21 skyrius

Misionieriškas darbas – pastarųjų dienų stebuklas

„Kviečiu jus tapti gausia, entuziastingai šiam darbui nusiteikusia armija, turinčia didelį visus apimantį troškimą padėti misionieriams atlikti šią milžinišką pareigą.“

Iš Gordono B. Hinklio gyvenimo

Būdamas jaunuolis Gordonas B. Hinklis buvo ištikimas kunigystės turėtojas, tačiau nesitikėjo būti pašauktas tarnauti nuolatinėje misijoje. Vėliau jis paaiškino: „Tai buvo didžiausio ekonominio nuosmukio pasaulio istorijoje metai. Bedarbystė [Solt Leik Sityje] siekė maždaug 35 procentus, o bedarbiais dažniausiai buvo vyrai ir tėvai, nes palyginti nedaug moterų apskritai dirbdavo. Tais laikais į misijas vykdavo labai mažai misionierių. […] Įgijęs bakalauro laipsnį planavau kaip nors pradėti magistro studijas. Ir tada vyskupas man davė šokiruojantį pasiūlymą. Jis kalbėjo apie misiją.“¹

Gordonas priėmė savo vyskupo „šokiruojantį pasiūlymą“ ir 1933 metais buvo pašauktas tarnauti Anglijoje. Jis buvo vienas iš tik 525 tais metais pašauktų misionierių.² Misijoje jis patyrė daug išbandymų, tačiau tarnystė įtvirtino jo tikėjimą:

„Darbas misijoje nebuvo lengvas. Jis buvo sunkus ir atimantis ryžtą. Tačiau kokia tai buvo nuostabi patirtis! Žvelgdamas retrospektyviai suvokiu, kad atvykęs į Britaniją turbūt buvau savanaudis jaunuolis. Kokia palaima buvo pamiršti savo naudą ir imti labiau domėtis Viešpaties darbo interesais. […]

Esu didžiai dėkingas už toje misijoje įgytą patirtį. Palytėjau gyvenimus kelių žmonių, kurie ilgainiui tai įvertino. Tai svarbu. Tačiau niekada labai nesirūpinau nei savo krikštų skaičiumi, nei kitų misionierių krikštais. Pasitenkinimą jaučiau iš patikinimo, kad dariau tai, ką Viešpats norėjo, jog daryčiau, ir kad aš buvau įrankis Jo rankose Jo tikslams įgyvendinti. Be abejo, ta patirtis labai sutvirtino mano įsitikinimą ir žinojimą, kad tai iš tikrųjų yra tikrasis ir gyvasis Dievo darbas, per pranašą sugrąžintas, kad palaimintų visus tuos, kurie tą darbą priims ir gyvens pagal jo principus.“³

Prezidento Hinklio misija visą jo gyvenimą pakreipė pasišvęsti Viešpaties darbui. Tarnaudamas Bažnyčios prezidentu jis nukeliavo daugiau nei 1,6 milijono kilometrų ir aplankė daugiau nei 70 šalių, kuriose liudijo apie Jėzų Kristų ir Jo sugrąžintąją Evangeliją.⁴

Prezidentas Hinklis dažnai Bažnyčios narius ragindavo kartu su juo dalytis Evangelija. Jo prezidentavimo metu į tą raginimą atsiliepė daugiau nei 400 000 nuolatinių misionierių. Per tą laikotarpį dėl jų tarnystės ir narių misionierių darbo buvo pakrikštyta daugiau nei 3 500 000 atsivertusiųjų.⁵

Būdamas visada optimistiškai nusiteikęs, prezidentas Hinklis pasidalijo beribe vizija apie tai, kaip toliau plėtosis Viešpaties darbas:

„Jei ir toliau eisime pirmyn, niekada neatitraukdami žvilgsnio nuo savo tikslo, nė apie vieną nekalbėdami blogai ir laikydamiesi tų didžių principų, kurie, kaip žinome, yra tikri, tai šis darbas ir toliau didingai ir galingai riedės pirmyn pripildydamas žemę. Šiuo metu Evangelijos skelbimui užvertos durys galiausiai atsivers.“⁶

„Mūsų ateities viltis nuostabi ir mūsų tikėjimas stiprus. Žinome, kad dar tik prakrapštėme paviršių to, kas įvyks per būsimus metus. […] Mūsų našta žengti pirmyn yra didžiulė. Tačiau mūsų galimybės yra šlovingos.“⁷

„Pagelbėkime pasauliui per savo misionierišką tarnystę, visus norinčius klausyti mokydami apie Evangelijos sugrąžinimą.“

Gordono B. Hinklio mokymai

Turime pagelbėti pasauliui per misionierišką tarnystę, mokydami visus norinčius klausyti.

Turime dievišką pavedimą nešti šią žinią kiekvienai tautai, giminei, liežuviui ir liaudžiai. Turime įpareigojimą mokyti ir krikštyti Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu. Prisikėlęs Gelbėtojas sakė: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai“ [Morkaus 16:15]. Dalyvaujame didžiajame ir visa apimančiame žygyje už tiesą ir gėrį.⁸

Misionieriškas darbas vyko dar prieš Bažnyčios įkūrimą. Nuo tol jis tęsiasi visą laiką, nors mūsų žmonėms ilgus metus teko atlaikyti gausybę sunkumų. Tad kiekvienas apsispręskime priimti šią naują galimybę, naują atsakomybę, naują įsipareigojimą padėti mūsų Dangiškajam Tėvui Jo šlovingame darbe – įgyvendinti Jo sūnų ir dukterų visame pasaulyje nemirtingumą ir amžinąjį gyvenimą.⁹

Mes, pastarųjų dienų šventieji, padėkime ne mūsų tikėjimo žmonėms. Tegul mūsų veiksmuose nebūna arogancijos ar pranašumo apraiškų. Verčiau rodykime jiems meilę, pagarbą ir būkime paslaugūs. Dažnai esame nesuprasti, ir bijau, kad didžia dalimi dėl mūsų pačių elgesio. Galime būti tolerantiškesni, kaimyniškesni, draugiškesni ir pavyzdingesni, nei buvome iki šiol. Mokykime savo vaikus su kitais elgtis draugiškai, pagarbiai, su meile ir susižavėjimu. Tai duos daug geresnių rezultatų nei savimana. […]

Pagelbėkime pasauliui savo misionieriška tarnyste, visus, kurie klausysis, mokydami apie Evangelijos sugrąžinimą, ne tik be baimės, bet ir be teisuoliškumo kalbėdami apie Pirmąjį regėjimą, liudydami apie Mormono Knygą ir kunigystės sugrąžinimą. Mano broliai ir seserys, klaupkimės ant kelių ir melskime progos atvesti kitus į Evangelijos džiaugsmą.¹⁰

Koks žavus ir nuostabus dalykas, kad tūkstančius palytėja Šventosios Dvasios stebuklas, kad jie įtiki, priima ir tampa nariais. Jie pasikrikštija. Jų gyvenimai amžiams pasikeičia į gera. Įvyksta stebuklų. Jų širdyse atsiranda tikėjimo sėkla. Ji auga jiems besimokant. Priimdami principą po principo jie galiausiai gauna nuostabių palaimų, skirtų tiems, kurie šioje Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčioje vaikšto su tikėjimu.¹¹

Turime padėti nuolatiniams misionieriams atvesti kitus į tiesos pažinimą.

Pietų Amerikoje sutikau vieną neseniai prie Bažnyčios prisijungusią moterį. Liepsnodama iš meilės atrastiems dalykams ji entuziastingai apie juos pasakojo kitiems. Nuo jos krikšto praėjus vos septyniems mėnesiams ji perdavė trijų šimtų savo pažįstamų žmonių kontaktus, kad misionieriai galėtų jiems paaiškinti apie Evangeliją. Iš jų šešiasdešimt prisijungė prie Bažnyčios. Turbūt prisijungs ir daugiau. San Paule, Brazilijoje, susitikau su jaunu misionieriumi, kuris pirmasis ją mokė Evangelijos. Jis irgi yra atsivertusysis, daug paaukojęs finansiškai, kad išvyktų į misiją atstovauti Bažnyčiai. Mano minėtoji moteris buvo viena iš keturiasdešimt trijų žmonių, kuriems jis iki tol padėjo ateiti į Bažnyčią. Šis Brazilijos jaunuolis save išplėtė daugiau nei šimtą kartų – keturiasdešimt tris per savo atsivertusiuosius ir šešiasdešimt per vieną iš jo atsivertusiųjų. Jo atsivertusieji padės atsiversti ir kitiems žmonėms.¹²

Daugelis mūsų į misionierišką darbą žiūrime kaip į vaikščiojimą iš namų į namus. Visi, kurie susipažinę su šiuo darbu, žino, kad yra geresnis būdas. Tas būdas – pasitelkti Bažnyčios narius. Jeigu narys pristato besidomintįjį, iš karto susikuria pagalbos sistema. Narys liudija apie šio darbo tikrumą. Jis nerimauja dėl savo besidominčiojo draugo laimės. Jam malonu, jeigu jo draugas daro pažangą mokydamasis Evangelijos.

Nuolatiniai misionieriai gali mokyti, tačiau narys, jei tik įmanoma, parems šį mokymą siūlydamas savo namus misionieriškai tarnystei. Jis nuoširdžiai liudys apie šio darbo dieviškumą. Jis bus pasiruošęs atsakyti į klausimus tuomet, kai misionierių nebus šalia. Jis bus draugas atsivertusiajam, kuriam teks stipriai ir, kaip dažnai būna, sunkiai keistis.

Evangelijos nereikia gėdytis. Ja reikia didžiuotis. Paulius rašė Timotiejui: „Todėl nesigėdyk mūsų Viešpaties liudijimo“ (2 Timotiejui 1:8). Progų dalytis Evangelija yra visur. […]

Naujų žmonių atvedimas į Bažnyčią nėra vien tik misionierių atsakomybė. Jiems geriausiai sekasi, kai nariai tampa besidominčiųjų radimo šaltiniu. […]

Tegul kiekvieno nario širdyje būna puoselėjamas žinojimas apie savąjį potencialą vesti kitus į tiesos pažinimą. Tegul jis puoselėja tai. Tegul jis uoliai meldžiasi dėl to. […]

Mano broliai ir seserys, galime tai palikti vien misionierių darbui arba galime jiems padėti. Jei tai paliksime vien jiems, tai jie diena iš dienos vaikščios nuo durų prie durų, o derlius bus skurdus. Arba galime jiems kaip nariai padėti surasti ir mokyti besidominčiuosius. […]

Te kiekviename kuole plečiasi supratimas apie galimybes ieškoti tų žmonių, kurie klausytųsi Evangelijos žinios. Tai darydami neturime būti įžeidūs. Neturime būti arogantiški. Pats efektyviausias mūsų atvertimo įrankis yra mūsų gyvenimo gerumas ir pavyzdys. Jei darbuosimės šioje tarnystėje, pagerės mūsų gyvenimas, nes stengsimės nedaryti ir nesakyti nieko tokio, kas trukdytų mūsų vedamiems žmonėms eiti link tiesos. […]

Reikia įkvėpti entuziazmo visiems Bažnyčios lygiams. Retkarčiais kalbėkime šia [misionieriško darbo] tema sakramento susirinkime. Kalbėkime apie tai kassavaitiniuose kunigijos ir Paramos bendrijos susirinkimuose. Tegul vaikinai ir merginos savo organizacijose aptaria ir planuoja, kaip prisidėti prie šio svarbiausio darbo. Netgi pradinukai tegul pagalvoja, kaip galėtų padėti. Daug gimdytojų į Bažnyčią atėjo todėl, kad kažkas į Pradinukų organizaciją pasikvietė jų vaiką. […]

Broliai ir seserys visose apylinkėse ir kuoluose, apygardose ir skyriuose, kviečiu jus tapti gausia, entuziastingai šiam darbui nusiteikusia armija, turinčia didelį visus apimantį troškimą padėti misionieriams atlikti šią milžinišką pareigą nešti Evangeliją į kiekvieną tautą, giminę, liežuvį ir liaudį. „Laukas jau pabalęs [ir pasiruošęs] pjūčiai“ (DS 4:4). Tai Viešpats skelbė ne kartą. Ar nepatikėsime Jo žodžiu?¹³

Kalbėdamas už misionierius […] noriu šventųjų melsti, kaip įmanant stengtis misionieriams duoti vardus [žmonių], kuriuos būtų galima mokyti. Būsite laimingi tai darydami. Jūsų gyvenimas bus laimingesnis, kai matysite į Bažnyčią dėl jūsų pastangų ateinančius žmones. Aš tai pažadu kiekvienam iš jūsų.¹⁴

Nuolatinio misionieriaus darbas tarnaujantiems atneša ilgalaikę laimę.

Mes turime pakelti vertumo ir asmeninių savybių kartelę tiems, kurie eina į pasaulį kaip Viešpaties Jėzaus Kristaus pasiuntiniai.¹⁵

Šiandien pasauliui reikalinga tyro liudijimo galia. Jam reikalinga Jėzaus Kristaus Evangelija; o kad pasaulis tą Evangeliją išgirstų, jos mokyti reikalingi pasiuntiniai.

Mes prašome, kad gimdytojai nuo mažumės ruoštų savo vaikus [misionieriškai tarnystei]. Namuose, kuriuose meldžiamasi visa šeima, kuriuose vyksta šeimos namų vakarai ir Raštų studijos, kuriuose Bažnyčioje aktyvūs tėvai ir motinos entuziastingai kalba apie Bažnyčią ir Evangeliją, vaikai natūraliai prisipildo troškimo Evangelijos mokyti kitus žmones. Tokiuose namuose įprastai nusistovi misionieriško darbo tradicija. Vaikams dar esant mažiems atidaromos taupomosios sąskaitos. Berniukai auga natūraliai tikėdamiesi, kad bus pašaukti tarnauti Bažnyčios misionieriais. Berniuko gyvenime misija tampa tokia pat neatsiejama gyvenimo programos dalimi, kaip ir išsilavinimas.¹⁶

Misionieriškas darbas iš esmės yra kunigystės atsakomybė. Todėl mūsų vaikinai turi nešti didelę naštą. Tai yra jų atsakomybė ir pareiga.¹⁷

Vaikinai, viliuosi, kad visi esate kreipiami link misionieriškos tarnystės. Negaliu jums pažadėti smagumo. Negaliu pažadėti lengvumo ir komforto. Negaliu pažadėti, kad neprarasite ryžto, kad nesibaiminsite ir kad kartais nesijausite visiškai palūžę. Tačiau galiu jums pažadėti, kad paaugsite tiek, kiek savo gyvenime dar niekada neaugote per panašų laikotarpį. Galiu jums pažadėti laimę, kuri bus unikali, nuostabi ir ilgalaikė. Galiu pažadėti, kad iš naujo įvertinsite savo gyvenimą, kad atsiras naujų prioritetų, kad būsite arčiau Viešpaties, kad malda taps tikru ir nuostabiu patyrimu ir kad dėl savo daromų gerumo darbų imsite vaikščioti su tikėjimu.¹⁸

Mums reikia šiek tiek merginų [tarnauti misijose]. Jos dirba nuostabų darbą. Jos įeina į tuos namus, kur vyresnieji nesugeba. […]

[Tačiau] […] merginos neturėtų jausti, kad turi tokią pat pareigą kaip vaikinai. Kai kurios labai nori vykti. Jei taip, joms reiktų pasitarti su vyskupu ir taip pat su tėvais. […] Seserims aš sakau: ar vyksite į misiją, ar nevyksite, jūs būsite lygiai taip pat aukštai vertinamos, būsite lygiai tiek pat įpareigotos ir jūsų pastangos bus lygiai tiek pat priimtinos Viešpačiui ir Bažnyčiai.¹⁹

Be jaunų vyresniųjų ir seserų misijose vis labiau reikia ir porų. Vyresnės sutuoktinių poros misijose daro nuostabų darbą. Tad jų reikia dar daugiau. Ypač mums reikia mokančių užsienio kalbas. Vadovaujami jautrių ir dėmesingų misijų prezidentų jie gali tarnauti atlikdami įvairias pareigas.

Kadangi gausėja vis dar geros sveikatos ir energingų į pensiją išėjusių žmonių, tai atsiranda daug tokių, kurie galėtų prisidėti prie milžiniško Viešpaties darbo.²⁰

Mes [turime] į pensiją išėjusių vyrų ir moterų, kurie visame pasaulyje prasmingai atlieka misionierišką tarnystę šiai Bažnyčiai. Jų skaičius auga. Jie vyksta ten, kur yra pašaukiami. Jie tarnauja ten, kur jų reikia. Atsiranda draugų; pasidalijama įgūdžiais; atveriamos galimybės tiems, kurie niekada nepamirš vyrų ir moterų, be jokio savanaudiškumo atėjusių pas juos mokyti ir daryti gera. Jie negauna jokių pinigų. Jie vyksta savo lėšomis. Jų pasišventimo mastai yra neriboti. Jų pastangų vaisių neįmanoma išmatuoti.²¹

„Pasauliui šiandien […] reikalinga Jėzaus Kristaus Evangelija; o kad pasaulis tą Evangeliją išgirstų, jos mokyti reikalingi pasiuntiniai.“

Jei su žmonėmis kalbėsime apie Evangeliją, tai Viešpaties Dvasia padės įveikti tarpusavio skirtumus.

Kadangi [kaip Dievo vaikai] visi turime tuos pačius tėvus, mums svarbios tos pačios tiesos. Vien tai, kad kieno nors oda yra šiek tiek kitokios spalvos, kad kieno nors akys yra šiek tiek kitokios, kad kas nors dėvi kitokius rūbus, jokiu būdu nereiškia, kad tas kas nors yra kitoks žmogus. Visame pasaulyje vyrai ir moterys į tą patį stimulą iš esmės reaguoja taip pat. Kai jiems šalta, jie ieško šilumos; jie vienodai jaučia skausmą; jie patiria liūdesį ir pažįsta džiaugsmą. […]

Jei dalijantis Evangelija tarp mūsų kaimynų ar kitų kultūrų atsiradę skirtumai tampa kliūtimis, neperdėtas mandagumas tas kliūtis įprastai pašalina. Jei laikysimės Viešpaties įsakymo dalytis Evangelija su kitais, liudiju, kad Viešpaties Dvasia padės įveikti skirtumus tarp mokančiojo ir mokomojo. Viešpats šį procesą paaiškino sakydamas taip: „Todėl tas, kuris skelbia [su Dvasia], ir tas, kuris gauna [su Dvasia], supranta vienas kitą, ir abu ugdomi ir džiūgauja drauge.“ (DS 50:22.)

Esu įsitikinęs, kad pats efektyviausias visų mūsų turimo pašaukimo dalytis Evangelija įrankis yra Viešpaties Dvasia. Visi matėme tą įrankį turint kitus. Mes irgi ją jaučiame turį tuomet, kai vykdome Viešpaties darbą. Tokiais atvejais tie paviršutiniški skirtumai tarp mūsų ir mūsų mokomų žmonių ima byrėti lyg žvynai nuo mūsų akių. (Žr. 2 Nefio 30:6.) Išnyra artumo ir supratimo šiluma, kurią nuostabu stebėti. Tiesiogine prasme suprantame vieni kitus ir tiesiogine prasme esame ugdomi ir džiūgaujame drauge.²²

Jei su tikėjimu žengsime pirmyn, tai Viešpats laimins mūsų pastangas dalytis Evangelija su kitais.

Mes tikrai esame užsiėmę nuostabiu darbu ir stebuklu. […] Šį pastarųjų dienų stebuklą vykdo dangaus Dievas, o tai, ką matome, tėra tik būsimų didžių dalykų nuojauta. Šį darbą atliks nuolankūs vyrai ir moterys, jauni ir pagyvenę.²³

Šis darbas pasiseks, nes Viešpats pažadėjo:

„Ir kas jus priims, ten būsiu ir aš, nes aš eisiu prieš jūsų veidą. Aš būsiu jūsų dešinėje ir jūsų kairėje, ir mano Dvasia bus jūsų širdyse, ir mano angelai aplink jus, kad jus palaikytų.“ (DS 84:88.)

Su savo dieviškai gautu įpareigojimu ir dieviškai pažadėtomis palaimomis ženkime pirmyn tikėdami. Jei taip darysime, Viešpats laimins mūsų darbus. Atlikime savo dalijimosi Evangelija su aplinkiniais dalį, pirmiausia pavyzdžiu, o paskui įkvėptu pamokymu.

Ne žmogaus rankomis nuo kalno atkirstas akmuo ir toliau riedės pirmyn tol, kol pripildys visą žemę. (Žr. Danieliaus 2.) Aš jums liudiju apie šią tiesą ir apie tiesą, jog kiekvienas galime padėti tinkamu mūsų situacijoje būdu, jei tik sieksime savo Dangiškojo Tėvo patarimo ir įkvėpimo. Mes vykdome Dievo darbą, o turint Jo palaiminimą mums pasiseks.²⁴

Pasiūlymai, kaip studijuoti ir mokyti

Klausimai

Kodėl kartais bijome dalytis Evangelija? Kaip galėtume įveikti tą baimę ir pagelbėti kitiems? (Žr. 1 poskyrį.) Kokių misionieriško darbo stebuklų esate matę?
Kodėl misionieriams sekasi „geriau, kai nariai tampa besidominčiųjų radimo šaltiniu“? (Žr. 2 poskyrį.) Kokiais dar būdais nariai galėtų padėti nuolatiniams misionieriams?
Kodėl nuolatinė misija padaro tokią didelę įtaką tarnaujančių žmonių gyvenime? Kaip gimdytojai galėtų padėti savo vaikams pasiruošti tarnauti nuolatinėje misijoje? (Žr. 3 poskyrį.) Kaip šeimos galėtų padėti vyresnėms poroms pasiruošti tarnystei?
Peržvelkite 4 poskyrį. Kokių bendrų bruožų turi visi žmonės? Kaip galėtume įveikti skirtumus, kurie dalijantis Evangelija tampa kliūtimis? Ar esate matę, kaip Viešpaties Dvasia padeda žmonėms įveikti skirtumus?
Prezidentas Hinklis pabrėžė, kad Viešpats laimins mūsų pastangas dalytis Evangelija, jei žengsime „pirmyn tikėdami“ (5 poskyris). Kaip galėtumėte turėti daugiau troškimo ir tikėjimo dalytis Evangelija?

Susijusios Raštų nuorodos

Izaijo 52:7; Mato 28:19–20; Almos 26:1–5; DS 1:20–23; 4; 18:15–16; 38:40–41

Patarimas mokytojui

„Nebijokite tylos. Žmonėms dažnai reikia laiko pagalvoti prieš atsakant į klausimus arba išsakant tai, ką jaučia. Pauzę galėtumėte daryti uždavę klausimą, pasidaliję dvasiniu patyrimu arba kai asmeniui sunku reikšti savo mintis“ (Teaching, No Greater Call [1999], 67).