Širdyje turiu tikrą supratimą apie ten vykusių dalykų svarbą. Mormono Knyga yra tikra. Ji liudija Viešpatį Jėzų Kristų. Jo kunigystė sugrąžinta ir dabar yra tarp mūsų. Tos kunigystės raktai, perduoti per dangiškas būtybes, yra naudojami mums amžinai palaiminti. Tad toks yra mano ir jūsų liudijimas, pagal kurį turime gyventi ir kuriuo turime dalytis su kitais. Šį liudijimą, savo palaiminimą ir meilę palieku kiekvienam iš jūsų ir kviečiu toliau likti dalimi šio didžio pastarųjų dienų stebuklo, vadinamo Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia.¹²

Pasiūlymai, kaip studijuoti ir mokyti

Klausimai

Kokiais būdais jūsų asmeninis liudijimas prisideda prie Bažnyčios stiprybės? (Žr. 1 poskyrį.)
Prezidentas Hinklis pabrėžia, kad liudijimas mus palaiko ir „skatina [mus] veikti“ (2 poskyris). Kaip jūsų liudijimas yra jus palaikęs? Kaip jūsų liudijimas yra paveikęs jūsų veiksmus? Kaip sau galite pritaikyti 2 poskyrio pasakojimus?
Ko galime pasimokyti iš prezidento Hinklio mokymų apie liudijimo įgijimą? (Žr. 3 poskyrį.) Kokie potyriai jums padėjo įgyti liudijimą? Kaip galime stiprinti savo liudijimą?
Kodėl, jūsų manymu, mūsų liudijimas auga juo dalijantis? Kaip esate įveikę baimę dalytis savo liudijimu? Kaip esate palaiminti dėl kitų žmonių išsakytų liudijimų? (Žr. 4 poskyrį.)

Susijusios Raštų nuorodos

1 Korintiečiams 12:3; 1 Petro 3:15; Almos 5:43–46; 32:26–30; Moronio 10:3–5; DS 8:2–3; 80:3–5

Patarimas mokytojui

„Stengdamiesi geriau pažinti ir suprasti kiekvieną žmogų, būsite geriau pasiruošę mokyti tokių pamokų, kurios labiau sietųsi su jų gyvenimu. Juos suprasdami galėsite lengviau juos įtraukti į diskusijas ir kitas mokymosi veiklas“ (Teaching, No Greater Call [1999], 34).